Žymos archyvas: kalbininkai

A. Piročkinas. Lenkų politikai sprendžia lietuvių kalbos problemas (17)

Ptrof. Arnoldas Piročkinas | mokslasplius.lt nuotr.

Prieš kurį laiką Lietuvą vizitavęs buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis (Aleksandr Kwaśniewski), kalbėdamas apie dviejų valstybių santykius, pareiškė, kad šiuo metu juos temdančios smulkmenos, kurias lengva išspręsti. Tų „smulkmenų“ garbusis svečias neišvardijo, bet tikriausiai tarp jų turėjo galvoje ir atkaklią V. Tomaševskio (W. Tomaszewski) vadovaujamų Lietuvos lenkų politikų, remiamų įtakingų Varšuvos valstybininkų su R. Sikorskiu (R. Sikorski) priešakyje, akciją priversti Lietuvos valdžią, kad Lietuvos Respublikos piliečių pasuose lenkų pavardės ir vardai būtų rašomi tik lenkiškai.

Jei sutiktume su garbingojo svečio nuomone, Skaityti toliau

A. Butkus, V. Butkienė. Kitaip nei lietuviai, latviai nepatyrė žeminimo ar kalbos ignoravimo (7)

K. Vanago nuotr.

Lietuviai ir latviai – dvi vienintelės likusios baltų tautos su dviem vienintelėmis valstybinėmis baltų kalbomis. Šį statusą kalbos gavo XX a. pradžioje, susikūrus nacionalinėms Lietuvos ir Latvijos respublikoms.

Tačiau lietuviams iki šiol problemiška atrodo jų etninė savivoka – dėl jos atsiradimo laiko ir pačios sąvokos tebevyksta istorikų, kalbininkų ir etnologų diskusijos, kuriose mėginama skaidyti lietuvio savimonę į baltiškąją (lietuviškąją) ir slaviškąją (baltarusiškąją, lenkiškąją). Toks lietuvio Skaityti toliau

Laipsniškas ėjimas į lenkų autonomiją (22)

Prof. habil. dr. Bronislovas Juozas Kuzmickas |  J. Vercinkevičiaus nuotr.

Lietuva – Lenkija: nuo strateginės partnerystės iki priešpriešos

„Vorutos“ pokalbis su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos nariu, Kovo 11-osios Akto signataru, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Filosofijos katedros prof. habil. dr. Bronislovu Juozu Kuzmicku.

„Voruta“: Prieš 24-erius metus straipsnyje Teritorinė autonomija – Lietuvos valstybės skaldymas * Jūs teigėte, kad teritorinė autonomija yra Lietuvos valstybės teritorijos skaldymas. Kaip matome, šiandien tokia autonomija Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose beveik egzistuoja. Skaityti toliau

A. Paulauskienė. Lietuvių kalbos išdavystė tebevyksta (15)

Bažnyčios g. ar ul. Koścełna?

Ji prasidėjo beveik su nepriklausomybės paskelbimu, kai iš žinia-sklaidos dingo kalbos skyreliai ir kalbos valandėlės. Iš pradžių atrodė, kad tai dar ne išdavystė, o tik kai kurių žmonių nesupratimas to, ką jie daro.

Rimtas išdavystės žingsnis – sumanymas svetimus vardus ir pavardes rašyti originalo kalba. Ir čia jau ne be įtakos iš šalies, nes kodėl latviai dėl svetimų vardų ir pavardžių rašymo turėjo eiti į teismą? Jie teisme laimėjo: gražiai nusistatė sritis, kur būtina rašyti originalo kalba, o kur reikia rašyti taip, kaip tariama. Skaityti toliau

K.Garšva. Mažaraščiai tvarko raštą (17)

dr. Kazimieras Garšva | J.Vaiškūno nuotr.

Kultūros ministro sudaryta darbo grupė parengė rekomendacijas dėl šešioliktosios Vyriausybės 2012–2016 m. programos. Užsimojus „tvarkyti“ daugiausia kalbos dalykus (valstybinės kalbos egzaminą, vardų, pavardžių, gatvių, vietovardžių ir kitų dalykų rašybą), į šią grupę nebeįtrauktas nė vienas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys, nors būtent ši Komisija, o ne Kultūros ministerija atsakinga už kalbos tvarkymą ir priežiūrą. Kai Rusijos caras lietuviams rengė naują raštą, į pagalbą pasikvietė ir kalbininką – lietuviškai pramokusį Palenkės vaivadijos lenką Stanislavą Mikuckį, o Nepriklausomos demokratinės Respublikos raštui tvarkyti, pasirodo, nė vieno kalbininko nebereikia.

