2009 m. rudenį šviesaus atminimo doc. Rimantas Krupickas kultūros paveldui skirtame renginyje Elektrėnuose pirmą kartą parodė, kad rūpestis dėl lietuvių kalbos yra ne vien kalbininkų, bet ir kiekvieno iš mūsų. Geografo kalba ir kalbėjimas mane apstulbino, bet jo pastangų kalbėti lietuviškai ir kurti tarptautinių žodžių atitikmenis, atvirai prisipažįstu, tada nesupratau. Prisimenu, kaip Rimantas tarė saugomija ir ji tąkart man kėlė tik juoką, o šiandien šį žodį vietoje junginio saugoma teritorija norėčiau tarti ir girdėti kuo dažniau.
Žymos archyvas: tauta
„Mokslo sriuba“: lietuvių kalba paaiškina kitų pasaulio kalbų kilmę (video) (0)
Jungtinės Tautos įvardija, jog pasaulyje šiuo metu yra 195 šalys, tačiau kalbų esama kelis kartus daugiau – apie 5-7 tūkstančius. Mūsų protėviai tarpusavyje mintis ir jausmus atskleisdavo gestais, veido išraiškomis bei emociniais sušukimais. Galbūt skambės neįtikėtinai, tačiau kalbos užuomazgas Homo sapiens sukūrė tik prieš maždaug 100 tūkstančių metų. Dėl genų mutacijų pasikeitė žmogaus gerklų struktūra ir tai leido aiškiau artikuliuoti. Pirmieji žmonijos žodžiai buvo susiję su gamtos pavadinimais ir giminystės ryšiais. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Vilniaus gubernijos lietuvių XIX a. demografinė depopuliacija: mitas ar realybė? (28)
Ištraukos iš žurnale „Liaudies Kultūra“ 2004, p. 15–26 skelbto straipsnio.
Etniniai lietuviai, XIX a. gyvenę paribyje su slavais, demografiniu gyvybingumu buvo lygiaverčiai slavams, tad lietuvių mažėjimo čia priežastis nebuvo susijusi su natūralaus prieaugio jų bendruomenėje smukimu, o su palaipsniu kitos kalbos (gudų, lenkų) perėmimu, kitos savimonės įgijimu.
Šiuo metu nesiginčijama dėl Mažosios Lietuvos lietuvių (vadinamų lietuvininkais arba mažlietuviais) bendruomenės žūties veiksnių ir priežasčių. Socialiniu ir kultūriniu požiūriu modernesnėje Prūsijos, vėliau Vokietijos, valstybėje tapusi negausia ir nekonkurencinga diaspora, Skaityti toliau
V. Sinica. Istorijos perrašymas: būtina skubiai pasmerkti Vincą Kudirką (9)
Pamenate, 2015-aisiais mėginta „nuvainikuoti“ tremtinį, kankinį ir nepriklausomybės gynėją Joną Noreiką-„Vėtrą“, kurio garbei esą nevertai kabo atminimo lenta ant Mokslų akademijos bibliotekos? Tąsyk nepavyko. Šiemet atėjo kito nepriklausomybės gynėjo, savanorio ir diplomato Kazio Škirpos eilė. Pasirodo, jo vardu nevertai pavadinta gatvė Vilniuje. Pernai tokia pati akcija inicijuota Kaune.
Nelemtasis Birželio sukilimas
Lietuvių rezistentų kaltės Holokauste ieškantys ir ją pabrėžiantys istorikai, Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir šiaip socialiniai aktyvistai ne pirmą kartą dėsningai nusitaiko į Skaityti toliau
M. Kundrotas. Ar apginsime savo didvyrius? (video) (13)
Vilniaus savivaldybės taryboje svarstomas Kazio Škirpos alėjos vardo pakeitimas – tik detalė kur kas platesnio ir gilesnio proceso kontekste. Lietuvos savanoris, pirmasis iškėlęs Trispalvę Lietuvos širdyje – Gedimino pilies bokšte, vėliau – politikas ir diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto iniciatorius – nei pirmas, nei paskutinis taikinys Lietuvos dekonstruktorių darbotvarkėje.
