Žymos archyvas: lenkinimas

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžių slavinimas ir lenkinimas (0)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 21–31. Sutrumpinta.

Lietuvių asmenvardžių, kaip ir viso lietuviško vardyno, slavinimą bei lenkinimą tyrė daugybė mokslininkų, tiek lietuvių, tiek ir užsieniečių. Iš pastarųjų minėtini Jano Otrembskio (Jan Otrębski) ir Jurgeno Princo (Jürgen Prinz) darbai. Šių eilučių autorius taip pat nemažai šiais klausimais yra rašęs. Todėl čia bus priminti tik patys svarbiausi dalykai.

***

Pirmiausia nurodytina, kad dar prieš lietuvių asmenvardžių lenkinimą jie buvo apskritai suslavinti. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lenkų kalbos atsiradimas Lietuvoje (10)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Skelbiama iš: Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 15–20. Ištraukos.

Mokslininkai baltų kilmės hidronimų (upių ir ežerų pavadinimų) randa dideliame plote į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos bei Latvijos – dabartinių baltų žemių. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas dar XIX a. amžiuje. Toliau jų darbą tęsė lietuvis Kazimieras Būga, vokietis Maksas Fasmeris (Max Vasmer), Skaityti toliau

J. Juodagalvis: Neužsirašysi antkapio lenkiškai – nuodėmių atleidimo nebus (6)

Jonas Juodagalvis | Propatria.lt nuotr.

Birželio mėnesį 89 gimtadienį švęsiantis dr. Jonas Juodagalvis švenčioniškių vadinamas Švenčionių krašto metraštininku. Mielagėnų valsčiuje Lenkijos okupacijos metais gimęs ir augęs istorikas yra išleidęs nemažai knygų apie Švenčionių istoriją, partizanus, sukilimus. Dešimtmečius istorijos mokytoju dirbusį Joną kalbiname apie šiandien mažiausiai aptarinėjamą XX amžiaus Lietuvos laikotarpį – tarpukario pilsudskinės Lenkijos okupaciją. 1920-1939 metais Mielagėnų valsčius buvo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto dalis. Skaityti toliau

V. Sinica. „Be ryto naktis“: Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių gyvenimas (I) (24)

Alkas.lt koliažas

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?  
Maironis „Pavasario balsai“, 1895.

Įžanga. Nutylėta istorija

Lenkijos 1920–1939 metais okupuoto Vilniaus istorija ilgą laiką liko nepastebėta Lietuvos istorijos tyrimuose, mokyme ir tautos istorinėje sąmonėje. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Garšva. Lietuvių kalbos substratas gretimose valstybėse (11)

Kazimieras Garšva | Alaks.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kazimieras Garšva. Lietuvių kalbos substratas gretimose valstybėse, Lituanistika šiuolaikiniame pasaulyje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 115–125. Ištraukos.

Kompaktiškas baltų (prūsų, jotvingių, lietuvių) plotas X–XII amžiais siekė Vyslą, Narevą, Varšuvą, Minską, XV–XVI amžių sandūroje – Karaliaučiaus, Geldapės, Suvalkų, Knišino, Balstogės, Valkavysko apylinkes, XIX amžiaus viduryje – Juodąją Ančią (po 1867 metų tas vietas sulenkino Vygrių vienuoliai), 1920 metais – Beržininką, Degučius, Seinus, Smalėnus, Šaltėnus, dabar – tik Aradninkus, Žagarius, Klevus, Vilkapėdžius, Raistakiemį, Seivus, Kalinavą. Tame plote apie 4 tūkstantmečius gyveno baltai. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Vincas Martinkėnas. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai (15)

vincas-martinkenas_mab-lt

V. Martinkėnas, V. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai, Vilnius, 1990, 25 p. Ištraukos.

1940 metais, kai dirbau Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijoje, Lietuvos švietimo ministerija pavedė man parašyti lenkiškai brošiūrą apie Vilniaus krašto gyventojų, nebemokančių lietuviškai, kilmę. Tų pačių metų birželio mėnesį brošiūra buvo išspausdinta Vilniaus spaustuvėje „Ruch“. Bet prasidėjus birželio 15 d. įvykiams, visas jos tiražas žuvo. 49 metams prabėgus, toji brošiūra, galima sakyti, neprarado savo aktualumo. Čia pateikiamas lietuviškas jos variantas. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Vilniaus gubernijos lietuvių XIX a. demografinė depopuliacija: mitas ar realybė? (28)

petras-kalnius_alkas.lt

Ištraukos iš žurnale „Liaudies Kultūra“ 2004, p. 15–26 skelbto straipsnio.

