Skelbiama iš: Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 15–20. Ištraukos.
Mokslininkai baltų kilmės hidronimų (upių ir ežerų pavadinimų) randa dideliame plote į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos bei Latvijos – dabartinių baltų žemių. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas dar XIX a. amžiuje. Toliau jų darbą tęsė lietuvis Kazimieras Būga, vokietis Maksas Fasmeris (Max Vasmer), Skaityti toliau
Vasario 10 d., penktadienį, 18 val., Lenkijos institute Vilniuje (Didžioji g. 23) vyks Majos Lukanc iš Slovėnijos paskaita „Ona Celietė /Anna Cylejska/ Antroji Jogailos sutuoktinė”.
Ona Celietė (lenk. Anna Cylejska, slov. Ana Celjska) (*maždaug 1380/1388 – †1416) – bemaž vienintelė Viduramžių sąsaja, rišanti dabartinę Slovėniją ir Lenkiją/Lietuvą. Istorija įamžino šią grafaitę, kai ji susituokė su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila (Władysław II Jagiełło) (*maždaug 1352/62 – †1434). Ištekėjusi už Jogailos, Ona Celietė tapo pirmąja karaliene iš Celės grafų, svarbiausios kilmingųjų giminės, kilusios iš šiuolaikinės Slovėnijos teritorijos. Skaityti toliau
„Aktualiosios istorijos“ laidoje toliau gilinamės į viduramžių Lietuvos istorijos paslaptis. Kaip kryžiaus žygiai paveikė Lietuvos valstybę ir visuomenę? Ar tik dideli nuostoliai, krašto niokojimas, ekonominė blokada, visų jėgų pajungimas karui ir karybai buvo išskirtiniai viduramžių Lietuvos valstybės bruožai?
Bet juk tuo pačiu metu brendo ir Lietuvos šlovės metas – buvo kuriama Lietuvos imperija „nuo jūros iki jūros“… Ką bendro turi kovos su kryžiuočiais vakaruose ir šiaurėje su Lietuvos valstybės plėtra rytuose ir pietuose? Kaip vyko šioji plėtra? Kas buvo Lietuvos partneris ir priešininkas šiose žemėse? Rusia? Betgi ji tuo metu kaip savarankiškas politinis subjektas neegzistavo. Skaityti toliau
Šią savaitę Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai sulaukė įspūdingų pinigų. Deja, už juos įsigyti nieko negalima, nes tai – vertybės, kurios papildys muziejaus rinkinius. Daugiau kaip 300 monetų, medalių, banknotų, vertingų numizmatikos leidinių padovanojo vienas Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų ir ilgametis jo vadovas Edmundas Kulikauskas. Tai pats gausiausias vieno asmens dovanotas muziejinių vertybių rinkinys Valdovų rūmų muziejaus istorijoje. Skaityti toliau
Prorusiškas „švietėjiškas“ sambūris „Mūsų gretos“ (jie gi – ir studija „Šauksmas“) toliau „dirba“ su Lietuvos istorija. Priminsiu, kad šią vasarą šie simpatijų dabartiniam Kremliaus režimui neslepiantys veikėjai sugebėjo meistriškai apmulkinti mūsų Krašto apsaugos ministeriją, kuri sudalyvavo provokatorių inicijuotame 1655 m. rugpjūčio 8 d. įvykusio Žaliojo tilto mūšio „pergalės“ minėjime. Iš tiesų tą dieną įvyko vienas skaudžiausių pralaimėjimų Lietuvos istorijoje – Lietuvos kariuomenei atsitraukiant, Rusija pirmą kartą užėmė ir nusiaubė Vilnių bei laikė jį okupuotą 6 metus… Skaityti toliau
Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi.
Tautvyda Marcinkevičiūtė, „Rondo“ dainos tekstas
Šios dainos žodžiai vėl tampa svarbūs mūsų besikuriančiai pilietinei visuomenei, o ypač laisvos informacijos sklaidos laikotarpiu, kai melaginga, Lietuvą menkinanti informacija sklinda be mūsų žiniasklaidos tinkamo atkirčio, be mūsų intelektualų plataus ir viešo kalbėjimo.