Rekomendacijose liko per 30 skyrybos, rašybos, gramatikos, stiliaus klaidų. Ar tai labai kultūringa? Ar dėl to reikia ir iki gyvos galvos Skaityti toliau

Tarmių metai Lietuvos edukologijos universitete (0)

R.Rinkauskienė | asmeninio archyvo nuotr.

Ar dažnai susimąstome, kas yra kalba, o kas yra tarmė, kuo jos viena nuo kitos skiriasi, kiek Lietuvoje tarmių, ką jos turi bendra, kas jas vieną nuo kitos skiria. Turbūt ne kiekvienas lietuvis iš karto į tuos klausimus atsakytų.

Jeigu kas paklaustų, kokia mano gimtoji kalba, aš, žinoma, atsakyčiau,  – lietuvių. Bet iš tiesų mano gimtoji kalba – tai ne bendrinė lietuvių kalba, o ta, tikroji, atėjusi iš vaikystės pasaulio, iš gimtųjų namų, iš tėvų ir senelių. Tai mano tarmė… Skaityti toliau

D.Urbanavičienė. Suvalkija ar Sūduva? (35)

doc. dr. Dalia Urbanavičienė | Alkas.lt nuotr.

Vasario 19 d. Vilniuje, 15 val. Seimo Europos informacijos biure (Seimo III r.) vyks diskusiją „Regioninė politika Lietuvoje: Suvalkija ar Sūduva?“.  Skelbiame Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės doc. dr. Dalios Urbanavičienės nuomonę šiuo klausimu.

Regiono pavadinimų Sūduva, Užnemunė, Suvalkija raida

Seniausias regiono pavadinimas – Sūduva. Šis vardas sietinas ne vien su sūduviais (paminėtais, kaip spėjama, dar II a. Klaudijaus Ptolemėjaus) ir šios genties apgyvendintos teritorijos pavadinimu, pirmąkart paminėtu XIII a. kaip Zudua Danijos karaliaus Voldemaro II laikų knygoje „Liber censuum Daniae“ (1202-1241 m.). Skaityti toliau

A.Paulauskienė. Mintys tarmių metus pasitinkant (II) (7)

Tarmių žemėlapis | wikipedia.org nuotr.

Sunku versti filosofinius ir eseistinius tekstus, nes jų autoriai dažnai darosi žodžius nebuvėlius arba esamam žodžiui suteikia individualią reikšmę (pvz., yra monografija Niekio filosofija, kur žodžiui niekis suteikta iki tol neturėta reikšmė). Ir taip daro ne tik lietuviai. Tokią kūrybą iš tiesų sunku versti, nes negalima pasinaudoti žodynais. Pasirinkusi grupelę neįprastai pavartotų ir padarytų žodžių iš filosofijos teksto (būtis, buvimas, esatis, esimas, esinys) paprašiau filosofijos profesoriaus, kad apibrėžtų šių žodžių reikšmę. Neįstengė: du pirmieji žodžiai normalūs, tik pavartoti neįprastai, o esatis, esimas ir esinys – kalbos balastas: nėra reikšmės skirtumo tarp būtis ir esatis, esimas ir buvimas, o esinys pagal darybos tipą turėtų reikšti konkretų veiksmo rezultatą (plg. siuvinys, rašinys, krovinys). Skaityti toliau

A.Paulauskienė. Mintys tarmių metus pasitinkant (I) (23)

2013-ieji - tarmių metai | Wikipedia.org nuotr.

Išgirdusi, kad 2013-ji skelbiami tarmių metais, pagalvojau, koks šio projekto tikslas, kas bus daroma ir kokių rezultatų tikimasi, kiek tai kainuos? Galėčiau nesunkiai sužinoti. Bet nevaržoma žinojimo noriu pamąstyti ne tik apie tarmes. Didesnį rūpestį šiandien turėtų kelti ne tarmės, o valstybinė bendrinė kalba ir apskritai mūsų kultūra. Tarmės, nustumtos bendrinės kalbos, nyko natūraliai. Jų verte mokslui neabejota. Tad sukaupta daug tekstų, ištirtos ir aprašytos visos Lietuvos tarmės, išleistas atlasas, parašyta nemažai tarminių žodynų, yra ir didysis 20 tomų „Lietuvių kalbos žodynas“, kurį Justinas Marcinkevičius vaizdingai pavadino žvaigždynu virš galvos. Skaityti toliau

IT specialistams sulietuvinti terminai skamba kaip anekdotas (7)

© Alex Kirichenko | Dreamstime.com nuotr.