Daktaras Jonas Basanavičius apskelbtas psichiniu ligoniu, iš to darant išvadą, kad visas jo valstybės projektas išplaukęs iš kliedesių. Daktarui Vincui Kudirkai prikišamas Skaityti toliau
J. Streičas. Europos humanizmas yra pavojingas (0)
Janis Streičas, garsus latvių kino režisierius, rugsėjo 26 d. atšventė 80-metį. Populiariausi jo filmai – „Svetimos aistros“, „Teatras“, „Joninių nakties spalvos limuzinas“, „Žmogaus vaikas“, „Rudolfo palikimas“. Dabar užsiima tapyba, organizuoja plenerus Dzūkijoje, Veisiejuose. Dažnai lankosi sodyboje prie Kapčiamiesčio. Jo žmona Vida yra lietuvė, dukra Viktorija – Kauno muzikinio teatro aktorė ir dainininkė. Tad visai suprantamas jo prisipažinimas: „Taip, aš esu beveik lietuvis…“
– Sakoma, kad latgaliai skiriasi nuo kitų latvių, nežinia kuo jie dedasi!
– Nereikia klausytis kvailų šnekų. Latgaliai yra pagrindinė gentis, davusi Latvijai vardą, vėliavą ir kalbą, augusi kultūros vystymosi kelyje, sąlytyje su Europa, su kitomis tautomis, su lyviais, kuršiais, vokiečiais. Skaityti toliau
V. Vasiliauskas. „Vatnikai“ be kabučių (22)
Šis žargoniškas slavizmas lietuvių kalboje padarė stulbinančią karjerą – berods nuo Krymo okupacijos ir aneksijos laikų. Etimologija nesudėtinga – tai dėvintys vatinukus (rusų k.„vatinki“), šimtasiūles, kurios kadaise buvo sovietinio gulago „zekų“, dabar – Kremliaus šalininkų uniforma.
Tačiau žargono konkretus politinis turinys ilgainiui išsitrynė, „vatnikai“ pradėjo išstumti mūsiškio elito pamėgtus „ runkelius“ ir „budulius“. Regis, net kalbos redaktoriai ir inspektoriai kapituliavo, neprotestuoja, kai šis svetimžodis rašomas be kabučių, matyt, prisibijo, kad ir jų nepakrikštytų „vatnikais“. Skaityti toliau
V. Bagdonavičius. „Aušrinės“ bendradarbis Romanas Bytautas (0)
Skiriama lietuvių filosofo, psichologo ir publicisto Romano Bytauto 130-osioms gimimo metinėms
„Ne tuo taku nuėjau. Mokslas reikalauja tiek prisiruošimo. Dailėje betarpiai galima apsireikšti. Visa siela buvau prie jos linkęs. Būčiau nuėjęs jos takais, būčiau jau save apreiškęs. O dabar…“ Taip gimnazijos ir studijų draugui bei svainiui Stasiui Šilingui rašė kaulų džiovos kamuojamas dvidešimt aštuonerių metų Romanas (Ramūnas) Bytautas. Tuose žodžiuose – visa jauno mirties patale gulinčio žmogaus tragizmo esmė: ne mirties baimė, o liūdesys dėl to, kad liko neišnaudotos dvasinės potencijos, kad nebus nudirbti užsimoti reikšmingieji darbai, kuriems taip atkakliai ruoštasi.
Jaunam mirti XX a. pradžios lietuviui inteligentui buvo ne naujiena – gyvenimo kelią jau buvo baigę P. Vaičaitis, P. Višinskis, J. Biliūnas, E. Steponaitis, Z. Gėlė, J. Gurauskis, Skaityti toliau
R. Jasukaitienė. The macalla suite – praeities skausmo aidas (0)
Per atoslūgį Atlantas atidengia akmenis, bangų mūšos sutrupintus, nugludintus laiko, todėl nebeskaudžius basoms kojoms ir prašalaičio akiai. Tik ne airio sielai… Visa, kas byloja apie tam tikrą ritmą, nuolatinę kaitą, sustyguojančią ne tik gamtos, bet ir žmogaus, visos tautos, netgi visos žmonijos būtį, neapsieina be skausmo. Ši alegoriška įžanga – iš noro paaiškinti, žodį „macalla“ ir jo prasmės visuotinybę.