Etniniai lietuviai, XIX a. gyvenę paribyje su slavais, demografiniu gyvybingumu buvo lygiaverčiai slavams, tad lietuvių mažėjimo čia priežastis nebuvo susijusi su natūralaus prieaugio jų bendruomenėje smukimu, o su palaipsniu kitos kalbos (gudų, lenkų) perėmimu, kitos savimonės įgijimu.

Šiuo metu nesiginčijama dėl Mažosios Lietuvos lietuvių (vadinamų lietuvininkais arba mažlietuviais) bendruomenės žūties veiksnių ir priežasčių. Socialiniu ir kultūriniu požiūriu modernesnėje Prūsijos, vėliau Vokietijos, valstybėje tapusi negausia ir nekonkurencinga diaspora, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Lydos krašto etnolingvistinė praeitis (1)

Lydos turgus 1961 m. | wikipedija.org nuotr.

Juozas Mazelaitis. Įdomesni faktai iš mano gyvenimo. Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 499–517. Ištraukos.

Gimiau 1907 metais, pagal seną kalendorių spalio 14, o pagal naują – spalio 27 dieną, Benekainėlių kaime, Lydos rajone. Pagal dabartinį suskirstymą – Baltarusijoje. Mano tėvai – iš to paties Benekainėlių kaimo. Tėvas Vladas Mozolis, Mykolo sūnus, gimė 1882 metais, motina Kristina Rutkauskaitė, Motiejaus duktė, – 1883 metais. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: N. Vaišnytė. Balatnos (Varanavo) apylinkių istorija (1)

varanavas-voranava_wikimapia-org

Iš Nijolės Vaišnytės straipsnio „Balatnos (Varanavo) apylinkės: istorija, kultūra ir kalba iš Ramaškonių gyventojų lūpų“ (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 545–556). Ištraukos.

Teritoriškai šios žemės dabar priklauso Baltarusijos Respublikai, tačiau ligi šiol daugelį kaimų nenutrūkstamas dvasinis ryšys sieja su Lietuva. Tai rytinė Balatnos (Varanavo) rajono dalis, kur kiekvienoje apylinkėje rastume kaimų, išsaugojusių baltišką kultūrą, turinčią daug archajiškų bruožų. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: A. Griška. Armoniškių Dainava (9)

lyda-gedimino-pilis_nezin-dailininkas-1874_wikimedia-org

Albinas Griška. Armoniškių Dainava (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 518–545). Ištraukos.

Albinas Griška gimė 1915 m. kovo 1 d. Dainavos kaime, Balatnos (Varanavo) valsčiuje, Lydos apskrityje. Mokytis pradėjo gimtojo kaimo lenkiškoje mokykloje, nes lietuviškos lenkų okupacinė valdžia neleido atidaryti. 1927 m. įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmąją klasę. Gimnaziją baigęs, 1937 m. įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti chemiją. 1939 m. perkėlus Chemijos fakultetą į Kauno universitetą, studijas tęsė Kaune. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: M. Baužytė-Motiejūnienė. Dubiniai ir dubiniškiai (4)

Lietuva i r jos apylinkės 1867-1914 m. | wikipedija.org nuotr.

(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 484–497). Ištraukos.

Marija Baužytė-Motiejūnienė gimė 1925 m. Dubinių kaime, Rodūnios valsčiuje (dabar Baltarusija), valstiečių šeimoje. Gimnaziją baigė Vilniuje. 1947–1952 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą,  mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1945–1949 m. dirbo Vilniaus lėlių teatro aktore, 1951 m. – vyr. laborante Vilniaus universiteto Užsienio kalbų katedroje, Skaityti toliau

R. Maceikianecas. Lietuvos lenkai – kas jie yra? (11)

Ryšardas Maceikianecas | asmeninė nuotr.

