Žymos archyvas: gyvatė

„Baltų genas“: A.Girininkas apie neolito gyvybės ir mirties simbolius (audio) (1)

Akmens amžiaus amuletai iš Kretuono | Alkas.lt koliažas

Vienoliktoje radijo laidoje „Baltų genas: mes ir senovės lietuvių mitai, legendos, simboliai“  Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto, Istorijos ir archeologijos katedros, vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. habil. dr. Algirdas Girininkas kalba apie Gyvybės ir mirties simbolius neolite Lietuvos teritorijoje.

„Gyvybė ir mirtis yra nenutrūkstamas procesas tiek žmonių gyvenime, tiek gamtoje. Jį atskirais priešistorės laikotarpiais žmonės įsivaizduodavo ir įprasmindavo skirtingai. Vienu svarbiausiu chtoniškojo pasaulio simboliu buvo gyvatė-žaltys, jam priklausė ir aptikti žuvies atvaizdai; su gyvybės ir mirties simbolika reikėtų sieti ir gintaro dirbinius.

Skaityti toliau

Miškas – vieta, kur gėrybes kuria pats Dievas (2)

melynes_Daivos.Vaiskunienes. nuotr.

Anksčiau eidamos į mišką uogauti moterys net ir apsirengdavo kiek geresniais drabužiais – girdi, „suplyšusiam kaip ubagui negražu, gali žmogų susitikti, išsigųs“, pasakojama LRT KLASIKOS laidoje „Ryto rasa krito“. O ką jau kalbėti apie jaunimą – vaikinai ir merginos būdavo „šventadieniškai apsidarę“, nes jiems uogavimas – dar viena dingstis susiburti, pasikalbėti, be to, jauni uogaudami rasdavo vienintelę progą pasivaikščioti poromis ir nusiskinti, senesniems nesekant, kitokią uogą – bučinį.

Beje, uogos ir bučinio palyginimas nėra tik išgalvota metafora. Jis atspindi uogų ir vedybų kontekstų sąsają. Prisirpusios, kvapnios uogos saldumas, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip gyvatė nubaudė žmogų (5)

Alkas.lt koliažas

Vienąsyk aina žmogus keliu ir prieina mišką. Ale tas miškas visas dega, liepsnoja, tiktai nekurios aglės pakraštyje dar žalias, ale jau ir tos iš pašaknės pradeda svilti. Vienos aglės viršūnėje susirangius gyvatė ir sako:
– Žmogeli, susimildams, išgelbėk tu mane nog smerties!

Žmogui pagailo nabagės, ir jis, paėmęs žalgą, prikišo prie gyvatės, o jinai užsirietė ant galo žalgos. Žmogus norėjo ją numesti tolyn nog ugnies su žalgu, ale gyvatė sako:
– Žmogeliau, aš tau būsiu visą amžį prietelka, tau viskas gerai seksis, tiktai užkavok tu mane teip, kad mane kas nepamatytų, nes žinai, kad jau prilikta tam miškui sudegt, tai ir manei teip pat podraugei ir mano kaltės, Skaityti toliau

Vilniaus Romuva kviečia kartu atšvęsti Pusiaužiemį (4)

Apeigos Sausio 25 d. penktadienį 18 val. Lietuvos liaudies kultūros centre (Barboros Radvilaitės g. 8). vyks Pusiaužiemio Ugnies šventė – senoviniai Naujieji Metai pagal Mėnulio kalendorių.

Šiemet Pusiaužiemį sutiksime pačiame žiemos įkarštyje – spaudžiant šalčiams. Tačiau vis aukščiau pakylanti Saulė įkvepia mus naujai pradžiai ir naujiems darbams. Pusiaužiemio metu budinami žalčiai, bitės, žadinama Ugnis. Visus šiuos apeiginius simbolinius veiksmus kviečiame atlikti bendraminčių būryje.

Pagerbsime Pusiaužiemio Ugnį – Gabiją, giedosime giesmes ir sutartines. Ypatingą dėmesį skirsime bičių sutartinėms. Skaityti toliau