Žymos archyvas: tikrovė
A. Rusteika. Menininkas ir diktatūra (2)
Dažnai žmogelis, ko nors pasiekęs vienoje srityje, mums rodosi genijum visur. Tas neretai pasivaidena ir pačiam genijui. Ir kairės ausies kaušelio ligų specialistas – Nobelio laureatas – ima drąsiai spręsti net ir apie dešiniąją ausį.
Ką bekalbėti apie tokias paprastutes banalybes, kaip politika ar moralė. Čia, kaip krepšinyje – visi specialistai. Tokių buvo ir prie Adolfo, ir prie Visarionyčiaus. Pilna ir prie Vladimiro Vladimirovičiaus. Susiraukšlėję kaktos nuo pastangų suprasti Skaityti toliau
D. Razauskas. Kur yra Dievas? (115)
Pirmiausia, Dievas ir mūsų supratimas apie Dievą, mūsų mintys apie Dievą, mūsų susikurtas daugiau mažiau aiškus Dievo vaizdinys – ne tas pat. Kaip tikrovė – ir mūsų supratimas, mūsų mintys, vaizdiniai apie tikrovę ar tikrovės vaizdinys. Tad kol kas palikime ramybėje Dievą su tikrove ir panagrinėkime savo mintis, savo vaizdinius.
Daug vaisingesnis ir toliau vedantis klausimas, nagrinėjant Dievo vaizdinį, man regis, būtų ne įgrisęs „ar yra Dievas?”, o „kur yra Dievas?”, jei tartume Jį esant. Skaityti toliau
D. Razauskas. Vienas Dievas, vienas Tikėjimas, viena Žemė (220)
Aš ne „pagonis”, nes „krikščionybė – pagonybė” tėra primesta ideologinė priešprieša. Panašiai bolševikai buvo primetę priešpriešą „proletaras – buržujus”, arba „proletaras internacionalistas – buržuazinis nacionalistas”, ir ta priešprieša turėjo surišti lietuvio sielą sunkiomis kaltės grandinėmis: jeigu aš myliu Tėvynę ir nekenčiu okupantų, vadinasi, tesu smulkus savanaudis niekšas…
Ideologija yra tarsi pjesė, kurioje vaidmenys visiems padalyti taip, kad pagrindinis herojus, o per jį ir pjesės autorius, išeitų nugalėtoju. Ir jeigu priimi „pjesę” už gryną pinigą, Skaityti toliau
G. Songaila. Apie mitą ir tikrovę (II) (32)
Prieš dvi savaites komentavau gruzinų šviesuomenės atvirą laišką Europos Sąjungos įgaliotiniui Tomui Tomui Hamarbergui (Thom Hammerberg), kuris agitavo už homoseksualistų paradą Tbilisyje. Paminėjau, kad problema, prasideda jau nuo sąvokų… Iki šiol žinojome tik dvi žmogaus lytis – vyro ir moters, o dabar mums brukama „socialinės lyties“ sąvoka jau tarsi numato ir kitokias formas. Akivaizdu, kad lyties vaidmuo yra ne tik įgimtas, bet ir išmokstamas socialinėje aplinkoje. Bet tai dar nereiškia, kad šiuos vaidmenis reikia dekonstruoti, tarsi mitą, ką daro politiniai postmodernistai. Skaityti toliau
R.Ozolas. Apie sąvokų išgryninimą (70)
Jeigu sutiksime, kad žodžiai netapatūs daiktams, o gyvenimas – teorijoms ir ideologijoms, tai, matyt, tragedija nelaikysime ir fakto, kad kiekvienos epochos žmonės savo gyvenimui apibūdinti susikuria savo žodyną – ir buities žodžius, ir aukštuosius dvasios sluoksnius reiškiančias sąvokas. Bėda būtų nebent nesugebėjimas įžvelgti, kad gyvenimo upė seniai pasuko nauja kryptim, o kilnūs akademikai, narsūs politikai ir juos mėgdžiojantys skaitmeniniai ir popieriniai raštininkai į viešąją erdvę leidžia tokius kalbų miltus, kad jie kaip migla ar dulkių gūsiai tik trukdo susiorientuoti situacijoje. Skaityti toliau