Kai atvykę britų intelektualai klausia: „Mums įdomu, kas jūs esate per tauta, kad gyvendami Europos centre iki 13–14 a. sugebėjote būti neapkrikštyti? Skaityti toliau
Monografijos „Svetimi lietuvių namuose“ santrauka
„Svetimi lietuvių namuose” – ta prieš pusmetį išėjusios istoriko dr. Algimanto Liekio monografijos pavadinimas. Jis yra dar 42 kitų knygų autorius ir per 60 knygų sudarytojas. Kadangi šios knygos greitai neliko knygynuose, skaitytojų pageidavimu spausdiname jos santrauką.
Dr. A.Liekis knygoje atskleidė, kad Lenkija vienintelė Europoje tarpukariu nepripažino Lietuvos valstybės de jure, buvo susitarusi su Adolfu Hitleriu pasidalinti Lietuvą, II Pasaulinio karo metais siūlė savo paramą Josifui Stalinui ir Vinstonui Čerčiliui su sąlyga, Skaityti toliau
Rugsėjo 18 d. 15 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) pristatoma iš Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkeliavusi tarptautinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje… Žalgirio atodangos“, kuri buvo skirta Žalgirio pergalės 600 metų jubiliejui. Parodoje taip pat bus galima išvysti dailininko Broniaus Leonavičiaus įspūdingo 210 × 85 cm dydžio paveikslą – triptiką „Žalgiris. 1410 m. liepos 15-osios rytas“. Renginyje dalyvaus paveikslo autorius bei Valdovų rūmų muziejaus edukatorius Saulius Poderis, Skaityti toliau
Gegužės 29 dieną 16 val. Raudondvario pilyje bus atidaryta paroda, kurią surengė Raudondvario dvaras kartu su Trakų istorijos muziejumi. Čia bus galima pamatyti daugiau kaip 100 senosios Lietuvos heraldikos pavyzdžių, atspindinčių kelių šimtmečių istorijos laikotarpį. Menėse eksponuojami siuvinėti, nukaldinti ir mediniai herbai. Čia taip pat bus galima pamatyti įvairiais simboliai papuoštų lėkščių, puodelių, spaudų, segių, kišeninių laikrodžių, atvirukų, kardų, taurių, maldaknygių, žemėlapių. Viena graviūra mena XVI a.
Europoje herbai paplito XII a. per kryžiaus karus iš riterių ženklų, žyminčių asmenį ir nuosavybę. Vėliau herbai pasidarė paveldimi ir pabrėžė privilegijuotą padėtį visuomenėje. Skaityti toliau
Nikodem J. Witold wielki książę litewski (1354 lub 1355 – 27 października 1430), Kraków: Avalon, 2013.
Vis dar neslūgsta įvairių šalių istorikų dėmesys lietuvių tautos didvyriui Vytautui. Apie jį rašo ne tik savi, bet ir svetimi autoriai, ypač lenkų ir vokiečių mokslininkai, literatai. 2013 m. Krokuvoje buvo išleista ir Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesoriaus Jaroslavo Nikodemo (Jarosław Nikodem) studija apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Jos autorius nėra šioje srityje naujokas. 1995–2013 m. jis yra paskelbęs 26 publikacijas Skaityti toliau
Istorija yra gyvenimo mokytoja, – taip prieš du tūkstantmečius pasakė Markas Tulijus Ciceronas, ir nuo to laiko nekas nepasakė nieko geriau. Išties, vienintelė prasmė kapstytis praeityje yra įsisavinti joje slypinčią patirtį ir prisitaikyti ją savo dabarčiai. Visiškai tapačių situacijų, aišku, nebūna nei tautų, nei atskirų žmonių gyvenimuose, bet, perpratus bendrumus ir dėsningumus, atsiranda galimybė prognozuoti ateitį ir galimas vienokių ar kitokių sprendimų ar pasirinkimų pasekmes.
