Žymos archyvas: vėlės

J. Vaiškūnas. Sausio 6-oji – diena, kai +++ skelbia šviesos sugrįžimą (2)

Šienpjoviai | Alkas.lt koliažas.

Sausio 6-osios vakare, virš iš tamsos ir šalčių nukaltos Kalėdinės tvirtovės patekėjusios 3 ryškios vakaro žvaigždės skelbs dieviškosios šviesos sugrįžtuves. Šią dieną Saulė jau teka ir leidžiasi gaidžio žingsniu pasislinkusi į pietus. Diena pailgės beveik 15 minučių. 

Sausio 6 d. baigiasi Kalėdomis prasidėjęs laikotarpis, kuomet Saulė savo metiniame kelyje dangaus skliautu buvo tartum sustojusi, ir ilgiausių metų naktų trukmė nesikeitė lyg butų sustingusi. Šis didžiausios tamsos, vėlumos laikotarpis taip ir buvo vadinamas – Saulės „stovėjimo“ dienomis (plg. lot. solstitium, rus. solncestojanije) ir Skaityti toliau

D. Žuromskienė. Apie Adventą, viltį ir gerumą (3)

R.Ragauskaites nuotr. apsniges medis su uogomis

Kai pirma šalna pakanda  lapus ir vėjas baldosi už lango, artėja Adventas. Žengiame paskutinį žingsnį į žvarbią gruodžio naktį. Ir sniego paklotai matosi ne tik laukuose – ant miesto stogų. Lėtai nutupia snaigė ant delno. Norisi tvirtai suspausti , kad niekur nedingtų šis trapus mažytis stebuklas. O kad su baltu snaigių pūku kristų širdin šviesios viltys, nemeluotas džiaugsmas, švelnumas!

Tai virsmas, kuris, nori to, ar ne, vis tiek vyksta.  Vyksta aplinkoje. O mumyse? Kur krypsta mūsų žvilgsnis? Kur skrieja  mintys? Skaityti toliau

„Skylė“ pristatys vėlėms skirtą plokštelę „Dūšelės“ (video, nuotraukos) (0)

„Skylė“ pristatys vėlėms skirtą plokštelę „Dūšelės“ | rengėjų nuotr.

Jau lapkričio viduryje Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ muzikos mylėtojams pristatys naujausią savo kompaktinę plokštelę, kuri šį kartą bus net dviguba.

Pirmojoje plokštelėje – muzikinės – mitologinės dramos „Dūšelės“ gyvo garso įrašas iš premjerinio koncerto Karmazinų pilkapyne. Klausytojas ras dešimt Roko Radzevičiaus kurtų dainų, nuosekliai vedančių per dramos siužetą.

Antrajoje plokštelėje skamba ambient ir elektroninės muzikos kūrėjų variacijos „Dūšelių“ dainų tematika. Savo interpretacijas albumui paruošė kompozitoriai Jonas Jurkūnas, Martynas Bialobžeskis, Donatas Bielkauskas ir kiti. Naujos dainų versijos Skaityti toliau

Romuva pagerbs protėvių vėles (0)

velines-dvarciskiuose-v-daraskeviciaus-nuotr3-K100

Spalio 29 d., šeštadienį, Vilniaus Romuva rengia Ilgių – Vėlinių minėjimą Dvarčiškiuose (Švenčionių raj. prie Sarių).

Romuva mini protėvius kiekvienais metais – atliekamos apeigos ant pilkapių – uždegamos žvakelės, giedamos senosios vėlinių giesmės. Šiais metais numatoma platesnė programa. Į Dvarčiškius kviečiama atvykti anksčiau – į talką, kuri prasidės nuo ryto, – bus tvarkoma aplinka, ruošiamasi kitų metų Romuvos stovyklai. Skaityti toliau

R. Sinkevičius. Žalčių užkalbėjimas (12)

Mitinis žaltys ant koklio | valdovurumai.lt, V. Abramausko nuotr.

Žalčių laikymas namuose, jų religinis ir apeiginis vaid-muo pažymimi daugelyje senųjų baltų religijos šaltinių. Nenuostabu, kad temai dėmesio yra skyrę žymiausi tautosakos rinkėjai ir mitologai, tokie kaip Jonas Basanavičius, Jurgis Elisonas, Algirdas Julius Greimas, Pranė Dundulienė, Nijolė Laurinkienė ir kiti.

