Lietuviai – konservatyvi tauta. Audringoje geopolitinėje kryžkelėje, tarp Vakarų ir Rytų civilizacijų gyvenantiems lietuviams (dėl pavojingos Lietuvos geopolitinės vietos prof. Kazys Pakštas tarpukary atkakliai ieškojo vietos „antrąjai Lietuvai“ – Angoloje, Madagaskare, Argentinoje) tradicijos saugojimas, konservatyvus gyvenimo būdas yra būtinas stabilumo garantas. Dar tiksliau – išlikimo garantas.
Lietuviai yra giliai konservatyvi tauta – mūsų prieraišumas savo žemei atsispindi ir praėjusių amžių lietuviškoje literatūroje, mene ar filosofijoje, ir šiuolaikiniame gyvenimo būde – veik kiekvienas miestietis nori turėti nuosavą namą su nuosavu žemės sklypu arba bent jau sodybą Skaityti toliau
Kai prieš gerą dešimtmetį žmona apsisprendė kovoti prieš neteisėtas statybas (paprasčiau šnekant – korupciją) Kuršių nerijoje, pasiūliau jai prieš tai susirašyti savo ir artimųjų ydas, nuodėmes ir silpnybes, nes visa tai priešininkai panaudos kaip svarbiausią statybų argumentą. Taip pat pasiūliau išvardinti ir savo pliusus, nes priešininkai ir juos pavers minusais. Taip ir nutiko, tik viską dar reikėjo padauginti mažiausiai iš 5 kartų.
Jei užsimoji judinti įtakingųjų turtus, interesus bei keisti valdininkijos gyvenimo būdą, turi būti pasiruošęs stebėjimui per labai storą didinimo stiklą ir – greičiausiai – prarasti gerą vardą. O jei dar sugebi ir laimėti rinkimus, tai vien dėl šios pergalės įsigyji labai daug priešų – jais tapo visi pralaimėjusieji. Skaityti toliau
Kai tik prabyli apie emigracijos (valstybės nykimo) stabdymą, paprastai išgirsti pašaipūnišką atsaką: „Ką, siūlai sienas uždaryti? Pasaulis neišvengiamai globalėja ir nieko čia jau nebesustabdysi.“
Skamba lyg kapituliacija.
„Lietuvos jaunimas labiau Europos nei savos valstybės piliečiai“, – varpais muša Lietuvos jaunimo organizacijos. „Nesąmonė, – atsikerta liberalai. – Kam priešinat Lietuvą ir Europą? Juk tai vienas ir tas pats.“
Skamba taip, lyg jau nebeturėtume valstybės. Skaityti toliau
Kai branduolinio karo tarp Rusijos ir Amerikos bijantys lietuviai po Donaldo Trampo pergalės išsigandę klausia: „O kas bus dabar?“, atsakau: „Džiaukitės – dabar sumažės įtampa tarp Maskvos ir Vašingtono, nebebus pasaulinio karo.“
Tačiau jų akyse matau tik pasipiktinimą – tikras patriotas būtinai privalo tikėtis karo arba mažų mažiausiai naujos Lietuvos okupacijos – kaipgi kitaip? (Įdomu tai, kad dėl okupacijos ir pasaulinio karo ne mažiau baiminasi ir rusai: kaip gūdžiais sovietiniais laikais jie masiškai apmokomi „civilinės gynybos“ NATO užpuolimo atveju.)
Kai stiprėjančia Rusijos galybe įtikėjusiems lietuviams aiškini, kad priešingai – iš savo Skaityti toliau
Kada, o Viešpatie, kada,
Siaurųjų partijų liga
Nustos mus nelaimingus ėsti?
