Žymos archyvas: Matas Slančiauskas
Sekmadienio sakmė. Koks karalius liepęs senus tėvus žudyt (2)
Kad kitą kartą koks karalius buvęs įsimanęs senus žmonis žudyti. Vienas sūnus turėjęs jau seną tėvą, tam labai buvę gailu, tai jis jį vis kavojęs, kad jo nenužudytų pajutęs tas karalius.
Vieną kartą užėję labai blogi metai, tai nebebuvę nė iš kur rugių sėklos gauti. Tas sūnus ir dejuojąs, ir tėvo rodos klausiąsis: ką dabar reiktų daryt? Tėvas sakąs:
– Vaikel, jug iš anų gerų metų, kur tebėra prikrauti kūlių du daržingaliai, tada čyst neiškūlėm, tai dabar iškulkit, ir bus sėklos. Skaityti toliau
T. Dirgėla. Sekmadienio pamėklijimas (2)
Kiekvienas durnius žino, kad sekmadienis – nedarbo diena.
Liaudies išmintis
Ne kiekvienas sekmadienis žino, kad durniui visa savaitė – nedarbo.
Autoriaus išimtis
Viens Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Paparties žiedas (19)
Švento Jono vilijo eidavo ieškoti paparties žiedo. Reikdavo paimti žvakę, dvi paklodes ir šermukšninę, nueiti į mišką, vieną paklodę pasikloti, su kita pačiam užsidengti, su šermukšnine apsigriežti ratą, kad niekas neprieitų.
Vieną kartą berniukas užsimanė rasti paparties žiedą, nes turiantis žiedą žinodavęs viso svieto mandrybę. Pasiėmęs drobules, žvakę, šermukšninę ir knygą, nuėjęs į mišką, apsibrėžė su šermukšnine, pasiklojo drobę, užsidegė žvakę ir pradėjo skaityti knygą. Apė pusiaunaktį kad pradėjo skambėti, šnypšti, jog berniukui net plaukai pasistatė ant galvos. Norėtų bėgt – bijo, reik kentėt, o žiūrėt negalima, nes gal palikt nebyliu. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Dešimt sūnų ir dešimt vytelių (5)
Tėvas turėjęs dešimt sūnų. Papjovęs dešimt vytelių, surišęs į vieną kūlelį ir davęs vienam sulaužyt. Tas lankstęs, lankstęs – nieko neįveikęs. Padavęs antram – tas tiek pat. Trečiam, ketvirtam – pavieniui ligi dešimtojo, – nė vienas nieko nepadaręs. Paskui tėvs vyteles palaidęs iš kūlio ir padavęs po vieną. Tuoj greibę katras savo vytelą, pucu pucais, trakš trakš ir sulaužę. Nu, tai tėvs vaikams ant galo teip pasakęs:
– Vaikai mano, teip ir jūs po mano galvos: jei gyvenste iš vieno ir tūrėstės iš vieno, kaip tos vytelės, tai jums nieks nieko nepadarys, bet jei išsiskirstysite katras sau, tai teip būsite silpni, menki, kaip tos vytelės, po vieną kaip sulaužėt. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Be nėra kur užkliuvęs* (5)
Kitu būriu ežys radęs mėsos čielą arklį. Paėdęs ir norėjęs visą visą namo parsivilkti. Tempiąs, už kojos nutvėręs, – negal.
Apėjęs apsukui, žiūriąs, be nėra kur užkliuvęs – nėra.
Ir vel tempiąs, o vis tiek kaip negal, taip negal.
Sakė Aloyzas Grigalius (Elyzas Grigalius) iš Joniškio raj. (Užrašė Matas Slančiauskas 1887-1888m.) Iš „Šiaurės Lietuvos pasakos“ [surinko Matas Slančiauskas], Vilnius, 1974 m. Skaityti toliau
Sekmadienio sakmė. Susitarę šunys vilkus išpjaut* (25)
Kai čia kitą kartą daug vilkų buvo, tai, po pakluones bebėgiodami, daug šunų pagriebę sudraskydavo. Šunys susitarę iš visur juos Medumo miške arba Gegužmiškyj pas Džiugių sodžių iš visų pusių apstoti ir išpjauti iš visur susirinkę ir apsukui apgulę.
Vilkai miške pajutę – siuntę vieną pasižiūrėti, kokie tie yra šunys ir ar jų daug. Tas apžiūrėjęs, sugrįžęs visiem pasakęs:
– Yra visokių: juodų, baltų, rudų, ir margų. Bet didelė daugybė, aplink visą mišką apgulę gul.
Visi vilkai aprokavę: Skaityti toliau
Išleistas naujas Joniškio krašto etninės kultūros kalendorius (0)
Joniškio istorijos ir kultūros muziejus išleido naują, 2013 metų Joniškio krašto etninės kultūros kalendorių „Nauji gaspadoriai – švieži kalendoriai“. Leidinio sudarytojos – muziejininkė Renata Rapkauskienė, kraštietės kalbininkės dr. Aušra Kaikarytė ir Rita Urnėžiūtė – šiuo naujuoju kalendoriumi siekia prisidėti prie krašto etninio kultūros paveldo išsaugojimo, sklaidos ir puoselėjimo.
Naująjį kalendorių įdomu ir naudinga skaityti, nes jame galima pasisemti vertingų mūsų krašto senolių patarimų, tradicinės liaudies medicinos gudrybių, originalių valgių receptų, tradicinių orų spėjimų, burtų, senoviškų žaidimų. Skaityti toliau
Baltų religija, lietuviškas Zodiakas ir šiuolaikinio žmogaus tapatybė (23)
Su etnoastronomu Jonu Vaiškūnu kalbasi Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ žurnalistė Monika Virvičiūtė-Rybelienė.
Kai vis daugiau dabartinių žmonių atsakymų į jiems rūpimus klausimus ieško atsigręždami į praeitį, iš senolių patyrimų semdamiesi minčių naujoms idėjoms, o Baltų religija tampa vis populiaresnė, nutarėme pakalbinti vieną iš senojo tikėjimo puoselėtojų, etnoastronomą, fiziką… Joną Vaiškūną. Daugeliui šis žmogus gerai pažįstamas kaip kasmetės pavasario žalumos šventės „Jorė“ rengėjas Molėtų rajone, kitiems – kaip etnoatronomas ar kritiškų pasisakymų, straipsnių internetinėse svetainėse autorius. Tad šį sykį apie viska po truputį. Skaityti toliau