Jau senais sovietmečio laikais buvo juokaujama, kad prekybą ir kultūrą išmano kone kiekvienas, nes tos epochos pabaigoje apie tai buvo kalbama dažnai ir karštai. Nors prekybos iš tiesų nė nebuvo, ir tai liudijo vis ryškiau šviečiančios tuščios parduotuvių lentynos, o kultūros veikla, skirta laimėjimų, kurių nebuvo, propagavimui, taip pat žadino pagrįstų abejonių, ar apskritai tikslinga ją vykdyti anuometiniu pavidalu.

Šiandien viena iš tokių temų, kurias Lietuvoje išmano visi, yra Lietuvos lenkų problemos. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: J. Radziulis. Mano gyvenimo kronikos (3)

Knyga Sv. Kazimiero draugija_zmoniuknygos.lt

(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 392–413). Ištraukos.

Jonas Radziulis gimė 1900.10.17 (30) Pelesoje, ūkininkų šeimoje. Pas daraktorę Viktoriją Čuikaitę pramoko lietuviškai skaityti. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo skaitė lietuvišką spaudą, daugiausia „Aušrą“ ir „Viliją“. Apie 1920 m. susituokė ir apsigyveno Pavalakėje. 1918 m. pradėjo organizuoti Rodūnios parapijos lietuvišką jaunimą tautiniam darbui. 1919 m. J. Radziulio suburti jaunuoliai veikė kaip lietuvių šaulių būrys. Gudrus, drąsus ir turintis diplomatinių sugebėjimų J. Radziulis buvo Lietuvos valstybės žvalgas, atliko nemažai Lietuvos valstybei naudingų darbų. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Lietuvių persekiojimas tarpukary Lydos krašte (3)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Kazys Misius. Šv. Kazimiero draugijos skyriai, skaityklos, vaikų darželiai (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 152–186). Ištraukos:

Viena įtakingiausių lietuvių organizacijų okupuoto Vilniaus krašto kaimuose buvo Lietuvių Šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti. Tokios tautiškai katalikiškos draugijos idėja kilo kun. Nikodemui Raštučiui. Jo pasiūlymui pritarė kunigai Petras Kraujalis, Jonas Skruodys, Vincentas Taškūnas ir Vincas Zajančkauskas. Dar 1922 metų pradžioje parengiamas Šv. Kazimiero draugijos įstatų projektas. Manyta, kad šv. Kazimiero vardas ne tik pabrėš organizacijos katalikišką kryptį, bet ir sumažins pretekstų prie draugijos kibti valdžios pareigūnams. Tikėtasi Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: N. Kairiūkštytė. Lietuvybės naikinimas Lydos krašte (4)

Anastazija Kairiukstyte_skriaudziai.lt

Nastazija Kairiūkštytė. Lydos lietuviai ir jų siekiai išlaikyti lietuvybę (1919–1939) (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 134–151). Ištraukos:

Lydos kraštas siejamas su jo administracinėmis apskrities ribomis. Tačiau šios ribos nebuvo nuolatinės. Priklausomai nuo administracinių pokyčių didėjo arba mažėjo apskrities teritorija. 1913 m. Lydos apskritis užėmė 4,9 tūkst. kv. km plotą, kuriame buvo 237,6 tūkst. gyventojų. Jie gyveno 23 valsčiuose, apėmusiuose 1,1 tūkst. kaimų.

Pasak istorinių šaltinių, Lydos kraštas yra etninės lietuvių žemės, išsidėsčiusios Nemuno intakų Ditvos ir Gaujos baseinuose. Po III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795 m.) Lydos apskritis, patekusi carinės Rusijos priklausomybėn, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Neapykanta Lietuvai Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (6)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Kazys Misius. Lietuvių kalba Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 102–133). Ištraukos:

Kalbas, kuriomis Vilniaus vyskupijos bažnyčiose sakomi pamokslai, reikalauta žymėti 1828 ir 1830 metų vizitacijose. Tose vizitacijose akivaizdžiai ignoruojami Lydos aps. lietuviai. Antai 1828 metų Asavos bažnyčios vizitacijoje nurodyta, kad parapijoje gyventojų, kalbančių svetima, t.y. lietuvių, kalba, nėra. Todėl ir pamokslų kalba nenurodyta, kaip savaime suprantama. Deja, net po šimtmečio didesnė šios parapijos gyventojų dalis dar kalbėjo lietuviškai. Tais pačiais metais Varenavo ir Žirmūnų bažnyčiose būdavo sakomi tik lenkiški pamokslai. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: R. Žepkaitė. Rytų Lietuvos užgrobimas ir naikinimas XX a. (4)