/Maironis/
Drama verta rašytojo plunksnos: po pirmojo Seimo rinkimų turo „istorinę pergalę“ šventęs naujai iškeptas konservatorių lyderis po antrojo susinervinęs atsiprašinėjo už pralaimėjimą – po ketverių opozicijos metų konservatoriai gavo mažiau mandatų nei po krizinio valdymo. Skaityti toliau
„Jo byla teisme ėjo be didesnių keblumų. Nusikaltėlis tvirtai, tiksliai ir aiškiai palaikė savo pareiškimą nepainiodamas aplinkybių, nelengvindamas jų savo naudai. Paklaustas, kas gi jį privertė ateiti ir prisipažinti, stačiai atsakė, kad vien tiktai nuoširdi atgaila. Bet nuo čia jau prasideda nauja istorija, istorija apie tai, kaip žmogus pamažu atsinaujina, apie tai, kaip jis pamažu atgimsta, pamažu pereina iš vieno pasaulio į kitą…“
Ne, ši istorija ne apie buvusį liberalų vadą Eligijų Masiulį – čia citata iš F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“. E. Masiulis, deja, ir toliau rūpinasi ne savo sąžine, siela ar vidiniu atgimimu, bet išorinio kailio gražinimu, todėl jo žadėta „išpažintis“ Skaityti toliau
Politinis kalinys, nepriklausomybės signataras a. a. Algirdas Patackas yra taikliai pastebėjęs, kad lietuvių tautos sukilimai prieš okupantus prasiverždavo maždaug kas 20–30 metų.
Taigi iš Rusijos imperijos, gniaužusios Lietuvą beveik du šimtmečius, bandė išsiveržti kiekviena lietuvių karta. Nepaisant tūkstančių nukentėjusiųjų, atimtų, surusintų dvarų po 1831 m. sukilimo, 1863-iaisiais vėl visą Lietuvą apėmė ginkluoto pasipriešinimo dvasia; dar po dvidešimties metų gerokai nukraujavusius žemaičius pakeitė suvalkiečių inteligentija, šįkart pakėlusi lietuvius į taikų dvasinį išsivadavimą: Skaityti toliau
Ši vasara tiesiog kunkuliuoja politinėmis dramomis: islamiškasis terorizmas tapo Prancūzijos kasdienybe (žudynės Nicoje visus pribloškė ne tik aukų skaičiumi, bet ir nauja naikinimo forma – sunkvežimiu), atbėgėliai iš Azijos su šūksniais „Allahu Akbar“ peiliais ir kirviais užpuldinėja traukinių keleivius Vokietijoje, 18-metis iranietis Miuncheno prekybos centre nušovė devynis vokiečius, nepavykęs karinis perversmas Turkijoje pažymėtas šimtais nušautųjų ir tūkstančiais suimtųjų, masinis rusų sportininkų dopingo vartojimas ir valstybiniu lygiu vykdytas sukčiavimas Londono ir Sočio olimpiadose sudrebino ir olimpines žaidynes Brazilijoje. Skaityti toliau
Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos didžiausia grėsme yra įvardijama Rusija ir šiam pavojui atitolinti skiriama daug jėgų ir finansų. Užsienio, saugumo, energetikos strategijos, milijardus kainuojantys projektai (atominė elektrinė, dujų terminalas, skalūnų angliavandeniliaiir pan.) kuriami ne pagal sąnaudų ir naudos analizę, bet išskirtinai žvelgiant tik per Rusijos grėsmės prizmę. Artėjanti ekologinė katastrofa – visuotinis atšilimas, kurį didžiosios valstybės vadina rimčiausia grėsme planetai, o teologai –Apvaizdos ženklu žmonijai, Lietuvoje vertinamas su ironiška šypsena: „žaliųjų“ Kremliaus agentų primesta pseudoproblema, Skaityti toliau
Graudi realybė – lietuvių tauta nyksta akyse. Lietuva, kaip Tautos buveinė, tvirtėja, bet jos esmė, turinys byra ir nyksta.
