Žymos archyvas: Juzefas Pilsudskis

V. Sinica. „Be ryto naktis“: Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių gyvenimas (I) (24)

Alkas.lt koliažas

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?  
Maironis „Pavasario balsai“, 1895.

Įžanga. Nutylėta istorija

Lenkijos 1920–1939 metais okupuoto Vilniaus istorija ilgą laiką liko nepastebėta Lietuvos istorijos tyrimuose, mokyme ir tautos istorinėje sąmonėje. Skaityti toliau

R. Baškienė. Garsios Lietuvos moterys. Emilija Vileišienė (0)

Emilija Vileišienė | archyvinė nuotr.

Rugpjūčio 26 d. sukanka 81 metai nuo vienos veikliausios visuomenininkės, lietuvybės stiprintojos lenkų okupuotame Vilniaus krašte, Emilijos Vileišienės mirties. Ta proga rugpjūčio 26 d. 17 val. Šv. Mikalojaus bažnyčioje bus laikomos mišios už jos sielą.

Pasvalio kraštas Lietuvai yra padovanojęs iškilių žmonių, kurių tarpe bene garsiausia yra Vileišių giminė. Broliai Petras, Antanas, Jonas XIX a. pabaigoje bei XX a. pradžioje buvo lietuvių tautos žadintojai, švietėjai, lietuviškų laikraščių steigėjai. Geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis teikė peticijas carui dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo, rašė straipsnius į „Aušrą” ir „Varpą”,  leido pirmąjį  Skaityti toliau

M. Kundrotas. Kas iš tiesų kiršina lenkus su lietuviais? (59)

Liepos 6 d. Nijolė Balčiūnienė už indėlį į lietuvybės saugojimą apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi | lrp.lt, R. Dačkaus nuotr.

Lietuvos Valstybės dienos proga prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo valstybės ordinais „Vilnijos“ draugijos narius – daktarą Kazimierą Garšvą ir Nijolę Balčiūnienę. Apdovanojimas – suprantamas ir gal net šiek tiek užtrukęs. Abu šie garbūs patriotai daugybę metų vykdo tautinę veiklą, puoselėja lietuvių kultūrą ir ugdo savimonę. Ypač gausūs jų nuopelnai remiant ir telkiant lietuvius probleminėje Pietryčių Lietuvoje ir lietuvių etninėse žemėse – nuo Seinų iki Gervėčių.

Jau po savaitės nuo apdovanojimų pasirodė prieštaringojo „Lietuvos ryto“ žurnalisto Vytauto Bruverio straipsnis, kuriame teigiama, jog šie apdovanojimai skirti už lietuvių Skaityti toliau

E. Jekabsonas. Latvija ir Vilniaus klausimas (1)

Baltarusių (gudų) batalionas Daugpilio fronte. 1919 m. rugpjūtis. Autorius nežinomas | LCVA nuotr.

Latvių istoriko, istorijos mokslų daktaro, Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakulteto profesoriaus tyrinėjimų sritis – Latvijos diplomatijos, kariuomenės, tautinių bendruomenių istorija. Be kitų publikacijų, Erikas Jekabsonas (Ēriks Jēkabsons, g. 1965 m.) yra išleidęs knygas „Poļi Latvijā“ („Lenkai Latvijoje“, Rīga, 1996,), „Lietuvieši Latvijā“ („Lietuviai Latvijoje“, Rīga, 2003).

Viena iš jo monografijų – „Piesardzīgā draudzība: Latvijas un Polijas attiecības 1919. un 1920. gadā“ („Atsargioji draugystė: Latvijos ir Lenkijos santykiai 1919 ir 1920 metais“), išleista Rygoje 2007 m., – skirta Latvijos ir Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos, Lietuvos ir Lenkijos bei šių trijų valstybių tarpusavio santykiams, Latvijos neutraliai, o Skaityti toliau

A. Piročkinas. Kalbininkai – pragaran, J. Pilsudskis – palaimintasis (16)

Arvydas Kostkevičius, 2015

Mū­sų ša­ly­je ak­ty­viai reiš­kia­si is­to­ri­kai ir pub­li­cis­tai, ku­rie ku­ria par­adok­sa­lią Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Kaip aiš­ki­na žo­dy­nai, žo­dis „pa­ra­dok­sa­lus“ to­ly­gus žo­džiui „ab­sur­diš­kas“.

