 |
Lietuvos repolonizacijai – ne!
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžių slavinimas ir lenkinimas (0)
Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 21–31. Sutrumpinta.
Lietuvių asmenvardžių, kaip ir viso lietuviško vardyno, slavinimą bei lenkinimą tyrė daugybė mokslininkų, tiek lietuvių, tiek ir užsieniečių. Iš pastarųjų minėtini Jano Otrembskio (Jan Otrębski) ir Jurgeno Princo (Jürgen Prinz) darbai. Šių eilučių autorius taip pat nemažai šiais klausimais yra rašęs. Todėl čia bus priminti tik patys svarbiausi dalykai.
***
Pirmiausia nurodytina, kad dar prieš lietuvių asmenvardžių lenkinimą jie buvo apskritai suslavinti. Skaityti toliau
J. Vaiškūnas. Ar Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga apgins valstybinę kalbą? (video) (41)
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) triuškinančiai laimėjusi 2016-ųjų metų Seimo rinkimus ir sužadinusi daugelio viltis, kad Lietuvos politikoje pagaliau ką nors gali pradėti reikšti valstybės ir Tautos ateičiai neabejingų paprastų Lietuvos piliečių balsai ir siekiai, išgyvena neeilinį išbandymą.
Seimo rinkimus laimėjusios partijos paskirtas Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis meta iššūkį partijos pirmininkui Ramūnui Karbauskiui.
S. Skvernelis atvirai ir demonstratyviai stoja prieš jį į Lietuvos premjero postą atvedusio LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio asmenybę bei LŽVS programą. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lenkų kalbos atsiradimas Lietuvoje (10)
Skelbiama iš: Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 15–20. Ištraukos.
Mokslininkai baltų kilmės hidronimų (upių ir ežerų pavadinimų) randa dideliame plote į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos bei Latvijos – dabartinių baltų žemių. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas dar XIX a. amžiuje. Toliau jų darbą tęsė lietuvis Kazimieras Būga, vokietis Maksas Fasmeris (Max Vasmer), Skaityti toliau
P. R. Liubertaitė. Kalbos „ekspertai“ vykdo jedinstvininkų užsakymus? (20)
Lietuvoje nuolat yra pakurstomas nelietuviškų pavardžių lietuviškuose dokumentuose klausimas (ypač pasikeitus valdžiai), vis atrandant kitokių priekabių ir mėginimų tvarkyti tuos nepaklusnius lietuvius. Kai sukeliamos tokio pobūdžio „audros“, kiekvieną kartą vis atsiranda „ekspertų“ iš intelektualų, dažniausiai istorikų ir politikų, kurie, parašę tekstus apie neva Lietuvoje engiamus užsieniečius įrašant jų pavardes į lietuviškus pasus, po jais pasirašo ir pavadina peticijomis. Keista, kad tie „ekspertai“ pučia miglas ir iškraipo visiems žinomas tiesas, kurios beveik du dešimtmečius buvo nuolat keliamos diskusijose Skaityti toliau
A. Butkus. Asmenvardžių rašybos donkichotai (114)
Atrodo, jau buvo aprimę vardyno rašybos chaotizavimo propaguotojai. Net tarp trijų raidžių – W, Q ir X – pasiklydę entuziastai santūriai tylėjo, matyt, laukdami Seimo pavasario sesijos. Užtat sulaukę pratrūko griausmingu kreipimusi į Lietuvos valdžios institucijas bei žiniasklaidą. Kreipimasis pagražintas visais dar iš sovietmečio paveldėtais užkeikimais: dabartinė rašyba esanti necivilizuota, ją ginantys oponentai yra pseudolietuvybės demagogai, „menkai informuoti, bet tautos, lietuvybės bei visuomenės balsą nepagrįstai uzurpavę asmenys, ignoruojantys konkrečius Lietuvos raštijos ir teisės istorijos bei dabarties socialinės bei teisinės tikrovės faktus“. Skaityti toliau
A. Virvičienė. Piliečių ugdymas valstybine kalba? Neįtikėtina, tačiau Pietryčių Lietuvoje tai – misija neįmanoma (17)
Rastinėnų gyvenvietė nuo Vilniaus miesto centro nutolusi per 23 km ir priklauso Vilniaus rajono savivaldybei. Seniūnija – Sudervėje. Rastinėnų bendruomenė paskutiniais dešimtmečiais auga kaip ant mielių, nes vis daugiau jaunų šeimų su vaikais įsikuria ne tik Rastinėnų, bet ir kitose Vilniaus miesto ir rajono sodų bendrijose. Todėl ikimokyklinių ugdymo įstaigų poreikis tik didėja.
