Žymos archyvas: nutautinimas
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Vincas Martinkėnas. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai (15)
V. Martinkėnas, V. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai, Vilnius, 1990, 25 p. Ištraukos.
1940 metais, kai dirbau Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijoje, Lietuvos švietimo ministerija pavedė man parašyti lenkiškai brošiūrą apie Vilniaus krašto gyventojų, nebemokančių lietuviškai, kilmę. Tų pačių metų birželio mėnesį brošiūra buvo išspausdinta Vilniaus spaustuvėje „Ruch“. Bet prasidėjus birželio 15 d. įvykiams, visas jos tiražas žuvo. 49 metams prabėgus, toji brošiūra, galima sakyti, neprarado savo aktualumo. Čia pateikiamas lietuviškas jos variantas. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: A. Griška. Armoniškių Dainava (9)
Albinas Griška. Armoniškių Dainava (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 518–545). Ištraukos.
Albinas Griška gimė 1915 m. kovo 1 d. Dainavos kaime, Balatnos (Varanavo) valsčiuje, Lydos apskrityje. Mokytis pradėjo gimtojo kaimo lenkiškoje mokykloje, nes lietuviškos lenkų okupacinė valdžia neleido atidaryti. 1927 m. įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmąją klasę. Gimnaziją baigęs, 1937 m. įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti chemiją. 1939 m. perkėlus Chemijos fakultetą į Kauno universitetą, studijas tęsė Kaune. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Dieveniškių krašto lenkinimas (3)
Kazys Misius. Iš Dieveniškių golgotos (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 138–176.) Ištraukos:
Lenkų kalbos plitimas Lietuvoje
1599 m. išleistoje Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalboje teigiama, kad tarp lietuvių bajorų „daugiausia tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba nekiek jos temoka“. Vilniaus vyskupijoje lenkų kalba buvo ypač atkakliai skleidžiama per bažnyčią. 1595 m. A. Kumelijus, vizitavęs Vilniaus vyskupiją,daugumą parapijų rado be kunigų, o buvę dvasininkai nemokėjo lietuviškai. Iš šios vizitacijos tampa aišku, kad Vilniaus vyskupijos dvasininkai nesiskaitė net su fundatorių Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Dieveniškių apylinkės tautinė padėtis Nepriklausomybės pradžioje (16)
Ištraukos iš: Petras Kalnius. Dabartinė etninė Dieveniškių apylinkės padėtis (etnosiociologinės apklausos duomenimis). Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 207–224.
Dieveniškių apylinkė gyventojų tautine sudėtimi – viena iš lietuviškiausių Šalčininkų rajone. Tai, kad Dieveniškės mažiau suslavėjusios negu kai kurios kitos į vakarus nutolusios Vilnijos krašto teritorijos, matyt, daugiausia lėmė tai, kad spartaus jų slavėjimo pradžioje šis procesas dėl daugelio priežasčių geografiškai nebuvo tolygus. Net XIX a. viduryje, kaip rodo tyrinėtojų duomenys bei to meto šaltiniai, Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: A. Tyla, V. Martinkėnas, K. Misius, S. Buchaveckas. Švietimas Dieveniškių krašte (5)
Antanas Tyla. Švietimas Dieveniškių apylinkėse iki XX a. pradžios (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 78–81.) Ištraukos:
1526 m. Vilniaus vyskupijos sinodas įpareigojo steigti prie bažnyčių parapines mokyklas. Kijevo seniūnas Geranainių valdytojas Martynas Goštautas Dieveniškėse bažnyčią fundavo 1474 m. Apie mokyklos buvimą prie jos XV–XVII a. nepavyko užtikti žinių.Yra žinoma, kad Šalčininkų bažnyčia 1622 m. buvo įpareigota turėti vargonininką, kuris ne tik grotų, bet ir mokytų vaikus. Pirmosios žinios apie Dieveniškėse veikusią mokyklą siekia Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Dieveniškių krašto gyvenviečių lenkinimas (6)
Ištraukos iš Kazio Misiaus straipsnio „Dieveniškių krašto kaimai: Istorinis ir geografinis žodynėlis“ (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 41–77). Paryškinimai Alko redakcijos.
ALBERTINA, kaimas Dieveniškių ap., 5 km į vakarus nuo Dieveniškių. Dvaras įsikūrė apie XIX a. vidurį. 1928 m. pradėta pardavinėti Albertinos dvaro žemė, kurios lietuviams valdžia neleisdavo įsigyti.
ANTANIŠKĖS, kaimas Poškonių ap., 8 km į šiaurės vakarus nuo Poškonių, prie Baltarusijos sienos. Įsikūrė XIX a. pradžioje buvusiose Radvilų Subatininkų dvaro valdose. 1890 m. visi kaimo žmonės kalbėjo lietuviškai. Skaityti toliau
B. Kuzmickas. Mažosios Lietuvos vokietinimas (2)
Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas, Tautos kultūros savimonė, Vilnius: Mintis, 1988, p. 70–87.
