Žymos archyvas: Laimantas Jonušys
L. Jonušys. Svetimvardžių lietuvinimo bėdos (4)
Jau galime nespėliodami ir nelaužydami galvos sužinoti, kaip lietuviškai parašyti daugybę pasaulio vietovardžių. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras leidžia „Pasaulio vietovardžių“ tomus, ir tai yra didžiulis darbas, dabar jau patogiai keliamas į internetą. Ir reikalingas darbas, nors visada kyla abejonė, ar nevertėtų rečiau vartojamus vietovardžius rašyti originalo rašyba (lotyniško pagrindo abėcėle), kaip tai padaryta „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“. Bet šio klausimo dabar nekedendami galime labai trumpai pažvelgti bent į kai kurias vietovardžių perrašos problemas, kylančias Europos ir Amerikos tomuose. Skaityti toliau
L.Jonušys. 2012-ieji su radiju (0)
Kukli pranašystė apie tai, ką ateinančiais metais kalbės kalbančiosios radijo stotys (ir jų klausytojai).
Sausis
Vieną negražų rytą pirma radijo žinia bus, kad kelių būklė sudėtinga ir vairuotojams važiuoti reikia atsargiai. Magistraliniai ir krašto keliai nuvalyti, o rajoniniai provėžoti.
Paskui vėl pasnigus radijo klausytojai vairuotojai, radijo paakinti, skųsis, kad jiems nieko nepabarstė. Skaityti toliau
Mūsų antroji pusė (2)
Arvydas Juozaitis. Ryga – niekieno civilizacija.
V.: Alma littera, 2011. 430 p.
Vėlyvą darganotą rudenį Rygoje Arvydas Juozaitis atsitiktinai pažvelgė iš gatvės pro langą į pastato vidų ir pamatė „kaip rugių varpas vėjyje judančias žmonių galvas“: „Ir tada išgirdau dainą.“ „Apsirengę kasdieniškai, o regėjosi, lyg virš galvų švytėtų aureolės.“ O tai buvo eilinė choro repeticija.
Latviai dainuoja įstaigose ir kontorose, mokyklų klasėse ir koridoriuose. Skaityti toliau
A. Martinkus. Apie inteligentų „verkšlenimą“ (1)
Geriau būti nepatenkintu Sokratu negu patenkinta kiaule.
John Stuart Mill
Esama inteligentų verkšlenimo, tačiau esama ir pasaulėjautos, kuri tai, kas sveikam moraliniam jausmui atrodo juoda, sau (ir kitiems) vaizduoja esant balta. Šiai pasaulėjautai XXI a. pradžioje atstovauja visas spektras įsitikinimų ir nuomonių, pradedant tvirtinimu, kad dėl visuotinio atšilimo kalta ne žmogaus veikla (ir kad viskas susitvarkys savaime), baigiant Lietuvos ministro pirmininko viename interviu pareikšta mintimi, kad masinė lietuvių emigracija yra „normalus“ procesas, liudijantis, jog lietuviai „yra drąsi tauta“. Tokią pasaulėjautą (nuoširdžią ar per prievartą sau ir kitiems brukamą – kitas klausimas) galima pavadinti „nusikalstamu optimizmu“. Skaityti toliau