Daugelis šiandieninių istoriografijos autoritetų ragina žiūrėti į Lietuvos istoriją kaip į pritapimo prie Europos arba europeizacijos istoriją. Kadangi santykių su Europa (Europos Sąjunga) problematika šiandien tikrai aktuali, toks požiūris galėtų būti netgi sveikintinas. Deja, europeizacijos paradigma sekantys istorikai į šį procesą linkę žvelgti su naiviu idealizmu – pritapimas prie Europos (ar jos politinės konjunktūros) jų koncepcijose tampa savaiminiu tikslu ir aukščiausia siekiamybe. Skaityti toliau
Oficialių Lenkijos politikų tikinimai esą „kresų“ (liet. „pakraščių“; taip lenkai vadina prieš II pasaulinį karą valdytas teritorijas Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje; beje, į šią sąvoką patenka ir Lietuvos sostinė Vilnius) nostalgija gyvena ir jos idėjas kursto vien kadaise ten gyvenę žmonės ar jų palikuonys, yra tik tuščios nepagrįstos kalbos, skirtos nebent naiviam strateginiam partneriui užliūliuoti. Priešingai, nei teigia Lenkijos politikai, „kresų“ idėją gaivina ne tik gausa įvairiausių lenkų patriotinių organizacijų, bet ir pati Lenkijos užsienio reikalų ministerija. Iš biudžeto finansuojamas Lenkijos TV kanalas „Polonia“, kuris per palydovinį ryšį (bei retransliaciją – kaip yra Lietuvoje) matomas ne tik Europoje, bet ir už Atlanto, Skaityti toliau
Lietuvos istorinės literatūros aruodas pasipildė nauju romanu. Šių metų pradžioje leidykla „Versus aureus“ išleido žinomo prozininko, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Vydo Asto istorinį romaną „Amžinoji kryžkelė“. Romane vaizduojamas neilgas, bet dramatiškų įvykių pilnas Lietuvos istorijos laikotarpis nuo Algirdo mirties (1377 m.) iki Vytauto pabėgimo iš nelaisvės Krėvos pilyje (1382 m.). Tai – vienuoliktoji autoriaus knyga.
1377-ieji. Lietuvos valdovo Algirdo vėlė su laužo dūmais kyla į dausas. Lietuva sulaikiusi kvapą. Kokia buvo Algirdo paskutinė valia? Kodėl Jogaila sudarė sandėrį su priešais? Kas iš tiesų tuomet valdė Lietuvą? Kas nužudė Kęstutį? Ar Vytautas išdavė savo tėvą? Koks čia motinų, žmonų, meilužių vaidmuo? Daugybė – kodėl? Verpetuoja aistros, intrigos, kovos. Skaityti toliau
Anot žymaus Lietuvos kalbininko akademiko Zigmo Zinkevičiaus, žodžiai Kalėdos, Kūčios, bažnyčia, krikštas, krikštyti, gavėnia, nedėlia (pastarasis nevartotinas) atėjo su ankstyvąja Rytų krikščionybės banga.
Į Lietuvą krikščionybė atėjo iš dviejų pusių: iš Rytų – nuo Bizantijos per rytinius slavus, ir iš Vakarų – nuo Romos, per germanus ir vakarinius slavus. Abi krikščionybės bangos susitiko ties etninėmis lietuvių žemėmis. Iš Rytų slenkanti krikščionybė Lietuvą pasiekė anksčiau negu iš Vakarų, apie XI a. Iki XV amžiaus apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo pakrikštyti pagal Rytų bažnyčios apeigas, tarp jų, manoma, ir Vakarų krikščionybės įvedimo Lietuvoje iniciatoriai – Jogaila su Vytautu. Rytų krikščionybės banga buvo labai intensyvi ir lietuvių gyvensenoje paliko gilių pėdsakų. Skaityti toliau
Menotyrininkė Rasa Gečaitė, neseniai išleidusi knygą „Kelionė iš XXI į XIV a. su Giedriaus Kazimierėno „Algirdo pergale prie Mėlynųjų Vandenų“, tikina, jog gerai, kad lietuviai nežino savo istorijos, antraip apsvaigtų nuo šlovės.