Padėtis Rastinėnų-Bubų gyvenvietėse graudi iki ašarų. Jaunos šeimos jau penkti metai prašo visų, pabrėžiu, visų įmanomų mūsų valstybės institucijų pagalbos įsteigiant ikimokyklinę ugdymo įstaigą Rastinėnuose, kurioje mažieji mūsų valstybės piliečiai būtų ugdomi valstybine lietuvių kalba. Skaityti toliau
Visuomenės veikėjai Lietuvos valdžiai: Pranciškonų vienuolyno ansamblis turi likti Lietuvai (27)
Neseniai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija išplatino visuomenei pranešimą apie Lietuvos Respublikos Premjero Sauliaus Skvernelio planus atiduoti istorinio Vilniaus pranciškonų vienuolyno architektūrinį ansamblį (Pranciškonų g. 1/9) Lenkijos Gdansko provincijos vienuoliams. Keli į Lietuvą atvykę Lenkijos pranciškonai jau ne pirmus metus mėgina įsitvirtinti Vilniaus Pranciškonų vienuolyne, pretenduodami į daugiau kaip 5000 kv. m. ploto architektūrinio ansamblio „nuosavybės teisių atstatymą“.
Kovo 24 d. 14 Lietuvos visuomenės veikėjų, susirūpinusių Premjero S. Skvernelio Skaityti toliau
J. Juodagalvis: Neužsirašysi antkapio lenkiškai – nuodėmių atleidimo nebus (6)
Birželio mėnesį 89 gimtadienį švęsiantis dr. Jonas Juodagalvis švenčioniškių vadinamas Švenčionių krašto metraštininku. Mielagėnų valsčiuje Lenkijos okupacijos metais gimęs ir augęs istorikas yra išleidęs nemažai knygų apie Švenčionių istoriją, partizanus, sukilimus. Dešimtmečius istorijos mokytoju dirbusį Joną kalbiname apie šiandien mažiausiai aptarinėjamą XX amžiaus Lietuvos laikotarpį – tarpukario pilsudskinės Lenkijos okupaciją. 1920-1939 metais Mielagėnų valsčius buvo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto dalis. Skaityti toliau
G. Songaila. Ar Saulius Skvernelis padovanos Lenkijai lietuvybės židinį? (27)
Praėjusią savaitę susitikime su Lietuvos Respublikos premjeru Sauliui Skverneliu pranciškonų konventualų ordino Gdansko provincijos atstovas ponas Marekas jam paaiškino, kad okupacinės sovietų valdžios nacionalizuoto Vilniaus pranciškonų vienuolyno architektūrinio ansamblio nuosavybės teisė turi būti atkurta pono Mareko atstovaujamiems pranciškonams. Dar jis maloniai pažadėjo, kad kai premjeras grąžins vienuolyną, šis bus „atviras visuomenei“. Senojo vienuolyno patalpose ponas Marekas sukurs pranciškonų istorijos muziejų, kur esą bus pagerbtas ir čia vėliau gyvenęs J. Basanavičius, o taip pat – Lietuvių mokslo draugija bei pati pirmoji po carinio lietuvybės draudimo dviklasė lietuvių mokykla. Skaityti toliau
A. Zolubas. Vedžiojimas aplink pirštą, kurio nėra (45)
Lietuvos politinė partija, pasivadinusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) skelbiasi atstovaujanti tautinių mažumų interesams, todėl pretenzingai kišasi į Lietuvos Respublikos Tautinių mažumų įstatymo pakeitimą. Tokią galimybę jai suteikia įstatymo leidėjo klaidingai ir klaidinamai traktuojamos sąvokos ir toliau su Lenkija pasirašomi įvairūs dvišaliai susitarimai tautinių mažumų klausimu. Paskelbtame Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (Žin., 1989, Nr. 34-485; 1991, Nr. 4-117) vartojamos sąvokos:
- Tautinė (etninė) mažuma – grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje bei Skaityti toliau
G. Karosas. Pietryčių Lietuvos restauracija (31)
Pietryčių Lietuvos raida po Nepriklausomybės atgavimo kelia daug klausimų. Apie Lietuvos etnines žemes ir valstybingumo lopšį diskutuojant neretai tenka išgirsti, neva tai – lenkiškas kraštas. Ar taip yra iš tiesų? Net nesigilinant į mokslinius tyrimus (tarp jų ir ruso VladimiroToporovo – kad nebūtume apkaltinti šališkumu), kurie nekvestionuoja pietryčių Lietuvos lietuviškumo, neapleidžia jausmas, kad ne viskas šioje vietoje yra gerai, tiksliau – prolenkiškos krašto interpretacijos yra neteisingos ir kenksmingos Lietuvai.
