Žymos archyvas: polonizacija

I. Hilbig. Apie lietuvių kalbą (6)

Kas ir kokia yra ta lietuvių kalba? Kalba, kuria šneka tik apie 4 mln. žmonių ir kuri nepatenka į pasaulio kalbamiausiųjų šimtuką? „Esate maža tauta, todėl turite turėti diiiiidelę kalbą“, – kartą pasakė vienas mūsų studentas užsienietis. Ir ji yra didelė keliais atžvilgiais.

Pirmiausia, lietuvių kalba yra labai – tikrai labai sena. Ji panaši į sanskritą (klasikinę indų kalbą), senovės lotynų ir graikų kalbas. Tai seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, išlaikiusi daugiausia fonetinių ir morfologinių prokalbės, iš kurios išsirutuliojo dauguma Europos kalbų, ypatybių. Skaityti toliau

D. Razauskas. Ką reiškia gerai gyventi? (29)

Dr. Dainius Razauskas | V. Braziūno nuotr.

Dainių Razauską kalbina Jolanta Jurkūnienė (pagal LRT laidą „Žinių amžius“, 2017.02.15)

– Kokią prasmę ir reikšmę Jūs teikiate baltų pasaulėvaizdžiui, kokius įmanomos jo sąsajos su šiandiena?

– Viena vertus, ima toks jausmas, kad vis niekaip neprieini prie pagrindinio klausimo, pagrindinio darbo, vis darai visokius antraeilius, šalutinius. Randasi baimė, kad prie to pagrindinio darbo žmogus taip ir neprieisi. Lukštai tik lukštenasi, lukštenasi, o branduolio kaip nepasieki, taip nepasieki. Skaityti toliau

R. Grigas. „Piliakalnių kultūra“: rekonstrukcijos kontūrai ir pastangų prasmė (3)

Romualdas Grigas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Įsidėmėkime: nūdienos sutelktas dėmesys piliakalniams – tai subordinuoto trijų jėgų veiksmo rezultatas. Mokslinės minties, visuomeninio judėjimo ir valstybės institucijų bendro veikimo produktas. Deja, dera pripažinti: toks atvejis mūsų valstybėje išimtis. Nors turėtų būti norma, konstanta.

Tai, kad 2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais, laikome savosios tapatybės (savasties) įteisinimo laimėjimu (tiesa, palyginus kukliu). Tačiau mąstant kritiškiau ir plačiau, įsiūlytas jiems dėmesys, ko gero, yra nepakankamas ta prasme, kad jis daugiau susijęs su lietuvių senosios kultūros forma, o ne su turiniu. Turinys dar likęs lyg ir už borto. Lyg ir liko tebegaliojanti vadinamosios Skaityti toliau

V. Sinica. „Be ryto naktis“: Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių gyvenimas (I) (24)

Alkas.lt koliažas

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?  
Maironis „Pavasario balsai“, 1895.

Įžanga. Nutylėta istorija

Lenkijos 1920–1939 metais okupuoto Vilniaus istorija ilgą laiką liko nepastebėta Lietuvos istorijos tyrimuose, mokyme ir tautos istorinėje sąmonėje. Skaityti toliau

R. Maceikianecas. Lietuvos lenkai – kas jie yra? (11)

Ryšardas Maceikianecas | asmeninė nuotr.

Jau senais sovietmečio laikais buvo juokaujama, kad prekybą ir kultūrą išmano kone kiekvienas, nes tos epochos pabaigoje apie tai buvo kalbama dažnai ir karštai. Nors prekybos iš tiesų nė nebuvo, ir tai liudijo vis ryškiau šviečiančios tuščios parduotuvių lentynos, o kultūros veikla, skirta laimėjimų, kurių nebuvo, propagavimui, taip pat žadino pagrįstų abejonių, ar apskritai tikslinga ją vykdyti anuometiniu pavidalu.

