Ant žirgo joja nuo Juodosios jūros iki Kernavės (0)

Ceslovas Marcinauskas su zemaituku_P. Lileikio nuotr

Česlovas Muarcinauskas su žemaituku | P. Lileikio nuotr.

Česlovas Marcinauskas išgarsėjo, kai prieš penkerius metus savo augintais žemaitukais kartu su bendražygiais nujojo iki Juodosios jūros. Dabar šį žmogų, įsikūrusį prie pat Kernavės, lanko mėgstantieji pabūti lietuviškų žirgų draugijoje, jodinėti ar važinėtis jais kinkytoje bričkutėje.

Kantrūs ir neišrankūs

Išskirtinio dėmesio verta Česlovo iš mėsinių arklių supirkėjų išgelbėta kumelė Žyga. Ji vienintelė su šeimininku nubėgo visą kelią iki Juodosios jūros. Pozuoti „Valstiečių laikraščio“ fotografui Pauliui Lileikiui ji atėjo kartu su dukra, kurią Česlovas pavadino Žalte, mat pirmoji jos vardo raidė turėjo būti Ž. Svetimų žmonių nebijojo nei viena, nei kita. „Jaunoji kumelaitė jau sulig mama, tokio pat ūgio, bet dar žinda motiną, todėl taip gražiai ir atrodo. Kumelės pienas riebus ir skanus. Kartais ir aš jo atsigeriu. Todėl sveikata seniai nesiskundžiu. Kai melži iš trumpo spenio, bėga ne viena, o kelios čiurkšlės“, – rodė žirgininkas.

Vis dėlto sunku patikėti, kaip su tokiu nedideliu arkliuku įmanoma nujoti net 2000 kilometrų. Česlovas nedidelio ūgio, bet sveria ne mažiau kaip 80 kilogramų. Pasak jo, žemaitukui ne per sunkus ir šimtą kilogramų sveriantis raitelis. Juk Mindaugo laikais jiems tekdavo nešti ir lengvais šarvais apsirėdžiusius ginkluotus raitelius.

„Žemaitukai – tobula veislė: jais galima joti į bet kurią vietą, kur karšta ar šalta, jie puikiai įveikia pelkes, nes moka išsilaikyti ant kupstų. Šie arkliai neišrankūs, ėda labai nedaug, gali išgyventi be avižų. Po žygio prie Juodosios jūros visiems tapo aišku, kad be karo žirgų – žemaitukų nebūtų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“, – sakė pašnekovas.

zemaitukai_P. Lileikio nuotr

Žemaitukai | P. Lileikio nuotr.

Aršūs kovotojai

Žemaitukai gali būti smulkesnio ir stambesnio sudėjimo, įvairių rudos spalvos atspalvių, bet bendras visų jų bruožas – karingas būdas. Tai ypač būdinga eržilams. „Žinome, kad žemaitukus žygiuose reikia labai tvirtai pririšti. Jei ne, jie puls daryti tvarką, įrodinės kanopomis, kad yra pranašesni už kitus. Kaustyti jie gali labai stipriai sužeisti kitus arklius“, – sakė pašnekovas. Ilgai stebėjęs šios veislės arklius, jis padarė prielaidą, kad kelis šimtmečius atsilaikyti prieš kryžiuočius padėjo ir jų aršumas. Didelius, nepaslankius, sunkiasvorius vokiečių arklius jie puldavo ne mažiau aršiai nei jų nekrikštyti raiteliai. „Įsiutęs žemaitukų eržilas stengiasi dantimis pasiekti priešininko sėklides. Įsikibęs į jas, jis parverčia ant žemės bet kokį arklį. Turbūt nereikia aiškinti, kaip tada baigiasi dvikova“, – šypsojosi pašnekovas. Lyg iliustruodami jo mintis, pievoje santykius ėmė aiškintis du vyriškos lyties žemaitukai. Tai truko neilgai, bet įspūdį padarė. Įdomiausia tai, kad prieš kelias minutes jie smalsiai apžiūrinėjo Česlovo svečius. Vienas net bandė atidaryti krepšį su fotoobjektyvais.

