Žymos archyvas: galios
J. Vaiškūnas. Velykos: metas pasitelkti savo papročių dvasinę galią (1)
Velykų šventiniai papročiai tebeskleidžia neišsenkamos lietuviškos prigimtinės kultūros ir religijos dvasines versmes. Daug šiai šventei būdingų senųjų papročių gyvuoja iki šių laikų, o krikščionybė juos nuolat stengėsi apvilkti į savo rūbą, savaip pateikti, savaip aiškinti. Tačiau dauguma iš protėvių paveldėtų ir su Velykų švente susietų apeiginių veiksmų neturi savyje beveik nieko krikščioniško, išskyrus ploną ir perregimą bažnytinės liturgijos pudros sluoksnį.
Šiandien nekalbėsiu apie krikščioniškąja bažnytine liturgija pagrįstus papročius – jie be Skaityti toliau
J. Vaiškūnas. Didžiausios Kalėdų dovanos – mūsų papročiai ir mūsų kalba (108)
Pačios didžiausios Kalėdų dovanos tekusios mums – mūsų papročiai, tradicijos ir mūsų kalba paveldėta iš protėvių. Priimkime jas, gyvenkime su jomis ir jos suteiks mūsų gyvenimui prasmę, įkvėps galių kelionėje į tikslą, pripildys gyvybės dvasios mūsų būtį čia ir, gal būt, net anapus.
Šventinis laikas nuo Kalėdų iki sausio 6 d. nuo seno vadinamas „tarpušvenčiais“, „tarpukalėdžiais“ arba „šventvakariais“. Šiuo laiku dienos ir nakties trukmė beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė „sustoja“. Skaityti toliau
Vydūnas. Tautos laisvė ir reikšmė (II) (1)
Artėjant Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos sukaktuvėms toliau primename Vydūno 1923 m. skelbtas mintis apie Laisvė ir Tautą. Pirmą rašinio dalį skaitykite ČIA.
Laisvė tėra pastovi būdama žmonių būtimi. O kur laisvė nerūpi žmonėms, čia ji nėra jų dvasios dalyku. Čia žmonės gyvena dar silpna gyvybe. Ir toji nestiprėja, nedidėja, neleidžia tų spindulių, kuriuose vadiname kultūra. O kur nėra sveikos, tvirtėjančios gyvybės, čia kita, sveikesnė gyvybė, kita kultūra užima vietą. Nėra jai tatai tik leidžiama. Ji stačiai kūrybos valios verčiama tai daryti. Ir ji pati baudžiama silpnėjimu, jeigu ji tai nedaro. Skaityti toliau
Vydūnas. Tautos laisvė ir reikšmė (I) (4)
Artėjant Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos sukaktuvėms primename Vydūno 1923 m. skelbtas mintis apie Laisvė ir Tautą
Daug apie laisvę rašyta. O gal dar daugiau mąstyta. Irgi mūsų. Tačiau vis lyg nesuprasta, kas ji yra. Darbi sako tūli, kad žmogui visai nesą laisvės. Ir toks čia nesuderinamas priešingumas. Mat kalba ir rašo apie laisvę labai dažnai ir tokię, kurie tam neturi reikiamojo išmanymo. Kas laisvė yra, tegali pasakyti, kurs laisvas yra savo esmėje.
Vergas apie laisvę svajoja, bet jo svajonės niekuomet neatitiks tikrenybės. Iš verguvės paleistas, jis toli dar nėra laisvas. Ir visi aiškinimai, kas laisvė yra, jos jam nesuteiks. Skaityti toliau
Margučių dabinimo magija (0)
Prieš Velykas panevėžietė tautodailininkė Birutė Daunoravičienė panyra į palaimingą būseną – į rankas ima adatą, gremžtuką ir valandų valandas dabina sodria tamsia spalva nudažytus kiaušinius. Margučių skutinėjimas jai – tarsi meditacija, kai nutolsta visi rūpesčiai ir išskaidrėja mintys.
