Žymos archyvas: stūba

Sekmadienio sakmė. Raganos sodyba (1)

Scanpix nuotr.

Kad kitąsyk gyveno viename priemiestyje keturios panos: viena verpėjėlė, kita audėjėlė, kita siuvėjėlė, o kita gaspadinė. O toks tenai buvo prisakymas: nevalia buvo visam mieste ugnies laikyt nė žiburio užsidegtie. Tik už miesto tokia boba gyveno, tai pas tą būdavo galima gautie ugnies. Mieste žmonės vakare langus užsidarydavo, užsidegdavo žiburį ir sėdėdami dirbdavo.

Ėmė ir užgeso dabar toms panoms žiburys. Visos sėdi, dirba, nė viena nenor eit, o žiburio reikia.
– Eik, – sako, – verpėjėlė, parnešt ugnies – reik žiburio.
– Man velenėlis šviečia, – atsakė. Skaityti toliau

A.Daraškevičienė. Tarmės leidžia bendrauti šilčiau (3)

Sūduvio stuba Rumšiškėse | Christiano Konpan nuotr.

2013-ieji Lietuvoje paskelbti Tarmių metais. Pabandykime pasiaiškinti, ar visada susikalbėtume skirtingomis tarmėmis: kaip tas pats daiktas vadinamas skirtingose Lietuvos vietose? Galbūt skirtingai vadinami daiktai išties yra skirtingi? Ar tas pats žodis aukštaičiui ir žemaičiui gali reikšti visiškai skirtingus dalykus? Aišku tik viena: tarmiškai ištartas žodis yra šiltesnis ir jaukesnis nei pasakytas taisyklinga bendrine kalba.

Dounininkai, pontininkai ir kiti

Lietuvių kalbos tarmės skirstomos į du didelius būrius: žemaičių ir aukštaičių. Žemaičių esama trijų rūšių. Vakarų žemaičiai (apie Klaipėdą, Priekulę) duoną  vadina dona , todėl pagal tradicinį lietuvių tarmių skirstymą vadinami donininkais. Šiaurės žemaičiai (apie Kretingą, Telšius, Rietavą, Skuodą, Skaityti toliau