Žymos archyvas: Deimantė Žuromskienė
D. Žuromskienė. Gyvas tarpininkas tarp žmogaus ir dangaus (0)
Žiema. Rodos, visas pasaulis baltas ir gražus. Dieve, koks puikus Tavo sumanymas! O kad už plastikinio lango nebūtų automobilių dujų, smogo, amžino skubėjimo…
Žmogui trūksta gamtos, trūksta gamtos laiko, kurio tėkmė amžina ir niekur neskubanti.
Kažkur medis visas apsnigtas ir vienišas,dar visiškai nuogas, „venom“ juodom, žiūri į artėjančius saulės žingsnius ir stebisi mūsų gyvenimais. Mėgsta medis žiūrėti į kelią – atsimena visus kelelius, visus posūkius, ne vieną šimtmetį skaičiuoja Skaityti toliau
D. Žuromskienė. Dieną ir sėkmę matuosime gaidžio žingsniu (0)
Didžiosioms metų šventėms uždarom vartus. Jau apsukom metų ratą, laukdami Šviesos atgimimo stebuklo. Pamiršom senų metų skriaudas, išsižadėjom senų paklydimų. Atminty pasiliko nepakartojama akimirka: ištartas švelnus žodis, ypatingas žvilgsnis, miela dovanėlė. Viliamės, jog turtingesni tapom pažinimu, gerumu, vieni kitų atjauta.
Už durų pasiliko ir tamsiausia naktis, ir trumpiausia diena. Bet liko laukimas sugrįžtančios šviesos ir saulės. Skaityti toliau
D. Žuromskienė. Apie Adventą, viltį ir gerumą (3)
Kai pirma šalna pakanda lapus ir vėjas baldosi už lango, artėja Adventas. Žengiame paskutinį žingsnį į žvarbią gruodžio naktį. Ir sniego paklotai matosi ne tik laukuose – ant miesto stogų. Lėtai nutupia snaigė ant delno. Norisi tvirtai suspausti , kad niekur nedingtų šis trapus mažytis stebuklas. O kad su baltu snaigių pūku kristų širdin šviesios viltys, nemeluotas džiaugsmas, švelnumas!
Tai virsmas, kuris, nori to, ar ne, vis tiek vyksta. Vyksta aplinkoje. O mumyse? Kur krypsta mūsų žvilgsnis? Kur skrieja mintys? Skaityti toliau