Dar prieš keletą metų, renkant krašto istorijos žinias ir bendraujant su vietiniais Vilniaus rajono žmonėmis, ne vienas vietinis gyventojas, dabar vadinamas „lenku“, atvirai Skaityti toliau
J. Vaiškūnas. LVAT išsprendė nelietuviškų pavardžių rašybos klausimą pasuose. Ar išspręs jį Seimas? (64)
Vasario 28 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį „Mickiewicz“ byloje dėl „x“ ir „w“ rašybos Lietuvos Respublikos pase. Šiuo sprendimu LVAT padėjo galutinį tašką jau kuri laiką besitęsiančioje dviprasmiškoje padėtyje kuomet vietiniai pirmosios instancijos teismai, jau anksčiau priėmę nutartis, suteikiančias teisę daryti įrašus oficialiuose Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose nevalstybine kalba, tartum kūrė šiuo metu galiojantiems įstatymams prieštaraujančio teisinio reguliavimo precedentus.
Vasario 28 d. LVAT, išnagrinėjęs minėtą bylą ir pripažinęs privataus gyvenimo apsaugos ir originalios asmenvardžių rašybos reikšmę šioje byloje, įpareigojo Migracijos valdybą Skaityti toliau
Č. Iškauskas. Atgailavome Jeruzalėje, atgailausime ir Varšuvoje? (pirmadienio mintys) (video) (14)
Nors Seimas dreifuoja žiemos atostogų pusnyse, laukdamas kovo 10 d. ir tik tragiškų aplinkybių priverstas susibėgs vasario 14-ąją – šv. Valentino dieną (kraupi sutapimo ironija – neapykanta ir meilė greta), pikantiško skandalo šleifas, kuriuo mėgaujasi mūsų žiniasklaida, nutįsta per dienas, savaites, mėnesius…
O juk yra svarbesnių dalykų…
Sausio pabaigoj Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius lankėsi Varšuvoje. Ne, šį kartą jis neatgailavo ir neatsiprašinėjo lenkų už prastus santykius su kaimynine šalimi, kaip jis tai darė 2013 m. vasaryje ar kaip kažkada A.M. Brazauskas virkavo Jeruzalėje. Skaityti toliau
L. Kasčiūnas: LLRA negali būti dialogo tarpininke tarp Lietuvos valstybės ir Lietuvos lenkų bendrijos (20)
Sasio 24 d. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) narys Laurynas Kasčiūnas atviru laišku kreipėsi į Lenkijos valdančiosios „Įstatymo ir teisingumo“ (Prawo i Sprawiedliwość) partijos pirmininką Jaroslavą Kačinskį (Jarosław Kaczyński).
L. Kaščiūnas atvirame laiške teigia skatinąs ir palaikąs bendrą Lietuvos ir Lenkijos tautų bendradarbiavimą ir bandymą atgrasyti Kremlių nuo galimo puolimo. Tačiau pareiški, kad Lietuvos ir Lenkijos bendrystės galimybes menkina Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA), kuri, pasak jo, daug metų vykdo sistemingą Rusijos režimui naudingą politiką ir kuria dirbtinį pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Skaityti toliau
A. Lapinskas. Ar pasikartos „lietuvių nacionalizmo“ skandalai? (35)
Spalio 21 d, Lenkijos Senatas (aukštieji parlamento rūmai) Lenkijos Seimui pateikė įstatymo projektą „Dėl įstatymo, draudžiančio komunizmo ar kitos totalitarinės santvarkos propagandos draudimo…“ pakeitimo.