Šiandien viena iš tokių temų, kurias Lietuvoje išmano visi, yra Lietuvos lenkų problemos. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Lietuvių persekiojimas tarpukary Lydos krašte (3)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Kazys Misius. Šv. Kazimiero draugijos skyriai, skaityklos, vaikų darželiai (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 152–186). Ištraukos:

Viena įtakingiausių lietuvių organizacijų okupuoto Vilniaus krašto kaimuose buvo Lietuvių Šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti. Tokios tautiškai katalikiškos draugijos idėja kilo kun. Nikodemui Raštučiui. Jo pasiūlymui pritarė kunigai Petras Kraujalis, Jonas Skruodys, Vincentas Taškūnas ir Vincas Zajančkauskas. Dar 1922 metų pradžioje parengiamas Šv. Kazimiero draugijos įstatų projektas. Manyta, kad šv. Kazimiero vardas ne tik pabrėš organizacijos katalikišką kryptį, bet ir sumažins pretekstų prie draugijos kibti valdžios pareigūnams. Tikėtasi Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: A. Tyla, V. Martinkėnas, K. Misius, S. Buchaveckas. Švietimas Dieveniškių krašte (5)

Antanas Tyla | lma.lt nuotr.

Antanas Tyla. Švietimas Dieveniškių apylinkėse iki XX a. pradžios (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 78–81.) Ištraukos:

1526 m. Vilniaus vyskupijos sinodas įpareigojo steigti prie bažnyčių parapines mokyklas. Kijevo seniūnas Geranainių valdytojas Martynas Goštautas Dieveniškėse bažnyčią fundavo 1474 m. Apie mokyklos buvimą prie jos XV–XVII a. nepavyko užtikti žinių.Yra žinoma, kad Šalčininkų bažnyčia 1622 m. buvo įpareigota turėti vargonininką, kuris ne tik grotų, bet ir mokytų vaikus. Pirmosios žinios apie Dieveniškėse veikusią mokyklą siekia Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Dieveniškių krašto gyvenviečių lenkinimas (6)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Ištraukos iš Kazio Misiaus straipsnio „Dieveniškių krašto kaimai: Istorinis ir geografinis žodynėlis“ (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 41–77). Paryškinimai Alko redakcijos.

ALBERTINA, kaimas Dieveniškių ap., 5 km į vakarus nuo Dieveniškių. Dvaras įsikūrė apie XIX a. vidurį. 1928 m. pradėta pardavinėti Albertinos dvaro žemė, kurios lietuviams valdžia neleisdavo įsigyti.

ANTANIŠKĖS, kaimas Poškonių ap., 8 km į šiaurės vakarus nuo Poškonių, prie Baltarusijos sienos. Įsikūrė XIX a. pradžioje buvusiose Radvilų Subatininkų dvaro valdose. 1890 m. visi kaimo žmonės kalbėjo lietuviškai. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Dieveniškių krašto tautinės sudėties raida XIX–XX a. (13)

Petras Gaučas | voruta.lt nuotr.

Ištraukos iš: Petras Gaučas. Dieveniškių apylinkių ir jų kaimyninių sričių gyventojų etnolingvistinės sudėties raida XIX ir XX a. istorinių (kartografinių, statistinių, literatūrinių) šaltinių šviesoje (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 176–207.) Paryškinimai redakcijos.

Šiandieniniai Dieveniškių apylinkių lietuvių kalbos likučiai, gerokai nutolę nuo lietuvių kalbos arealo (Varėnos rajono), – netolimoje praeityje buvusio vientiso lietuvių kalbos ploto liekana. Istoriniai šaltiniai rodo, jog iki XIX a. antrosios pusės vidurio Dieveniškių apylinkės siejosi su ištisiniu lietuvių kalbos arealu. XIX a. antrojoje pusėje baltarusių kalbai išplitus Nočios–Eišiškių–Pabradės apylinkėse, Skaityti toliau

K. Makariūnas: Už Vytį galėjai numirti (13)

Prof. Kęstutis Makariūnas | propatria.lt nuotr.

Skiriama prieš 76 metus iš lenkų okupantų išvaduotam Vilniui

1939 metų spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į 19 metų buvusią Lenkijos okupuotą teritoriją, o po dienos buvo iškilmingai sutikta Vilniuje.