2009 m. studentų humanitarų konferencijoje teko skaityti pranešimą, skirtą apeigų su žalčiais kalendorinio laiko nustatymo klausimui. Jono Lasickio paminėtą tariamą teonimą Smik Smik Perleunu siūliau gretinti su Mato Pretorijaus užrašytomis panašiomis formulėmis (Szmikszt per Esze, Szmikszt per arruda, Szmikszt per Twartus) ir skaityti „Šmik(št) šmik(št) per velėną“. Tokiai minčiai kelią jau buvo nutiesęs Jurgio Dovydaičio užrašytas burtažodis „Šmikšt per velėną“ („Vieno J. Lasickio teiginio aiškinimo Skaityti toliau

N. Laurinkienė. Dausos ir Perkūno karalystė – pomirtinio pasaulio danguje vaizdiniai (10)

Gintaras Beresnevičius | R. Jurgaičio nuotr.

Prieš 10 metų, 2006 m. rugpjūčio 6 d., netekome talentingo religijotyrininko, publicisto, prozininko, eseisto Gintaro Beresnevičiaus. Šių metų liepos 7 d. šiam pirmiausia mokslininkui mitologui būtų suėję 55 metai – tai galėjo būti jo brandaus kūrybingumo amžius. Mudviejų su Gintaru tas pats Zodiako ženklas – Vėžys. Sako, kad šio ženklo atstovai neretai gilinasi į praeities, tradicijų klodus, į dvasinį paveldą. Galbūt dėl ryšio su tuo pačiu dangaus ženklu man suprantamas jo turėtas polinkis į archaikos prasmių atvėrimus, artima jo kaip žmogaus ir kūrėjo prigimtis, pasireiškusi kaip poetinė pasaulio įžvalga, artima mitinei mąstysenai, sklandymas idėjų ir vaizdinių pasaulyje, intuityvumas (vidinis dalykų esmės nujautimas) ir emocingumas. Skaityti toliau

I. Trinkūnienė. Mes einame protėvių pramintu keliu (video) (23)

Jonas Trinkūnas | Alkas.lt, V.Daraškevičiaus nuotr.

Kriviui Jonui Trinkūnui – Jauniui (1939-2014) atminti

Tu pirmas pramynei takelį į protėvių ir dievų pasaulį. Takelį, kuris buvo beveik užžėlęs. Tas takelis buvo klaidus, juo einantiems reikėjo brautis per nesupratimo ir pasipriešinimo brūzgynus. Bet jis vis platėjo, tvirtėjo, plėtėsi, klaidūs takeliai įsiliejo į vieną platų kelią, ir juo jau dabar einame mes, gausi Romuvos bendruomenė.

Einame keliu, kuriuo ėjo mūsų protėviai, kalbamės su Dievais ir Deivėmis ta pačia kalba, kuria kalbėjo mūsų protėviai, giedame jiems tas pačias giesmes. Skaityti toliau

J. Vaiškūnas. Didžiausios Kalėdų dovanos – mūsų papročiai ir mūsų kalba (108)

Vėlinių ugnys | A. Valūno nuotr.

Pačios didžiausios Kalėdų dovanos tekusios mums – mūsų papročiai, tradicijos ir mūsų kalba paveldėta iš protėvių. Priimkime jas, gyvenkime su jomis ir jos suteiks mūsų gyvenimui prasmę, įkvėps galių kelionėje į tikslą, pripildys gyvybės dvasios mūsų būtį čia ir, gal būt, net anapus.

Šventinis laikas nuo Kalėdų iki sausio 6 d. nuo seno vadinamas „tarpušvenčiais“, „tarpukalėdžiais“ arba „šventvakariais“. Šiuo laiku dienos ir nakties trukmė beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė „sustoja“. Skaityti toliau

J.Vaiškūnas. Vėl Vėlinės (46)

Vėlinės | V. Daraškevičiaus nuotr.

Kai lapkričio tamsa apgaubia žemę, vėl keliaujame į savo Tėviškės kapus. Tūkstančiais atminties ugnelių bandome išsklaidyti Vėlinių nakties tamsą. Trumpas brūkšnelis tarp dviejų skaičių kapo akmenyje – mūsų gyvenimas. Kai kuriuose antkapiuose – pavardė, ir gimimo data su brūkšniu laukiančiu antrojo skaičiaus! Šiurpoka. Iš kur toks racionalus atsivėrimas mirčiai?