Svarbiausia – judėti

Paklaustas, ar neteko pačiam nukentėti nuo smarkaus būdo žemaitukų, Česlovas sakė gebantis susitvarkyti su jais. „Gyvūnas yra gyvūnas, negali jo nei per daug lepinti, nei skriausti. Arklys turi jausti, kad žmogus – jo šeimininkas. Jis turi paklusti. Jei ne, bus bėdų. Mušti gyvūno negalima, yra kitų būdų, kaip parodyti, ko iš jo reikalaujama“, – sakė žirgininkas. Blogiausia, pasak jo, kai nevaldomas tampa pakinkytas arklys. Tada lieka tik laikyti stipriai už vadžių ir leisti būti velkamam šalia vežimo. Taip galima gana greitai sustabdyti pasibadžiusį ar nežinia kodėl pradėjusį lėkti arklį.

Česlovas priminė, kad arkliai daug geriau nei žmonės mato, girdi ir užuodžia. „Joju, pavyzdžiui, per mišką, regis, tylu, ramu, o arklys ausis pastato, sustoja. Žiūrėk, iš tankmės ir pašoka kokia stirna ar paukštis pakyla iš lizdo“, – šypsojosi pašnekovas. Svarbiausiais dalykas, ko reikia arkliui, pasak jo, yra galimybė judėti. „Didžiausia nesąmonė pastatyti arklį tvarte ir laikyti be darbo. Šis gyvūnas turi judėti“, – sakė pašnekovas. Būtent todėl bičiuliškai bendraujantys žemaitukų veislės puoselėtojai rengia žygius po Lietuvą ir už jos ribų.

Parama menka

Beveik 10 metų Česlovas priklauso Žemaitukų arklių augintojų asociacijai, kuri vienija 105 žemaitukų augintojus visoje Lietuvoje. Šiuo metu mūsų šalyje yra beveik 700 žemaitukų. Tam, kad veislė būti išsaugota, pasak Č.Marcinausko, turėtų būti ne mažiau kaip 2 000 arklių banda.

Paklaustas apie išmokas, kurios galėtų padėti auginantiesiems šios veislės arklius, žirgininkas tik juokėsi. Esą parama simbolinė, o reikalavimai labai dideli. „Už kastruotus eržilus parama neskiriama, o kastruoti būtina, nes negalima bandoje laikyti vien eržilų. Jei kumelė kelerius metus neatvedė kumeliuko, taip pat atima išmokas. Valdininkai nesupranta ar nenori suprasti, kad gyvulys gali susirgti, kergimas nepavykti. Todėl dažnas augina žemaitukus ir neprašo jokios paramos. Juk tie 200 eurų per metus – menka parama žinant, kiek kainuoja arklio išlaikymas“, – sakė pašnekovas. Vienas trejų metų išmokytas, apjodinėtas žemaitukas vertas pusantro tūkstančio eurų. Nereiklūs, ištvermingi gyvūnai puikiai tinka kaimo turizmui, kai reikia arklių pramogai ir ūkyje. Daržus ir bulvėms skirtą lauką žirgininkui padeda įdirbti ne traktorius, o žemaitukai.

Prerijų namelis

Gyvūnai, ypač žirgai, Č.Marcinauskui patiko nuo mažens. Gal todėl, padirbėjęs tekintoju, jis įgijo ir zootechniko specialybę. Kai tik atsirado galimybė pačiam laikyti arklius, nedvejodamas tai ir padarė. Prieš šešerius metus, netoli Kernavės, Poguliankos kaime, kaip pats sakė, pasistatė namelį prerijose. Vėliau išdygo rąstinis namas, šalinė, tvartas, dirbtuvės-garažas, pramogautojams skirta pavėsinė. Visos Česlovo vasaros prabėga Poguliankoje. Nuobodu nebūna, juolab kad savos šeimos pulkas nemažas, vien anūkų – šeši, ir visi – berniukai. Česlovas gali didžiuotis, kad dukra su sūnumi emigruoti neketina, rado laimę Lietuvoje. Taigi, kai visi suvažiuoja, būna smagu.

zemaitukai1_P. