Žymos archyvas: mąstytojas

Neringos bendruomenė neteko dailininko Eduardo Jonušo (0)

Eduardas Jonušas | mokslasplius.lt nuotr.

Balandžio 17-tosios rytą mirė Neringos miesto garbės pilietis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius, pirmasis Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos laureatas dailininkas Eduardas Jonušas.

Kuršių nerijos sąžine, jos istorijos, gamtos ir kultūrinės atminties sargu vadintas Eduardas Jonušas gimė 1932 m. balandžio 23-ąją Pikelių kaime (Mažeikių r).

1970 metais persikėlęs gyventi į Nidą E. Jonušas tapo Kuršių nerijos senųjų gyventojų kuršininkų kultūrinio ir dvasinio palikimo gaivintoju ir Skaityti toliau

V.Bagdonavičius. Ar pavyks išgirsti Vydūno balsą ? (2)

Vacys Bagdonavičius | lt.wikipedija.org nuotr.

Vokietijai pripažinus ką tik gimusią Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas pasiuntė sveikinimo laišką tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. Jame mąstytojas išreiškė tikėjimą tuo, kad „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui“ – „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Vydūnui atrodė, jog greitai ateis ta diena, kai pasijausime esą „dėkingi, kad mums likimas parinko gyventi Lietuvai“.

Mąstytojas įžvelgė priespaudų nuvargintoje, karo dar labiau nuskurdintoje Lietuvoje tebesant pakankamai daug „jaunatvės pasitikėjimo ir jaunatvės galių“ ir buvo įsitikinęs, kad „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“ [1]. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Tauta ir globalizacija Vydūno filosofijoje (0)

Vydūnas

Vokietijai pripažinus ką tik gimusią nepriklausomą Lietuvą, ta proga 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas nusiuntė laišką tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. Jame yra tokia frazė: “Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui” (cituojama iš 8, 423).Paimta iš konteksto, toji frazė gali skambėti pretenzingai ir perdėm mesianistiškai bei kelti ne itin geras asociacijas su pretenzijomis tų režimų, kurių vienas anksčiau kaip po dešimtmečio (praėjus nuo tų Vydūno pasakytų žodžių) jau rodė savo kruvinus nagus, o kitas intensyviai ruošėsi savo grobuoniškam skrydžiui. Tie režimai nemažą pasaulio dalį netrukus užvaldys (laimei, ne amžiams) gerai žinomais metodais. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Vydūniškoji religijos simbolių interpretacija (2)

Vydūnas | Archyvinė nuotr.

Vydūno filosofiją iš esmės galima apibūdinti kaip religijos filosofiją. Visų joje keliamų klausimų išeities pozicija – žmogaus ir Dievo santykis. Tas santykis paaiškinamas gana paprastai: žmogus yra dvasinė esybė. Tai, kas sudaro jo esmę, t.y. žmoniškumas, yra ypatingo ryškumo dieviškosios būties apraiška pasaulyje. „Tame, kas tikrai žmoniška, dieviškumas ir žmoniškumas sutampa“[1], – teigia mąstytojas. Tiesa, ne tik žmogus, bet ir visas pasaulis yra Dievo emanacija. Iš Jo (Dievo) jis (pasaulis) kyla, Jame būna, į Jį grįžta. Viskas, kas pasaulyje dedasi, yra tąsa nenutrūkstančio dieviškojo veikimo, kuris sąlygiškai pasibaigs, kai tuo pasauliu tapusi ir begalinę įvairovę įgavusi dieviškoji substancija vėl grįš į grynosios dvasios, nedalomos vienovės būvį. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Tautiškumas ir religija Vydūno filosofijoje (4)

Vydūnas

Vydūną galima būtų pavadinti mūsų tautoje užgimusiu žmoniškumo apaštalu. Kaip jis pats yra sakęs, svarbiausias jo gyvenimo siekis buvo „būti tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Tasai siekis, galima sakyti, buvo būtiškasis šios taurios asmenybės spręstas uždavinys, kurį atliko tiesiog kaip religinę priedermę.

Visa tai, ką Vydūnas padarė, žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“, sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą. Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą. Skaityti toliau