Žymos archyvas: Angelė Vyšniauskaitė

K. Aleknaitė. Senųjų Lietuviškų vestuvių papročiai ir apeigos (1)

Vestuvės Karageliškių kaime, Elektrėnų sav. | E. Jakonienės nuotr.

Vestuvės, tai – amžinos meilės ir noro kartu praleisti visą gyvenimą įrodymas.

Tokio meilės įrodymo ir šeimos kūrimo noras, nesumažėjo ir šiais laikais. Tačiau, vis dažnesnė pora, tuokiasi iš reikalo, siekdami kažkokios naudos sau. O ir priesaika prieš Dievą nebeatrodo tokia būtina, kadangi, retas kuris, nuoširdžiai tebetiki, kad santuoka gali trukti visą gyvenimą. Skaityti toliau

K. Aleknaitė. Namai – didžiausia vertybė. Namų simbolika etninėje kultūroje (0)

Pirkia. Dzūkija. XX a. Lietuvių liaudies menas. Architektūra I knyga. 171

Kokia mintis, pati pirmoji užgimsta galvoje, kai pamąstome apie namus, kai ištariame žodį – „namai“?

Ko gero, daugeliui šis žodis siejasi su – jaukumu, ramybe, šiluma…

Kitiems, tai – saugus kampelis, erdvė, kurioje galima pasislėpti nuo gyvenimo negandų, kasdienių vargų. Tai vieta, kurioje galima pasisemti taip reikiamos vidinės ramybės, drąsos kovoti ir siekti tikslų, ryžto, kuris padės užtikrintai žengti per tokį širdžiai mielą, ašarų prisigėrusį ir džiaugsmingo juoko girdėjusį – namų slenkstį. Skaityti toliau

J. Šorys. Vėlinės ir Kūčios – akistata su protėviais (7)

velines-v.daraskeviciaus-nuotr

Vis girdint įgrisusius „kalbančiųjų galvų“ aimanavimus dėl menko „Lietuvos žmonių“ įsitraukimo į visuomeninius judėjimus, pilietinius sambūrius, atrodo, radosi gal dar veiksmingesnė ir demokratiškesnė nuomonių reiškimo (ir prastūmimo) forma – peticijos. Jose lyg kardiogramose pasimato tikrieji žmonių norai ir lūkesčiai, dar neįvelti į lipnų politinių technologijų voratinklį. Surašai atsainiai pūgžlinėti, t. y. be rūpesčių lyg krapų balkono lovelėse augintojui gyventi, neleidžiantį tekstą su „visa teisybe“ ar genialia idėja,

Skaityti toliau