Vilnius grįžo Lietuvai, nors priverstinės šio grįžimo sąlygos aiškiai įspėjo apie suverenumo praradimą ir tų pačių metų birželį ištiksiančią naują sovietinę okupaciją.

Vis dėlto šis Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių mieste buvo džiaugsmo diena. Ji gana plačiai ir vaizdingai aprašyta amžininkų liudijimuose, patys Vilniaus okupacijos ir atgavimo faktai įtraukti į mokyklines istorijos programas. Skaityti toliau

B. Kuzmickas. Lietuvos lenkinimas (27)

Kuzmickas-K100

Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas. Tautos kultūros savimonė. Vilnius: Mintis, 1988, p. 20–51.

1.

Kada XVIII a. pab. pagal Edukacinės Komisijos reformas mokyklose nuo lotynų kalbos, kaip dėstomosios, buvo pereinama prie vietinės nacionalinės kalbos, ja Lietuvoje buvo pripažinta ne lietuvių, bet lenkų kalba, nors kai kurie dalykai ir toliau buvo dėstomi lotyniškai. Taigi Lietuvoje nebuvo įgyvendintas vienas pagrindinių Švietimo laikų mokyklinės reformos reikalavimų – mokyti vietine liaudies kalba. Vietoje liaudžiai svetimos lotynų kalbos mokyklose buvo liaudžiai primesta svetima lenkų kalba. Lietuvių Skaityti toliau

L. Kontrimas. Polonizacija, rusifikacija, trijų raidžių kombinacija (1)

Linas-Kontrimas_ DELFI .K.Cachovskio nuotr

Paradoksas, tačiau prabangos apmąstyti savo istorinę egzistenciją laisvai, be išorinių trukdžių ir vidinių nesusipratėlių, turėjome labai nedaug.

Net ir gavę trumpus, lauktus šansus, kalbame kalbas apie tai, kaip nusileisti, atsitraukti, prisitaikyti. Kada kalbėsime apie būtinybę išplėsti savo kultūrinę įtaką? Būtinybę susigrąžinti savo kalbinės erdvės kontrolę? Keli šimtai metų priespaudos išdegino skaudžią žymę. Drįstu manyti, kad okupacijų išdegintose mąstymo dykrose dar ilgai nevešės šiuolaikiška, kritiška, sveiko humoro turinti lietuviška mintis. Jos vietoje, sakytų pesimistas, želia pigi vartotojiškos kultūros kalbinė susena, sėkmingai tręšiama chamiška verbaline trąša, taip būdinga naujam internetiniam kalbos vartotojų “alitui”. Bet nesu pesimistas, todėl rašau, kad tokioje dirvoje jau pakanka mėšlo ir kitoms kalbinėms bei mąstymo kultūroms bręsti. Jos tą ir daro. Skaityti toliau

V. Sinica. Ir vėl nekaltas melas prieš valstybinės kalbos vartojimą (34)

vytautas-sinica-alkas.lt-j.vaiskuno-nuotr2

Ne pirmus metus Lietuvoje vyksta diskusijos apie asmenvardžių rašymą Lietuvos piliečių pasuose nevalstybine kalba. Nieko keista, jog šios diskusijos ilgus metus užstrigusios ir nejuda iš mirties taško.

Viena pusė (LLRA, LSDP, Lietuvos lenkų diskusijų klubas) kategoriškai reikalauja pažeisti arba pakeisti Konstituciją, ignoruoti visuomenės bendrąjį interesą bei viešąją nuomonę ir asmenvardžius nelietuviškai rašyti vietoje įrašų valstybine kalba. Kita pusė objektyviai negali su tuo sutikti, remdamasi ta pačia Konstitucija, Europos žmogaus teisių teismo sprendimais, tarptautine praktika Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Trijų raidžių sindromas ar lėtinė polonizacija? (33)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Visiškai sutinku: mažos tautos dažniau negaluoja fobijomis, kad jas pasiglemš didžiosios, jos išnyks, kaip kažkada išnyko, sakykime, prūsai. Bet visiškai suprantu ir tuos, kurie visaip priešinasi tokiai ateičiai, dažnai ir radikaliais būdais.