Skaudu. Atlaikę šimtametes okupacijas, išsaugoję uždraustą žodį, išstovėję žiauriausiose geopolitinėse pervartose, požemių bunkeriuose, tremtyse ir lageriuose, anot poeto – šitiek trinti, klumpam svajonės išsipildyme, neatsigręždami bėgam nuo jos. Negi atlaikėme žemesnių civilizacijų priespaudą tik tam, kad ištirptume aukštesnėse?
Dar graudžiau, kad nedrįstam net pamatyti savo saulėlydžio. Antrą dešimtmetį Skaityti toliau
Kai manęs klausia, ar dar nepabodo rašyti apie pasenusią ir niekam nebeįdomią Garliavos tragediją, atsakau: „šia tema sunku rašyti, ji slegia, norėtųsi jos išvengti, bet ji, deja, dar nesibaigė. Tad tylėti negalima, ypač kai už tylos uždangos teisiami nuskriaustieji.“
Ši byla nepasibaigusi ne tik todėl, kad mergaitė ir jos motina tebesaugomos nuo visuomenės, kad iki šiol nė vienos pusės neįtikina neįtikėtinos Drąsiaus Kedžio ir Andriaus Ūso mirtys, bet ir todėl, kad niekas iki šiol nenubaustas už perteklinį jėgos naudojimą prieš beginklius, dorus žmones, susirinkusius Garliavos Klonio gatvėje dėl nesavanaudiškų, humanistinių motyvų. Skaityti toliau
„Konstitucija – Tautos stiprybė. Jei visi išmanysime savo valstybingumo pagrindus, būsime stiprūs ir laisvi per amžius“ – patosiškai skelbia teisingumo ministras, kviesdamas į devintą kartą rengtą Konstitucijos egzaminą (jame dalyvavo daugiau kaip 31 tūkst. piliečių).
Tačiau kas yra tikrieji mūsų valstybingumo pagrindai? Pagal kokią Konstituciją Teisingumo ministerija mus egzaminuoja – Tautos ar valdžios?
Reikalas tas, kad Lietuvoje jau kuris laikas egzistuoja dvi konstitucijos: viena tikroji, priimta Tautos, bet Konstitucinio Teismo ir kai kurių politikų stumiama į gyvenimo užribį, Skaityti toliau
Tikriausiai šitame „biblinio masto“ pabėgėlių kontekste menkaverčiu palaikysite tokį klausimą: O kokia kalba ir kokiais rašmenimis rašysime tų šimtų, o vėliau jau tūkstančių Lietuvoje apgyvendintų pabėgėlių pavardes jų tapatybės dokumentuose (asmens pažymoje ar pase, ligonio istorijoje, banko kortelėje ir t.t.)?
Aišku, kad ne tigrėjų (tai Lietuvos pageidaujamų pabėgėlių iš Eritrėjos kalba) ir ne arabų (sirų kalba). Juk nė vienas Lietuvos pareigūnas nemokėtų nei perskaityti jų pavardžių tokiais rašmenimis, nei užrašyti – ką jau ten atspausdinti kompiuteriu, pavyzdžiui: الجمهورية العربية السورية Skaityti toliau
„Popiežius ragina tikinčiuosius priimti pabėgėlius į savo šeimas, bet mes vis mąstome, kad tai ne apie mus“, – redakcijos susirinkimo metu sako Andrius. Retoriškai klausiu: „O ką daryti po to – mokyti migrantus lietuvių kalbos, vesti į perpildytą darbo biržą, ieškoti vaikų darželių, kurių trūko iki šiol?“ „Svarbiausia kad jie gautų lovą ir stogą, po to bus matyti“, – sako Saulena.
Taip pasvarstę ir išsiskirstome.