Gal tai lietuviškas praktiškumas, taupumas? O gal senosios pasaulėžiūros liekana – prijaukintos mirties laikų atbalsis? Juk dar ne pernelyg nutolo metas, kai kiekviena močiutė turėdavo pasiruošusi karstą ir įkapių rūbus. Kartas nuo karto juos prisimatuodavo, nuo savojo karsto nupūsdavo dulkes, o kur toliau išvažiuodama – veždavosi į kelionę ir įkapes… Skaityti toliau

Vėlinės (1)

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Vėlinės – mirusiųjų, esančių šalia mūsų, diena. Nagrinėjant šią temą tinka kalbėti apie mus, mirtį, apie vėlių gyvenimą ir dar daug ką.

Kas gi ta mirtis ir pomirtinis gyvenimas…

Formaliai, mirtis – kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė fazė. Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo apykaita. Žmogaus gyvenime vienintelis tikras dalykas yra tas, kad jis mirs. Kada – neaišku. Mūsų tautosakoje labai gerai žinomos sakmės apie laikus, kai žmogus žinojo savo mirties datą ir turėjo galimybę savo gyvenimu užsitarnauti lengvą ar sunkią mirtį. Skaityti toliau

J. Vaiškūnas. Tepražysta Kalėdų rožė (14)

Alkas.lt nuotr.

Kalėdos daugelyje senųjų pasaulio tikėjimų yra nenugalimos Saulės sugrįžimo diena. Saulė iki šiol mums yra ne vien tik dangaus šviesulys ar tolimas dangaus kūnas, bet ir mūsų gyvybės, mūsų sąmonės šviesos, mūsų dvasios ir viso pasaulio simbolis. Pa-Saulis mums ir yra ta erdvė, kurią iš tamsos chaoso iššviečia, sušildo, apskrieja ir apibrėžia Saulė.

Mūsų dienas pasiekę senieji Kūčių – Kalėdų papročiai atspindi savitą mūsų tautos pasaulėžiūrą ir religiją. Tradiciniame kalendoriuje Saulės sugrįžimas – ne viena diena, tai – šventinis laikotarpis, seniau, ko gero, trukdavęs apie keletą savaičių.

Skaityti toliau

Kaip senovės lietuviai švęsdavo Velykas? (4)

velykaitisVelykos – pati džiugiausia ir labiausiai laukiama pavasario šventė. Šiemet jas švęsime balandžio dvidešimtą dieną. Ką žinome apie Šv. Velykų papročius ir tradicijas?

Velykos – gamtos atbudimo, džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių šventų Velykų laiką. Švenčiama visada pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Todėl ir vadinama kilnojama švente. Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos. Kai kas mano, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Skaityti toliau

J.Vaiškūnas. Kalėdų supratimai (38)

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Kūčios – šeimos susitelkimo šventė. Tuo metu kai tamsa tartum įkalina visą pasaulį, kai visa kosminė erdvė susitraukia į mažą šviesos ratą besisukantį apie namų židinį, tai ir žmogaus siela iš erdvių laukų platybių ir tolimų kelionių sugrįžta į namų vidų prie šeimos židinio, į sielos šviesą ir prisiminimų šilumą…

Vasarą džiugu bėgti šviesos erdvėmis nuo daikto prie daikto, nuo minties prie minties, žiemą – tamsos apsiaustoje namų židinio ugnyje susitelkti meditacijai – keliui į vidų, sugrįžimui į sielą. Pati tamsiausia ir ilgiausia metų naktis tampa nusileidimo į mūsų sielos gelmes simboliu, tuomet gauname progą pasisemti galių iš pačių giliausių pasąmonės erčių, Skaityti toliau

N. Laurinkienė. Vėlių deivė Veliona (32)

Deivė Veliuona, Veliuonoje, Jurbarko r. (skulptorius Erikas Daugulis) | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Senovės lietuvių deivė Veliona (Vielona) – viena iš mitinių vėlių globėjų. Ji buvo paminėta apie 1582 m. Jono Lasickio, kuris ją pristatė kaip vėlių dievą: Vielona Deus animarum (BRMŠ II:582, 595). Šis „dievas“ istoriko buvo siejamas su mirusiųjų maitinimo papročiu: „Veliona – vėlių dievas“ (Vielona), kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji. Jiems paprastai duodama kepintų paplotėlių, patrupinus keturiose vietose, priešpriešiais. Tie paplotėliai vadinami Sikies Vielonia pemixlos (BRMŠ II: 582, 595). Matyt, XVI a. Žemaitijoje dar galėjo būti praktikuojamas šitoks ritualas. Skaityti toliau

Per Vėlines virš Lukiškių aikštės Vilniuje iškilo milžiniška Vyčio vėliava (nuotraukos) (31)

Vyčio vėliava virš Lukiškių aikštės | Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Per Vėlines, lapkričio 2 d., 12 val. Vilniuje, viešosios įstaigos „Mūsų vėliavos“ atstovai sukūrė dar neregėtą reginį: virš Vilniaus miesto Lukiškių aikštės iškėlė milžiniška – 5 metrų ilgio Vyčio vėliava. Reginio sumanytojai teigia taip siekią Lietuvai ir pasauliui priminti apie mūsų tautos palikimą ir išreikšti jam pagarbą.