Žinoma, čia kalbu apie lietuvius ir visus gyvenančius Lietuvoje. Nagrinėdami iš Rytų kylančias potencialias grėsmes, mes tarsi užmiršome, kad deklaruojamų kaimyniškų santykių fone ne mažesnė nuolatinė grėsmė tvyro iš kitos pusės, su kuria buvome susidėję šimtmečius, ir tas bendras sugyvenimas baigėsi dalies Lietuvos okupacija. Skaityti toliau

K. Garšva. Kada mūsų valdantieji nustos kovoti prieš Lietuvą ir jos kalbą? (12)

kazimieras-garsva-alkas.lt-j.vaiskuno-nuotr

Prieš 416 metų M. Daukša priminė, kad tautos gyvuoja daugiausia išlaikydamos savo kalbą. Gal dėl to mūsų priešai ir tariami draugai prieš ją tiek kovojo ir kovoja, nori bent dalį tos kalbos sunaikinti, nes kalba – ir svarbi valstybės suvereniteto dalis. Dėl to mūsų valstybės kūrėjai stabdydami polonizaciją, dar prieš 125 metus lenkiškas raides pakeitė čekiškomis č, š, ž. Prieš 97 metus jie atstatė nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje Skaityti toliau

A. Liekis. Svetimi lenkai: kada ir kodėl? (IV) (7)

algimantas-liekis

Tęsinys. Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA, trečia dalis ČIA.

Nuo Liublino akto pasirašymo Lietuva, kaip savarankiška valstybė, formaliai nustojo egzistavusi. Ir Europos, ir pasaulio žemėlapiuose ji bežymėta tik kaip Lenkijos dalis, nes pagal Liublino aktą bendra valstybė turėjo būti vadinama tik Lenkijos karalyste.

Liublino unija buvo tarsi repeticija, pavyzdys J. Stalinui, 1940 m. vasarą įjungiant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes į SSRS „tautų šeimą“.

Po Liublino unijos LDK palaipsniui prarado savarankiškumą. Nors dar savo kariuomenę išlaikė, skelbė karus ir taiką rusams, švedams ir kt. Tuo tarpu seimuose, senatuose Lietuvos ir Lenkijos atstovai dažnai gindavo tik savo šalių interesus. Skaityti toliau

INIT televizija rodo laidų ciklą valstybinei kalbai apginti – „W spąstai“ (I) (video) (4)

Mitingas už valstybinę kalbą 2014-05-06 d. | R.Garuolio nuotr.

INIT TV televizijos kūrybinė grupė, kuri jau penkeri metai rengia laidas apie senąją baltų praeitį „Mūsų praeities beieškant“, pasiryžo sukurti pasakojimų ciklą skirta nelietuviškų asmenvardžių rašymo problematikai „W spąstai“.

Kovo 1 d. per „Init“ kabelinę televiziją jau buvo parodyta pirmoji įžanginė šios naujos laidos dalis.

Pasak laidos kūrėjų, socialdemokratų Gedimino Kirkilo ir Irenos Šaulienės parengtas įstatymo projektas įteisintų dar XIX a. vykusios Lietuvos kolonizacijos pasekmes. Devyniolikto amžiaus antrojoje pusėje krašto inteligentijai pavyko suformuluoti labai stiprią tautinės visuomenės idėją, kuri atvedė į 1918 metų nepriklausomybę. Skaityti toliau

A. Liekis. Svetimi lenkai: kada ir kodėl? (III) (3)

Algimantas Liekis | Penki.tv stopkadras

Tęsinys. Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA.

Kaip jau minėjau prie Lietuvos išsivadavimo nuo lenkų  nepadėjo ir pergalė Žalgirio mūšyje. Priešingai, ji tik sustiprino Lenkiją; Žalgiryje, kaip mėgiama kartoti, buvęs „sulaužytas kryžiuočiams nugarkaulis“, bet iš tikrųjų ir to nebuvo. Ordinas, globojamas ir remiamas popiežių bei Šventosios Romos imperijos, dar gyvavo daugiau kaip šimtmetį, nors ir apkarpytas. Bet ir tada, kaip sakoma, geriausia jo vilna atiteko lenkams, nustūmusiems lietuvius nuo jų protėvių – prūsų žemių dalybų.