Regina Zepkaite_alytausgidas.lt

Regina Žepkaitė. Lietuvių rytinių etninių žemių valstybinės priklausomybės problemos istorijos vingiuose (Lydos krašto lietuviai, I, p. 92–101). Ištraukos:

Žvelgdami į XIII a., t. y. į Lietuvos valstybės kūrimosi laikus, matome, kad Mindaugo laikų valstybės branduolys kūrėsi etninėse lietuvių žemėse, kurios rytuose siekė Breslaują, Pastovis, Krėvą, apėmė Ašmeną, Lydą, siekė ir Gardiną. Kad šiose žemėse dar XVI a. viduryje gyveno lietuviai, jau įrodyta archeologijos ir onomastikos duomenimis, lietuvių, baltarusių, rusų bei lenkų istorikų ir kalbininkų (Z. Zinkevičiaus, A. Vidugirio, E. Klimčiuko, P. Kušnerio, M. Grinblato, H. Turskos, J. Ochmanskio ir kt.) tyrinėjimais. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Dieveniškių krašto lenkinimas (3)

knyga Armija Krajova Lietuvoje

Kazys Misius. Iš Dieveniškių golgotos (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 138–176.) Ištraukos:

Lenkų kalbos plitimas Lietuvoje

1599 m. išleistoje Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalboje teigiama, kad tarp lietuvių bajorų „daugiausia tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba nekiek jos temoka“. Vilniaus vyskupijoje lenkų kalba buvo ypač atkakliai skleidžiama per bažnyčią. 1595 m. A. Kumelijus, vizitavęs Vilniaus vyskupiją,daugumą parapijų rado be kunigų, o buvę dvasininkai nemokėjo lietuviškai. Iš šios vizitacijos tampa aišku, kad Vilniaus vyskupijos dvasininkai nesiskaitė net su fundatorių Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Dieveniškių apylinkės tautinė padėtis Nepriklausomybės pradžioje (16)

petras-kalnius_alkas.lt

Ištraukos iš: Petras Kalnius. Dabartinė etninė Dieveniškių apylinkės padėtis (etnosiociologinės apklausos duomenimis). Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 207–224.

Dieveniškių apylinkė gyventojų tautine sudėtimi – viena iš lietuviškiausių Šalčininkų rajone. Tai, kad Dieveniškės mažiau suslavėjusios negu kai kurios kitos į vakarus nutolusios Vilnijos krašto teritorijos, matyt, daugiausia lėmė tai, kad spartaus jų slavėjimo pradžioje šis procesas dėl daugelio priežasčių geografiškai nebuvo tolygus. Net XIX a. viduryje, kaip rodo tyrinėtojų duomenys bei to meto šaltiniai, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: A. Tyla, V. Martinkėnas, K. Misius, S. Buchaveckas. Švietimas Dieveniškių krašte (5)

Antanas Tyla | lma.lt nuotr.

Antanas Tyla. Švietimas Dieveniškių apylinkėse iki XX a. pradžios (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 78–81.) Ištraukos:

1526 m. Vilniaus vyskupijos sinodas įpareigojo steigti prie bažnyčių parapines mokyklas. Kijevo seniūnas Geranainių valdytojas Martynas Goštautas Dieveniškėse bažnyčią fundavo 1474 m. Apie mokyklos buvimą prie jos XV–XVII a. nepavyko užtikti žinių.Yra žinoma, kad Šalčininkų bažnyčia 1622 m. buvo įpareigota turėti vargonininką, kuris ne tik grotų, bet ir mokytų vaikus. Pirmosios žinios apie Dieveniškėse veikusią mokyklą siekia Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Dieveniškių krašto gyvenviečių lenkinimas (6)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Ištraukos iš Kazio Misiaus straipsnio „Dieveniškių krašto kaimai: Istorinis ir geografinis žodynėlis“ (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 41–77). Paryškinimai Alko redakcijos.

ALBERTINA, kaimas Dieveniškių ap., 5 km į vakarus nuo Dieveniškių. Dvaras įsikūrė apie XIX a. vidurį. 1928 m. pradėta pardavinėti Albertinos dvaro žemė, kurios lietuviams valdžia neleisdavo įsigyti.