Paviliojo meno istorija
Rasa Gečaitė gali valandų valandas kalbėti apie Lietuvos istoriją. „Nemėgstu paslapčių, – tvirtino ji. – Man labai malonu jas atskleisti.“ Skaityti toliau
Skandalingos nuogirdos apie tai, kad kaimynai esą pretenduoja į mūsų teritoriją, kad siautėja informaciniai karai, kurie verčia iš postų ne tik valstybės vadovus, bet griauna ir valstybės pamatus, graso nacionaliniam saugumui, negali palikti abejingų. Vienokia ar kitokia kaimynystė visada suformuoja terpę istoriniams ginčams.
Jeigu tarp šalių santykiai normalūs, šie ginčai taip ir baigiasi mokslinėmis diskusijomis, tačiau jeigu tai savotiškos pafrontės valstybės, tuomet gali nugriaudėti ne tik propagandiniai, bet ir rimto konflikto pabūklai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
Nieko nuostabaus, kad baltarusiai (gudai) siekia savintis LDK autorystę. Ši tauta, jeigu tokia kaimynus galima vadinti, amžių amžiais ieško savo identiteto, savo šaknų ir išskirtinių iš kitų slavų bruožų. Skaityti toliau
Į Budapeštą oficialaus vizito išvykęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius spalio 30 dieną atidengė paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai, vėliau tapusiam Lenkijos karaliumi, ir jo žmonai Jadvygai – Lenkijos karalienei ir Vengrijos karaliaus Liudviko Didžiojo dukteriai.
Ceremonijos metu L. Linkevičius pažymėjo, kad naujasis paminklas simbolizuoja šimtmečius trunkantį Lietuvos ir Vengrijos bendradarbiavimą. Ministras taip pat pabrėžė, kad XIV a. įvykusi Jogailos ir Jadvygos santuoka sujungė Lietuvą su krikščioniškąja Europa ir sustiprino ryšius Skaityti toliau
Žalgirio mūšis buvo lemiamo lūžio momentas du šimtmečius trukusiame lietuvių kare su kryžiuočiais. Tai buvo kova dėl išlikimo. Mūšį laimėjo jau pasikrikštijusi ir sąjungą su Lenkija sudariusi Lietuva. Ir tai buvo dar vienas smūgis Vokiečių ordinui. Jis nebegalėjo tikėtis tokios paramos prieš krikščionišką valstybę, kokios sulaukdavo anksčiau kovodamas su pagonimis.
Kryžiuočiai buvo pagrindinė Lietuvos problema XIII–XIV a. Jų antpuoliai alino kraštą, trukdė Lietuvos kultūrinę bei ekonominę raidą, ribojo santykius su kitomis šalimis. Likviduodamas Vokiečių ordino grėsmę Vytautas Skaityti toliau
Eugenijaus Jovaišos trilogijos „Aisčiai“ pirmoji knyga „Kilmė“(1) pasirodė 2012 m. pabaigoje, o gruodžio 14 d. jau spėta pristatyti visuomenei Lietuvos mokslų akademijoje. Monografijoje autorius nagrinėja I–V a. vakarų baltų – aisčių – archeologijos, kalbos ir istorijos šaltinius, analizuoja įvairių šalių tyrinėtojų pateiktus duomenis ir jų išvadas, kurios labai prieštaringos ir įneša didelę sumaištį į tyrinėjamo objekto mokslinį supratimą.
Atrodo, kad I a. gyvenusio Romos istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito (56–117) veikale „Germanija“ (98 m.) pirmą kartą istorijoje paminėtos ir aptartos „Aestiorum gentes“ – aisčių gentys Skaityti toliau
Šalia didžiulės senosios Lietuvos valstybės yra maža lietuvių tauta. Kaip ši tauta galėjo sukurti tokią valstybę, tirdami rašytinius šaltinius nesužinosime. Tačiau tam reikalui daug duomenų teikia istorinė (diachroninė) kalbotyra, archeologija, etnologija ir antropologija. Šie duomenys patikimesni už rašytinius šaltinius, neretai piktavalių žmonių klastojamus, be to, nušviečia tolimus laikus, kurių nesiekia rašytiniai šaltiniai. Visa tai ignoruojantys istorikai daro sau daug žalos, nes netenka pagrindo po kojomis. Šioje knygoje žvelgiama į praeitį per minėtų disciplinų „akinius“, leidžiančius pamatyti tikrąją padėtį, visai kitokią nuo dabartinės, tuo pačiu atsakyti į mums rūpimą klausimą.