Lap­kri­čio mė­ne­sį įsip­lies­kus doc. Dr. An­ta­no Sme­to­nos aro­gan­tiš­ko straips­nio dėl rei­ka­lo įves­ti į var­to­se­ną rai­des q, w ir x su­kel­tai dis­ku­si­jai, žur­na­lis­tas-is­to­ri­kas Rim­vy­das Va­lat­ka straips­niu „J. Pil­suds­kio klai­da, už ku­rią zom­biais mo­ka­me mes, lie­tu­viai“ pa­kė­lė is­to­ri­kų par­adok­sus į ne­ma­ty­tą iki šiol aukš­tį. Tai min­ties Eve­res­tas toks par­eiš­ki­mas: „Ech, Jo­ze­fai Pil­suds­ki, tai bu­vo Tams­tos di­džiau­sia klai­da, jei iš

Skaityti toliau

Kaune rengiama konferencija Spalio 9-ąjai – Vilniaus dienai paminėti (4)

Vilniaus atgavimas 1939_archyvai.lt

Spalio 9 d., penktadienį, 17 val. Kauno miesto savivaldybės Didžiojoje salėje prasidės konferencija-diskusija „Europos centras prieš 95 metus ir dabar: nuo Vilniaus iki Kauno“. Kalbės istorikai, kalbininkai, Seimo nariai, politologai. Bus aptarta ir pilietinė iniciatyva „Talka: už Lietuvos valstybinę kalbą“.

Prieš 95 metus buvę įvykiai lėmė Lietuvos Respublikos ir jos sostinės gyvenimą, valstybės sienas, sudarė galimybę valstybei, tautai, kalbai, kultūrai išlikti ir atlikti savo misiją.

Apie Spalio 9-ąją –Vilniaus dieną: Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Trijų raidžių sindromas ar lėtinė polonizacija? (33)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Visiškai sutinku: mažos tautos dažniau negaluoja fobijomis, kad jas pasiglemš didžiosios, jos išnyks, kaip kažkada išnyko, sakykime, prūsai. Bet visiškai suprantu ir tuos, kurie visaip priešinasi tokiai ateičiai, dažnai ir radikaliais būdais.

Žinoma, čia kalbu apie lietuvius ir visus gyvenančius Lietuvoje. Nagrinėdami iš Rytų kylančias potencialias grėsmes, mes tarsi užmiršome, kad deklaruojamų kaimyniškų santykių fone ne mažesnė nuolatinė grėsmė tvyro iš kitos pusės, su kuria buvome susidėję šimtmečius, ir tas bendras sugyvenimas baigėsi dalies Lietuvos okupacija. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Scenarijus „šliaužiančiajai“ okupacijai parengtas? (3)

1940 m. sovietai apiplėšė ir sunaikino nesipriešinusią mūsų kariuomenę | delfi.lt, archyvo nuotr.

Okupacija (lot. occupatio – užėmimas, laikinas kitos valstybės teritorijos užėmimas ir faktiškas jos valdymas), aneksija (lot. anexio – prijungimas, svetimos valstybės teritorijos prijungimas prie savosios), anšliusas (vok. anschluss – prijungimas) – tai terminai, kurie kelia siaubą mažesnėms tautoms ir primena jų istorinius išgyvenimus.

