Žymos archyvas: gudai
G. Karosas. Pietryčių Lietuvos restauracija (31)
Pietryčių Lietuvos raida po Nepriklausomybės atgavimo kelia daug klausimų. Apie Lietuvos etnines žemes ir valstybingumo lopšį diskutuojant neretai tenka išgirsti, neva tai – lenkiškas kraštas. Ar taip yra iš tiesų? Net nesigilinant į mokslinius tyrimus (tarp jų ir ruso VladimiroToporovo – kad nebūtume apkaltinti šališkumu), kurie nekvestionuoja pietryčių Lietuvos lietuviškumo, neapleidžia jausmas, kad ne viskas šioje vietoje yra gerai, tiksliau – prolenkiškos krašto interpretacijos yra neteisingos ir kenksmingos Lietuvai.
Dar prieš keletą metų, renkant krašto istorijos žinias ir bendraujant su vietiniais Vilniaus rajono žmonėmis, ne vienas vietinis gyventojas, dabar vadinamas „lenku“, atvirai Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Vilniaus gubernijos lietuvių XIX a. demografinė depopuliacija: mitas ar realybė? (28)
Ištraukos iš žurnale „Liaudies Kultūra“ 2004, p. 15–26 skelbto straipsnio.
Etniniai lietuviai, XIX a. gyvenę paribyje su slavais, demografiniu gyvybingumu buvo lygiaverčiai slavams, tad lietuvių mažėjimo čia priežastis nebuvo susijusi su natūralaus prieaugio jų bendruomenėje smukimu, o su palaipsniu kitos kalbos (gudų, lenkų) perėmimu, kitos savimonės įgijimu.
Šiuo metu nesiginčijama dėl Mažosios Lietuvos lietuvių (vadinamų lietuvininkais arba mažlietuviais) bendruomenės žūties veiksnių ir priežasčių. Socialiniu ir kultūriniu požiūriu modernesnėje Prūsijos, vėliau Vokietijos, valstybėje tapusi negausia ir nekonkurencinga diaspora, Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: N. Kairiūkštytė. Lietuvybės naikinimas Lydos krašte (4)
Nastazija Kairiūkštytė. Lydos lietuviai ir jų siekiai išlaikyti lietuvybę (1919–1939) (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 134–151). Ištraukos:
Lydos kraštas siejamas su jo administracinėmis apskrities ribomis. Tačiau šios ribos nebuvo nuolatinės. Priklausomai nuo administracinių pokyčių didėjo arba mažėjo apskrities teritorija. 1913 m. Lydos apskritis užėmė 4,9 tūkst. kv. km plotą, kuriame buvo 237,6 tūkst. gyventojų. Jie gyveno 23 valsčiuose, apėmusiuose 1,1 tūkst. kaimų.
Pasak istorinių šaltinių, Lydos kraštas yra etninės lietuvių žemės, išsidėsčiusios Nemuno intakų Ditvos ir Gaujos baseinuose. Po III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795 m.) Lydos apskritis, patekusi carinės Rusijos priklausomybėn, Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Neapykanta Lietuvai Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (6)
Kazys Misius. Lietuvių kalba Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 102–133). Ištraukos:
Kalbas, kuriomis Vilniaus vyskupijos bažnyčiose sakomi pamokslai, reikalauta žymėti 1828 ir 1830 metų vizitacijose. Tose vizitacijose akivaizdžiai ignoruojami Lydos aps. lietuviai. Antai 1828 metų Asavos bažnyčios vizitacijoje nurodyta, kad parapijoje gyventojų, kalbančių svetima, t.y. lietuvių, kalba, nėra. Todėl ir pamokslų kalba nenurodyta, kaip savaime suprantama. Deja, net po šimtmečio didesnė šios parapijos gyventojų dalis dar kalbėjo lietuviškai. Tais pačiais metais Varenavo ir Žirmūnų bažnyčiose būdavo sakomi tik lenkiški pamokslai. Skaityti toliau
