 |
Lituanistikos klasika
Vydūnas. Mūsų uždavinys (IV) (0)
Lietuvių tautos gyvėjimas: Keli senesni gyvybės žymiai
Lietuvių tautos nykimas tūlų lietuvių jau seniai buvo numanomas. Rašoma, būk lietuvių didžiūnai XVI šimtmetyje pradėję pabusti ir bandę tautos nykimą sulaikyti. Bet tai neteisinga. Ne kraujo pasilpimas, sąmonės apsiniaukimas, tautos gyvybės nykimas buvo matomas, bet vien valdžiavos galybės dingimas, arba dar veikiau lenkų vyravimas Lietuvoj. Yra žinomas dalykas, kad Lietuvos didžiūnai ir tie, kurie prieš lenkus stojosi, buvo lenkų kalbą ir būdus priėmę. Be abejonės, šitas pasipriešinimas prieš lenkus buvo sukilimas lietuvių kraujo. Skaityti toliau
Vydūnas. Mūsų uždavinys (III) (0)
Galutinio pasilpimo žymiai
Pažvelgdami į lietuvių tautos 700 metų gyvenimą, išvydome visokias tautos pasilpimo priežastis. Nebuvo auginamas bendrasis tautos gyvenimas. Valdžiava buvo steigiama ne iš noro visos tautos, bet iš didžiūnų galybės geidimo.
Tautos kraujas buvo karuose praliejamas, svetimas priimamas. Ypačiai daug jo parėjo iš Lenkijos po Didžiojo mūšio. Lenkų tauta vyriausiai ir silpnino lietuvių tautos sąmonę. Lenkai nešė Lietuvon savo kalbą ir tikybą. Ėjo taip per šimtmečius. Krikščionių tikyba buvo lenkų tikyba. Dar ir šiandien lenkų kalba ir lenkų tikyba kartu lietuviams teikiama. Skaityti toliau
Vydūnas. Mūsų uždavinys (II) (2)
Panaikinimas pačios lietuvių tautos stiprybės
Iš paduotų nurodymų, be abejonės, aiškėja, kad lietuvių tautos tikybos naikinimas labai turėjo kenkti lietuvių tautos gyvybei. Galima tiesiog sakyti, kad taip tos gyvybės šaknis buvo kertama. Visai ypatingu būdu tai buvo daroma. Svetimieji ateiviai peikė tikybą ir savąją siūlė žmonėms. Pagaliau dar patys valdovai prisidėjo prie to darbo. Mindaugas krikštydinos su saviškiais. Jis statė naujajai tikybai rūmus. Vienas jo sūnų buvo net tos tikybos skelbėju. O taip darė ir kiti vėlesnių laikų valdovai. Skaityti toliau
Vydūnas. Mūsų uždavinys (I) (24)
Lietuvių tautos sąmonė senovės tikyboj
Kalbėdami apie tautas, skiriame žmones pagal kraują ir kalbą. Visos žmonių ypatybės pasižymi vyriausiai krauju ir kalba. Ir nėra tai be pagrindo. Krauju ir kalba žmogus sumegztas su regimu gyvenimu. Vienok, norint žmogų pilnai suprasti, reikia dar giliau ir toliau žvelgti. Yra dar vienas dalykas, kuriuo žmogus skiriasi nuo žmogaus, o vyriausiai tautos nuo tautų. Apie jį reikia dar ir pamąstyti.
Kuomet žmogus tik pradeda apie save, apie savo asmenybę pamanyti, jis tarsi leidžiasi į gyvenimo gelmes. Nebeužtanka jam tad paviršutiniškų santykių. Jo dėmesys kreipiasi į gyvenimo priežastį. Žmogus nori giliausias savo esimo sąlygas ištirti. Skaityti toliau
Z. Vaišvila. Rinkimai – nerinkimai (17)
Gegužės 9-oji. Paskutinieji kandidatų dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimuose debatai LRT. Pertraukos metu – „Panoramos“ reportažai. Įvykiai Ukrainoje. Pergalės prieš fašistinę Vokietiją diena. Europos Sąjunga ir Lietuvos dar Respublika mini Europos dieną – Tautiškos giesmės autorius Vincas Kudirka savo vardo aikštėje Vilniuje apvyniotas mėlynu ES šaliku, papuoštu geltonų žvaigždučių ratu. Ir nemokama (?) jaunojo „mičiūriniečio“ pamokėlė apie užsienietiškų liepų sodinimo naudą Vilniaus gatvėse.
Suprantamas priešrinkiminis rinkinys. Skaityti toliau
Išleista lietuvių papročių, burtų ir apeigų „enciklopedija“ (1)
Prekyboje jau pasirodė „Minties“ leidyklos išleista knyga „Lietuvių kalendorinės šventės. Iš Jono Balio palikimo“.
Į šią knygą sugulė J. Balio (1909-2011) surinkta medžiaga, susijusi su lietuvių kalendorinėmis šventėmis. Tai savotiška lietuvių papročių, burtų ir apeigų enciklopedija, kurioje galima rasti pačių įdomiausių ir netikėčiausių lietuvių tautosakos elementų.
