Žymos archyvas: vėlės

Vilniaus Etninės kultūros centras kviečia pagerbti užmirštas vėles (2)

Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro mokiniai tvarko kapusSpalio 21 d. Vilniaus Etninės kultūros centras kviečia į renginį „Žvakutė ant užmiršto kapo“ skirtą pagerbti užmirštas vėles. Šis, jau gražiu papročiu tapęs nuo 2005 m. Vilniaus etninės kultūros centro rūpesčiu rengiamas, renginys gavo pradžią kuomet Vilniaus Karveliškių kapinių Beglobių kalvelėje buvo pastatyti ir pašventinti tautodailininkų sukurti du kryžiai bei koplytstulpis. Jie skirti Karveliškių kapinėse už savivaldybės lėšas laidojamiems benamiams, nenustatytos tapatybės vilniečiams, dažniausiai žuvusiems arba mirusiems smurtine mirtimi, savižudžiams, naujagimiams, rastiems šiukšlių konteineriuose, laiptinėse, krūmuose, Skaityti toliau

Vėlių laiko (Advento) ir Kalėdų mitologija (II) (6)

Velnio vartai. Juodkrantė, Raganų kalnas | V. Lukšo nuotr.

Žiema – senatvė ir atžalų laukimas

Žvelgdami į mitinį laiką galėtume paminėti pirmąją rašytinę lietuvišką poemą „Metai“. Kristijonas Donelaitis kilęs iš kultūrinės aplinkos, kurioje šalia dar jaunos krikščionybės klesti žemdirbių praktikuojama gamtos ciklų religija. Žiema jo apibūdinama kaip senatvės ir rūpesčių laikas, kova už išlikimą, džiaugiamasi kiekviena diena, jaunystė siejama su pumpuru ir pavasariu, o senatvė ir žilė – su žiema.  Skaityti toliau

Tesujungia mus Šventas Vėlinių vakaras (video) (0)

Skiriama baltų kultūros puoselėtojo Olgerto Talivaldžio Auno (1922-2010) šviesiam atminimui

Žiūrėkite laidą apie Vėlines iš ciklo “Baltų kultūros pavidalai”.

Šiandien (lapkričio 2 d.) Saulei nusileidus Lietuvos miškus ir laukus apgaubė Vėlinių vakaro vėluma. Šviesai traukiantis ir įsigalint tamsai, mūsų mintys, dėmesys ir veikla telkiasi į mūsų kasdienio būsto vidų, į namų židinį.

Vėlyvas ruduo – tinkamiausias laikas prisiminti nematomus pagalbininkus teikusius mums jėgų ir stiprybės kasdieniniame gyvenime ir darbe – mūsų protėvių vėles. Visais laikais buvo tikima, kad mirusieji nepalieka gyvųjų, kad net ir po mirties mūsų giminės, mūsų artimieji būna šalia. Dirbant darbus, sprendžiant nelengvus gyvenimo uždavinius ar sunkią valandą – elkis teisingai ir netruksi sulaukti jų pagalbos. Skaityti toliau

J.Vaiškūnas. Vėlinių dvasia (5)

Prie Aukuro | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šiame įsibėgėjančios modernybės pasaulyje, kuriame, kartais rodos, tuoj nebeliks nieko švento, per stebuklą esame išsaugoję paprotį susirinkti per svarbiausią mirusiesiems skirtą šventę – Vėlines. Kasmet kai pasaulį apgaubią tamsa, tarsi nematomai jėgai paveikus – pajudame į savo Šventuosius Alkus – pas protėvių vėles. Vakaro vėlumoje tūkstančių automobilių šviesų skruzdėlynais pasklindame po Lietuvos kelius, milijonais žvakių liepsnelių apdengiame kapų kalnelius.

Vėlyvas ruduo, kuomet visa gyvoji gamta, gaubiama ilgėjančių naktų tamsos ruošiasi mirti žiemos kalėjime, nuo seno laikomas vėlių viešėjimo žemėj laiku. Tuomet nuėmus nuo laukų derlių kadais buvo atliekamos mirusiųjų vėlių pagerbimo apeigos – Ilgės. Skaityti toliau

Žvakutė ant užmiršto kapo 2010 (0)

Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro mokiniai tvarko kapus

Vilniaus etninės kultūros centras  prieš pat Vėlines kviečia į renginį „Žvakutė ant užmiršto kapo“, kuriame dalyvaus Vilniaus moksleiviai ir studentai. Šis renginys rengiamas kasmet nuo 2005 m., kai Vilniaus etninės kultūros centro rūpesčiu Vilniaus Karveliškių kapinių Beglobių kalvelėje buvo pastatyti ir pašventinti tautodailininkų sukurti du kryžiai bei koplytstulpis. Jie skirti Karveliškių kapinėse už savivaldybės lėšas laidojamiems benamiams, kurių amžinojo poilsio vietą žymi tik lentelės su palaidojimo data ir, jei žinoma, pavarde.

Šiemet renginys „Žvakutė ant užmiršto kapo“ įvyks spalio  21 d. Skaityti toliau

M. Nargėlaitė. Apie Ugnies reikšmę atgimimui (6)

Aukojimas

Mūsų protėviai niekada netikėjo mirtimi. Gyvenimą jie suvokė kaip amžinai ratu besikartojantį gimimo – mirties ciklą, kuris mirtį padarydavo nerealia, neegzistuojančia. Mirtis tebuvo iliuzija, akimirkai nutraukianti realų gyvenimą. O pats gyvenimas buvo amžinas.

Šį įvaizdį protėviai išreiškė svarbiausiuoju simboliu – svastika. Svastika – tai ratu besisukantis kryžius užlenktais galais. Patį simbolį paaiškinti nėra taip jau sunku. Svastika, šiaip jau reiškianti Ugnį, iš tiesų susideda iš kelių simbolių, susijungusių į vieną. Skaityti toliau