Agresorius dažnai visas šias „procedūras“ vykdo kartu. Lietuvos patirtis rodo, kad paprastai jas vienija okupacija, dažniausia vykdyta grubia karine jėga, nors kartais (ir iki šiol) motyvuojama kažkokiomis politinėmis ar geopolitinėmis Skaityti toliau

P. Maksimavičius. Bendradarbiauti būtina, tačiau ne Lietuvos lenkų reikalų sąskaita (9)

Alkas.lt koliažas

Labai norėčiau, kad buvusio Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus lūkesčiai dėl naujai išrinkto Lenkijos prezidento naujos politikos kaimynų atžvilgiu išsipildytų. A. Kubilius jau ne kartą ragino Lenkiją mažiau kalbėti apie Pilsudskį, o daugiau apie „iPhone“. Kitaip sakant, norėtų, kad Lenkija nebūtų pamokslautoja, bet regiono lyderė, kuri aplink save burtų silpnesnes kaimynes ir taip mažintų Rusijos norą laikyti jas „artimu užsieniu“. Pasak jo, tokią politiką vykdė buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kaczyński). Jo prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo nuoširdžiais ir draugiškais Lietuvos santykiais su kaimyne Lenkija. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. J. Pilsudskio širdies kapas: ar verta prie jo nusilenkti? (7)

J. Pilsudskis su Aleksandra ir vaikais | wikimedia.org nuotr.

Vilnijos žemė pagimdžiusi ir priglaudusi daug žymių nelietuviškos arba pusiau lietuviškos prigimties žmonių. Vieni jų paliko Lietuvos valstybę ir tautą šlovinančių pėdsakų, kiti – abejotiną ir ginčytiną atminimą, treti gi – na, geriau jų vardo neminėti…

Taip, Lietuvos vardą garsino arba teršė daugybė veikėjų. Pavyzdžiui, pagrįstai didžiuojamės Lietuvos lenku, tauriu bajoru ir teisės mokslininku Mykolu Riomeriu, pabrėžusiu savo lenkišką kilmę, bet sakiusiu, jog „savo Tėvyne laikiau Lietuvą“; lenkų ir lietuvių architektu ir skulptoriumi Antanu Vivulskiu (lenk. Antoni Wiwulski), tarnavusiu abiem tautoms, nors panorusiu,

Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Bendra karinė brigada: vėl tampome liūtą už ūsų? (4)

Rusijos vermachtas Ukrainoje

Vladimiras Putinas, griebdamasis Krymo aneksijos ir agresijos prieš Ukrainą, smarkiai pralošė vienu aspektu: jis privertė NATO didinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse, o pastarosios ne tik puolė auginti savo karinius biudžetus iki reikalaujamų 2 procentų BVP, bet ir telkti bei vienyti gynybines pajėgas, kurti bendras formuotes.

Tarpukariu, kai geopolitinė situacija regione iš tiesų buvo kone adekvati dabartinei, Baltijos valstybės tik deklaravo būtinybę vienyti savo karinius pajėgumus, bet niekada nesiėmė realių žingsnių užsienio ir gynybos klausimais.

Skaityti toliau

A. Butkus. Iš istorikų apkasų (10)

dr. Alvydas Butkus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

„Palikime istoriją istorikams“ – buvo dažnai kartojama 1993 m. Lietuvos ir Lenkijos derybose dėl sutarties, Lietuvai reikalaujant preambulėje paminėti Lenkijos padarytą skriaudą 1920 m. spalį – Vilniaus okupaciją ir aneksiją. Lietuva nusileido, ir 1994 m. sutartis buvo pasirašyta.

Bet Lenkija nepaliko pačių istorikų, ir po 20 metų Lietuvoje ėmė ryškėti Lietuvos istorijos lenkiškieji naratyvai. Jau pašaudo ir toliašaudė artilerija – mėginama reabilituoti J. Pilsudskį su L. Želigovskiu, vaizduojant juos kaip didelius Lietuvos draugus, norėjusius atkurti didžiąją Lietuvą, nors ir be pačių lietuvių sutikimo. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Lietuvos ir Lenkijos Taikos sutarties iki šiol nėra (8)

Česlovas Iškauskas | DELFI, A. Didžgalvio nuotr.

Sutikime, kad valstybių santykiuose yra svarbūs visi susitarimai, kurie padeda normaliai bendradarbiauti, išsaugoti stabilumą ir rimtį, užtikrinti taiką regione ar pasaulyje. Bet svarbiausia ir visa apimančia paprastai yra laikoma Taikos sutartis, kuri bent formaliai įteisina pozityvius santykius, nutraukia buvusius nesutarimus, sukuria sąlygas draugiškam kaimyniniam bendradarbiavimui.

Ir priešingai: nesant fundamentalios Taikos sutarties, yra laikoma, kad valstybių, ypač kaimyninių, konfliktas nesibaigė, Skaityti toliau

S. Jegelevičius. Nepaskelbtas Lenkijos karas Lietuvai (1918 – 1920) (5)

Sigitas Jegelevičius | T. Vyšniausko nuotr.

Šiemet minime Vilniaus ir jo apylinkių atgavimo 75-mečio sukaktį. Ta proga skelbiame doc. dr. Sigito Jegelevičiaus (1938-2014) rašinį apie Suvalkų sutarties pasirašymo aplinkybes ir Lenkijos okupacines užmačias Lietuvos atžvilgiu.

Siekdami keisti Lietuvos įvaizdį Vakaruose, lietuvių diplomatai sutiko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje Bulduriuose (Latvija), kur turėjo būti svarstomas Baltijos valstybių ir Lenkijos sąjungos klausimas [Buldurių konferencija arba Rygos konferencija – Estijos, Latvijos, Skaityti toliau

P. Kruopis. Kaip Vilnių atgavome ir kaip jį išsaugosime? (9)

Paulius Kruopis | propatria.lt nuotr.

1939-ųjų metų spalio 28 diena – iš tiesų, yra viena svarbiausių mūsų valstybės datų. Toji diena, kai ilgai Lenkijos ir Rusijos imperijos okupacijose buvęs kraštas sugrįžo savo teisėtam šeimininkui – lietuvių tautai. Vilnius nėra tik istorinė sostinė. Vilnius lietuviams yra būtis, esmė. Lietuva be Vilniaus kaip karalius be karūnos.

Visa svarbiausia mūsų tautos istorija sukasi aplink Vilnių: iš šių apylinkių kilo pirmasis mūsų karalius Mindaugas ir būtent šios žemės tapo senosios Lietuvos valstybės pamatais; Vilniuje Gediminas pastatė pilį Skaityti toliau

M. Almonaitis. Ar vis dar racionalu gerai mokėti lietuvių kalbą? (16)

Manvydas Almonaitis | asmeninė nuotr.

Kur prasideda ir baigiasi lietuvis? Apibrėžti tautos ribas labai sunku. Tai mėgstama politinių ideologų tema. Vieni mano, kad etninė kilmė labai svarbu, o kitiems ji – toli gražu ne lemiamas veiksnys. Tačiau beveik visi sutinka, kad savita kalba laiduoja identitetą ir yra neatsiejama nuo tautybės. Daugybė istorinių asmenybių aukština kalbos svarbą, net ją romantizuoja.

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. Tačiau šiandien kažkas atsitiko, ir mes nebesimokome savo kalbos. Jaunųjų kartų raštingumas tik prastėja, Skaityti toliau

M. Kundrotas. Dvigubo tapatumo problema (26)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Žvilgsnis į istoriją

Dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje pirmąsyk išryškėjo maždaug XVI a. Valdovo dvaras ir didžiuma aukštuomenės jau kalbėjo lenkiškai, bet vis dar laikė save lietuviais. Panašią problemą išgyveno Škotija, kur didžiuma aukštuomenės ir net liaudies kalbėjo angliškai ir iš esmės gyveno angliškos kultūros erdvėje. XVII a. sudaryta Anglijos ir Škotijos sąjunga, susiliejant į vieną valstybę, tapo natūralia šios asimiliacijos išdava. Lietuvoje šie procesai vyko priešinga tvarka: iš pradžių sudaryta sąjunga su Lenkija, po to prasidėjo lietuvių lenkėjimas.

Nežiūrint to, dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje daugeliu atvejų spręsta Lietuvos naudai. Skaityti toliau

A. Liekis. Svetimi lietuvių namuose (video) (16)

Dr. Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Tokiu pavadinimu istoriko dr. Algimanto Liekio monografija neseniai pasirodė Lietuvos knygynuose Tai – 42 autoriaus knyga. Jis ir per 1400 straipsnių autorius, dar apie 60 knygų sudarytojas. Siūlome gegužės 20 d. LR Seimo Europos informacijos biure įvykusiame knygos tematikos ir problematikos aptarime autoriaus kalbą.

Sena tiesa, kad tikra kaimynystė, draugystė įmanoma tik tarp gerai vieni kitus pažįstančių, geranoriškų ir teisingų partnerių. Tarp artimiausių kaimynų nuo amžių lietuviams buvo lenkai. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. „Vierchų” papročiai ir lenkų kalbos ekspansija (9)

Česlovas Iškauskas | DELFI, A.Didžgalvio nuotr.

Lenkų kultūra ir neatimama jos dalis kalba, beje, kaip ir rusų, visais laikais buvo ne tik bendravimo, bet ir ekspansijos priemonė.

Ir čia stebėtis nereikėtų: didžiosios Lietuvą supančios valstybės niekada nepaleido mūsų tautos iš savo dusinančio glėbio, viena iš slavų kalbų į ausį vis šnibždėdamos, kad, jei geri būsime, mus saugos, leis augti ir dar pamaitins. Kalėjimo kultūra, „vierchų“ papročiai, „zekų“ žodynas…

Gegužės 6 dieną rengiamas mitingas Vilniuje, prie M. Mažvydo bibliotekos Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Lietuva – ant naujos okupacijos slenksčio? (3)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

O vis dėl to kokie tie lietuviai naivūs… Jų nepamokė nei lenkų agresija 1920 m., kai buvo okupuotas visas Vilniaus kraštas, nei pasaulio galingųjų abejingumas, ginant Lietuvos nepriklausomybę nuo vakarinių ir rytinių agresorių, nei klastingas SSRS ir nacistinės Vokietijos sąmokslas, nei nacių garantijos išvijus Raudonąją armiją Lietuvos likimą perduoti į jos pačios rankas, nei viltingi ir neištesėti Amerikos pažadai tuoj tuoj išvaduoti ją iš sovietinės okupacijos… Ir pridursiu: vargu ar bus išmoktos Rusijos agresijos prieš Ukrainą pamokos. Skaityti toliau

R. Ozolas. Kada nustosit tyčiotis iš Lietuvos?! (34)

Romualdas Ozolas | Alkas.lt nuotr.

Kas darosi mūsų valstybėje?

Net tarptautinės institucijos pripažįsta, kad Lietuvos lenkų bendruomenės sąlygos Lietuvoje – geriausios pasaulyje: išsilavinimą gimtąja kalba kiekvienas Lietuvos lenkas gali gauti nuo pradžios mokyklos, netgi nuo vaikų darželio, iki pat aukštosios mokyklos. Švietimo lenkų kalba išlaidas, kaip ir visiems Lietuvos piliečiams, Lietuvos lenkams skiria Lietuvos valstybė. Švietimo ir kultūrinei veiklai svarią paramą Lietuvos lenkai gauna ir iš Lenkijos valstybės, jos visuomeninių organizacijų. Skaityti toliau

Č.Iškauskas. Suvalkų trikampis, 1920-ieji: kaip mus mindė (16)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Prieš keletą metų, kalbėdamas, žinoma, apie savo istorines dramas, Justinas Marcinkevičius sakė: „Man praeities įvykiai niekados nėra pasibaigę, nes tai, kas buvo, tai, ką mes vadinam istorija, tebesitęsia, tęsiasi dabar mumyse, tęsis per amžius“. Aukso žodžiai. Dabar juos galima taikyti tiems, kurie tvirtina, jog praeities priminimas – tai senų žaizdų aitrinimas, nesantaikos tarp tautų kurstymas. Beje, skaudžiausių istorijos tarpsnių nutylėjimas iš esmės ir yra mūsų sąmonės bei valstybių santykių išopėjimo vieta.

