Žymos archyvas: Vytautas Ambrazas

V. Labutis, A. Paulauskienė, A. Piročkinas. Diskusijų laida, virtusi puolamąja (29)

Alkas.lt, A. Sartenavičiaus nuotr.

Birželio 17 dieną  LRT po „Panoramos“ transliavo įprastinę laidą „Dėmesio centre“. Tą kartą laidos tikslas buvo įvertinti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teikimą nepritarti Lietuvos Respublikos Seime svarstomam įstatymo projektui leisti tautinių mažumų Lietuvos piliečiams rašyti vardus ir pavardes lietuviškuose dokumentuose tautinio alfabeto raidėmis. Dėl tokio leidimo jau pora dešimtmečių labai atkakliai kovoja tam tikros Lietuvos lenkų grupės. Tą kovą visą laiką rėmė ir remia ne tik Lenkijos Respublikos vadovybė, bet ir kai kurie šio dalyko esmės nesuvokiantys lietuviai, linkę „tautų draugystei“ aukoti savo tautos interesus. Skaityti toliau

G. Songaila. Lietuvių kalbos trypimo dramaturgija (11)

G. Kirkilo ir I. Šiaulienės iniciatyva Seimui pateiktas valstybiniam lietuvių kalbos statusui prieštaraujantis Vardų ir pavardžių įstatymo projektas | Alkas.lt koliažas

Šiomis dienomis Seime vyksta svarstymai dėl G. Kirkilo ir I. Šiaulienės „patobulinto“ Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto (XIIP-1653(2). Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) dauguma, nepaisydama Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK, komisija) 2014 m. rugsėjo 5 d. ir 2015 m. birželio 16 d. išvadų, birželio 17 d. posėdyje pritarė šio projekto formuluotėms, kurios taip išplėstų Lietuvos piliečių asmenvardžių rašybos valstybine kalba išimtis, kad iš esmės kiekvienas iš jų, vien pateikęs prašymą ir kokį nors dokumentą, kuriame jo vardas ar pavardė buvo užrašyti nelietuviškai, galėtų reikalauti jam išduotame pase panaikinti esamą įrašą valstybine kalba ir Skaityti toliau

D. Mikulėnienė. Valstybinė lietuvių kalba: lūkesčiai ir rūpesčiai (4)

P1160601a-K100

Pranešimas skaitytas 2015 m. vasario 5 d. Lietuvos respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Valstybinės kalbos įstatymo dvidešimtmetis“ .

Gerbiamieji, šiandien jaudinuosi beveik taip pat, kaip ir tada, kai šioje salėje stebėjau visą šiandien minimo įstatymo priėmimo eigą.

Tikriausiai jau beveik neįsivaizduojamas tuometis politinis ir sociokultūrinis valstybinės kalbos kontekstas ir iki minimumo susiaurėjusios lietuvių kalbos funkcijos viešajame gyvenime. Prisiminkime: to meto duomenimis, Vilniuje buvo telikusi tik viena gamykla, raštvedybą tvarkiusi lietuviškai. „Įmonė net neturi rašomosios mašinėlės lietuvių kalba“ Skaityti toliau