M. Kundrotas. Kodėl vengiama senbuvystės argumento? (128)
Dėmesį prikaustęs Donbasas iš dalies užgožė ankstesnę Rusijos agresiją Kryme. Jo atskyrimas nuo Ukrainos ir įjungimas į Rusiją praktiškai jau įteisintas. Gali būti, jog toks ir yra Rusijos planas – išplėsti konfliktą taip, kad antrasis žingsnis užgožtų pirmąjį. Iš skirtingo Rusijos elgesio Kryme ir Donbase galima spėti, jog šiems kraštams numatyti skirtingi vaidmenys: vienam – tiesioginis įjungimas į Rusiją ir karinis placdarmas Juodosios jūros baseine, Skaityti toliau
G. Kaltenis. Apie toleranciją ir tapatybę dar ir dar kartą (6)
Sovietiniais metais iš vieno politruko esu girdėjęs – kad, nors visuose bekraštės „didžiosios tėvynės“ kampeliuose stovi bent po vieną, o kai kur ir po keletą didžiojo revoliucijos vado lenino skulptūrų, bet jos, tos skulptūros, visgi, esą, yra savitos – kiekviename krašte kitokios – mūsuose, daugiau į Vakarus (matyt, žiūrint nuo Maskvos), jo veido bruožai daugiau-mažiau europietiški, o, sakysim, tolimoje šiaurėje ar rytuose – statulos akys siaurėja, kepurė didėja, žandikauliai platėja… Ta prasme, kiekvienam savas tas leninas… Tai irgi buvo tapatybės paieškos – nors ir „tarybinės liaudies“, nors taip ir neišsivysčiusio „mokslinio komunizmo“ pagrindais. Skaityti toliau
E. Targavičienė: Prieš karą Dieveniškių krašte lenkų nebuvo (11)
1929 metais gimusi Elena Targavičienė beveik visą gyvenimą praleido Pietryčių Lietuvoje esančiame Dieveniškių pusiasalyje, Poškonių kaime.
Pastaraisiais metais E.Targavičienė išgarsėjo savo retais gebėjimais: apie jos tautosakos ir žolininkystės žinias, vaikystėje išmoktas iš prieškario senolių, šiuo metu rašoma disertacija, o pati ponia Elena savo žiniomis dalinasi kalbėdama įvairiuose renginiuose ir net buvo asmeniškai apdovanota Prezidentės. Šiandien, būdama vyriausia Poškonių kaimo gyventoja, pašnekovė nepraranda gero ūpo, nevengia juoktis iš gyvenimo ir toliau džiaugiasi kiekviena diena savo XIX amžių menančiame, Skaityti toliau
Kuršių Nerijoje vėl liepsnos Rudens lygės ir Baltų vienybės dienos ugnys (0)
Rugsėjo 22 d. Kuršių Nerijos Gintaro įlankoje nuo 19.30 val. vėl bus įžiebti Rudens lygės ir Baltų vienybės dienos deglai.
Kasmet pavasarį Kuršių nerijoje, Juodkrantėje, darbuojasi skulptorių būrys. Gintaro įlankoje jie palieka po įspūdingą nendrinę skulptūrą, o kartais net ir dvi. Per vasarą tos skulptūros džiugina praeivių akis, o rudenį, rugsėjo 22 dieną, būna iškilmingai sudegintos, pagerbiant Saulės palydas ir protėvių atminimą.
I. Gintaro įlankos apeigų oradininko, skulptoriaus iš Juodkrantės Alberto Danilevičiaus pagerbimas
Nendrinė skulptūra Gintaro įlankoje pirmąkart suliepsnojo 2003 metais per Skaityti toliau
Prikelta Vytauto Didžiojo tėvonija (2)
Prieš 20 metų į netolimus miestus Gardiną ar Lydą Baltarusijoje važiuodavome nebent apsipirkti – kai pabosdavo eilės ir prekės savose parduotuvėse. Ir tuoj pat sukdavome ienas atgal: o ką veikti – grožėtis sovietų karinės šlovės paminklais, klupinėti po griuvėsius pilių, kurių valdovų vardų vietiniai nė nežino? O šiandien, už vizas sumokėję, sieną įveikę ir ten nukakę, nuoširdžiai aikčiojame: Vytauto pilis! Stepono Batoro rūmai! Ir pripažįstame, kad kažin ar patys būtume galėję geriau šiais turtais pasirūpinti nei kaimynai gudai.