ANTANIŠKĖS, kaimas Poškonių ap., 8 km į šiaurės vakarus nuo Poškonių, prie Baltarusijos sienos. Įsikūrė XIX a. pradžioje buvusiose Radvilų Subatininkų dvaro valdose. 1890 m. visi kaimo žmonės kalbėjo lietuviškai. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Dieveniškių krašto tautinės sudėties raida XIX–XX a. (13)

Petras Gaučas | voruta.lt nuotr.

Ištraukos iš: Petras Gaučas. Dieveniškių apylinkių ir jų kaimyninių sričių gyventojų etnolingvistinės sudėties raida XIX ir XX a. istorinių (kartografinių, statistinių, literatūrinių) šaltinių šviesoje (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 176–207.) Paryškinimai redakcijos.

Šiandieniniai Dieveniškių apylinkių lietuvių kalbos likučiai, gerokai nutolę nuo lietuvių kalbos arealo (Varėnos rajono), – netolimoje praeityje buvusio vientiso lietuvių kalbos ploto liekana. Istoriniai šaltiniai rodo, jog iki XIX a. antrosios pusės vidurio Dieveniškių apylinkės siejosi su ištisiniu lietuvių kalbos arealu. XIX a. antrojoje pusėje baltarusių kalbai išplitus Nočios–Eišiškių–Pabradės apylinkėse, Skaityti toliau

K. Makariūnas: Už Vytį galėjai numirti (13)

Prof. Kęstutis Makariūnas | propatria.lt nuotr.

Skiriama prieš 76 metus iš lenkų okupantų išvaduotam Vilniui

1939 metų spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į 19 metų buvusią Lenkijos okupuotą teritoriją, o po dienos buvo iškilmingai sutikta Vilniuje.

Vilnius grįžo Lietuvai, nors priverstinės šio grįžimo sąlygos aiškiai įspėjo apie suverenumo praradimą ir tų pačių metų birželį ištiksiančią naują sovietinę okupaciją.

Vis dėlto šis Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių mieste buvo džiaugsmo diena. Ji gana plačiai ir vaizdingai aprašyta amžininkų liudijimuose, patys Vilniaus okupacijos ir atgavimo faktai įtraukti į mokyklines istorijos programas. Skaityti toliau

B. Kuzmickas. Lietuviška savimonė (0)

Bronius Kuzmickas | J. Vercinkevičiaus nuotr.

Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas, Tautos kultūros savimonė, Vilnius: Mintis, 1988, p. 88–165.

1.

Lenkiškoji, vokiškoji, rusiškoji lietuvių kultūros interpretacijos, išreiškiančios atitinkamų tautų ne tik kultūrinės, bet ir politinės ekspansijos nuostatas, „nematė“ lietuvių kultūros, kaip etniškai individualios kūrybos fenomenų visumos, o jeigu kai ką ir „matė“, tai nepripažino originalumo, praeities ir ateities, netgi teisės į ateitį. Vienais atvejais etniškai autentiška lietuvių kultūra buvo nuvertinama kaip „vietinė“, „mužikiška“, „archajiška“, „pagoniška“, Skaityti toliau

N. Kairiūkštytė. „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ (7)

Straipsnis buvo skelbtas 2009 m.

Vilniaus atgavimas_ J.Miezlaiskio nuotr

Lygiai prieš 70 metų atgavome sostinę Vilnių. Tai buvo didžiulio džiaugsmo akimirkos visiems lietuviams. Antradienį sukanka 70 metų, kai 1939 metų spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią Vilnių ir kitas rytines lietuvių etnines žemes nuo nepriklausomos Lietuvos. Spalio 28 dieną kariuomenė įžengė į sostinę, o spalio 29-ąją Gedimino kalne suplevėsavo mūsų trispalvė.

Nepriklausomybę gynė savanoriai

1918 metų vasario 16 dieną Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe, Skaityti toliau

B. Kuzmickas. Lietuvos rusinimas (5)

Bronius Kuzmickas | J. Vercinkevičiaus nuotr.

Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas, Tautos kultūros savimonė, Vilnius: Mintis, 1988, p. 51– 70.

1.

