Žymos archyvas: pagonis

M. Kundrotas. Aš irgi svajoju (28)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Martino Liuterio Kingo frazė, jau tapusi klasika: Aš turiu svajonę. Ši frazė daugelį kartų kartojama įvairiausių pažiūrų, siekių, ideologijų žmonių. Dažno jų svajonė – savita, o kartais vienos svajonės išsipildymas reiškia kitų svajonių sunaikinimą. Kiekvienąsyk pakartota, ši frazė lieka originali tiek, kiek originalus ja išsakomas prasminis turinys. Aš irgi svajoju.

Svajoju apie Lietuvą, kurioje darniai ir draugiškai sugyvens katalikas ir protestantas, abu jie – su pagoniu, visi trys – su laisvamaniu. Kur sugyvens vyras ir moteris. Senolis ir jaunuolis. Profesorius ir Skaityti toliau

Kodėl visi žino Dzeusą ir Temidę, o savus dievus pamiršta? (11)

Milda – meilės deivė | organizatorių nuotr.

Šį šeštadienį, gegužės 4 d., Vilniuje atidarytas laikinas Baltų dievų muziejus, kuriame eksponuojamos improvizuotos fotografijos bei video klipai iš senųjų lietuvių dievų gyvenimo. Muziejaus sumanytojai teigia, kad jo ekspozicijos lankytojai nepamatys iš medžio išdrožtų rūpintojėlių – situacijos iš senųjų dievų gyvenimo atkurtos naudojantis moderniomis priemonėmis, o nuotraukų ir video klipų „herojai“ – ne visai tokie, kokius daugelis įpratę įsivaizduoti. Netradicinę ekspoziciją galima apžiūrėti Vilniaus dizaino savaitės metu – gegužės 4-11 d. – kavinėje „Coffee Inn“

„Prieš porą metų leisdami vasarą kaime ir bendraudami su vietiniais gyventojais, prisiklausėme negirdėtų padavimų, sakmių ir legendų apie miškuose, sodybose, šventvietėse gyvenančias būtybes. Tada nusprendėme į tuos pasakojimus labiau pasigilinti – juk visi žinome, kas toks buvo Dzeusas, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Velykų pamokslas tariamiems krikščionims (83)

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Dievas neatima žmogaus orumo. Atvirkščiai: tik Dievas žmogui tikrąjį orumą suteikia. Tuščią puikybę, išdidumą, pasipūtimą – taip, Jis savo girnomis sutrina į miltus, bet ne orumą. Orumas nėra kuklumo, drovumo, nusižeminimo priešybė. Atvirkščiai: tik visiškai nusižeminęs žmogus gali patirti tikrąjį orumą. Nes tikrasis orumas – tai žmogaus ryšys su Dievu, žmogaus meilė Dievui, žmogaus ištikimybė Dievui. Kažkas iš senųjų graikų sakė, kad iš žmogaus prieš jo valią galima atimti viską, tik ne orumą – šį žmogus visuomet praranda pats.

Krikščioniškai kalbant, pats oriausias žmogus pasaulyje yra Kristus, vedamas nukryžiuoti. Ir nepasipriešino jis ne todėl, kad negalėjo ar jautėsi pasmerktas, Skaityti toliau

A.Mamontovas: supratau, kad visą gyvenimą groju pagonišką popmuziką (6)

Andrius Mamontovas savo muzikos gerbėjams netrukus ruošiasi pristatyti naują savo studijinį albumą pavadinimu „Elektroninis Dievas“. Anot dainininko, jis nesiima aiškinti, kuo šis albumas yra ypatingas, nes kiekvienas priims savo sprendimą jį išklausęs.

„Asmeniškai, kiekvienas mano kūrinys man yra ypatingas, nes į jį įdedu labai daug darbo ir širdies. O šis albumas brendo jau nuo 2008 metų vasaros, kai tik išleidau albumą „Geltona. Žalia. Raudona“. Tuomet ir pradėjau po truputį dirbti prie šio albumo“, – pasakojo A. Mamontovas. Skaityti toliau

A.Mamontovas: Kuo daugiau keliauju, tuo labiau aš darausi pagoniškų pažiūrų (III) (4)

Andrius Mamontovas

Kaip Jūs vertinate šiuolaikines grupes, kurios interpretuoja folklorą?   

Aš tai vertinu, tai yra žmonių noras atrasti save. Identitetą. Noras susivokti, kas jie tokie yra. Ir tai labai labai man patinka. Gal kartais tai atrodo naiviai, kartais tai atrodo kažkaip gal pritempta, bet tas noras yra nuoširdus. Tą jauti visada. Ir tarkim, man teko prieš porą metų  dalyvauti festivalyje “Mėnuo juodaragis“. Ten susirenka tokie žmonės, kurie prijaučia senajai kultūrai. Aišku, ten yra visokie muzikos žanrai: sunkusis rokas ir taip toliau. Bet tu matai, kad tų žmonių siekis yra nuoširdus. Ir ta forma per kurią tai išsireiškia, tai nėra esminis dalykas. Esmė yra ta, kad žmonės ieško to, kas mes tokie esam, kokia tauta. Mes pasąmoningai tą bandom susigrąžinti.   