Ir mūsų, ir gudų
Kiekvienas lietuvis turėtų aplankyti Lydą, Gardiną, Nesvyžių, kitus Skaityti toliau
D. Razauskas: Ne raidelės didžiausia mūsų valstybės bėda (47)
Paprašytas išsakyti savo nuomonę svetimos abėcėlės raidelių klausimu tituliniame Lietuvos valstybės paso puslapyje, žinomas Lietuvos mitologas, religijotyrininkas ir filosofas, habilituotas mokslų daktaras Dainius Razauskas sako nematąs čia jokios lietuvių ir lenkų problemos. Skaudžiausia Lietuvos problema jis vadina valdžią, kurios požiūris į savąją Tautą, valstybę, jos kalbą ir kultūrą ir tuo požiūriu grįsti konkretūs darbai akivaizdžiai byloja, kad Lietuvą valdo arba niekšai, arba kvailiai.
– Lenkija neriasi iš kailio besistengdama priversti lietuvius įteisinti nelietuviškų Skaityti toliau
A.Smetona. Artinkimės su ukrainiečiais (7)
Nūnai mažųjų darbų metas. Pridurkime, ir didžiųjų vargų dienos. Dirbti ir vargti reikia labiausiai mums, lietuviams, dar nepadariusiems tų mažųjų darbų. Jie bus pamatas didiesiems.
Sunkiomis sąlygomis tenka mums dirbti: trukdo mūsų darbą kiti, trukdo jį ir mūsų pačių nesantarvė. Griebiesi mažojo darbo, abėcėlės, tai vienur tau neleidžia vyriausybė, kitur, kaip štai Lietuvos rytuose, sulenkėję dvarininkai ir bajorai. Dairaisi prietelių – jų savo krašte nerandi. Nutautusiems bajorams ir nutautusiems miestiečiams statyk kryželį. Šių užuojautos nebelaukiame, tik norime, kad jie bent nebekliudytų. Skaityti toliau
V.Rubavičius. Ar pereisime prie lenkiškų rašmenų? (31)
Į daugelį šiuo metu Lietuvoje besirutuliojančių vyksmų, taip pat ir į svarbius politinius sprendimus derėtų žvelgti esminiu – lietuvybės ir valstybingumo stiprinimo – požiūriu. Stiprins ar silpnins mus kaip naciją ir valstybę tas ar kitas sprendimas, stiprins ar silpnins valstybingumo, savos žemės, gimtinės pajautą? Toks „metodas“ padeda ir svarstant Lietuvos lenkų pavardžių rašymo klausimą, pastaruoju metu tapusį net tam tikru „geopolitiniu“ veiksniu, lemiančiu Lietuvos ir Lenkijos santykių eigą. Juk matome, kaip aktyviai Lenkijos valstybė verčia mus kuo greičiau įteisinti lenkiškąją rašybą. Skaityti toliau
L.Veličkaitė. Pasišventusi senajai protėvių istorijai ir Lietuvai (18)
Viskas prasidėjo Venesueloje, atsitiktinai. Mišrioje šeimoje su vaikais visada kalbėjau lietuviškai.
„Mama, kodėl, kai tėtis tau kalba ispaniškai, tu supranti, o kai aš taip kalbu, tu sakai, kad nesupranti?“
Aiškindavau, kad kiekviena mama su savo vaikais turi kalbėtis savo gimtąja kalba. Jų buvo penki berniokai – Luisas, Jonas, Šarūnas, Rimas ir Saulius. Ispanų ir lietuvių kalbų sandarą namuose vaikai išsprendė sujungdami panašumus, kas dažnai mane prajuokindavo, kol pastebėjau, kad kai kurių panašumų nebuvo galima paaiškinti bendrais indoeuropiečių kalbų duomenimis,“ – rašo savo knygoje „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ Skaityti toliau
Pristatomas naują geopolitiką propoguojantis gudų almanachas „Siver“ („Сівер“) (audio) (0)
Rugpjūčio 8 d., 16 val., Vilniuje, Rytų Europos studijų centre (D.Poškos g. 59) bus pristatytas Gudijos visuomenininkų pastangomis išleistas naujas istorijos-filosofijos almanachas „Siver“ („Сівер“).