Atvykus į Airiją, į savo vaikaičių gimtinę, maga kuo daugiau pamatyti, pažinti. Kai mano anūkė sako: „Myliu Lietuvą, nes ten gyvena močiutė“, atitariu: „Myliu Airiją, nes ten gyvena mano vaikai ir anūkai“. Šį kartą dukra, belaukdama atvykstančios viešnagėn, nupirko bilietus į Monagano teatre vyksiantį koncertą. Skaityti toliau
D. Paukštė. Apsivalymo paradai (3)
Jungtinių Amerikos Valstijų naujuoju prezidentu tapo Donaldas Trampas (Donald Trump). Nieko nuostabaus per rinkimus JAV neatsitiko: įvyko tas pats kaip ir per rinkimus Lietuvoje. Jų rezultatą apibūdinčiau vienu žodžiu: bausmė! Ar reikia tai vertinti kaip netikėtumą? Matyt palaipsniui rinkėjams pasaulyje, kaip ir Vengrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, o dabar ir JAV, atsibodo, kuomet politikai žada viena, o daro kita. Jie įsitikino, kad politikai yra atitrūkę nuo kasdienių žmonių rūpesčių. Mato, kad turtingi lobsta toliau, o skirtumai pajamose lemia, kad vidutines pajamas gaunantys žmonės sparčiai artėja link skurdo žymos, o žemas pajamas gaunantys jau nebegali sudurti Skaityti toliau
V. Bernotas. Kodėl neįmanoma europiečių tauta? (15)
Pastaruoju metu nenutyla kalbos apie Europos ateitį ir galimus jos scenarijus. Migrantų krizė, teroristiniai išpuoliai, galiausiai ir šių įvykių paskatintas „Brexitas“ verčia vis iš naujo apmąstyti drąsų, bet kartu ir ydų kupiną Europos Sąjungos projektą. Visgi, kad ir kokios bėdos kamuotų ES, Lietuvoje apie jas kalbėti vis dar sudėtinga dėl itin aukštų Sąjungos palaikymo reitingų – žmonės linkę pasitikėti tiek pačiu projektu, tiek jį įkūnijančiomis institucijomis. Kita, iš pirmo žvilgsnio su pirmąja niekuo nesusijusi problema, skatinanti minties paralyžių, yra atsainus požiūris į politinę teoriją, kurioje itin svarbią vietą užima ir XX a. lietuvių mąstytojai. Todėl šiuo straipsniu bus mėginama prisiminti vieną iškiliausių Skaityti toliau
M. Kundrotas. Tauta ir ideologija (33)
Nacionalizmas – tautiškumu grindžiama politinė ideologija ir jos atstovai – nacionalistai, lietuviškai – tautininkai dažnai susiduria su minties, būties ir veiklos dilemomis. Juo labiau gilinamės į žmogų ir jo pasaulį, juo daugiau klausimų, į kuriuos tenka atsakyti.
Nacionalizmas kaip ideologija labiau, nei bet kuri kita ideologija, iškelia tautą. O tam tikru lygmeniu ir vienintelis ją iškelia. Bet tautinė ideologija loginiu ir moraliniu požiūriu yra dvilypė – joje glūdi tautiškumas ir ideologiškumas. Natūralu, jei lietuviui liberalui vokietis liberalas – artimesnis už lietuvį socialistą. O štai tautininkas atsiduria kryžkelėje. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: A. Griška. Armoniškių Dainava (9)
Albinas Griška. Armoniškių Dainava (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 518–545). Ištraukos.