1453 m. prasidėjus Ordino valdomose prūsų žemėse valstiečių ir miestiečių Skaityti toliau

A. Liekis. Batlaižių saviplaka (39)

Algimantas Liekis | Penki.tv stopkadras

Atviras laiškas LR Seimo opozicijos lyderiui, Tėvynės jungos (Konservatorių) partijos pirmininkui p. Andriui Kubiliui ir istorijos detektyvų kūrėjui, kultūros antropologui ir žymiam žurnalistui p. Virginijui Savukynui, 2015 m. sausio 29 d. DELFI tinklalapyje paskelbusiems straipsnius: : A.Kubilius – „Ir aš myliu Lenkiją“; V.Savukynas – „Prieškario Kaune buvo trikalbės lentelės, ir lietuviai nenutautėjo“.

Pirmiausia, pone A.Kubiliau, perskaitęs JŪSŲ straipsnį pamaniau, kad čia kokia JŪSŲ humoreska. Bet kadangi man teko pažinti JUS kaip didelį nepriklausomos Lietuvos patriotą, labai protingą ir veiklų politiką ir iki šiol neteko girdėti iš JŪSŲ bent panašių kaip tame straipsnyje teiginių, tai po to pamaniau, Skaityti toliau

Debesų karžygys – Pranas Žižmaras (2)

Pranas_Zizmaras

Vasario 2 d. 6 val. 45 min.ryte J.Basanavičiaus akademinio skautų draugovės skautas Justas Arasimavičius ir Lietuvos skautų sąjungos (LSS) „Valdovų rūmai“ tunto skautininkas Ričardas Simonaitis visus Lietuvos skautus ir visus piliečius, norinčius sužinoti  tiesas apie Praną Žižmarą, drąsiai veikusio želigovskininkų okupuotame Vilniaus krašte, kviečia atvykti į Katedros aikštę.

„Visi  kartu kopsime į Gedimino kalną. Pilies bokšte kartu pagerbsime legendinį skautą Praną Žižmarą gimusi prieš 108-rius metus. Vakare, 17 val. 30 min. rinksimės Šv. Kazimiero bažnyčioje kur vyks šventos mišios už Prano Žižmaro vėlę“, – sako R. Simonaitis.

Kas gi tas Pranas Žižmaras? Skaityti toliau

P. Gylys. Kaip Varšuva klupdo Vilnių (16)

Linas Linkevičius atsiprašo lenkų tautos už Lietuvos Seimo sprendimus | Alkas.lt nuotrauka

Lietuva neturi tikro elito, beveik neturi galingų dvasios aristokratų. Ją valdo naujoji nomenklatūra. Egoistiška, savo interesų rate užsidariusi, nepatriotiška, baili, vasališka, instinktyviai ieškanti pono, kuriam galėtų paklusti. Neturėdama gilaus ir autentiško nacionalinių interesų suvokimo ji neturi aiškios valstybės reikalų tvarkymo strategijos nei šalies viduje, nei tarptautinėje arenoje.

Štai naujausias pavyzdys. Lenkijos Senato pirmininkas Bogdanas Borusevičius susitikime su lenkiškos žiniasklaidos atstovais iš Lietuvos, Latvijos, Čekijos, Vengrijos ir Kirgizijos pripažino, kad „vykdomas labai didelis SPAUDIMAS Skaityti toliau

Seime – seminaras-diskusija apie Lenkijos vaidmenį Lietuvos valstybingumo tapsmui (tiesioginė transliacija video, nuotraukos) (17)

Konferencija | R.Garuolio nuotr.

Gegužės 20 d., antradienį, 13 val., Vilniuje,  Seimo III rūmų I aukšte Europos informacijos biure įvyko seminaras-diskusija „Lenkų ir Lenkijos vaidmuo lietuvių tautos ir jos savarankiško valstybingumo kūrimo ir stiprinimo kelyje“.