Sustoja laikas
„Praeina valanda, kita, trečia, net penkta, o laikas – tarsi sustojęs. Širdį Skaityti toliau
V.Rutkūnas. Kas kalama per Kalėdas? (39)
Kalėdos žymi Saulės sugrįžimą į mūsų pasaulį, kai dienų trumpėjimą pakeičia ilgai lauktas šviesėjimas. Kaip ir prieš daugelį tūkstantį metų mūsų išgyvenimas Žemėje tebelieka priklausomas nuo metų laikų kaitos, Saulės ir jos nuolatinio sugrįžimo pas mus. Pagal Saulės kelionę pradedami skaičiuoti Nauji Metai, maitintojėlė Žemelė irgi ilsisi ir brandina savo vaisius mums kartu su Saulele. Žmogaus gyvenimo, praėjusių metų įvertinimo ir naujų metų lūkesčiai neatsiejami nuo Saulės metų pradžios per Kalėdas. Dėl to šios šventės svarba įrėžta ir mūsų pasąmonėje. Kaip gamta atgimsta su Saulės sugrįžimu, taip ir žmonės turi galimybę permąstyti savo gyvenimo kelią ir svarbiausias vertybes, pasisemti gyvybinių jėgų ir ryžto kurti laimingesnį gyvenimą. Skaityti toliau
V.Bagdonavičius. Ar pavyks išgirsti Vydūno balsą ? (2)
Vokietijai pripažinus ką tik gimusią Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas pasiuntė sveikinimo laišką tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. Jame mąstytojas išreiškė tikėjimą tuo, kad „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui“ – „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Vydūnui atrodė, jog greitai ateis ta diena, kai pasijausime esą „dėkingi, kad mums likimas parinko gyventi Lietuvai“.
Mąstytojas įžvelgė priespaudų nuvargintoje, karo dar labiau nuskurdintoje Lietuvoje tebesant pakankamai daug „jaunatvės pasitikėjimo ir jaunatvės galių“ ir buvo įsitikinęs, kad „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“ [1]. Skaityti toliau
Vilniaus Romuva kviečia kartu atšvęsti Pusiaužiemį (4)
Sausio 25 d. penktadienį 18 val. Lietuvos liaudies kultūros centre (Barboros Radvilaitės g. 8). vyks Pusiaužiemio Ugnies šventė – senoviniai Naujieji Metai pagal Mėnulio kalendorių.
Šiemet Pusiaužiemį sutiksime pačiame žiemos įkarštyje – spaudžiant šalčiams. Tačiau vis aukščiau pakylanti Saulė įkvepia mus naujai pradžiai ir naujiems darbams. Pusiaužiemio metu budinami žalčiai, bitės, žadinama Ugnis. Visus šiuos apeiginius simbolinius veiksmus kviečiame atlikti bendraminčių būryje.
Pagerbsime Pusiaužiemio Ugnį – Gabiją, giedosime giesmes ir sutartines. Ypatingą dėmesį skirsime bičių sutartinėms. Skaityti toliau
Instinktai, archetipai ir pasaulio pabaiga (1)
Seniai norisi paanalizuoti šiuo metu labai stipriai žmoniją veikiantį pasaulio pabaigos vaizdinį ir su juo susijusias psichikos apraiškas. Carlas Gustavas Jungas, Edvardas Edingeris, kiti jungiškosios krypties psichoanalitikai pateikia simbolines apokalipsės vaizdinių interpretacijas. Giliau jas supratę, galėtume kitaip įprasminti fantazijas apie pasaulio pabaigą. Tuomet nebereikėtų rengti slėptuvių, kaupti negendančių produktų ir žvakių, o psichinę energiją sutelktume į vidinius pokyčius ir ekologišką gyvenseną.
Instinkto ir archetipo samprata
Jungas įvairiai apibrėžė archetipus – gretino juos su instinktais, vadindamas gelminiais instinktų vaizdiniais; Skaityti toliau
Diemedžio kvapo net kandys nepakenčia (0)
Diemedys, diemedėlis, dievmedis, dievo medis, žalmedis… Taip nuo seno buvo vadinamas daugiametis krūmas, kurį prie namų sodindavo ne tik tikintieji, kad jis baido piktąsias dvasias. Šis daugiametis puskrūmis žinomas tūkstantį metų. Vienuolynų soduose diemedis buvo auginamas vaistams, o viduramžiais paplito ir sodybose.
Atsparus šalčiams
Diemedis būdavo sodinamas po langu, mat jo kvapo nemėgsta musės, Skaityti toliau