Naujajame įstatyme rašoma: „Kita totalitarine santvarka laikoma fašizmas, vokiečių nacizmas, ukrainiečių ir lietuvių nacionalizmas (negi tai santvarka?), prūsų, rusų ir vokiečių militarizmas“. Propaganda gali būti laikomi organizacijų – mokyklų, vaikų darželių (!), ligoninių (!), kultūros įstaigų pavadinimai, taip pat paminklai, skirti asmenims, įvykiams, datoms, Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Vincas Martinkėnas. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai (15)
V. Martinkėnas, V. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai, Vilnius, 1990, 25 p. Ištraukos.
1940 metais, kai dirbau Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijoje, Lietuvos švietimo ministerija pavedė man parašyti lenkiškai brošiūrą apie Vilniaus krašto gyventojų, nebemokančių lietuviškai, kilmę. Tų pačių metų birželio mėnesį brošiūra buvo išspausdinta Vilniaus spaustuvėje „Ruch“. Bet prasidėjus birželio 15 d. įvykiams, visas jos tiražas žuvo. 49 metams prabėgus, toji brošiūra, galima sakyti, neprarado savo aktualumo. Čia pateikiamas lietuviškas jos variantas. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Vilniaus gubernijos lietuvių XIX a. demografinė depopuliacija: mitas ar realybė? (28)
Ištraukos iš žurnale „Liaudies Kultūra“ 2004, p. 15–26 skelbto straipsnio.
Etniniai lietuviai, XIX a. gyvenę paribyje su slavais, demografiniu gyvybingumu buvo lygiaverčiai slavams, tad lietuvių mažėjimo čia priežastis nebuvo susijusi su natūralaus prieaugio jų bendruomenėje smukimu, o su palaipsniu kitos kalbos (gudų, lenkų) perėmimu, kitos savimonės įgijimu.
Šiuo metu nesiginčijama dėl Mažosios Lietuvos lietuvių (vadinamų lietuvininkais arba mažlietuviais) bendruomenės žūties veiksnių ir priežasčių. Socialiniu ir kultūriniu požiūriu modernesnėje Prūsijos, vėliau Vokietijos, valstybėje tapusi negausia ir nekonkurencinga diaspora, Skaityti toliau
A. Lapinskas. Siūlymai dėl pavardžių rašybos nei į tvorą, nei į mietą (27)
„Siekdama pagerinti mūsų šalies santykius su Lenkija, valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasiūlė naują būdą nelietuviškų pavardžių rašymui asmens dokumentuose. Pagrindiniame paso puslapyje rašyti užsieniečių ir lenkais save laikančių Vilnijos gyventojų pavardes: iš pradžių valstybine kalba, o po pasvirojo brūkšnelio taip, kaip paso savininkas pageidauja, bet registruose būtų galima vartoti tik lietuviškąjį variantą“.
Tokius siūlymus dabartiniai valdantieji (tiksliau vienas jų įtakingas patarėjas) skelbė ir anksčiau, dar nebūdami valdžioje, dabar Skaityti toliau
R. Tracevskis. Lietuva savo suvereniteto Lenkijai perduoti neprivalo (17)
Saulius Skvernelis pareiškė, jog sieks, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų labiau kaimyniški. Tai yra gerai. Tik, perkraunant santykius, naujajai Vyriausybei svarbu žinoti, kad Lietuva savo suvereniteto Lenkijai neperdavė ir perduoti neprivalo, t. y. tik Lietuvos politikams, ne Lenkijos, spręsti dėl tokių dalykų kaip įrašai pasuose (Lietuvos pasuose, ne Lenkijos) ir švietimo reikalai (Lietuvoje, ne Lenkijoje).
Jei kas nors ką nors kažkada kažkokiam lenkui kažkur kažką ne pagal savo kompetenciją privačiai pažadėjo, tai yra tik tų pažadų davėjų problema. Be to, tie Lietuvos žadėtojai savo Skaityti toliau
A. Lapinskas. Vilniaus savivaldybėje lenkai liejo priekaištus Lietuvai (35)
Spalio 28 d. Vilniaus savivaldybėje įvyko Europos žmogaus teisių fondo surengta tarptautinė konferencija „Tautinių mažumų teisės ir lūkesčiai Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės kontekste“, skirta aptarti tautinių mažumų teisių problematikai Lietuvoje.
Minėtas fondas buvo įkurtas 2010 metais Vilniuje, kaip „atsakas į žmogaus teisių bei tautinių mažumų teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimus Lietuvoje“. Toks veiklos diskursas, matyt, verčia nuolat ieškoti tų pažeidimų ir piktnaudžiavimų, o jeigu jų neįmanoma surasti, tai pačiam fondui arba jam artimiems asmenims juos sugalvoti. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Lydos krašto etnolingvistinė praeitis (1)
Juozas Mazelaitis. Įdomesni faktai iš mano gyvenimo. Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 499–517. Ištraukos.
Gimiau 1907 metais, pagal seną kalendorių spalio 14, o pagal naują – spalio 27 dieną, Benekainėlių kaime, Lydos rajone. Pagal dabartinį suskirstymą – Baltarusijoje. Mano tėvai – iš to paties Benekainėlių kaimo. Tėvas Vladas Mozolis, Mykolo sūnus, gimė 1882 metais, motina Kristina Rutkauskaitė, Motiejaus duktė, – 1883 metais. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: A. Griška. Armoniškių Dainava (9)
Albinas Griška. Armoniškių Dainava (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 518–545). Ištraukos.
Albinas Griška gimė 1915 m. kovo 1 d. Dainavos kaime, Balatnos (Varanavo) valsčiuje, Lydos apskrityje. Mokytis pradėjo gimtojo kaimo lenkiškoje mokykloje, nes lietuviškos lenkų okupacinė valdžia neleido atidaryti. 1927 m. įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmąją klasę. Gimnaziją baigęs, 1937 m. įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti chemiją. 1939 m. perkėlus Chemijos fakultetą į Kauno universitetą, studijas tęsė Kaune. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: M. Baužytė-Motiejūnienė. Dubiniai ir dubiniškiai (4)
(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 484–497). Ištraukos.
Marija Baužytė-Motiejūnienė gimė 1925 m. Dubinių kaime, Rodūnios valsčiuje (dabar Baltarusija), valstiečių šeimoje. Gimnaziją baigė Vilniuje. 1947–1952 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1945–1949 m. dirbo Vilniaus lėlių teatro aktore, 1951 m. – vyr. laborante Vilniaus universiteto Užsienio kalbų katedroje, Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: J. Radziulis. Mano gyvenimo kronikos (3)
(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 392–413). Ištraukos.
Jonas Radziulis gimė 1900.10.17 (30) Pelesoje, ūkininkų šeimoje. Pas daraktorę Viktoriją Čuikaitę pramoko lietuviškai skaityti. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo skaitė lietuvišką spaudą, daugiausia „Aušrą“ ir „Viliją“. Apie 1920 m. susituokė ir apsigyveno Pavalakėje. 1918 m. pradėjo organizuoti Rodūnios parapijos lietuvišką jaunimą tautiniam darbui. 1919 m. J. Radziulio suburti jaunuoliai veikė kaip lietuvių šaulių būrys. Gudrus, drąsus ir turintis diplomatinių sugebėjimų J. Radziulis buvo Lietuvos valstybės žvalgas, atliko nemažai Lietuvos valstybei naudingų darbų. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: N. Kairiūkštytė. Lietuvybės naikinimas Lydos krašte (4)
Nastazija Kairiūkštytė. Lydos lietuviai ir jų siekiai išlaikyti lietuvybę (1919–1939) (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 134–151). Ištraukos:
Lydos kraštas siejamas su jo administracinėmis apskrities ribomis. Tačiau šios ribos nebuvo nuolatinės. Priklausomai nuo administracinių pokyčių didėjo arba mažėjo apskrities teritorija. 1913 m. Lydos apskritis užėmė 4,9 tūkst. kv. km plotą, kuriame buvo 237,6 tūkst. gyventojų. Jie gyveno 23 valsčiuose, apėmusiuose 1,1 tūkst. kaimų.
