Žymos archyvas: sekmadienio sakmė
Sekmadienio sakmė. Laimingi marškiniai (0)
Nagi, vaikelei, matot, kap yra. Tas žmogus, buvo jis labai turtings, bet, atrodo, kad jis ir biednam žmogui pavydėjo, atrodo jam, kad visi už jį geriau gyvena, negu jis. Jis toks pavydus. Nu ir dabar, supranci, užserga jis tokiu ligu, nervų ligu, kad jis nelaimingas, o visas svietas laimingas. Jis aina pas daktarus, pasako savo ligų, betgi atvažiuoja pas tuos daktarus – mato po rūbais jį, kad jis švariai apsirangis ir viskuoj jis gi ne paskutinis. – Ne, jis nelaimingas.
Nu, paskui važiuoja pas šaptūnus (užkalbėtojus) jau… Šaptūnas apžiūrėj apžiūrėj.
– Žinai kų, – sako, – aš tau pasakysiu: važiuok tu per pasaulį ir surask tu laimingų žmogų. Kap surasi tų žmogų, kap jis pasakis, kad aš laimingas, tai tu pas jį nupirk marškinius. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Koks karalius liepęs senus tėvus žudyt (2)
Kad kitą kartą koks karalius buvęs įsimanęs senus žmonis žudyti. Vienas sūnus turėjęs jau seną tėvą, tam labai buvę gailu, tai jis jį vis kavojęs, kad jo nenužudytų pajutęs tas karalius.
Vieną kartą užėję labai blogi metai, tai nebebuvę nė iš kur rugių sėklos gauti. Tas sūnus ir dejuojąs, ir tėvo rodos klausiąsis: ką dabar reiktų daryt? Tėvas sakąs:
– Vaikel, jug iš anų gerų metų, kur tebėra prikrauti kūlių du daržingaliai, tada čyst neiškūlėm, tai dabar iškulkit, ir bus sėklos. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Karalius ir piemenukas (0)
Buvo vienas sanas karalius, ir anas taip pasakė:
– Jau greit mirsiu ir Dievo neregėjau.
Pasakė taip, kad suveit visi didikai pas jį ir parodyt, kokis Dievas yr. Suvejo tie didikai, ir anas pasakė:
– Būsite nubausti, kad neparodysite man Dievo.
Visi bijojo, kad juos nubaus, kad jau mirtis jiems bus. Užgirdo vienas piemenukas, bet anas nemažas jau buvo, ir atajo. Atajo: Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Ugnies vardas (4)
Kitą kartą pondievs, stebuklus darydams, paklausęs vieno ūkininko:
– Kokį vardą tur ugnis?
Ūkininks:
– Nežinau.
Tai ponsdievs paėmęs šiaudų kūlį, uždėjęs ant trobos stogo ir uždegęs. Kūlys ant pusės sudegęs, ponsdievs pasakęs:
– Ciba!
Šiaudai ir užgesę. Ponsdievs nuėjo sau. Žmogus suprato, kuom vardu ugnis.
Antro dieno ūkininks, susiėjęs savo pačią, norėdams jai parodyti ugnies vardą, uždegęs šiaudų kūlį ir užmetęs ant stogo. Kūlys ant pusės sudegęs, ūkininks surikęs: Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Apie lapį, strazdelį ir varnų (2)
Viduryj miška eglelėj susikrave strazdelis sau gūžtelį ir sudėja pinkius kiaušinelius, e iš jų išperėja pinkius strazdžiukus.
Atbėga lape ir saka:
– Strazdel strazdel, veskis vaikelius, kirsiu eglelį.
– Lape, nekirsk, – prašes strazdelis.
– Mesk man vienų vaikelį, tai nekirsiu, – atsaka lape.
Strazdelis išmete vienų vaikelį, e lape sugriebe ir nusineše. Paskui atbėga ir vėl pradėja gundint strazdelį, ir jis išmete jai kitų vaikelį. Teip strazdelis išmete visus vaikelius, tik belika vienas. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Kaip velnias žmogui pinigų paskolino (audio) (3)
Sako, juog velniai seniaus daug dažniaus rodęsi žmonėms negu dabar. Seneliai pasakoja, kad kaip jie, būdami dar piemenimis, ridinėdavo kartais ripkas, tai nušoks, būdavo, velniukas nuo tvoros ir prašosi leisti jam kelissyk paristi.
Tokioj senovėje panorėjo vienas žmogus vesti. Bet, būdamas neturtingas ir turėdamas prie savęs didelę šeimyną, negalėjo nė kokiu kitu būdu išpildyti tą savo norą, kaip tik eidamas svetur ant uždarbio.
Išėjęs ant vieškelio netoli savo namų, susitiko su velniu. Velnias atsiliepė tuojau į žmogų:
– Kurgi dabar eini?
– Einu ieškoti uždarbio. Norėčiau pačią vesti, bet neturiu kuo pradėti gyvenimo, – atsakė Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Vilko giedojimas (2)
Pamiškėj gyveno seneliukas ir senelytė mažoj gritelėj. Turėjo avelių pinketėlį ir dukrelį šinkarkėlį, o vištelę rudagurklį. Ataidava vilkas ant senelius pagedoti:
Gyvena senelis su senela,
Abu geri.
Turi avelių pinketėlį
Ir dukrelį šinkarkėlį,
Ir vištelį rudagurklį. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Katė ir lapė (0)
Vieną sykį susitiko katė su lape, katra, pasisveikydama su jai, klausė, iš kur grįžta ir kur dabar mislija eit toliau. Katė atsakė, kad grįžta iš žyriaus ir pareina pas savo gaspadorių. Čia lapė, papūtus uodegą, mandraudama pasiklausė katės, ar ji daug mislių turi. Atsakė, kad tik vieną, o gerą.
– Tai šlėktai, mano kūmute, ba aš turiu net devynias mislis.
Tai viskas darėsi prie aukšto medžio. Nežinia iš kur užklupo jas suneš. Katė, pamačius savo neprietelius, įsidrapalino in medį, o suneš lapę vaikė po visą girią, ir ką tik paspėjo inlįst in savo urvą, kad ir patrotijo savo uodegą. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Dievas ir Velnias kankina vienas kitą savo tvariniais (39)
Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“.
Velnias sakęs Ponui Dievui: „Leisk man, kad aš padarysiu [tokius] vabalus, kad Tu, Pone Dieve, niekaip neatsiginsi“. Ponas Dievas jam leidęs. Velnias pridirbęs daugybę uodų ir užleidęs ant Pono Dievo. Ponas Dievas susikūręs ugnelę. Prie ugnelės per dūmus nė vienas velnio padarytas vabalas nelindęs. Paskui Ponas Dievas sakąs Velniui: „Dabar aš ant tavęs užleisiu savo padarytus vabalus, tu ar atsiginsi?“
Ponas Dievas užleidęs ant jo blusas, tai Velnias, kad ir ugnį kūrenęs, kad ir ką daręs, niekur netvėręs. Tai tik ant kuolelio atsitūpęs, susirietęs ledva ne ledva (vos ne vos) per naktį iškentęs. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Apė laimes (1)
Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“.
Buvo toks ūkinykas, jis turėjo savo brolį, išleistą toli in žentus. Ale sykį vasarą atvažiau tas brolis pas tą ūkinyką in svečius. Ten jiem bešnekant, užpuolė vakaras, jau jis turėjo nakvotie. Jam rengė pataisyt guolį klėtij, o jis sako:
– Šilta naktis, atsigulsu bile kur. O geriausia man bus – nuveisu in kluoną, an savo vežimo atsigulsu.
Ir teip padarė: nuvėjo, kluone an klojimo atsigulė an savo vežimo. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Velns žmogui gerą daręs (47)
Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti. „Lietuvių išminties knyga“ žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.
Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Laumės dovanoja moteriškei audeklo (1)
Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti. „Lietuvių išminties knyga“ žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.
Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“ bei Jono Vaiškūno mintis įkvėptas šių sakmių. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Dievas Senelis numato žmonių ateitį (19)
Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti. „Lietuvių išminties knyga“ žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.
Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“ bei Jono Vaiškūno mintis įkvėptas šių sakmių. Skaityti toliau
Недільна сага. Литвине! Хоч тобі й важко, але трішки підсоби мені (10)
Sekmadienio sakmė. Lietuvi! Nors tau ir sunku, bet nors šiek tiek man padėk
Seniai tai buvo. Daugiau kaip šimtą metų vargo šis kraštas nuo totorių-mongolų jungo. Ėmė totorius duoklę duona, medumi, kailiais, o ypač skaudi buvo duoklė krauju – imdavo vaikus, mergaites ir berniukus.
Atsipyko kazokui mokėti kasmet tokią gėdingą duoklę ir jau nuo žiemos jis ėmė ruošti skydą, kardą, lanką ir strėles. Nupirkęs iš pirklio ginklininko dar ir kalaviją su ietimi… mankštino žirgą. O kai atėjo pavasaris, tai kai tik pasirodo čia totorių chanas, Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Liūtas, uodas ir žmogus (3)
Kitą kartą levas (liūtas) vis girdžiąs kitus žvėrius minavojant, kad žmogus baisus, žmogus nedoras, žmogus piktas. Ir jis pasinorėjęs su tuo žmogum susitikti. Vieną kartą levs uodo paklausęs:
– Tu žmogaus be nepažįsti?
Uods sakąs:
– Tata, aš ir labai žmogų pažįstu: aš jo kraują kada noriu, tada atsigeriu…
Levas:
– Nu, tai gerai – parodyk ir man! Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Titnagis (1)
Kitąkart labė senė pri tėva buva sūns labė stipras – teip stipras, kad ko tik dirbdava, nieka negalėdava padirbti: visko sulaužydava arba partraukdava. Išejęs arti, išaro kišdava į žemę teip gilė, kad, negalint išversti žemes, turėja lūžti. O jei kada atseidava jam krauti šiena ar šiaudų vežimo, tė niekados nepriverždava: tada ar vadžios trūkdava, ar kartis lūždava.
Tėvs, neturėdamas nei kokios naudos iš teip stipra sūnos, laide jį pri kalvia mokytis kalvystes, kad užsidirbtų sau duonos, išmokęs tokį amato. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Varnas ir paraks (0)
Po paraka išmislyjima varnas kverkdamas susišauki pulką. Po orą skraidydamas, sukalbėja, kai dabar reik išsisaugotis no paraka ir pūčkų.
– Pirm to, – atsaki sens varnins, – buva galima no žmogaus pasidabot. Jau iš tola matėm, jei vaikins an žemes lenkės akmenį arba knipelį pasigriebt. O kad ir tai nepatėmydavom, tai nors girdėdavom knipelį birbiant ar matydavom akmenį atlekiant ir galėdavom pasitraukt. O jei ir strieloms ša[u]dava, tai vis būdava galima apsilenkt, ir tą juk atlekiant iš tola matėm. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Zuikelia rašybas (4)
Zuikelis dieną miežiuos ganėsi. Ir pamati jį medinčiai, sukvieti strielčių pulką, šunų atsivedi gaują, apspita zuicelį iš visų šalių.
Visi šauki:
– Šiandien zuikiui smertis!
Zuikelis, paka[u]šį kasydams, pamislija, ką reik daryt:
– Reiks pirmia[u] laikyt dalybas, kam ką užrašysiu, luk matau, jau šiandie nišspruksiu. Kailį mano duokit kažemėkui, plaukelius kepurninkui, Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Apie karaliūną ir senuką (1)
Vienas karaliūnas kitąsyk, išėjęs in laukus, pažiūrėjo in aiškiai šviesų dangų, sako:
– Kad aš tenai patekčia!
Paėjo galą keliu – patiko tokį senuką. Beaidami pradėjo šnekėtis. Ir klausė karaliūnas:
– Kaip aš galėčia patekt in dangų?