Albinas Griška gimė 1915 m. kovo 1 d. Dainavos kaime, Balatnos (Varanavo) valsčiuje, Lydos apskrityje. Mokytis pradėjo gimtojo kaimo lenkiškoje mokykloje, nes lietuviškos lenkų okupacinė valdžia neleido atidaryti. 1927 m. įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmąją klasę. Gimnaziją baigęs, 1937 m. įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti chemiją. 1939 m. perkėlus Chemijos fakultetą į Kauno universitetą, studijas tęsė Kaune. Skaityti toliau
D. Stancikas. Pasipriešinimas ir prisitaikymas (6)
Politinis kalinys, nepriklausomybės signataras a. a. Algirdas Patackas yra taikliai pastebėjęs, kad lietuvių tautos sukilimai prieš okupantus prasiverždavo maždaug kas 20–30 metų.
Taigi iš Rusijos imperijos, gniaužusios Lietuvą beveik du šimtmečius, bandė išsiveržti kiekviena lietuvių karta. Nepaisant tūkstančių nukentėjusiųjų, atimtų, surusintų dvarų po 1831 m. sukilimo, 1863-iaisiais vėl visą Lietuvą apėmė ginkluoto pasipriešinimo dvasia; dar po dvidešimties metų gerokai nukraujavusius žemaičius pakeitė suvalkiečių inteligentija, šįkart pakėlusi lietuvius į taikų dvasinį išsivadavimą: Skaityti toliau
A. Galinis: Dar nedrįstame sau pripažinti: nebenorime Lietuvos (7)
Poetas, keleto istorijos vadovėlių bendraautoris, mokytojas ekspertas, pedagoginį darbą dirbantis jau per tris dešimtis metų, Albinas Galinis sako, jog dėl abejingumo savo tautos likimui ir dėl Lietuvos valstybės nykimo pavojų kaltųjų reikėtų ieškoti ne tik politikos ložėse ar valdžios postuose – pagrindinės nacionalinės korozijos priežastys glūdi kiekviename mūsų. Tai – oportunizmo susitaikėliška „dvasia“ .
– Apsidairykime aplinkui: atlyginimai didėja, sotėja maistas, parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių gausos, gražėja drabužiai, pastatai, automobiliai, tobulėja technologijos, daugėja komforto, tačiau… Skaityti toliau
V. Radžvilas. Sąjūdžio pamoka: sunku būti Tauta (43)
Prof. Vytauto Radžvilo pranešimas, skaitytas Vilniaus forumo organizuotoje konferencijoje „Lietuva rinkimų išvakarėse: ar nušvis sąjūdinės vilties spindulys?“.
Galvodamas, ką pasakyti šią dieną, prisiminiau ne tik jau mus palikusius bendražygius, bet ir visus tuos, kurie dažnai klausia: „Kodėl taip įspūdingai pradėtas žygis šiandien neretai verčia nusivilti ir nuleisti rankas?“. Atsakymų į šį klausimą yra ieškoma, nors dažnai jų nerandama. Dažnai mėginama save įtikinti, kad tai, kas įvyko, yra viso labo apmaudus nelemtas nesusipratimas, kurio buvo galima išvengti, jei būtų pakakę geros valios, politinės išminties bei vienybės. Mano atsakymas į šį klausimą, apmąstytas per daugelį metų, iš esmės suformuluotas šios kalbos pavadinime. Skaityti toliau
Pasaulio lietuvių vienybės dieną atidengtas stogastulpis Prezidento A.Smetonos gimtinėje (0)
Minint Pasaulio lietuvių vienybės dieną Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė kartu su Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke Dalia Henke atidengė stogastulpį Užugiryje, Ukmergės rajone. Tai Pasaulio lietuvių bendruomenės dovana Prezidento Antano Smetonos gimtajam kraštui.