Pats žodis „pagonis“ reiškia provincialą lotynų kalba ir mes tą teigdami, kas mes esame? Provincialai ar tauta su tvirčiausiu stuburu ilgiausiai išlikusi pagonių šalis?    

Kai sakau pagonis, aš jau, tiesą sakant, nebegalvoju apie to žodžio reikšmę. Skaityti toliau

A.Mamontovas: Kuo daugiau keliauju, tuo labiau aš darausi pagoniškų pažiūrų (II) (7)

Andrius Mamontovas

– Jūs paminėjote, jog Jums artimas žaltys plaukiantis upe, ikikrikščioniški ženklai,  jų prasmės lygiadienyje. Bet šiuolaikiniame pasaulyje yra labai daug įvairių gamtos religijų. Dažnai net jos vienos apie kitas nieko nežino. Ar Jūs matote ką nors iš lietuviškų reiškinių, kas būtų įdomu pasauliui?

– Be jokios abejonės. Būna labai įdomu kai kas nors užsienyje klausia: „Koks pas jus tikėjimas?“ Ir jeigu, tarkime, sakai: „Na, Lietuva – katalikiška šalis“. Tai tada žmonės sako: „Ai, aišku. Na katalikiška“ . Bet jeigu staiga – taip, kartais aš darau tokį eksperimentą –  sakau: „aš, mes – esam pagonys“. Žinokite, jiems iškart žiauriai įdomu. Kažkoks pagarbus susidomėjimas akyse atsiranda. Ir tu matai, kad tai jiems yra labai labai įdomu. Skaityti toliau

A.Mamontovas: Kuo daugiau keliauju, tuo labiau aš darausi pagoniškų pažiūrų (video) (I) (25)

Žurnalistė Varsa Liutkutė-Zakarienė kalbasi su dainininku Andriumi Mamontovu apie jo pasaulėžiūrą.

Paskutiniu metu Jūs palankiai pasisakote apie senąjį lietuvių tikėjimą. Deja, mūsų dienas pasiekė tik jo šukės. Dabar iš šukių kiekvienas susidedame savo mozaiką. Kokia ta Jūsų mozaika? Kaip Jūs ją įsivaizduojate? Kas joje Jums svarbiausia?

Kadangi nesu ekspertas kalbėti visais šitais klausimais, aš remiuosi tiktai savo patyrimu, tai mano vienintelis atskaitos taškas. Skaityti toliau

A.Mamontovas: Mes iki šiol esame pagonys (74)

Andrius Mamontovas, 2008 m. Foto: http://lt.wikipedia.org

 „…Pastaruoju metu aš jaučiu didelį susidomėjimą senuoju Lietuvos tikėjimu, apie kurį mes praktiškai nieko nežinome, nes prieš šešis šimtus metų, kai tuometinė Lietuvos valdžia pasikrikštijo – nepaisant to, kad dar gerus šimtą metų tauta stengėsi išlaikyti senąją, baltišką, pagonišką tradiciją – nuo tada senoji, tikroji, mūsų prigimtinė kultūra, susijusi su šia žeme, iš niekur neatnešta, patyrė kone genocidą: ji buvo metodiškai naikinama. Buvo naikinamos šventos vietos, naikinamos žinios, perduodamos iš lūpų į lūpas, jei kas ir būdavo užrašoma – tik ant medžių, kurie irgi neišliko.  

Mano manymu, didžiausia vertybė būtų surankioti mūsų senosios, tikrosios kultūros šipulius. Mes šiuo metu iki galo nesame atradę savo identiteto. Bandome sakyti, kad esame Europos šalis ir panašiai. Bet kiekviena Europos šalis turi savo seną kultūrą, senas tradicijas ir, tiesą sakant, pačios įdomiausios šalys pasaulyje yra būtent tos, kurios išsaugojo savo senąsias tradicijas, tiek tikėjimą, tiek kultūrą. Tad šioje vietoje mūsų kultūra patyrė didžiulį disbalansą, pakliuvusi į Vatikano įtaką.  

Sakyčiau, vertybė – tai ta senoji kultūra, o vienas ryškiausių jos dalykų, ačiū dievui, atėjęs iki šių laikų, yra sutartinės. Tai unikalus žanras, antro tokio nėra visame pasaulyje, jis keistas, jis ne visuomet suprantamas, tačiau tai – mūsų paveldas, tai, per ką su mumis kalba mūsų protėviai, perduoda kažkokią žinią. Nesenai pasirodė puiki knyga apie senąjį lietuvių tikėjimą, papročius, istoriją – bandyta surankioti tai, ką įmanoma.  Skaityti toliau