Žymos archyvas: Kristus

Europos tikslas: visuomenė be tautų, be lyčių ir be Dievo? (18)

egle-juodvalke-i.sidareviciaus-nuotr.jpeg

Esama tokios graudžiai ironiškos, tikrą istorinį pamušalą turinčios dainos, pasakojančios apie žmogų, išvažiavusį traukiniu į Peterburgą, o atvykusį jau į Leningradą. Ją čia prisimenu tik todėl, kad vis dažniau ir vis skaudžiau pasijuntu šios dainos herojumi – 2004-aisiais atidavęs savąjį balsą už prisijungimą prie istoriškai krikščioniškos ir būtent tautų Europos, išties su visa Lietuva buvau prijungtas prie ES darinio, kuriame tradicinė moralė, tautų ir netgi lyčių įvairovė paskelbtos būtinomis sunaikinti piktžolėmis. Skaityti toliau

A. Žarskus. Glūdėjimas ir prastumas (15)

Aleksandras Žarckus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Pamąstymai LPS Lietuvių tautinės kultūros sekmadieninės mokyklos 25-mečio proga (Pabaiga, pirmas dvi dalis rasite ČIA ir ČIA)

Tai kada gi žmogus pradėjo tikėti laisvių ir teisių iliuzija? Teigėme, kad tada, kai nustojo tikėti į Dievą. Šį kartą į tą patį klausimą atsakysime kitaip. Užuominą formos požiūriu kitokiam, bet iš esmės tapačiam atsakymui radau šioje rusų kalba išreikštoje sentencijoje:

Есть умные, над ными разумные, над разумными – мудрые, над мудрыми – премудрые, над премудрыми – святая простота. Lietuviškai skambėtų maždaug taip: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Velykų pamokslas tariamiems krikščionims (83)

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Dievas neatima žmogaus orumo. Atvirkščiai: tik Dievas žmogui tikrąjį orumą suteikia. Tuščią puikybę, išdidumą, pasipūtimą – taip, Jis savo girnomis sutrina į miltus, bet ne orumą. Orumas nėra kuklumo, drovumo, nusižeminimo priešybė. Atvirkščiai: tik visiškai nusižeminęs žmogus gali patirti tikrąjį orumą. Nes tikrasis orumas – tai žmogaus ryšys su Dievu, žmogaus meilė Dievui, žmogaus ištikimybė Dievui. Kažkas iš senųjų graikų sakė, kad iš žmogaus prieš jo valią galima atimti viską, tik ne orumą – šį žmogus visuomet praranda pats.

Krikščioniškai kalbant, pats oriausias žmogus pasaulyje yra Kristus, vedamas nukryžiuoti. Ir nepasipriešino jis ne todėl, kad negalėjo ar jautėsi pasmerktas, Skaityti toliau

J.Vaiškūnas. Kai žvaigždininkai buvo karaliais (3)

Šienpjoviai (Orionas) | NASA-nuotr

Paprotys sieti senųjų metų pabaigą ir Naujųjų pradžią su žvaigždėmis ir žvaigždėtu dangumi – istoriškai susiklostęs reiškinys. Kalendorių sudarymas ir metų atskaita visuomet buvo žynių – žvaigždininkų (astrologų) pareiga. Pasitikdami Naujuosius kalendorinius metus – kaskart nesąmoningai sekame senąja tradicija – kreipdamiesi į žvaigždėtą dangų ir į žmones, kurie į jį žiūri.

Šiuolaikiniams pranašautojams astrologams ir magams tuomet žiniasklaida parodo didesnį dėmesį. Prisimenami ir visus metus užmiršti astronomai. Jų klausiama: „Kas mūsų laukia ateinančiais metais?“ Skaityti toliau