Nėra išganingų sprendimų šitoje Europos krizėje. Nereaguoti į prašančius pagalbos neleidžia širdis, priimti visus, kam tos pagalbos reikia, trukdo protas. Skaityti toliau
Duomenis, kurie nesutampa su visuotinai skelbiamomis tiesomis, mokslininkai vadina anomalijomis (gr. anōmalia — nelygumas). Pradžioje tokios anomalijos būna niekinamai atmetamos, į jas nekreipiama dėmesio. Tačiau vėliau paaiškėja, kad didžiausius atradimus ir lemia anomalijos, jau ne kartą privertusios mokslą iš esmės pakeisti savo strateginę kryptį.
Teisėje, tiksliau – nusikaltimų tyrime, taip pat būna anomalijų, pradžioje atrodančių kaip nereikšmingos smulkmenos, tačiau vėliau sugriaunančios pagrindinę versiją ar priverčiančios išleisti į laisvę net nuteistuosius iki gyvos galvos, kaip neseniai nutiko JAV. Skaityti toliau
Pažvelgus į Lietuvos nueitą 25 metų kelią po Kovo 11-osios, aiškiai matyti, kad galima parašyti du diametraliai priešingus straipsnius.
Pirmąjį – šventinį, patosinį – geriausiai nusakytų šie Ukrainos nacionalinio televizijos kanalo žinių vedėjos komplimentai: „Lietuva – ideali šalis, matome, kaip jūs labai pasikeitėte, kiek jūs nuėjote į priekį, dėl narysčių ES ir NATO jūs jaučiatės stabiliai, turite demokratiškus įstatymus. Mes taip pat to labai norėtume…“
Taigi, kažkam esame siekiamybių kraštas, nužygiavęs tikrai skausmingą kelią ir, ačiū Dievui, jau pamiršęs, kaip po Dainuojančios revoliucijos, Skaityti toliau
Prisipažinsiu – nėra labai jauku apie Garliavos tragediją rašyti ne pagal oficialią versiją. Nes tuoj pat plačių pažiūrų profesorių ar tolerantiškų humanistų esi pasmerkiamas kaip žmogžudžio gynėjas ar linčo teismo šalininkas, politikų – kaip per vaiko ašaras besibraunantis į valdžią (į jų nesibaigiančią valdžią), teisininkų – kaip teisinės valstybės (lyg tokią turėtume) griovėjas. Ir net kai kurių dvasininkų, kviečiančių gailestingumui net ir komunistinio genocido vykdytojams, – kaip atleidimo nevertas violetinis. Delfi redaktorė, savo dienraštį laikanti Lietuvos nuomonės formuotoju, neseniai paskelbė dar tokį nuosprendį: Skaityti toliau
Aktyvioji mažuma ir toliau brutaliai stumia Lietuvą į oficialų gėjų „šeimų“ įteisinimą, tad turim suprasti, jog tuomet ateis ir jų teisė įsivaikinti.
Kadangi absoliuti dauguma Lietuvos piliečių tam nepritaria, šis procesas vykdomas apgaulės būdu, atvirai laužant pamatinį piliečių susitarimą – Konstituciją ir jos svarbiausią principą: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Savo suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (2 ir 4 Konstitucijos straipsniai). Skaityti toliau
Socialdemokratai ir liberalai kitą rudenį naujame Seime sudarys valdančią koaliciją ir formuos vyriausybę. Tokios išvados peršasi nagrinėjant savivaldos rinkimų rezultatus – abiems šioms partijoms turėtų užtekti balsų daugumai, o jei kažkiek pritrūks, pasikalbins kokią smulkią frakcijėlę, pvz. valstiečius.