Apie netrukus pasirodysiančią knygą „Voruta“ kalbasi su jos autoriumi, akademiku, prof. habil. dr. Zigmu Zinkevičiumi. Skaityti toliau
Iškylančios problemos Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, nėra tik mūsų dienų reikalas. Tai neišspręstos ilgaamžės problemos. Jeigu dabartinė Lenkijos valdžia žiūri į Lietuvą iš aukšto, remia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos autonominius reikalavimus, verčia susimąstyti, kas tai lemia. Ar tie šiandieniniai reikalavimai neina iš ankstesnių Lenkijos valstybės ir lenkiškos visuomenės reikalavimų, vyraujančio požiūrio į Lietuvą ir lietuviškumą apskritai. Gal praeityje pasakytos nuomonės, kas tie lietuviai, pasilieka ir šiuolaikinių lenkų pasąmonėj ir įtaigoja jų dabartinius veiksmus. Skaityti toliau
Birutė lietuvių kultūroje gyva iki šiol. Vilniečiai istorikai Inga ir Tomas Baranauskai tvirtina, kad Birutė buvo įtakinga kunigaikštienė, jeigu tauta ėmė ją gerbti ir sukūrė jos asmens kultą. „Tai tikrai yra asmenvardis, o ne dievybės vardas. Birutė – Vytauto motina“, – teigė Inga, apie ją rašanti tikrais faktais paremtą istorinį romaną.
Vasario 22 dieną „Lietuvos žiniose“ pasirodžius straipsniui „Jokios Birutės Kęstutis nepažinojo“, dienraščio interneto svetainėje www.lzinios.lt kilo aštri skaitytojų diskusija. Vytauto Ališausko teiginiui, kad Birutė nebuvo Vytauto Didžiojo motina, ir apskritai neaišku, koks jo motinos vardas, nepritarė istorikė I.Baranauskienė, parašiusi komentarą prie straipsnio. Faktų ir argumentų ji turi pakankamai, nes jau ne vienus metus rašo istorinį romaną apie Birutę. Skaityti toliau
Teiginys skamba šokiruojamai, tačiau jėzuitų archyvus Romoje išstudijavęs filosofas, diplomatas, mitologijos tyrinėtojas Vytautas Ališauskas tvirtina, jog nėra jokių įrodymų, kad Birutė – Vytauto Didžiojo motina.
Į Lietuvos metraščių sąvadą XVI amžiaus pradžioje patekęs pasakojimas apie Kęstučio meilę Palangoje sutiktai Birutei tėra graži legenda. Ir nesvarbu, kad ji vėliau įgavo daug kultūrinių pavidalų. Tad kas galėjo būti Vytauto motina, ir ką kuršių mitologijoje reiškė Birutės vardas, neseniai pasirodžiusio „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio“ B serijos leidinyje „Bažnyčios istorijos studijos“ išsamiai nagrinėja V.Ališauskas. Skaityti toliau
Vasario 6 d., trečiadienį, 17.30–18.30 val. LDM Taikomosios dailės muziejuje vyks knygos „Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje“ sutiktuvės. Istorikai D. Mačiulis, R. Petrauskas, D. Staliūnas studijoje „Kas laimėjo Žalgirio mūšį?“ atskleidžia kaip ir kodėl kito Žalgirio mūšio vaizdinys Vidurio ir Rytų Europoje: kaip lenkiškoje tradicijoje jis turėjo padėti sureikšminti lenkų ir Jogailos vaidmenį, kaip lietuviai pergalę priskyrė Vytauto sumanumui ir drąsai, o sovietiniai ideologai siekė šį istorinį mūšį paversti amžinu broliškų sovietinių tautų draugystės įrodymu. Ir kodėl šis vėlyvųjų viduramžių mūšis turi keturis pavadinimus – Tannenberg, Grunvaldas, Žalgiris, Дуброуна?
Knyga pradedama mūšio aprašymų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu analize. Skaityti toliau
Sausio 5 d., ateinantį šeštadienį, apyvartoje pasirodys jau pirmasis šių metų pašto ženklas. Naujasis pašto ženklas bus skirtas paminėti Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600-ąsias metines.