Specialistai, dirbantys IT srityje, dažnai susiduria su žodžiais, kurių lietuviško atitikmens net nežino, ir dažnai su ironija žvelgia į terminų sulietuvintas formas. Kalbininkus jie kaltina dėl per vėlai sulietuvinamų terminų arba netikslių jų formų.

Kalbininkas A. Smetona sako, kad nesiekiama sulietuvinti visų IT terminų, o kiekvienos srities specialistai gali kalbėti savo žargonu. Skaityti toliau

Padėka už lietuviško žodžio skambėjimą (0)

Prienų „Žiburio“ gimnazistai dainuoja | R.Jasukaitienės nuotr.

Kelionėn vėl pakviečia nenuilstantys keliautojai, besidomintys savo krašto istorinėmis vietomis, -Danutė ir Valentinas Valodkai. Išsiruošiame į Matiešionių kaimą, esantį Birštono seniūnijoje, į kalbininko , profesoriaus Jono Kazlausko tėviškę, į jo 82-ųjų metinių minėjimą.

Svajonės su Justinu Marcinkevičiumi

Sodyba prie pat Matiešionių miško, kelelis per jį klaidus, bet kiekvienais metais vis daugiau juo atvažiuojančiųjų. Skaityti toliau

E. Urbelytė. Kas mane gali įtikinti, kad gimtoji kalba – vertybė? (37)

Eleonora Urbelytė | Asmeninė nuotr.

Šį sakinį galima būtų parašyti ir kitaip: „Gimtoji kalba – vertybė!“, „Gimtoji kalba – vertybė?“,  „Gimtoji kalba – vertybė…“. Vienus galima būtų prajuokinti, kitus – nugramzdinti į dar gilesnį pesimizmą, trečius – priversti susimąstyti, ar kalba apskritai gali būti vertybė.

Visi gimstame nemokėdami kalbėti. Kalbos išmokstame iš savo mamos (žinoma, jeigu ją turime), iš savo namų aplinkos (žinoma, jei turime ir namus). Po to kiemas, draugai, TV, „facebook‘as“, sms žinutės, mokykla ir, deja, retai (nes neturime daug laiko) geros knygos! Skaityti toliau

V.Galindas. Kalbos pamoka su istoriniais intarpais (9)

Auskaras | nuotr. I.Gečaitės efoto.lt

Atgimimo pradžioje, kai tik tapome laisvi, ėmėme žiūrėti amerikietišką krepšinį, o modernūs sporto komentatoriai vis kalbėjo: „plejofai“, bet vėliau nustojo. Matyt, dėl garso „f“ nebuvimo lietuvių kalboje pavirto į „plejopai“, bet posovietinei žiūrovų ausiai antroji „p“ galėjo virsti garsu „b“, o tai labai nemandagu iš televizoriaus ekranų girdėti naujadarą su rusišku žodžiu. Iš viso tie komentatoriai yra originalūs: kai tik šneka apie amerikietišką krepšinį vis kartoja žodį „nebijai“, tik kažkodėl sukeičia garsus „n“ su „e“, sakydami „enbijai“.

Arba visai neseniai seimūnų kalboje gimęs naujadaras „atkatas“. Visi klauso, jaunimas nesupranta, o kalbininkai tyli, Skaityti toliau

Gimtoji kalba (5)

Kalba | Alkas.lt pav.

Kartu su pirmu oro įkvėpimu ir su pirmu motinos pieno lašu gavau gimtą kalbą. Kalbą, kuri yra viena seniausių kalbų pasaulyje. Ir ne tik aš ją gavau, bet ir tu, ir jūs… Tai turtas, kurio neįmanoma išmatuoti jokiais  pinigais, jokiais deimantais.

Mano viena draugė vokietė paprašė, kad aš ką nors pasakyčiau lietuviškai, o paskui pradėjo klausinėti ką reiškia vienas ar kitas žodis. Klausė ji manęs, klausė, o paskui, tiesiog su didžiausiu susižavėjimu, šūktelėjo: ” Dieve, kaip gražu! Kokia graži tavo kalba. Tu tiesiog nekalbi, o dainuoji. Nieko panašaus nesu savo gyvenime girdėjusi”. Ir tai buvo tikrai nuoširdūs žodžiai. Skaityti toliau