Tiesioginę transliaciją iš konferencijos žiūrėkite ČIA.

Seminaras – diskusija buvo skirta istoriko dr. Algimanto Liekio knygoje „Svetimi lietuvių namuose“ pateikiamiems tyrimų rezultatams ir išvadoms bei jų reikšmei šiandienos gyvenimui aptarti šiems klausimams:

Skaityti toliau

G. Songaila. Lietuvių kalba nėra ir nebus derybų objektas (12)

Gintaras Songaila mitinge už valstybinę kalbą | R.Garuolio nuotr.

Skelbiame Gintaro Songailos kalbą pasakyta gegužės 6 d. prie Lietuvos Seimo įvykusiame „Vilnijos“ draugijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos Sąjūdžio mitinge už valstybinę kalbą

Žymus lietuvių kalbininkas Vincas Urbutis savo knygoje „Lietuvių kalbos išdavystė“, rašydamas apie Lenkijos ir tomaševskininkų reikalavimus ir apie tai, kad Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės buvo įveltos į nepateisinamas derybas dėl kalbos sandaros ir rašybos, nusistebėjo: „tai bene bus pirmas atvejis tarptautinės politikos istorijoje, kai vienos valstybės vyriausybė įtaigoja kitos, Skaityti toliau

Č. Iškauskas. „Vierchų” papročiai ir lenkų kalbos ekspansija (9)

Česlovas Iškauskas | DELFI, A.Didžgalvio nuotr.

Lenkų kultūra ir neatimama jos dalis kalba, beje, kaip ir rusų, visais laikais buvo ne tik bendravimo, bet ir ekspansijos priemonė.

Ir čia stebėtis nereikėtų: didžiosios Lietuvą supančios valstybės niekada nepaleido mūsų tautos iš savo dusinančio glėbio, viena iš slavų kalbų į ausį vis šnibždėdamos, kad, jei geri būsime, mus saugos, leis augti ir dar pamaitins. Kalėjimo kultūra, „vierchų“ papročiai, „zekų“ žodynas…

Gegužės 6 dieną rengiamas mitingas Vilniuje, prie M. Mažvydo bibliotekos Skaityti toliau

K. Garšva. Kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus geresni? (4)

Kazimieras Garšva | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Mes gerbiame lenkus, linkime geriausios sėkmės Lenkijai ir laukiame, kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus iš tikro geri. Kad taip būtų, reikia padaryti nelabai daug – laikytis Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties, pasirašytos prieš 20 metų, balandžio 26 dieną.

Pagal Sutarties 1 straipsnį – gerbti Lietuvos teritorinį vientisumą ir nesikišti į jos vidaus reikalus- nebekelti ultimatumų dėl vadinamų tautinių mažumų, nutraukti propagandinį karą, nefinansuoti penktosios kolonos, atsisakyti lenko kortos. Skaityti toliau

D.Gruodis. Ar politikai sugebės išsaugoti Lietuvos teritorinį vientisumą ar pasiduos LLRA šantažui? (29)

L.Linkevičius atsiprašo lenkų tautos | Alkas.lt nuotr.u

Darosi akivaizdu, kad Lietuvą valdo trijų alegorinių beždžionėlių koalicija: nieko nemato, nieko negirdi ir nieko nesako. Ji ir toliau leidžia menkinti Lietuvos valstybę, iš jos tyčiotis tarptautinėje arenoje ir, regis, yra pasiryžusi aukoti Lietuvos teritoriją, kalbą ir žmones. Tuomet tų politikų gal net nebebus gyvųjų tarpe, o jų privirtą košę reiks srėbti paprastiems lietuviams, kuriems teks krauju gintis nuo naujos okupacijos ir polonizacijos bangos.

Ar toliau bus pataikaujama spaudimui ir ultimatumams ar dar galime apsiginti, pasipriešinant istorijos rato pasikartojimui, kol turime savo valstybę? Skaityti toliau

V. Volkus. Kuo skiriasi vokiečių rudas erelis nuo lenkų baltojo (8)

Alkas.lt nuotr.