„Pradėdami savo projektą vėlinių dieną norėjome ne tik pagerbti istorinę Vyčio vėliavą, bet ir su ja už mūsų tėvynę kovojusių protėvių vėles“, – sakė vienas iš šios patriotinės idėjos autorių Mindaugas Siaurys Skaityti toliau

V.Rutkūnas. Kas tave šaukia? Žalio vario! (19)

Vėlinės Dvarciškiuose | V.Daraškevičiaus nuotr.

Per amžių glūdumas lietuviai išsaugojo įstabią Vėlinių dainą-žaidimą, kurio pirmas posmas skamba ypatingais žodžiais:

Kas tave šaukia?
Žalio vario!

Kituose posmeliuose, vis kartojant „Žalio vario!“, išdainuojamas ilgesys ir kviečiama palaipsniui praeiti pro vėlių vartelius. Skaityti toliau

Paminėkime protėvių vėles (0)

Vėlinės | V.Balkūno nuotr.

Kelmė

Spalio 30 d., 17 val., Kelmės raj. Daugėliškės kaime vyks protėvių paminėjimo šventė.

– Saulės palydėjimas Daugėliškės Alkoje;
– Vėlinių apeigos Perkūniškės pilkapiuose;
– susitelkimas Perkūnkalnyje;
– suneštinės vaišės ir gaivieji gėrimai sodyboje;
– mirusių protėvių, tautos vedlių pagerbimas ir paminėjimas;
– Vėlinių giesmės ir dainos. Skaityti toliau

Jaunimo ramuva kviečia pagerbti protėvių vėlių atminimą (audio, nuotraukos) (0)

Vėlinės Dvarciškiuose | V.Daraškevičiaus nuotr.

Spalio 26 d., šeštadienį, artėjant Ilgių–Vėlinių šventei, Lietuvos jaunimo ramuva kviečia į Dvarciškius (Švenčionių raj. prie Sarių) pagerbti protėvių vėlių atminimą.

Spalio pabaigoje pagal senuosius lietuvių papročius minimi protėviai, lankomi jų kapai. Vėlinės – mirusiųjų minėjimo metas – vienas iš akivaizdžiausių mūsų senojo tikėjimo gyvybingumo patvirtinimų. Senąjį tikėjimą liudijame kasmet lankydami savo artimųjų kapus, uždegdami žvakeles, parymodami prie kapų ir mintimis atverdami save amžinybei. Lietuvos jaunimo ramuva jau dešimtmetį kasmet, vėlyvą rudenį kviečia jaunimą rinktis prie pilkapių ir visiems kartu pagerbti protėvius – mūsų valstybės kūrėjus. Skaityti toliau

A.Patackas. Kaliningrad. Sekundė nušvitimo (video) (4)

Kaliningrad | hellenicaworld.com nuotr.

Tas keistas miestas gimė ten, kur susilieja marių ir upių vandenys, pelkių miglos ir pievų rūkai, debesų dievesiai ir saulėlydžių gaisai, kai patvinsta, tvanksta, liejasi iš krantų dangaus ir žemės vandenys, todėl šis neva miestas panašus į pamėklę, vaiduoklį, išnyrantį iš istorijos ūkų ir vėl juose pradingstantį. Tokia buvo senoji Tvankstė, medinė, kurios niekas niekada nėra matęs, paskui radosi Kionigsbergas su  mūrais, kurie atrodė amžini, bet kurių neliko anei pėdsako, kai čia įsiveržė žiurkių karalius ir kita hofmaniana su plieninių riaumojančių žiurkių kariauna, o ant griuvėsių kaip pelėsis pradėjo daugintis pilkų silikatinių plytų truščobos. Skaityti toliau

J.Vaiškūnas. Su Žvaigždžių diena! (30)