Po kitų Seimo rinkimų visos kalbos apie dešiniųjų ir kairiųjų vyriausybes teliks tik teoriniai politologų samprotavimai, kurie, beje, jau seniai mažai turi ką bendro su realybe. Kita vertus, net ir politologinių teorijų yra įvairių: pvz., JAV liberalai yra laikomi kairiaisiais – dėl savo užsienio, gynybos, šeimos politikos ir pan. Skaityti toliau
„Keturios ekspertų grupės atliko tyrimus ir priėjo prie vienodos išvados: hidraulinis ardymas yra tiesiogiai susijęs su pavojais žmonių sveikatai ir aplinkai. Trūko tik gubernatoriaus, norinčio išgirsti mokslininkų argumentus ir pasiruošusio pasipriešinti naftos ir dujų industrijai tuo metu, kai kiti politiniai lyderiai atrodė linkę kapituliuoti. Reikėjo gubernatoriaus su vizija, jog Niujorko ekonomika neturi remtis naujausia nesveika idėja: reikia išdraskyti kuo daugiau žemės ir visa tai po to sudeginti liepsnose. Gubernatoriau Kuomo (Cuomo), ačiū, kad pasirodėte esąs stiprus lyderis“, – taip kalbėjo amerikiečių biologė ir ekologinio judėjimo aktyvistė Sandra Steingraber po to, kai Niujorko valstijoje įstatymu uždrausta taikyti hidraulinio skaldymo technologiją Skaityti toliau
Tautos atstovai renkami remiantis lygia rinkimų teise.
Įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys lygūs.
(Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos)
Kaip reaguotume, jei per finalines trečios lygos varžybas už vieną iš komandų staiga išbėgtų profesionalai iš aukščiausios lygos, o po laimėtų rungtynių vėl tą komandą paliktų – iki kito finalo?
Tikriausiai šauktume: taip nesąžininga, apgavystė, kur žiūri teisėjai, anuliuoti tokias varžybas ir pan.? Skaityti toliau
Jaunas karys nori žūti už tėvynę;
patyręs karys nori ją apgint
(iš Daliaus Stanciko teksto „Apie drąsą ir patirtį“)
Šiame teisingame ir literatūriškai efektingame priešpastatyme trūksta keleto žodžių – turėtų būti taip:
Jaunas karys nori žūti už tėvynę, jei to prireiks;
patyręs karys nori ją apgint, ir, jei prireiks, paaukoti gyvybę Skaityti toliau
Per gerus penkerius Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metus joks kitas jos pasisakymas nesulaukė tokių prieštaringų vertinimų, kaip Rusijos išvadinimas bailia teroristine valstybe, slepiančia savo karą su Ukraina.
„Būtų gerai, jei Lietuvos prezidentė pašvelnintų savo komjaunuolišką įkarštį, nekompleksuotų dėl savo sovietų praeities, kuri, matyt, priverčia ją būti šventesnę už Romos popiežių“, – toks buvo Rusijos užsienio reikalų ministerijos atsakas, šalia to dar uždarant Lietuvos automobiliams įvažiavimą į Rusiją. Skaityti toliau
Iki lietuviško lito pabaigos liko tik geras mėnuo. Suprantu jausmus visų, kurie liūdi dėl dar vieno nykstančio svarbaus valstybingumo simbolio, bet šįkart pakalbėkime vien apie premjero pažadus: euro įvedimą teigiamai pajus kiekvienas Lietuvos gyventojas.
Jau porą mėnesių parduotuvėse ir turguose galime stebėti prekių kainas tiek litais, tiek eurais – taip Vyriausybė bando apsisaugoti nuo latviškų ar estiškų pamokų, kai keičiant pinigus verslininkai šį virsmą naudoja egoistiniams tikslams. Net 17 valstybės priežiūros institucijų tikrina kainų litais ir eurais atitikimą, pažeidimai skaičiuojami šimtais – vien rugsėjo mėnesį oficialiai nustatyti 265. Skaityti toliau
Vėl stovime istorinių, Lietuvai itin reikšmingų įvykių akivaizdoje.