Lietuva po 120 rusų carų nelaisvės metų – nacionalinės priespaudos, gimtojo žodžio draudimo, jos vardo išbraukimo iš pasaulio tautų ir valstybių tarpo, rusinimo ir lenkinimo, dėka lietuviško kaimo nepraradusio lietuvybės, išlaikiusio lietuvių kalbą, iš jo 19 amžiaus pabaigos kilusių šviesuolių, Lietuva buvo prikelta tautiniam atgimimui.

Pasinaudojusi kaimyninių imperinių valstybių tarpusavio prieštaravimais, dėl ko 1914 metais kilo pirmas pasaulinis karas besitęsiąs keturis metus nualino kariaujančias šalis. Kilusiomis revoliucijomis pasinaudojo pavergtos tautos, jų tarpe ir Lietuva. Skaityti toliau

L.V. Medelis. Versijos: kas stovi V.Tomaševskiui už nugaros (13)

Valdemaras Tomaševskis | Alkas.lt koliažas

Ką dar galima pasakyti apie Lenkų Rinkimų Akcijos frakcijos poelgį Seime Sausio 13-osios minėjimo metu, kai demonstratyviai buvo išeita iš salės kalbant Vytautui Landsbergiui? Kaip pavadinti tą melo ir dezinformacijos srautą nuo Vilniaus iki Varšuvos ir Briuselio, kartu sužibant visuose Lietuvos TV ir internetinės žiniasklaidos kanaluose, dar ir dar kartą bandant pagrįsti tokį savo demaršą, atsieit, be kaltės baudžiamų, diskriminuojamų, persekiojamų lenkų skriaudomis?

LLRA, kaip  politinės jėgos, lemtis Lietuvoje nesunkiai numatoma – daugumos piliečių visiškai pagrįsta panieka ir pasipiktinimas. Tai įvyks ne šiandien ir ne rytoj. Skaityti toliau

Lietuvos lenkas R.Maceikianecas: Mes su lietuviais – tos pačios genties žmonės (68)

Ryšardas Maceikianecas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Vartant žiniasklaidos puslapius dažnai visiškai nebeaišku, ką iš tiesų slepia Lietuvos lenkų klausimas. Ar čia išties slypi grėsmės Lietuvai? Apie tai, kaip save suvokia, kaip jaučiasi ir ko siekia Lietuvos lenkai, su Lietuvos lenku, leidinio www.pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu
kalbasi Audronė Daraškevičienė.

Jūs užsiminėte apie tai, kad šiuo metu vyksta Lietuvos lenkų nutolimo nuo Lietuvos procesas. Ką turite omeny?

Kas yra lenko kortos dalijimas? Tai yra bandymas primesti nuomonę, kad Lietuvos lenkai priklauso lenkų tautai. Betgi tai yra grynas melas. Skaityti toliau

V. Sinica. Polonizacijos „mitas“ (14)

Vytautas Sinica | asmeninė nuotr.

Prabėgusią vasarą Valdemaras Tomaševskis ir visa Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) su trenksmu priminė apie save akibrokštu, kai dėl lietuvių tautą žeminančio lenkų futbolo sirgalių plakato apkaltino iš pradžių Lietuvos specialiąsias tarnybas, o vėliau ir Lietuvos žiniasklaidos priemones bei opozicijos politines partijas. Tai neišvengiamai priminė paskutinį panašaus lygio šio politinio veikėjo išsišokimą: 2011 m. pareiškimą, jog Vilniuje ir jo apylinkėse integruotis turi būtent lietuviai, nes jie šiose žemėse yra atvykėliai, o lenkai gyvena nuo seniausių laikų.

Nors tai pavienė radikalaus politiko tezė, tačiau atspindinti ne tokį ir marginalų požiūrį tarp Lietuvos ir Lenkijos lenkų. Vilnius ir jo apylinkės, teritorija, carinės okupacijos metais apibrėžta kaip Vilniaus vyskupija, Skaityti toliau