Jau XIX a. pradžioje lietuvių kalba buvo daug kur beveik pašalinta iš teismų, daugelio mokyklų bei kitų valstybinių įstaigų, o nuo 1871 m. ji išvaroma iš visų mokyklų. Visos disciplinos pradedamos dėstyti vokiškai, gimtąja kalba, pagal protestantizmo tradiciją, paliekant tik religijos dėstymą. Pagrindinis suvokietintos mokyklos uždavinys lietuvių gyvenamose žemėse buvo nuo pat vaikystės pratinti lietuviukus prie vokiečių kalbos kaip pagrindinio minčių reiškimo ir kultūros įgijimo būdo, pastūmėti juos į vokiečių kultūros Skaityti toliau
V. Sinica. Polonizacijos „mitas“ (14)
Prabėgusią vasarą Valdemaras Tomaševskis ir visa Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) su trenksmu priminė apie save akibrokštu, kai dėl lietuvių tautą žeminančio lenkų futbolo sirgalių plakato apkaltino iš pradžių Lietuvos specialiąsias tarnybas, o vėliau ir Lietuvos žiniasklaidos priemones bei opozicijos politines partijas. Tai neišvengiamai priminė paskutinį panašaus lygio šio politinio veikėjo išsišokimą: 2011 m. pareiškimą, jog Vilniuje ir jo apylinkėse integruotis turi būtent lietuviai, nes jie šiose žemėse yra atvykėliai, o lenkai gyvena nuo seniausių laikų.
Nors tai pavienė radikalaus politiko tezė, tačiau atspindinti ne tokį ir marginalų požiūrį tarp Lietuvos ir Lenkijos lenkų. Vilnius ir jo apylinkės, teritorija, carinės okupacijos metais apibrėžta kaip Vilniaus vyskupija, Skaityti toliau
L.Balčiūnaitė. Ar išsivaduosime iš Lietuvos baimės? (14)
Kai per CNN žiūrėjau Barako Obamos susitikimą su Dalia Grybauskaite ir Latvijos bei Estijos prezidentais dėl Sirijos klausimo, pagalvojau jog žiūriu kažkokį cirką. Obama net nemokėjo prezidentės pavardės ištarti ir net sakant jos pavardę jo intonacija krito. Tad eilinis Amerikos pilietis net nesuprato kas ta blondinė sėdinti šalia Obamos. Ir net negirdėjo kokių ten šalių prezidentai buvo. Pati filmavimo kamera buvo užfiksuota tik ant Obamos, o pats pokalbis – lyg koks posėdis iš Baltųjų Rūmų. Jokios pagarbos Baltijos šalių prezidentams nebuvo matyti. Toks Vakarų elgesys Lietuvos ar Baltijos šalių klausimu nėra naujas. Lietuvai šis susitikimas buvo labai svarbus, o Obamai tik eilinė galimybė „prasukti“ savus interesus. Skaityti toliau
Iš Lenkijos okupaciją patyrusios mokytojos rankų – 1282 gyventojų parašai dėl valstybinės kalbos ir teritorinio vientisumo gynimo (11)
Šią savaitę į Seimą atvyko garbaus amžiaus buvusi Dūkšto (Ignalinos raj.) švietimo skyriaus vedėja, mokytoja Birutė Žemaitienė-Raginytė. Ji Seimo nario Algirdo Patacko padėjėjai Nijolei Balčiūnienei ir „Vilnijos“ draugijos pirmininkui, habil. dr. Kazimierui Garšvai įteikė surinktus 1282 Lietuvos gyventojų parašus, kuriais jie pritaria Reikalavimui ginti Lietuvos respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą. Su B. Žemaitiene-Raginyte susitiko ir Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos narys, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Vytautas Juozapaitis.
Birutė Žemaitienė-Raginytė parašus rinko VU Chemijos fakultete, Dizaino kolegijoje, VGTU Ekonomikos fakultete, Edukologijos universiteto istorijos ir lietuvių kalbos fakultetuose, gatvėse, prie parduotuvių bei bažnyčių. Skaityti toliau
Blogeris Zeppelinus. Ir tarp bajorų būta Lietuvos patriotų. Ką nutyli polonofilai ir „atstumto bajorų elito“ apraudotojai (42)
Žinomas teležmogus Virginijus Savukynas visuomeninės televizijos laidose mėgsta gvildenti visokias tariamai egzistuojančias lietuviškos tapatybės pseudoproblemas.
Ilgesingai dūsauti dėl anuometinių lietuvių netolerancijos, kurios pasėkoje visokie iš principo nepageidaujantys kalbėti „mužikų-chlopų kalba“ užriestnosiai ponai, laikantys save Lenkijos patriotais ir rezgantys sąmokslus prieš Lietuvos Respubliką buvo išspirti iš mūsų valstybės.
Paradoksalu, bet, berods, net kelios mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos televizijos laidos buvo skirtos kažkokiai išmirusiai bajoriškai šeimai. Skaityti toliau
A.Paulauskienė. Gimtoji kalba: didžiavimasis ja ir išdavystė (21)
Straipsnį pradėsiu Mikalojaus Daukšos Postilės prakalboje įrašytais žodžiais, kuriuos kaip maldą kartojome, kai išlikti buvo sunku, kai nepalankiausiomis sąlygomis reikėjo saugoti savo kalbą, kurti literatūrą, iš paskutinių jėgų atsilaikyti prieš klastingiausią prievartą.
Štai ji, toji mūsų malda: „Kurgi yra pasauly tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos. Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės sklypo, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie; Skaityti toliau
A. Zolubas. Atoveiksmis į nutautinimą (8)
Menam laikus, kai sovietiniai ideologai Lietuvą ketino paversti teritorija be lietuvių. Sovietų Sąjungoje tautybė, išskyrus „vyresniojo brolio“ tautybę, buvo ignoruojama arba žeminama.
Taip daug tautybių ir jų kalbų išnyko, o imperijos sudėtyje esančios visos tautos buvo vadinamos „sovetskij narod“ (tarybinė liaudis).
Tačiau asmens dokumentuose priklausomybė nacijai (tautybė), tikėtina, buvo fiksuojama tik tam, kad matytųsi, jog esi „vyresnis brolis“ ar „mažesnis brolis“. Globalizmo – sąmokslo prieš žmoniją – siekis taip pat yra „ištirpdyti“ kosmopolitiniame katile visas tautas Skaityti toliau
