Žymos archyvas: žiniuonė

A. Gurevičius. Ragana kaime ir teisme (kaip magiją suprato liaudis ir mokytieji) (III) (1)

Francisko Gojos (1746-1828) paveikslo „Inkvizicijos naktis“ fragmentas

Tęsiame Arono Gurevičiaus, vieno žymiausių pasaulyje XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios Rusijoje (Maskvoje) gyvenusių ir rusiškai rašiusių viduramžių kultūros istorikų, straipsnio vertimo skelbimą.

Straipsnyje nagrinėjamos vadinamosios raganų medžioklės priežastys, ištakos, prigimtis ir pamokos. Esminis kampas, kuriuo autorius žiūri į šį tragišką Vakarų istorijos reiškinį, yra santykis tarp „aukštosios“ kultūros (bažnyčios, dvaro, mokytų žmonių, švietėjų) ir liaudies kultūros. Raganų persekiojimas, autoriaus sprendimu, – tai bažnyčios ir mokytųjų kultūros karas prieš liaudies kultūrą visomis jos apraiškomis. Skaityti toliau

Eugenijos Šimkūnaitės palikimas (0)

Eugenija Šimkūnaitė | J. Danausko nuotr.

Nepaprastai tvirto ir savito charakterio, kandi, tačiau itin geros širdies, labai dosni ir tikra savo darbo profesionalė. Tokia buvo habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, kurios atminimas iki šiol gyvas, nors Žiniuone žmonių vadintos mokslininkės tarp mūsų nebėra jau 19 metų.

Iš gimtųjų Tauragnų – į mokslo aukštumas

Visą savo gyvenimą E. Šimkūnaitė, kuriai kovo 11 d. būtų sukakę 95-eri, paskyrė vaistiniams augalams tyrinėti. Jie būsimąją mokslininkę lydėjo nuo pat vaikystės. Pažinti augalus ir atskleisti jų paslaptis Tauragnų apylinkėse augusi mergaitė mokėsi iš kaimo senolių. Tai E. Šimkūnaitę pastūmėjo tapti farmacininke ir savo gyvenimą paskirti pačių įvairiausių gydomųjų žolynų tyrimams. Skaityti toliau

Eugenija Šimkūnaitė: Kai pasaulis atsiduria kritinėje būsenoje, laikas pasižiūrėti kur mūsų šaknys (13)

Eugenija Šimkūnaitė

Etnologas Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas dalijasi prisiminimais apie susitikimus su žiniuone Eugenija Šimkūnaite (1920-1996).

Tai buvo ypatingas laikas  – 1967-1973 metai – kraštotyros suaktyvėjimas, folklorinių ansamblių masinis kūrimasis, Ramuvos, „Alko“ ir kitų etnokultūrinių organizacijų veikimo laikas.  Tą laikotarpį  vadinome   trumpo sovietinio „atlydžio“  ir liberalizmo metais. Lietuvoje  tai buvo  jau inercijos reiškinys, nes po 1968 m Prahos pavasario sutriuškinimo  visur vyko  trumpalaikių laisvių slopinimo procesas. O vis dėlto  Lietuva suspėjo išgyventi nors kelerius metus  savarankiškų siekių proveržį. Jaunimas plūstelėjo į  kraštotyrą, folklorą, ėmė dainuoti liaudies dainas, švęsti senovines protėvių šventes. Skaityti toliau