Šį epilogą nutariau taikyti ir vienam iš sudėtingiausių Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpiui – keletui mėnesių iki Suvalkų sutarties, pasirašytos 1920-ųjų spalio 7 d. Skaityti toliau

V.Turčinavičius. Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas (24)

Delegacijos pasitikimas Berlyne. Iš kairės K.Škirpa, gen. S.Raštikis, A.Merkys | K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ nuotr.

1939-ųjų metų rugpjūčio-rugsėjo istorinių įvykių metinių proga pravartu pažvelgti į Lietuvos likimą kitu kampu, o ne tik mums anksčiau istorijografijoje suformuotu rakursu. Žvelkime  Lietuvos žvilgsniu: ar iš tikrųjų Lietuvai buvo toks pragaištingas Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptasis protokolas? Kiek Slaptasis protokolas  buvo palankus Lietuvai, o kiek buvo piktas vokiečių aktas prieš Lietuvą, kaip jį iškraipė mūsų lenkofilai ir antinacinė užsienio propaganda, turėtume visa tai pasiaiškinti.

Objektyviai žiūrint protokolas nieko nepriimtino Lietuvai nenumatė, tik užtikrino Lietuvos saugumą nuo Rytų bolševikų pavojaus Skaityti toliau

P.Maksimavičius. Pilsudskio ir Marchlevskio gatvių sankryžoje (0)

Sovietinis palikimas Lenkijos valdžiai akių nebado | Punskas.lt nuotr.

Pilsudskio ir Marchlevskio gatvių sankryžoje vyksta kasdienis monotoniškas gyvenimas. Nei tie, kas netoli šios sankryžos gyvena, nei tie, kurie čia retkarčiais važiuoja, nepastebi nieko keisto ir neįprasto. Sankryža kaip sankryža.

Problemą neseniai įžvelgė Lenkijos Senatas, kurio nariams tokių (ir panašių) sankryžų pavadinimai nepatinka. Sunku su tuo nesutikti. Pilsudskis 1918 m. kūrė Lenkijos valstybę, Marchlevskis priešingai – aršiai priešinosi Lenkijos nepriklausomybės atkūrimui. Skaityti toliau

R.Maceikianecas. Grįžtant prie viešo atsiprašymo temos (18)

Linas Linkevičius atsiprašo lenkų tautos | Alkas.lt pav.

Padėkoti už gerus darbus ir atsiprašyti už savo klaidas, be abejo, yra gero tono ženklas ir tam tikro kultūros lygio įrodymas. Tai taikytina ir privatiems asmenims, ir veikėjams, atstovaujantiems valstybėms bei tautoms.

Vis dėlto neseniai ministro Lino Linkevičiaus „viešas atsiprašymas“ sukėlė nepasitenkinimo audrą. Ir ne todėl, kad Lietuvos visuomenė neva nesuprato teigiamos tų žodžių ir gestų reikšmės.

O todėl, kad tam ne tik nebuvo priežasties, o netgi atvirkščiai – Lietuvoje jau daug metų tokio nuoširdaus gesto laukiama iš Lenkijos pusės dėl agresijos akto, kurį Pilsudskio įsakymu įvykdė Želigovskio vadovaujami padaliniai, Skaityti toliau

A.Liekis. Prezidentinė Lietuva ir Lietuvių Tautos likimas (video) (28)

dr. Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Gegužės 31 d. Seime įvyko konferencija-diskusija „Lietuvių Tauta – suverenas savo Nepriklausomoje Valstybėje“. Šioje konferencijoje buvo pristatyta dr. Algimanto Liekio monografija „Prezidentinė Lietuva (1919 – 1920, 1926–1940)“. Skelbiame dr. A.Liekio pasisakymo šioje konferencijoje vaizdo įrašą, bei jo parengto pranešimo tekstą.

Apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną nemažai rašyta. Tačiau, sekant sovietmečio istoriografija, daugiausia neigiamai, kaip demokratijos smaugėją, tariamai vienos partijos – LTS vadą, fašistą ar profašistą ir pan. Skaityti toliau

L.V. Medelis. Lenkijos žygis į Rytus (28)

2013 m. Lenkijos valdžia Vilniuje

Lenkijos karas su Rusija –  fantazija ir realybė

Šiuo metu Lenkiją ir lenkus dažnai matome tik per tomaševskininkų elgsenos ir reikalavimų prizmę. Ir neretai pamirštame savo „adresą“, t.y. buvimą dviejų didelių konkurentų – Lenkijos ir Rusijos – vidurkelyje, o tame kelyje vyksta daug įdomių dalykų. Per juos galėtume įžvelgti tam tikrus simptomus, kurie neabejotinai veikia ir veiks Baltijos šalių regioną, ypač šioje jūros pusėje.  Akivaizdu, kad po Lėktuvo katastrofos dviejų šalių visuomenės nuomonė toliau maitinama priešiškumu.

Dienraštyje „Polska“ pasirodžius straipsniui  „Kaip šiandien atrodytų Lenkijos karas su Rusija. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Lenkijos ultimatumai Lietuvai: 1938-ieji ir šiandiena (21)

Česlovas Iškauskas | A.Didžgalvio, delfi.lt nuotr.

Tiek žmonių, tiek valstybių santykiuose nuo seno egzistuoja sąvoka „ultimatumas“. Ji kilusi iš lot. ultimatum arba ultimus – paskutinis. Žodynai aiškina: ultimatumas – dokumentu arba žodžiu vienos arba kelių valstybių kitai valstybei pareikštas reikalavimas, kuriame grasinama imtis tam tikrų sankcijų arba atitinkamų priemonių, jeigu išsakytas reikalavimas per tam tikrą numatytą laikotarpį bus neįvykdytas.

Šis terminas naudojamas ir kitose gyvenimo srityse, tiesiog norint įvardinti reikalavimą, kuris pateikiamas su grasinimu imtis priemonių. Netgi šnekamojoje kalboje sakoma: žmona vyrui pateikė ultimatumą – negerk, kitaip skirsiuosi… Skaityti toliau

L.V. Medelis. Lietuva: Ar tu mane myli? Ir aš… (3)

Medelis2

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius grįžo iš Lenkijos gyvas ir sveikas. Atrodo bendra kalba rasta. Tuo įdomiau pažvelgti į to vizito pas mūsų strateginę kaimynę aplinką trumpą tarpsnį prieš išvykstant, šykščią informaciją, kas ir kaip buvo aptariama ir nutarta vizito metu. Politikos apžvalgininkų ir mūsų žiniasklaidos „veidų“ šauksmus apie rėksnius, nacius, kaimiečius, gerokai sumenkintą raidės „w“ priešų dalį (tebus tai visų ir visaip nepatenkintųjų santykinis pavadinimas), nekalbėsim. Jie tebesipiktina, teberėkia, jų balsas stiprėja ir… ginčytis su jais beprasmiška.

Pirmas  parodė balsą „Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumas“… Skaityti toliau

L.V.Medelis. Mykolas Riomeris Lietuvis (II) (1)

J.Pilsudskis Vilniuje | audiovis.nac.gov.pl nuotr.

Svetimi svetimoje sostinėje

Vilnius blaškomas tarp kovojančių pusių tarsi žaisliukas. Išstūmę bolševikus 1919 m. balandžio 19 dieną ir įžengę į Vilnių, lenkai čia išsilaikė kiek daugiau nei metus. 1920 metų liepos viduryje bolševikai išvijo lenkus ir, remdamiesi Rusijos ir Lietuvos taikos sutartimi, palaipsniui, ėmė jį užleisti Lietuvai. Į Vilnių ėmė keltis Lietuvos valdžios įstaigos, tarp jų ir teismai, su jais ir Mykolas Riomeris kaip Lietuvos teisėjas. Tik rugpjūčio pabaigoje miestas jau yra visiškoje Lietuvos valdžioje (ji truko apie du mėn.), o rugsėjo mėnesį bolševikai, po sutriuškinimo prie Varšuvos, ima masiškai trauktis. Lenkai veržiasi Vilniaus pusėn, prasideda pirmieji ginkluoti susidūrimai Skaityti toliau