Pirmąjį šių metų pašto ženklą sukūrė dailininkas Mindaugas Gribauskas. Pašto ženklas bus išleistas 80 tūkst. tiražu, jo nominalas – 2,45 Lt.
Pašto ženkle vaizduojamas pirmasis žemaičių vyskupas Motiejus Trakiškis bei Lenkijos miesto Sosnoveco katedroje esančios freskos „Lietuvos krikštas“ fragmentas. Skaityti toliau
Rugsėjo 28 d. vidurdienį Vilniuje prie Švietimo ir mokslo ministerijos „Viduramžių pasiuntiniai“ klubo riteriai, vilkintys Vokiečių (kryžiuočių) ordino šarvus ir drabužius, piketuos reikalaudami pagarbos ir viešumo Lietuvos viduramžių istorijai.
„Mums, riteriams, kelia nerimą tai, kad ir praėjus 602 metams po Žalgirio (Griunvaldo) mūšio, visuomenėje tebėra gajūs nedraugiškų Lietuvai istorikų paskleisti mitai, esą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai pabėgo iš mūšio lauko, mūšyje vilkėjo kailiais ir buvo ginkluoti vėzdais“, – sako „Viduramžių pasiuntinių“ vadovas Karolis Jankauskas. Skaityti toliau
Birželio 24 d. Kuktiškių seniūnija ir Kuktiškių kultūros centras kviečia į renginius. Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose Kuktiškės paminėtos 1387 m., kai Jogaila Kuktiškių apylinkes, Tauragnus, Labanorą, Molėtus ir kitas vietoves padovanojo Vilniaus vyskupui. Šiais metais Kuktiškės švenčia 625 metų jubiliejų.
Šventės programa
12.00 val. Šv. Jono atlaidai Kuktiškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Po Šv. Jono atlaidų eisena į Kuktiškių seniūnijos kultūros centro skverą. Skaityti toliau
1385 m. Krėvos ketinimo sutartimi LDK valdovas Jogaila susitarė su Lenkijos karalystės atstovais krikštytis, apkrikštyti lietuvius, vesti Lenkijos karūnos paveldėtoją karalaitę Jadvygą, apmokėti 200 tūkstančių auksinių jos sužadėtiniui Vilhelmui už sužadėtuvių sulaužymą. Tos personalinės unijos metu LDK turėjo tapti Lenkijos karalystės vasaline kunigaikštyste. 200 tūkstančių Jogaila sumokėjo, o mes, likę lietuviai, mokame iki šių dienų.
1386 m. vasario 18 d. Jogaila apsikrikštijo, sutuoktuvių metu buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, Skaityti toliau
Nėra Lietuvos?
Prieš savaitę susitiko Lietuvos ir Lenkijos rašytojai. Ne visi, bet viršūnėlės, susitelkusios po tarptautine PEN centro vėliava. Pasižiūrėjo vieni kitiems į akis ir išsižiojo iš nuostabos: dvidešimt metų nesimatę. Ir toks keistas, kosminis jausmas apėmė: tuščiai praskriejo gyvenimo šmotas. Visą pasaulį visi aplakstė, egzotikų prisiuostė, o kad būtų artimiausią kaimyną pažinę? Taigi paskutinėje Skaityti toliau
1387 m. vasario antrojoje pusėje, t.y., prieš 624 metus, Vilniuje buvo parašyti svarbiausi krikšto ir su juo susijusių įvykių dokumentai, kuriais remiantis, Lietuvoje įkurta bažnytinė organizacija, pasirūpinta jos turtais, pradėti krikštyti gyventojai, suteiktos privilegijos krikštą priėmusiems bajorams ir kt. Dėl politinių priežasčių vienalaikiai Ordino šaltiniai šiuos įvykius nutyli, tad Lietuvos krikšto vaizdas yra paženklintas lenkų kronikininko Jano Dlugošo antspaudu.1 J. Dlugošas, kurio atmintis siekė paskutiniuosius Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos (mirė 1434 m.) valdymo metus, „Lenkijos istorijoje“, parašytoje XV a. antrojoje pusėje, paliko svarbiausią krikšto aprašymą. Skaityti toliau