O tas senukas sako:
– Mesk savo brangius karališkus rūbus, te tau šitą mano ploščių sudriskusį, apsivilk juom, vaikščiok po girią septynis metus, tai paskui ten pateksi, kur teip labai nori. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Du karaliaus vaikai (apė sapno galią) (1)
Bagoto žemė a[u]ga karaliaus vienturtis sūnus, tei didiai švaraus ve[i]da, tei nesvietiškas sylos, tokias a[u]kštas išminties, tokia švankaus elgima, tokias drąsias širdies, jog jam lygaus an žemes nebūtumei radęs. Po tėva (gyvos) galvos jam teka dideli, bagota karalysti. O toli Kitajų žemė jam a[u]ga vienturti karala[i]ti, graži an ve[i]da kai sa[u]les duktė, a[u]galota kai agli girio, an visa kūna daili kai nudrygiuota, gelsvų kaselių, mėlynų akelių, raudonų lūpelių, mandagi, dora, meilinga, išmintinga be gala be krašta, kokios visame sviete nerastumei, kurios gražumą tūkstant raštininkų ne[a]prašytų. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Apie karalių ir varną (3)
Kad buvo kitąsyk karalius toks bagots, toks bagots! Pasistati jisai sau namus iš plytų raudonų ir užsidengi stogą auksinim blėtom.
Vieną saulėtą dieną susimislijo jisai važiuot ir pažiūrėt iš tolo, kaip išrodo jo palocius. Pakinki šešis gerus arklius ir važiuoja. Nuvažiavo kelias mylias neatsisukdami ir dar gal būtų važiavę tolyn, ale kaip tik iš netyčių karalius žvilgterėjo ing užpakalį ir apalpo pamatęs, kad visas dvaras liepsnose. Liepi važnyčiai, kad ko greičiausiai, kaip tik arkliai įkabino, lėkt namo. Ogi parlėkus namo žiūr, kad tai stogas nog saulės blizga. Karalius iš to piktumo liepi tuojaus visą stogą aplieti su smala. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Apie Teisybę ir Neteisybę (5)
Kitą kartą ėjusias par svietą Teisybe ir Neteisybe. Beeidamas išalkusias valgyti. Turėjusias abiedvi ir duonos po kepalėlį, susėdusias ir susišnekusias:
– Katros dabar valgysme pirmiaus duoną?
Neteisybe sakanti:
– Valgykim dabar tavo, kitą kartą mano duonos valgysme.
Teisybe sutikus. Suvalge jos pusę kepalėlio. Beeidamas toliaus, išalko ir antrą kartą. Tada jau Teisybe norėjo, kad valgytų iš kepalėlio duonas Neteisybes, Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Sukietėjusi širdis (0)
Kitąkart buvo viens labai bagots pons ir laike pas savi daktarą. Pons ir daktars sutikdava labai gerai, kad jie daugiausi draugi būdava, šnekėdava ir gazetas ir knygas skaitydava. O jų knygos ir gazetos buva ne bile kokios – vis aukšta moksla ir iš svetimų žemių. Teip besiskaitydami jie vieną kartą parskaite gazetosi asunti Paryžiuj labai garsi daktarų knyga. Taigi jie susirašė su knygoriu Paryžiuj ir nusipirka sau tą knygą.
Kaip tik jie sulaukė knygos iš Paryžios*, tuojos ėmėsi ją skaityti ir rada, kad jei žmogus unt tuščios širdies kasdien po vieną vištos kiaušinį, gerai iškeptą unt žarijų, valgys be duonos ir be druskos, Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Žodžiai Žemės Motei (0)
Teks numirti, teks supūti
Tik vardelis čia paliks,
Tik vardelis čia paliks
Šios trobelės kamputy.
Nomirt bija, sapūt bija,
Vārdiņam še palikt,
Vārdiņam še palikt
Šàs istabas kaktiņâ. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Apie brangius žodžius (2)
Buvo viens gaspadorius, tas kupščavodavo. Ir dabar jis įsidėjo tris šimtus dorelių ir keliavo į miestą, kad nusipirktų visokio tavoro.
Bekelia[u]dams jis susitinka vieną žmogų ir kla[u]sė to, ant kur tie keliai eina, nėsa buvo du keliai.
Tas žmogus sakė tam gaspadoriui:
– Duok šimtą dolerių, tai aš sakysiu. Mano viens žodis šimtą dolerių verts.
