Žymos archyvas: galindai
R. Matulis. Ptolemėjo geografija ir baltų tautos (81)
Eugenijaus Jovaišos knygos Aisčiai – kilmė1 ir Aisčiai – raida2 paskatino parašyti šį straipsnį, kuriame bandysiu ieškoti jungiančių grandžių tarp E. Jovaišos pateiktų archeologijos mokslo duomenų, Algirdo Patacko knygoje Litua3 skelbiamos teorijos, jog baltai vos ne nuo ledynmečio yra mūsų girių vietiniai gyventojai ir Česlovo Gedgaudo4 bei Jūratės Statkutės Rosales5 teorijų, kuriose senovės baltai yra artimai tapatinami su getais – gotais ir apima didesnę Europos ir net Artimųjų rytų dalį. Šiuose tyrinėjimuose labai didelį poslinkį suteikė E. Jovaišos ir kitų artimai dirbusių pagalbininkų naujausi bandymai nustatyti Ptolemėjo geografijoje minimų tautų gyventas vietas. Taigi, kaip galima bandyti suderinti šias iš pažiūros visiškai prieštaraujančias viena kitai teorijas? Skaityti toliau
A. Patackas, A. Sabaliauskas. Dar du nauji Galindų slėpiniai (nuotraukos) (18)
Algirdas Patackas:
Jau buvo rašyta [1], kad Galisijos (Ispanijos šiaurės-vakarų krašto) hidronimikoje aptinkami galindiški-baltiški pėdsakai. Tai glumina, nes galindai atsirado Galisijoje geriausiu atveju tik VII-VIII a. Kaip žinia, hidronimai yra labiausiai archajiški iš visų vietovardžių, ir paprastai atkilėlių įnašas į naujai atrasto ir apgyvento krašto hidronimiką būna negausus arba išvis jo nebūna, o jeigu ir būna, tai atkilėliai juos taria iškraipytai arba verčia į savo kalbą.
Štai keletas galisiškų vandenvardžių: Skaityti toliau
Panevėžio kraštotyros muziejui perduoti saugoti priešistoriniai radiniai iš Protvos Galindos (nuotraukos) (2)
Panevėžio kraštotyros muziejus (PKM) pasipildė archeologiniais ir istoriniais eksponatais iš Protvos Galindos. Protvos galindai tai Okos aukštupyje (dabartinėje Maskvos ir Kalugos sritije) kadaise gyvenusi vakarinių baltų, t. y. prūsų, genties dalis vėliau asimiliuota slavų.
Panevėžietis, kraštotyrininkas, istorijos mėgėjas, galindų palikimo tyrinėtojas, romuvis, Panevėžio kolegijoje psichologijos dėstytojas Laimutis Vasilevičius PKM padovanojo įspūdingą archeologinių dirbinių ir kitų istorinių vertybių kolekciją: virš 40 titnago dirbinių ir titnago žaliavos, fosilijų, 5 ankstyvosios neolito keramikos fragmentus, Skaityti toliau
Mokslų akademijoje bus pristatyta archeologo E. Jovaišos knyga „Aisčiai. Raida“ (0)
Lapkričio 14 d., penktadienį, 15 val.Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) didžiojoje salėje (Gedimino pr. 3) bus surengta LMA tikrojo nario, archeologo, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto dekano prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografijos „Aisčiai. Raida“ pristatymas. Renginį ves Vilniaus universiteto prof. dr. Albinas Kuncevičius.
Antroji „Aisčių“ knyga „Raida“ tęsia aisčių (vakarų baltų) etninės istorijos tyrinėjimus. Ieškoma Didžiosios aisčių migracijos ištakų, nagrinėjama aisčių pasaulio sklaida į rytus, Skaityti toliau
Baltų vienybės ugnys ant Verkių kalno (5)
XII a. baltai gyveno gentimis. Tada buvo Prūsų, Galindų, Jotvingių (Sūduvių), Skalvių, Lietuvių, Kuršių, Sėlių, Žiemgalių, Latgalių gentys. Pabandykime įsivaizduoti kokiu būdu buvo palaikomas ryšys tarp genčių – kokiu būdu buvo pranešama apie priešų puolimą.
Tada nebuvo nei interneto nei telefonų. Net skaipo (Skype) tada nebuvo. Nebuvo net ir tokios senienos kaip telegrafas. O 1236 metų rugsėjo 22 dieną reikėjo susivienijus Skaityti toliau
Iš baltų istorijos: pirmieji metalistai Lietuvoje (video) (6)
Geležies amžius – intriguojantis laikmetis. Geležiniai plūgai, monetos, o ypač ginklai iš esmės pakeitė visuomenę ir jos santykius. Senajame geležies amžiuje, kuris datuojamas I–IV a., prasidėjo masinė dirbinių iš šios žaliavos gamyba, į Lietuvos teritoriją ėmė plūsti spalvotieji metalai iš Romos imperijos provincijų, vietos meistrai kūrė daug įdomių ir gražių papuošalų. Tapome lygiaverčiais senosios Europos nariais.
Anot archeologo prof. Mykolo Michelberto, tuo laikotarpiu Lietuvos juvelyrų, Skaityti toliau
A. Patackas. Giria – mūsų protėvynė (28)
Nedaug tautų gali šitaip pasakyti – kad gyvena ten, kur gimė („kur radosi, ten glūdi“ – Vaižgantas). Daugelis tautų gimė vienur, o apsigyveno kitur, o yra ir tokių, kurios nežino, kur ir kada gimė. Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo giria, toje girioje gimėme ir mes – baltai, aisčiai. Ši giria – mūsų gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje. Gal giliausiai lietuvišką–baltišką gyvenseną Skaityti toliau
Gudų poetas A.Mikus sukūrė dainą Galindų upei (video) (39)
Gudų poetas ir muzikantas Alesius Mikus sukūrė dainą upei, menančiai rytinių galindų vardą, – Golediankai, dabar tekančiai per Maskvos miesto rytinę dalį. Daina atliekama atkurtąja prūsų kalba. Turint omenyje, kad rytiniai ir vakariniai galindai galbūt kilę iš vienos šakos, prie šios upės baltai galėjo kalbėti tarme, artima prūsiškai.
Alesius Mikus, žinomas ir kaip „Kryvakryž“ grupės muzikantas, dainos žodžius ir melodiją sukūrė ant minėtos Golediankos upės kranto. Čia ji ir užrašyta 2011 m. rugsėjo 21 dieną. Alesiui pritaria kanklininkas Aleksandras Subotinas – Liuboslavas. Skaityti toliau
A.Patackas. Fenriras, arba ką byloja ežero dugno lobis apie galindus ir gotus (66)
Neseniai lrytas.lt, pasiremdamas Lenkijos spauda, paskelbė sensacingą informaciją apie Prūsijos Galindijoje, dabartinės Lenkijos Mozūrijoje, prie Nidajno ežero rastą lobį, įvardintą kaip „baltų genties galindų kario kapas“ [1].
Kodėl ši žinia yra sensacinga? Ogi todėl, kad keičia mūsų sampratą apie baltų ryšius su visa to meto Europos pagoniškaja oikumena, praplėsdamas juos vakarų kryptimi net iki Ispanijos. Bet apie viską iš eilės: Skaityti toliau