Atarašai | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Kiekvienos kalendorinės šventės proga bažnyčia primityviai reklamuoja vulgarizuotas rytietiškas tradicijas, sudievindama svetimų tautų pranašus, ir ugdydama meilę svetimų kraštų žemei. Pradedantiems Naujuosius metus ir naują savo dvasinio gyvenimo kelio ratą mums, kaip ir kasmet, vėl siūlomi žydų Beatliejaus, jų mitinio didvyrio Jėzaus gimimo iš šventosios dvasios tvartelyje sakmė. Sausio 6 d. kasmet prikišamai reklamuojama pasaka apie tris Azijos karalius, atkeliavusius pasveikinti „mums visiems“ užgimusio žydų karaliaus…

Tiesa, šie mitai skirti įkvėpti ir pažadinti žmonių dvasingumą. Gebantis perprasti šiuos vaizdinius žmogus gali būti šių istorijų įkvėptas dvasiniam pažinimui… Skaityti toliau

N.Marcinkevičienė. Kūčių avižinis kisielius: arkliai, vėjai ir vėlės (0)

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

XX a. pirmoje pusėje avižinis kisielius buvo privalomas Kūčių stalo patiekalas, o kūčiukai, aguonpienis ir net žuvis dar nebuvo paplitę. Apie penkis nuošimčius šeimų be jo neapsieis ir šiemet, ypač šiaurės rytų Lietuvoje ir pamaryje. Apie avižų kisieliaus svarbą Klaipėdos krašte rašyta spau­doje; atkreiptas dėmesys, kad ir virtas jis ne bet kaip: „Ki­sieliui avižas grūsti pradėdavo kelias dienas prieš Kūčias. Grūsdavo piestose, kurias pirmiausia gerai apvalydavo nuo negerų dvasių, nes jose mėgdavusios važinėtis raganos. Grūsdavo visi šeimos nariai, kad visi ir visuomet turėtų avi­žų“ (Jaunoji Lietuva, 1936, Nr. 12).

Avižų kisieliaus svarbą (ne tik per Kūčias) liudija ir senieji šaltiniai. Motiejus Pre­torijus (1635–1707) „Senovės prūsų ekonomijoje“ Skaityti toliau

J.Trinkūnas. Mintys žiemos saulėgrįžoje (44)

Jonas Trinkūnas

Adventas, Kūčios, Kalėdos ir šventvakarių metas tai ištisas papročių ir juos lydinčių išgyvenimų spiečius. Prie kūčių stalo prisimenami praėję metai, žvelgiama į ateinančius metus. Prisimenami protėviai, o šventvakariai žadina mintis ir jausmus. Šio laikotarpio tradicijas dar gerai prisimena mūsų tėvai ir senesni žmonės. Žiemos saulėgrįža laikoma pačiu lietuviškiausiu šventiniu laikotarpiu. Bet tenka pripažinti, jog apie kūčias ir kalėdas šiandien daugiau domimasi ir žinoma tik koks šiose šventėse gaminamas maistas, kuo vaišinsimės susirinkę prie šventinio stalo. O susirinkusiems giminėms ir svečiams pradžiuginti Skaityti toliau

Pilkapių ugnių šviesa romuvius artino su protėviais (nuotraukos) (4)

Vėlinės | V.Daraškevičiaus nuotr.

Kasmet artėjant Vėlinėms Lietuvos ramuvos jaunimas rengia protėvių paminėjimo šventę Švenčionių rajone, Dvarciškėse. Lankomi pilkapiai, giedamos giesmės ir sutartinės vėlėms, aukojama.

Šį sykį kelionė vėlių ir protėvių takais buvo kaip niekada ilga, prasminga ir įvairi. Ilga, nes truko visą dieną ir naktį. Prasminga, nes visi veiksmai, žodžiai ir mintys buvo kreipiami ir siejami su vėlių pasauliu. Įvairi, nes protėviai buvo minimi ir ant pilkapių, ir šventykloje, ir užstalėje, ir vaidinant pasakas iš vėlių ir velnių gyvenimo. Skaityti toliau

M.Valaitienė. Pasaka vaikams apie Vėlines (9)

Jūsų dėmesiui antroji pasaka, skirta mano mažoms dukterėčioms iš Londono, o naudinga visiems emigrantų vaikams, padėsianti jiems geriau suprasti mūsų tautos dvasią ir nenutolti nuo Lietuvos žemės, jos tradicijų ir mitų.

Skaityti toliau

J.Trinkūnas. Paminėkime protėvius Ilgėse ir Vėlinėse (41)

Velinės | V.Daraškevičiaus nuotr.