Carinė Rusija, kurios valdžioje Lietuva išbuvo 120 metų, stengėsi šalį visapusiškai integruoti į savo sudėtį, o lietuvių tautą asimiliuoti ir todėl įvairias būdais varžė lietuvių kultūrą, slopino ir persekiojo nacionalinį judėjimą. Lietuvių nacionalinė kultūra Didžiojoje Lietuvoje nuo XVIII a. pabaigos kilo ir augo tautai kenčiant dvigubą nacionalinę priespaudą, sutapusią su dvipuse tautine kultūrine asimiliacija – lenkinimu ir rusinimu. Skaityti toliau

B. Kuzmickas. Lietuvos lenkinimas (27)

Kuzmickas-K100

Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas. Tautos kultūros savimonė. Vilnius: Mintis, 1988, p. 20–51.

1.

Kada XVIII a. pab. pagal Edukacinės Komisijos reformas mokyklose nuo lotynų kalbos, kaip dėstomosios, buvo pereinama prie vietinės nacionalinės kalbos, ja Lietuvoje buvo pripažinta ne lietuvių, bet lenkų kalba, nors kai kurie dalykai ir toliau buvo dėstomi lotyniškai. Taigi Lietuvoje nebuvo įgyvendintas vienas pagrindinių Švietimo laikų mokyklinės reformos reikalavimų – mokyti vietine liaudies kalba. Vietoje liaudžiai svetimos lotynų kalbos mokyklose buvo liaudžiai primesta svetima lenkų kalba. Lietuvių Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Trijų raidžių sindromas ar lėtinė polonizacija? (33)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Visiškai sutinku: mažos tautos dažniau negaluoja fobijomis, kad jas pasiglemš didžiosios, jos išnyks, kaip kažkada išnyko, sakykime, prūsai. Bet visiškai suprantu ir tuos, kurie visaip priešinasi tokiai ateičiai, dažnai ir radikaliais būdais.

Žinoma, čia kalbu apie lietuvius ir visus gyvenančius Lietuvoje. Nagrinėdami iš Rytų kylančias potencialias grėsmes, mes tarsi užmiršome, kad deklaruojamų kaimyniškų santykių fone ne mažesnė nuolatinė grėsmė tvyro iš kitos pusės, su kuria buvome susidėję šimtmečius, ir tas bendras sugyvenimas baigėsi dalies Lietuvos okupacija. Skaityti toliau

G. Karosas. Lietuvių kalba yra mūsų valstybės pamatas (15)

GintarasKarosas_asmen.nuotr

Lietuva praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje buvo atkurta svarbiausio tautinės valstybės identiteto – kalbos, išskiriančios ją iš kitų tautų, pagrindu. Valstybės pamatas, lietuvių kalba, su visa savo atributika – raidynu, rašybos taisyklėmis, viešosiomis vartojimo normomis, – neturėtų būti nei ekonominių, nei politinių derybų objektu. Juk lygiai taip pat, kam nors panorėjus, nekeistume Lietuvos himno žodžių ar vėliavos spalvų. Ekonomikoje, priešingai, galimi įvairūs raidos variantai ir korekcijos. Silpninant valstybės pamatą, visas valstybės darinys taptų nestabilus ir lengvai pažeidžiamas. Skaityti toliau

Panevėžyje bus pristatyta knyga apie karaimus ir diskutuojama apie vietovardžių lenkinimą (0)

nuo-juodosios-juros-iki-traku-tinfaviciaus-knygaKovo 19 d., ketvirtadienį, 16 val.  Panevėžio kraštotyros muziejuje (Vasario 16-osios g. 23) organizuojama Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ diena. Jos metu bus pristatoma Romualdo Tinfavičiaus knyga „Nuo Juodosios jūros iki Trakų“, pasakojanti apie Trakų ir Panevėžio krašto karaimus.

Šią knygą, skirtą karaimų kultūros paveldui, išleido viešoji įstaiga „Vorutos fondas“. Jos vadovas Juozas Vercinkevičius supažindins su knygos atsiradimo istorija, jos reikšme. Trakietis R. Tinfavičius šią knygą rengė ne vienerius metus, per kelis dešimtmečius jis sukaupė daug vertingos dokumentikos, nuotraukų, publikacijų, skirtų  karaimų tautos istorijai Lietuvoje. Skaityti toliau