Gudiškas žodis сівер reiškia šiaurinį vėją – šiaurį ir pasaulio šalį – šiaurę.
„Šis vardas almanachui buvo parinktas atsižvelgiant į mūsų gyvenamo laikmečio atšiaurumą. „Dabartis yra tai visos mūsų civilizacijos ir pačių jos filosofinių, religinių, politinių ir ekonominių pagrindų sisteminės krizės laikmetis. Tai milžiniškų transformacijų, aštrios kovos ir nelengvas ateities kūrimo laikmetis,“ Skaityti toliau
Gudiškas paveldas Vilniuje – jungia ar skiria? (14)
Šių metų kovo 22 d. Vilniuje įvyko eitynės, kurių dalyviai taip pagerbė rusų nužudytą 1863 m. sukilimo vadą Kostą Kalinauską. Lietuvių žiniasklaidoje šį įvykį aprašė „Lietuvos rytas“, kuris parašė, esą gudai užkopė su vėliavomis į Gedimino bokštą, o juos iš ten išvarė policija.
Kas įvyko iš tikrųjų? Kokią apskritai reikšmę turi šie įvykiai?
Skelbiame apie tai Alesio Mikus (pokalbį su vienu iš šių eitynių rengėjų Anatoliu Michnaviecu (Анатоль Міхнавец), visuomeninės iniciatyvos „Baltarusių nacionalinė atmintis“ (Беларуская нацыянальная памяць) pirmininku. Skaityti toliau
J.Vaiškūnas: Ši Žemė šventa (156)
Etnokosmologo, publicisto, aktyvaus Lietuvos Romuvos judėjimo dalyvio, Alkas.lt redaktoriaus, Jono Vaiškūno interviu Baltarusijos interneto portalui Svajksta.by
„SVAJKSTA“: Neseniai išėjo Jūsų knyga „Skaitant dangaus ženklus“, skirta 12 atvaizdų ant XVI a. pusmetrinio kaušo analizei. Kaušas po karo buvo atrastas Baltarusijoje, Gardine, o dabar saugomas Raubičiuose. Tuos atvaizdus Jūs apibrėžėte kaip čionykščius Zodiako ženklų simbolius.
Išėjus knygai Lietuvoje paplito išsireiškimas „lietuviškas Zodiakas“. Skaityti toliau
Pabėgimas iš žudynių vietos įmanomas, pabėgimas nuo istorijos – ne (0)
Šiandien važiuojant traukiniu ir išgirdus, jog kita stotelė – Paneriai, vargu ar kas išsigąstų. Atvirkščiai, juose yra kažkieno namai, ten kažkas jaučiasi laukiamas. Dar nacių okupacijos metais Paneriai asocijavosi su žudynių vieta, kur dėl įvairiausių kaltinimų buvo sušaudyta 100 tūkstančių įvairių tautybių žmonių. Raudonosios armijos kariai po to, kai Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir Vilniaus kraštas, įsikūrė Paneriuose. Tai buvo karinė bazė, kurioje veikė aviaciją aptarnavusi kuro saugykla, buvo amunicijos sandėliai.
Čia kurį laiką buvo laikomi, o vėliau žudomi tuometinei valdžiai neįtikę žmonės. Daugiausiai čia žuvo žydų, tačiau didelę mirusių dalį sudarė Vilniaus krašto lenkai, gudai, rusai, ukrainiečiai, lietuviai. Čia išžudyta visa tuometinė romų populiacija. Skaityti toliau
Be kalbos nėra tautos (3)
– Lietuvoje jaučiamės gerai, braliukai juk mes, paskutinės išlikusios pasaulyje giminingos tautos, – sako Lietuvos latvių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkė Gunta Rone.