Dabar tas gaspadorius misly: „Kad tave šimts budelių, kas tai per žodis, kad jis šimtą dolerių verts“. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Šunų balius (5)
Po Martynų* rudenyj, kai atsirand pakluonėse daug padlių, šunys sutarė pasikelti balių. Vieną išsiuntė į Prūsus pipirų nupirkus parnešti.
Tas ir būtinai prapuolė.
Užtai dabar susibėgę du šunys susiuosto: be nėra katras iš Prūsų su pipirais parbėgąs.
Sakė Pilypas Slančiauskas (Pilyps Slančiauckas) iš Trumpaičių k. Joniškio raj. (Užrašė Matas Slančiauskas 1887-1888m.) Iš „Šiaurės Lietuvos pasakos“ [surinko Matas Slančiauskas], Vilnius, 1974 m. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Trys velyjimai (3)
Dvejets jau pasenusių ir vargingų žmonelių sėdos prė sava paprastas vakarienes pagal tą priežodį: „Labsryts, repukai; padėdaus, repukai; labsvakars, repukai!“
Juodu tarp savę kalbėja, kai vargingai juodu sava amžia išsimaitinusiu ir šį vakarą vėl daugiau nieka neturinče, kai tik ierčiukų su padažu. Kad žmogui būtų galima velytis, tai juodu jau žinotų, ką reik prašyt. Bekalbant durys tik paklabakšt, ir beateinąs sens ubagėlis. Tą juodu pavalgydina, atšildi ir ketina į nakvynę primt, kai puolas. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Apė pačėdą (2)
Gyveno dieduks ir bobutė. Ale jie vienąkart papjovė labai riebų meitėlį. Da bobutė niekad tiek daug mėsos neturėjus, tai dabar nė nečėdijo. Senis vienąkart pažiūri, kad jau bobutė visai nedaug lašinių turi. Jai teip sako:
– Boba, jau tu baigi visus lašinius virtie. Palik nors kiek ant pačėdo. Viską antsyk suvirsi, o jau kitam neliks.
Senis vieną dieną nebuvo namieje. Atėjo pas tą bobą ubagas. Boba klausia:
– O iš kur tu, ubagėli?
– Ogi iš viso svieto, – tarė ubagas.
Boba vėla klausia:
– Kaip jūs vadinasit? Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Grįžtantys pinigai (0)
Lietuviai senovėje turėję, sako, pareitinius pinigus. Iš jųjų labjausiai buvę skatikai, dvylekiai, ašminiai, timpos, auksinai – žodžiu sakant, smulkiejie pinigai. Jie tokiais tapdavę per užkerėjimą gerų pinigų. Raganiai, žinovai ir burtininkai jais vartodavę. Jei iš netyčių toks pareičiokas į prastų žmonių rankas papuldavo, jie jo nepažinodavo. Tas pinigas kam prigulėdavo, pas tą pareidavo, ir jeigu kas gavęs jį įsidėdavo prie gerų pinigų, tai jis išeidams ir kitus išsivesdavo ir tokiu būdu ne vieną turtingą žmogų palikdavo vargdieniu.
Pareičiokas kaip nuo žmogaus išeidavo, nieks jojo užmatyti negalėjo nė pajusti, kada jis eis. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Apė žmogų melagį ir karalius (0)
Vienoj karalystėj buvo labai biednas žmogelis. Jam nieku nesisekė, kad jis kur tik ėjo, tai vis žuvo. Ką jam daryt? Išsimislijo, ais jis meluot: „Rasi, – sako, – su melu man seksis“. Nuvėjo in tą miestą, kur karalius gyvena.
Tenai pradėjo meluot pas vieną, pas kitą, pradėjo jau jam po biskutį sektis, pradėjo gautie po biskį ant maisto.
Ale išgirdo karalius, kad atsirado mieste naujas melagis. Pašaukė pas save datirt, ar jis gal gerai meluot. Sako:
– Dabar tu man pameluok.
Sako melagis:
– Neturu atliekamo laiko, turu ait pas marias. Ana tam ir tam daikte žuvys ant kranto lipa, turu ait nešt žuvų: neturu su pačia, su vaikais ką valgyt. Skaityti toliau