Spalio mėnuo – vėlių metas. Tuo metu dažniau lankome kapus, tvarkome juos ir gražiname – ruošiamės svarbioms apeigoms. Lietuvių Vėlinės arba Ilgės yra seniausia mūsų protėvių minėjimo šentė. Praeityje metų bėgyje protėviai buvo paminimi net keletą kartų. Šiandien tai sutraukta tik į lapkričio pirmą ir antrą dienas. Bažnyčia lapkričio 1-ąją yra paskelbusi privaloma švente – Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-oji skirta prisiminti visus mirusiuosius. Tačiau tradicija yra žymiai senesnė ir dažnam lietuviui labiau rūpi paminėti savo mirusiuosius.

Vėlinių prasmę giliai ir prasmingai apsakė G.Beresnevičius: „Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsop. Skaityti toliau

Moksleiviai pagerbs užmirštus kapus (0)

Spalio  25 d. 15 val. Vilniaus etninės kultūros centras Vilniaus Karveliškių kapinėse ant Beglobių kalvelės surengs Vėlinių renginį „Žvakutė ant užmiršto kapo“.

Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą. Nuo seno susiklostė paprotys kapus sutvarkyti dar iki Vėlinių, o per jas papuošti kapus gėlėmis, uždegti žvakutes.

Renginyje „Žvakutė ant užmiršto kapo“ dalyvaus Vilniaus moksleiviai ir studentai. Šis renginys rengiamas jau 8-tus metus, nuo 2005 m., kai Vilniaus etninės kultūros centro rūpesčiu Skaityti toliau

Krivis Jaunius: Velykos – Vėlių ir Visų Dievų šventė (audio) (29)

Vaidila | R.Pakerio ir G.Steiblio nuotr.

Lietuvių pavasario švenčių ciklas turtingas papročiais, dauguma jų pasiekė mus kaip gyvoji tradicija – mūsų senelių, prosenelių giesmėmis, žodžiais ir apeiginiais veiksmais.

Todėl artėjant Velykoms, kviesčiau paminėti ir atšvęsti jas pagal protėvių papročius.

Pradžioje  keletas pastebėjimų apie žodžio „Velykos“ prasmę. Velykų vardas lietuvių tradicijose siejasi su Vėlių vardu. Kaip tik tuo metu nuo amžių buvo švenčiamos pavasarinės Vėlinės, vadintos „Vėlių Velykomis“. Jos prasideda Didįjį arba Žaliąjį ketvirtadienį  ir tęsiasi iki sekmadienio. Tai mums primena išlikę protėvių vėlių gerbimo papročiai. Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (42)

Vieša pripažintis. Aš melavau, vogiau, keikiausi, negerbiau savo tėvo ir motinos. Bet vis tiek buvau geras žmogus, tu turi tai pripažinti. Niekada neįžeidžiau teisingumo Dvasios. Padariau klaidų, bet kaskart pati labiau save už jas pasmerkdavau, nei kad tu galėtum. Ir niekada neatsisakiau smerktinų dalykų, jei tik jie TEISINGI, stodavau jų ginti atkakliau ir drąsiau, nei tu būtum galėjęs.

Jie išsikraustė. Skaityti toliau

Kelias į anapus: per žemę, ugnį ar vandenį (2)

Vėlinės | V.Balkūno nuotr.Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susimąsto, kaip iškeliaus anapilin. Vienas pareiškia norintis, kad jo kūnas būtų palaidotas žemėje, net nusako vietą, kitas nori būti sudegintas ir nurodo, kur laikyti urną su pelenais, trečias net pageidauja, kad jo palaikų dulkės būtų išbarstytos vėjyje ar supiltos į vandenį.

Kokią prasmę turi skirtingi keliai į amžinybę? Kas būdinga įvairioms pasaulio kultūroms bei tikėjimams? Kuris kelias artimas lietuviams? Skaityti toliau

Kviečia Vėlinių šventė Dvarciškiuose (11)

Šį šeštadienį (Spalio 22 dieną) Dvarciškiuose (Švenčionių raj. prie Sarių) kaip ir kasmet įvyks Vėlinių (Ilgių) šventė. Paminėti Vėles ir pabendrauti su protėviais kviečia Romuvos bendruomenė.

Šventė prasidės ankstyvą rytą nuo tradicinės mūsų kultūroje Talkos, todėl norintieji kviečiami prisijungti. 17 val. prasidės žygis į pilkapius. Čia susirinkusieji kasmet uždega žvakeles protėviams ir aukoja Skaityti toliau