Lietuvoje gyvena apie tris tūkstančius latvių tautybės asmenų, Vilniuje daugiau nei penki šimtai. Lietuvoje latviai daugiausia susitelkę paribio rajonuose, tačiau jų gyvenama ir Vilniuje, Palangoje, Klaipėdoje bei kituose miestuose.
Kaip aiškina Gunta Rone, Lietuvoje nėra latviškų mokyklų, nes nedaug yra to paties amžiaus vaikų. Skaityti toliau
A.Patackas. Jotva – teriota, bet neprarasta (32)
įkirsk kaip kardą
į kirsną žemę
į seirą dangų
į pelkių neviltį
jotvingio įniršį –
– kad tu paspringtum
kad tu, gude, nesulauktum
manęs parklumpant… Skaityti toliau
A.Patackas. Paslaptingoji Skandija, arba visada ieškok atsakymo LKŽ (87)
Vietoj įvado
Šaltajame kare tarp skaitančiosios visuomenės ir istorikų įvyko proveržis. Turima omeny, kad vienu metu pasirodė pora rimtų tekstų, skirtų Jūratės Statkutės-Rozales knygoms aptarti, kuriuos parašė akademinės visuomenės atstovai. Kaip žinia, iki šiol galiojo kolektyvinė akademikų nuostata juos ignoruoti, tačiau Jūratės Statkutės-Rozales triumfališkas vizitas 2011m. vasarą ir ypač Vilniaus pedagoginio universiteto jai suteiktas honoris causa bei visuomenės spaudimas berods įtikino akademikus tokios pozicijos bergždumu.
Taigi, du straipsniai. Pirmasis – istoriko Dariaus Barono „Mokslas ir mes, lietuviai“ [1] ir antrasis – kalbininkų Alvydo Butkaus ir Stefano M. Lanzos (Stefano M. Lanza) Skaityti toliau
Lukašenkos mokslinio centro darbuotojas ragino išbraukti LDK laikotarpį iš Gudijos istorijos (video) (7)
Kovo 15 dieną Minske vykusiame apvalaus stalo „Religinis Gudijos (Baltarusios) nacionalinio saugumo veiksnys“ posėdyje filosofijos mokslų daktaras, Informacinio-analitinio centro (IAC) prie Prezidento administracijos direktoriaus pavaduotojas Levas Krištapovičius siūlė atsisakyti nuo idėjos, kad gudų (baltarusių) tapatybė išplaukė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, praneša privati naujienų agentūra BelaPAN.
„Kaip nacionalinės imamos propaguoti tokios tradicijos, kurios, aš manau, neturi nieko bendro su mūsų tautos mentalitetu: kuomet į mūsų kultūrą tempiami Radvilos, Sapiegos, Oginskiai kaip būtent gudų didikų giminių atstovai“, Skaityti toliau
A.Butkus, S.M.Lanza. Patriotizmas pseudomokslo pakuotėje (68)
Nesitikėjome, kad taip audringai ir netgi arogantiškai bus reaguota į mūsų populiariai parašytą straipsnį Kaip baltai tampa gotais, publikuotą Vorutoje 2011-2012 m. slenkstyje. Straipsnyje mes atkreipėm dėmesį į Venesuelos lietuvės žurnalistės Jūratės Statkutės de Rosales mėginimus pagrįsti Aistmarių nerijos ir senuosiuose raštuose minimos Skandzos salos tapatumą, paremtą daugiausia istoriko Jordano (VI a.) šios salos aprašymu. Šis tapatumas drauge su gotų baltiškumu yra įrodinėjamas J. Statkutės knygoje Europos šaknys ir mes, baltai (Vilnius, 2011). Mūsų patikrintieji Jordano, Pretorijaus ir kitų autorių tekstai, mūsų manymu, neįrodo nei minėtojo salos tapatumo, nei gotų baltiškumo, nei pangermanistų sąmokslo.