Sveikindama visus susirinkusiuosius parlamento vadovė džiaugėsi tautiečių vienybe, peržengiančia kasdienybės rėmus. „Kartais mums, gyvenantiems čia, atrodo, kad jūs esate kažkur toli, kad mes gyvename savo reikalais, o jūs – savo. Bet iš tiesų taip nėra. Skaityti toliau
Visuomenininkai: Valdžia turi imtis Lietuvos demografinės būklės atkūrimo programos rengimo ir įgyvendinimo (1)
Birželio 13 d. Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) iškilūs Lietuvos menininkai, mokslininkai, kultūros darbuotojai ir žinomi visuomeninių judėjimų atstovai pasirašė „Nacionalinį susitarimą, kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šiuo susitarimu Lietuvos šviesuomenė siekia paskatinti piliečius telktis ir priversti valdžią bei politines partijas pradėti rūpintis Lietuvos demografija. Visuomenininkai pasirašę minėtą susitarimą įsteigė Nacionalinį Komitetą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (KLN) kuriam keliamas uždavinys – įgyvendinti susitarimo nuostatas. KLN pirmininku buvo išrinktas profesorius Krescencijaus Stoškaus.
Apie Valstybės ir tautos šventes parodoje „Prioritetų pasjansas“ (1)
Liepos 1 d. 16.30 val. Istorinėje Prezidentūroje atidaroma paroda „Prioritetų pasjansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.)“
Ar mes pasiruošę valstybės šimtmečiui? Ar valstybės galvos suvokia, kokia tai puiki galimybė suvienyti Lietuvos žmones ir nustatyti naujus valstybės prioritetus? Ar regioninės politikos spragos nenulems to, kad didžioji dauguma Lietuvos piliečių niekaip nepaminės šios sukakties arba paminės ją ant sofos žiūrėdami šventės transliacijas iš sostinės? Skaityti toliau
Visuomenininkai ragina vetuoti naująjį Darbo kodeksą (0)
Praėjusią savaitę Seime priimtą naująjį Darbo kodeksą visuomenininkai ragina vetuoti ir grąžinti Seimui tobulinti jį iš esmės. Viešą pareiškimą išplatinusio visuomeninio judėjimo Vilniaus Forumas iniciatyvinės grupės narių tvirtinimu, tik tokiu būdu būtų užkirstas dar sykį pakartoti daugumos piliečių teisėtų interesų ignoravimo klaidą, kuri ateityje gali būti vertinama ir kaip nusikaltimas prieš Lietuvą – jos piliečius ir šalies ateitį.
„Darbo santykių ir sąlygų reforma Lietuvoje yra reikalinga ir turi būti įgyvendinta. Tačiau ji turi būti grindžiama solidarumo, sąžiningumo, visų socialinių ir profesinių grupių lygiateisės partnerystės ir ekonominio, socialinio bei politinio teisingumo ir iš jo kylančios įstatymo rengėjų atsakomybės Tautai Skaityti toliau
R. Jasukaitienė. Garbanota alyvos šakelė (1)
Prisimenu tokį pat žydintį pavasarį… Lietuvių kalbos mokytoja mus, Seredžiaus vidurinės mokyklos vienuoliktokus, nusivedė į kabinetą, kuriame buvo televizorius – bene vienintelė techninė mokymo priemonė mokykloje. Klausėmės laidos apie K.Donelaičio „Metus“. Bet įsiminiau visai ką kita, o būtent, poeto Algimanto Mikutos retorinį klausimą, kurio pažodžiui jau nepakartosiu: ar 21-ajame amžiuje bus vietos Poezijai? Ar žydės garbanota alyvos šakelė? Kaip dar toli anuomet buvo 21-asis amžius! Kiek daug per tą laiką įvyko! Ir realiame gyvenime, o dar daugiau – žmogaus sieloje… Ar naujų technologijų pasaulyje tebežydi poezijos alyvos? Ar – garbanotos? Skaityti toliau
P. Normantas. Įžanga į Pasaulėžiūrą (17)
Žodyje ,,manau“ telpa visų žmonių įtaka man. Tėvai, seneliai, šeima, mokytojai, draugai, bendradarbiai, atsitiktiniai žmonės, bei įvairiuose raštuose išdėstytos žmonių mintys, įtakojo mane.