Leidinyje daug dėmesio skiriama burtams, susijusiems su vedybomis, turto įsigijimu, derliaus gausa ir kitais rūpimais klausimais. Skaityti toliau
J.Girnius. Tauta ir tautinė ištikimybė (I) (1)
Ištraukos iš 1961 m. Juozo Girniaus knygos „Tauta ir tautinė ištikimybė“ (Raštai, Vilnius: Mintis, 1995).
Tikrovėje yra ne abstraktūs individai, o žmonės, priklausantys tai ar kitai tautinei bendruomenei. Ta ar kita tauta sudaro atitinkamos politinės organizacijos branduolį. Kiekviena valstybė faktiškai remiasi viena kuria tauta, net ir tada, kai ji yra pasijungusi daugiau tautų. Tik pastaruoju atveju, kaip akivaizdžiai istorija liudija, tos kitos tautos ne laisvai gyvena, o daugiau ar mažiau atvirai yra slopinamos. Šita skaudi istorinė patirtis iškėlė tautinės valstybės principą, pripažįstantį tautoms teisę laiduoti savo laisvę nepriklausomomis valstybėmis. Laisvės ilgesys išskleidė tautinės valstybės idėją. Skaityti toliau
Vydūnas. Aisčių (baltų) religija (38)
Minėdami žymaus mūsų filosofo, rašytojo, publicisto, kultūros veikėjo Vilhelmo Storosto-Vydūno (1868 m. kovo 22 d. – 1953 m. vasario 20 d.) gimimo 144-ąsias metines, skelbiame ištrauką iš jo vokiškai parašytos ir 1932 m. išleistos Mažosios Lietuvos istorijos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (skelbiama pagal 2001 m. išleistą Vitos Gaigalaitės ir Rapolo Šaltenio vertimą į lietuvių kalbą, p. 243–249).
Stipriausia tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už kalbą, nuo seno yra jos religija. Baltams – anų laikų aisčiams – ši tiesa ne mažiau galioja dar ir šiandien.Atsiminkime, kad senovėje aisčiai buvo artimesnių ir tolimesnių kaimynų laikomi tiesiog religijos skleidėjais. Skaityti toliau
T. Narbutas. Tikrosios Lietuvos sienų su slavų žemėmis aprašymas (16)
1784 m. lapkričio 8 d. Šiauruose, prie Rodūnios, gimė lenkiškai rašęs lietuvių istorikas romantikas Teodoras Narbutas. Pagal išsilavinimą inžinierius T. Narbutas parašė ir išleido iki šiol plačiausią 9 tomų „Lietuvių tautos istoriją“ (1835–1841). Gyvendamas toli nuo mokslo centrų ir archyvų saugyklų jis stengėsi atrasti ir savo istorijoje panaudoti naujų, iki tol nežinomų, šaltinių – kartais jam tai pavykdavo, o kartais jis neatsispirdavo pagundai pasiremti ir falsifikatais. Tai lėmė jo darbams prastą šlovę istorikų akyse, bet savo pagrindinį tikslą – pažadinti visuomenės susidomėjimą Lietuvos istorija – jam pavyko pasiekti. Be pagrindinio veikalo T. Narbuto plunksnai priklauso ir smulkesnės istorinės apybraižos, 1856 m. surinktos rinkinyje „Mažesnieji istoriniai raštai“.
T. Narbuto gimtadienio proga skelbiame vieną iš tų apybraižų – XIX amžiuje gana įtakingą etninės Lietuvos ribų aprašymą. Skaityti toliau
K.Būga: Vietų vardai – istorijos šaltinis (7)
www.alkas.lt
1879 m. lapkričio 6 d. Pažiegėje (Zarasų r.) gimė Kazimieras Būga. Neilgas jo gyvenimas nutrūko 1924 m. gruodžio 2 d. Karaliaučiuje, o palaidotas jis Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Vis dėlto Kazimieras Būga paliko vieną ryškiausių pėdsakų lietuvių kultūros istorijoje. Jį galima laikyti tikruoju lietuvių kalbos mokslo kūrėju. K. Būgos gimtadienio proga skelbiame jo 1922 m. parašytą ir Maironiui dedikuotą straipsnį “Vietų vardai – istorijos šaltinis”.
Iš “Kalbos ir senovės” (Kaunas 1922) pratarmės mes jau žinome, kad mūsų kalba kalbininkui istorininkui gali atstoti archyvą, kuriame istorijos dokumentus sudaro ne tiktai bendriniai, bet ir tikriniai vardai. Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti. Žemės atsakas painumo yra lygiai painus, kaip ir senosios Pitijos. Todėl aiškintojui reikia būti gudriam ir atsargiam. Reikalaujamo gudrumo ir atsargumo aiškintojas turi mokytis lyginamojoje gramatikoje. Skaityti toliau