Atsakymą į straipsnį J. Statkutė paskelbė Vorutos vasario 18 d. numeryje bei internete. Skaityti toliau
R.Grigas. Už ir prieš dr. Jūratę Statkutę de Rosales (58)
Visai neseniai pasiekė žinia: mūsų iškiliosios tautietės, Vilniaus pedagoginio (dabar Lietuvos edukologijos) universiteto garbės daktarės Jūratės Statkutės de Rosales veikalas „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ pradėtas publikuoti Ispanijos prestižiniame Valensijos universiteto tęstiniame leidinyje, pirmoje pozicijoje. Ši, praėjusią vasarą Lietuvoje išleista knyga, tapo bestseleriu – buvo viena skaitomiausių. Dėl neslūgstančio skaitytojų susidomėjimo knyga buvo išleista net keturiomis pakartotinėmis laidomis.
Negaišinsiu skaitytojų perpasakodamas knygos autorės biografiją. Bet kai ką manau pravartu priminti. Pabėgusi nuo sovietų okupacijos, nuo 1950 m. gyvena ir dirba Karakase. Apdovanota ne tik Venesuelos ordinais, bet ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio Kryžiumi. Skaityti toliau
J. de Rosales. Kaip tėvynė tampa svetima. Atsakant „Kaip baltai tampa gotais“ autoriams (166)
Visų pirma tenka nustebti, kad profesoriaus Alvydo Butkaus ir daktaro Stefano M. Lanzos straipsnis, paskelbtas 2011 m. gruodžio 23 d. laikraštyje „Voruta“ ir 2012 m. sausio 28 d. pakartotas portale Alkas.lt, yra pavadintas su moksliniam straipsniui nepritinkančia ironija „Kaip baltai tampa gotais“. Kursyviu raštu išskyrus žodį „autorė“, ji yra pristatoma skaitytojui su iš anksto išreikšta nuomone ne apie gvildenamą temą, o apie autorės asmenį:
„Garbingo amžiaus autorė be didesnės mokslinės atodairos gudais paverčia tautą, tradiciškai žinomą kaip gotai, ir vienus ir kitus priskirdama baltams. Skaityti toliau
A.Butkus, S.M.Lanza. Kaip baltai tampa gotais (134)
Pasak prof. Z. Zinkevičiaus, kai kurių mūsų istorikų pasigautas Lietuvos istorijos tendencingas menkinimas, tęsiant sovietinę ar lenkiškąją tradiciją, duoda priešingą rezultatą – žmonės iš viso nustoja pasitikėti profesionaliais istorikais, ima graibstyti pseudoistorikų knygas ir aklai tikėti jose surašytais pasakojimais apie lietuvius ir apskritai baltus. Teigiamas tokių autorių nuopelnas yra nebent tai, kad jie mėgina sutaurinti mūsų istoriją, kelti pasididžiavimą ja, gilintis į ją. Tačiau daug kur jie pritemptai interpretuoja istorinius faktus, neretai nutylėdami tas kronikų vietas, kurios neigia jų iškeltąsias hipotezes. Be to, jie mėgėjiškai traktuoja bei pritempia kalbos duomenis.
Č. Gedgaudo, Ch. Pichelio bei kitų romantikų knygų biblioteką neseniai papildė ir J. Statkutės de Rosales panašaus turinio knyga Europos šaknys ir mes, lietuviai (Vilnius: Knygų kelias 2011). Skaityti toliau
V.Turčinavičius. Praeitis atsiveria dabarčiai (7)
Kai žvelgiu į Baltų ir Lietuvos istoriją, tai prieš mane atsiveria geografiniai plotai nuo Vyslos iki Okos ir nuo Ilmenio ežero iki Kijevo, kuriuose ilgus tūkstantmečius gyvavo ir brendo baltų kultūra, o antrajame tūkstantmetyje ši kultūra atgimė valstybės pavidalu, išsiplėtusi iki Juodųjų marių ir vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija. Baltų ir Lietuvos kultūros reliktai šiose teritorijose ir dabar glosto mūsų tautinę savimonę ir ugdo savigarbą.