Jei prieš ketvirtį amžiaus patys griovėme tuomet galingiausią pasaulyje imperiją, tai dabar stebime kaip jos likučius, tiksliau – pamatą, ardo ukrainiečiai. Šią žiemą ir pavasarį Ukrainoje masiškai virtę Lenino paminklai (nuo metų pradžios jų nugriauta per 300; ir kas galėjo pagalvoti, kad po 2004 m. oranžinės revoliucijos jų ten išlikę tiek daug – daugiau nei 2 tūkst.) pagaliau įgijo ne tik simbolinę reikšmę. Skaityti toliau
Sekmadienį Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis man atsiuntė Laimutės ir Vytauto Kedžių pagalbos prašymą. Tų pačių Kedžių, kurių anūkė prieš pustrečių metų klykianti ir besispardanti buvo išnešta iš gimtų namų kojomis į priekį. Tiesa, prieš tai iš savo namų be jokios būtinybės buvo išmesti ir patys seneliai: močiutė išnešta basomis, užverstu sijonu ir taip nuvežta į nuovadą, o senelis kelių žaliūkų išvilktas už rankų. Tą mergaitės gelbėjimo nuo ją auginusių senelių operaciją įvykdė valstybė, pasitelkusi 150 ginkluotų ir smurtaujančių policininkų (pati Prezidentė pripažino, kad Garliavoje panaudota neadekvati jėga). Skaityti toliau
Dvi geros naujienos savivaldos lygmeny.
Pirmoji ta, kad iki šiol vietos rinkimų kampanija, tegu ir neoficiali, dar nebuvo prasidėjusi taip anksti – prieš pusmetį iki rinkimų. Pirmąkart vyksiantys tiesioginiai merų rinkimai taip suaktyvino partijas, kad nuo rugsėjo pradžios veik kasdien girdime apie jų kandidatus ir net jau prasidėjusias mini dvikovas.
Ir dar kokius kandidatus: Liberalų sąjunga, siekdama galutinai sunaikinti savo vienintelį likusį priešininką liberaliame sparne
Jau kuris laikas neatsikratau įspūdžio, kad kurdami valstybę mes vis kopijuojame kitų gyvenimus, neišgyvendami patys savęs. Regis, kuriame savo valstybę aklai nusirašinėdami nuo kitų – neva geresnių už mus. Matėte, kaip vaikai nesusimąstydami mėgdžioja klasės lyderius? Panašiai elgiamės ir mes.
Todėl ir judam pagal kažkokį keistą, iš įvairių skutelių sudėliotą, dažnai prieštaringą valstybės ateities scenarijų, kuriame nebelieka nieko savito, nieko lietuviško, dėl ko nesinorėtų krautis lagaminų ir vykti į užsienį – pas tuos geresnius, gražesnius, turtingesnius, kuriuos mėgdžiojame. Skaityti toliau
Tėtis išėjo gražiai, lydint visiems artimiausiems žmonėms. Bet vis tiek su savo slėpiniu – kaip ir per gyvenimą. Apie tą slėpinį ir sunkią dalią sakydavo taip: gimiau Didįjį penktadienį.
Tą tvermės, tikėjimo paslaptį išsineša ir visa nepalaužta lagerių karta, tyliai, nepastebimai besitraukianti iš mūsų pasaulio. Tėtis buvo vienas jaunesnių jos atstovų – į moksleivišką pasipriešinimą įsitraukė šešiolikos, į kalėjimus pateko likus tik keleriems metams iki Stalino mirties. Po to gulagų speigas kankino tik pavienius drąsuolius. Skaityti toliau
Neseniai Prezidentės priesaiką priėmęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas ne kartą pažeidė Konstituciją ir Teisėjų etikos kodeksą.
Teisėjų etikos kodeksas nusako 10 taisyklių, kurios leistų teisėjui išlikti teisingam ir nešališkam. Tarp jų yra ir tokios: „neturėti asmeninio išankstinio nusistatymo priimant sprendimus ir nereikšti išankstinės nuomonės nagrinėjamos bylos klausimais; vengti viešų pasisakymų, leidžiančių nuspėti nagrinėjamos bylos baigtį; konfliktinėse situacijose elgtis nešališkai, ieškoti objektyviausio ir teisingiausio sprendimo“. Skaityti toliau