Esu dėkingas jiems už teigiamas mintis, bet dar labiau dėkingas privertusiems mane susimąstyti. Tuos, kurie skaitys mano mintis, įtakosiu aš. Man būtų naudingiau, jei tai, ką rašau, skaitytų žmonės, turintys savo įsitikinimus. Neturintiems savų įsitikinimų gali kilti grėsmė perimti mano klaidas.
Neskubėkite skaityti – apsispręskite. Pradėję vertinti jus supantį pasaulį pagal mane, neišvengsite vidinių prieštaravimų. Skaityti toliau
R. Jasukaitienė. Atgimimo ąžuolynas – tautos dvasios simbolis (0)
Ažūrinė žaluma sklinda nuo pakelės berželių, besikalančioj žolėj – žemės šviesa, kasdien kylanti vis aukščiau, kol pienių pūkai susitiks su nusileidusiu žemėn dangumi…Vykstame į ąžuolyną, o ąžuolaičių šakos dar nuogos – buvo paskutinis balandžio šeštadienis, tradiciškai tapęs Ąžuolyno diena.
Šiek tiek istorijos
Lietuvos Tautinis Atgimimo ąžuolynas pradėtas sodinti 1989-ais. Žmonės jo sodinti važiavo iš visų Lietuvos regionų. Skaityti toliau
Iš tikrųjų puolamas ne Poetas (3)
Praėjusį šeštadienį švęsdamas Europos dieną sostinės Gedimino prospektas sotinosi ir linksminosi – valgė, gėrė, pirko, kas yra rinkos alfa ir omega, – bet mažai galvojo arba visai negalvojo, kokią stotelę Europos Sąjungos bendrijoje yra priėjusi Lietuva.
Taip, deja ar beje, būna visais laikais. Pasaulio politinė istorija nepaliaujamai liudija, kad, anot profesoriaus Vytauto Radžvilo, visi svarbiausi visuomenės lūžiai ar pokyčiai įgyvendinami pripažintų, turinčių autoritetą, įtaką žmonių – tų, kurie vadinami aukštąja arba bent jau viduriniąja visuomenės klase. Skaityti toliau
R. Kupčinskas. Saugoti lietuvių kalbą svarbu ir šiandien (2)
Gegužės 7 d. minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui itin svarbi, nes primena laikotarpį, kai tautiečiai priešinosi carinei valdžiai, varžiusiai lietuviško žodžio laisvę. Dėl teisės reikšti mintis savo raštu kovojo daug tautiečių. Knygnešiai rizikavo savo sveikata ir gyvybe atkakliai kovodami dėl lietuvių kalbos išlikimo. Tai išskirtinė kova visos Europos istorijoje. Knygnešiai darė didžiulį ir reikšmingą darbą savo tėvynei. Už tai jie kentėjo kalėjimuose ir tremtyje Sibire. Toks galingas pasipriešinimas padėjo subręsti visos lietuvių tautos atgimimui, savimonei, siekiui atkurti savo nepriklausomą valstybę. Skaityti toliau
M. Kundrotas. Antiizraelizmas – tai antisemitizmas? (7)
Vienas iš pagrindinių tautininkystės principų – kiekviena tauta turi teisę gyventi savo istorinėje tėvynėje ir joje kurti savo valstybę. Puikus lakmuso popierėlis, rodantis šio principo nuoseklumą, gali būti Izraelis. Žydų tauta dar prieš mūsų erą apsigyveno Kanaano žemėje ir sukūrė čia savo valstybę. Ji skaldėsi, buvo užkariauta ir vėl atsikūrė, po to vėl užkariauta, o žydai iš jos išvyti.
Romėnai, siekdami ištrinti Izraelio vardą, šį kraštą pavadino Palestina – pagal filistinų tautą, kuri kilo iš Egėjo salų, daugelį metų kariavo su Izraeliu, o Romos laikais jau buvo seniai išnykusi. Dar anksčiau išnyko tautos, Skaityti toliau