Bet šiandienos tema nukels mus į dar tolimesnius laikus ir teritorijas. Gal šiek tiek pažvelgsime į Rytus, į Oriento kultūras, kaip jas giliai pažino lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė, 11 metų gyvenęs Baku mieste – persų ir azerų kultūros ir architektūros židiny. Skaityti toliau
Gudų poetas A.Mikus sukūrė dainą Galindų upei (video) (39)
Gudų poetas ir muzikantas Alesius Mikus sukūrė dainą upei, menančiai rytinių galindų vardą, – Golediankai, dabar tekančiai per Maskvos miesto rytinę dalį. Daina atliekama atkurtąja prūsų kalba. Turint omenyje, kad rytiniai ir vakariniai galindai galbūt kilę iš vienos šakos, prie šios upės baltai galėjo kalbėti tarme, artima prūsiškai.
Alesius Mikus, žinomas ir kaip „Kryvakryž“ grupės muzikantas, dainos žodžius ir melodiją sukūrė ant minėtos Golediankos upės kranto. Čia ji ir užrašyta 2011 m. rugsėjo 21 dieną. Alesiui pritaria kanklininkas Aleksandras Subotinas – Liuboslavas. Skaityti toliau
R.Koženiauskienė. J.Basanavičius: „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!“* (0)
Regina Koženiauskienė, „Literatūra ir menas“ 2011-05-06 nr. 3330
„Tuomi žygiù Lietuva priklausė Maskolijai. Maskoliai įtaisė lietuviams geležinius pančius ant rankų ir kojų, o jų liežuvius surakino retėžiais, ir da taip išmisliai, idant negalėtų kalbėti lietuviškai…“ – spaudos draudimo laikais rašė V. Kudirka. Šitaip grandinėmis surakinta, nuskriausta mūsų gimtoji kalba negalėjo augti, buvo nustojusi visko, likusi tik vargšė nebylė kampininkė atimtuose nebe savo pačios namuose.
Vis dėlto net pačiais juodžiausiais lietuvių kalbos istorijoje laikais, per visas priespaudas, per prievartinį mūsų kalbos vokietinimą, lenkinimą, visuotinį rusinimą, per visus tautinius sąjūdžius lietuvius vedė ir ligi šiolei veda idėja, įtvirtinta mūsų kultūrinėje politinėje sąmonėje dar XVI a. M. Daukšos: Skaityti toliau
A.Dzermantas: Gudai – tai slaviškai kalbantys baltai. I (2)
www.patriotai.lt pokalbis su Gudijos etnokultūrologu, filosofu, baltiškosios gudų tautos etnogenezės šalininku, etnokosmologijos centro „Kryŭja“ sekretoriumi bei almanacho „Druvis“ bendraautoriumi Aliaksėjumi Dzermantu (Аляксей Дзермант).
Laba diena, Aliaksėjau. Pradėkime nuo trumpo jūsų prisistatymo. Manau, kad daugumai žmonių Lietuvoje bus įdomu susipažinti su jūsų darbais ir idėjomis. Prašytume aprašyti savo praktinę, internetinę ir leidybinę veiklą.
Laba diena. Pagrindinė mano veiklos kryptis yra mokslinė. Dirbu akademinio Gudijos mokslo sistemoje, todėl mano interesai šioje srityje gana platūs: gudų ir baltų mitologija, gudų etnogenezės problema, sakralinė geografija ir geopolitika, apeigos ir valdžios mitologija, politinė ir etninė Gudijos istorija, tradicionalizmo filosofija… Drauge su bendraminčiais kolegomis aktyviai dalyvauju etnokosmologijos centro „Kryŭja“ veikloje. Skaityti toliau
A.Dzermantas: Gudai – tai slaviškai kalbantys baltai. II (6)
Jūsų religinė pasaulėžiūra?
Be abejo, tai labai asmeniškas klausimas. Pasakysiu tiek, kad save laikau baltiškojo tikėjimo pasekėju. Būtent su mūsų senąja Tradicija jaučiu dvasinį, emocinį, estetinį ryšį bei harmoniją. Todėl man yra svarbus ne tiesiog jos tyrinėjimas, bet ir jos atgimimas šiuolaikinėje formoje. Svarbu, kad etninis religingumas būtų vienu iš tautinio atgimimo pagrindų, kultūriniu avangardu, o ne paprasta, žaisminga marginalija. Skaityti toliau