Pasak istorinių šaltinių, Lydos kraštas yra etninės lietuvių žemės, išsidėsčiusios Nemuno intakų Ditvos ir Gaujos baseinuose. Po III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795 m.) Lydos apskritis, patekusi carinės Rusijos priklausomybėn, Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Neapykanta Lietuvai Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (6)
Kazys Misius. Lietuvių kalba Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 102–133). Ištraukos:
Kalbas, kuriomis Vilniaus vyskupijos bažnyčiose sakomi pamokslai, reikalauta žymėti 1828 ir 1830 metų vizitacijose. Tose vizitacijose akivaizdžiai ignoruojami Lydos aps. lietuviai. Antai 1828 metų Asavos bažnyčios vizitacijoje nurodyta, kad parapijoje gyventojų, kalbančių svetima, t.y. lietuvių, kalba, nėra. Todėl ir pamokslų kalba nenurodyta, kaip savaime suprantama. Deja, net po šimtmečio didesnė šios parapijos gyventojų dalis dar kalbėjo lietuviškai. Tais pačiais metais Varenavo ir Žirmūnų bažnyčiose būdavo sakomi tik lenkiški pamokslai. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: R. Žepkaitė. Rytų Lietuvos užgrobimas ir naikinimas XX a. (4)
Regina Žepkaitė. Lietuvių rytinių etninių žemių valstybinės priklausomybės problemos istorijos vingiuose (Lydos krašto lietuviai, I, p. 92–101). Ištraukos:
Žvelgdami į XIII a., t. y. į Lietuvos valstybės kūrimosi laikus, matome, kad Mindaugo laikų valstybės branduolys kūrėsi etninėse lietuvių žemėse, kurios rytuose siekė Breslaują, Pastovis, Krėvą, apėmė Ašmeną, Lydą, siekė ir Gardiną. Kad šiose žemėse dar XVI a. viduryje gyveno lietuviai, jau įrodyta archeologijos ir onomastikos duomenimis, lietuvių, baltarusių, rusų bei lenkų istorikų ir kalbininkų (Z. Zinkevičiaus, A. Vidugirio, E. Klimčiuko, P. Kušnerio, M. Grinblato, H. Turskos, J. Ochmanskio ir kt.) tyrinėjimais. Skaityti toliau
Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: N. Vėlius, A. Stanaitis. Lydos kraštas (3)
Norberto Vėliaus pratarmė knygai Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 5–9. Ištraukos:
Pagal 1920 m. Maskvos taikos sutartį Lydos krašto lietuviai atiteko Lietuvai, tačiau tais pačiais metais buvo lenkų okupuoti. 1939 m. jie dar kartą buvo atskirti nuo Lietuvos. Jų troškimas gyventi Lietuvos valstybėje neišsipildė ir Atgimimo metais. 1992 m. žlugus Sovietų Sąjungai, jie liko Baltarusijos Respublikos sudėty – ir toliau bedaliai įnamiai savo tėvų ir protėvių žemėje. Daug šimtmečių jie iškentėjo kitataučių apsupty, dažnai pašiepiami, paniekinami, neturėdami jokių politinių teisių, negalėdami viešai lietuviškai kalbėti, mokytis, netgi melstis. Skaityti toliau
V. Sinica. „Autoritarinės“ Lenkijos istorijos politikos pamokos (6)
Armijos Krajovos (AK) įvykdytos Dubingių gyventojų žudynės 1944 metų birželio 23 dieną buvo vienas tamsesnių Lietuvos istorijos puslapių. Jas pamiršti menkai tepadėjo Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranų susitaikymas pro sukąstus dantis. Juo labiau nepadeda pasirodančios žinios apie Lenkijos valdžios reguliariai atiduodamą pagarbą AK kovotojams. Pastarąjį kartą pagerbtas ne bet kas, o būtent Dubingių žudynių vadas Zygmuntas Šendzielazas-Lupaška. Lenkijos prezidentas A. Duda pareiškė, kad „naujoji karta turi būti auklėjama Lupaškos pavyzdžiu“. Skaityti toliau
V. Stundys. Asmenvardžių rašymas dokumentuose: sąmoningai kuriamas teisinis chaosas? (17)
Viešąją erdvę vėl pradėjo drebinti griausmingi pranešimai apie tai, kad jau trečias teismas leido asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis. Skleidžiama informacija dozuojama: kas patogu skalambijama, o kas netinka teismo sprendime – nutylima.
Sąvokų painiava. Jau nuo pat praeitų metų Vilniaus miesto apylinkės teisėjo Gintaro Seikalio sprendimo, pasirodančiuose komentaruose viskas suplakama į vieną krūvą, sąmoningai neskiriami esminiai dalykai. Visais atvejais teismai ragina įgyvendinti Konstitucinio Teismo valstybinės kalbos konstitucinio statuso doktriną. O komentatoriai gal tyčia visai neskiria paso nuo kito Skaityti toliau
