Žymos archyvas: Andrius Martinkus

A. Martinkus. Rusijos revoliuciją prisimenant (8)

Alkas.lt koliažas.

Netrukus minėsime vieno svarbiausių kelių pastarųjų amžių pasaulio istorijos įvykių, suvaidinusio išskirtinį vaidmenį ir mūsų valstybės istorijoje, šimto metų sukaktį. 1917 m. vasario mėnesį Rusijoje buvo nuversta monarchija, o tų pačių metų spalį valdžią šalyje užgrobė bolševikai – po kelerius metus trukusio kruvino pilietinio karo jie įvedė vieną nuožmiausių politinių režimų žmonijos istorijoje ir pradėjo iki tol nematyto masto socialinės inžinerijos eksperimentą (vėliau panašių eksperimentų įvairiose pasaulio vietose bus dar ne vienas), kurio vienas pagrindinių bruožų buvo kova su Biblijos religija ir siekis pakeisti šią Dievo įkvėptą knygą nuo Dievo atkritusios Vakarų filosofinės minties pagimdytomis knygomis. Skaityti toliau

A. Martinkus. Žaliojo tilto skulptūras – į Grūto parką, o neoliberalizmą – į istorijos teismą (23)

Liberalų soc. tinklapio nuotr.

Aš esu už Žaliojo tilto skulptūrų demontavimą ir už genocido sampratos išplėtimą taip, kad SSRS komunistų vykdyti nusikaltimai žmoniškumui būtų prilyginti Vokietijos nacionalsocialistų vykdytiems nusikaltimams. Tačiau su viena sąlyga. Skulptūros turėtų būti demontuotos kartu su dabartine socioekonomine sistema ir ją aptarnaujančia politine struktūra. Atitinkamai genocido samprata turėtų būti išplėsta taip, kad apimtų Lietuvos neoliberalų įvykdytus ir tebevykdomus nusikaltimus žmoniškumui – lietuvių tautai ir Lietuvos piliečiams. Skaityti toliau

A. Martinkus. Apie inteligentų „verkšlenimą“ (1)

Geriau būti nepatenkintu Sokratu negu patenkinta kiaule.
John Stuart Mill

Esama inteligentų verkšlenimo, tačiau esama ir pasaulėjautos, kuri tai, kas sveikam moraliniam jausmui atrodo juoda, sau (ir kitiems) vaizduoja esant balta. Šiai pasaulėjautai XXI a. pradžioje atstovauja visas spektras įsitikinimų ir nuomonių, pradedant tvirtinimu, kad dėl visuotinio atšilimo kalta ne žmogaus veikla (ir kad viskas susitvarkys savaime), baigiant Lietuvos ministro pirmininko viename interviu pareikšta mintimi, kad masinė lietuvių emigracija yra „normalus“ procesas, liudijantis, jog lietuviai „yra drąsi tauta“. Tokią pasaulėjautą (nuoširdžią ar per prievartą sau ir kitiems brukamą – kitas klausimas) galima pavadinti „nusikalstamu optimizmu“. Skaityti toliau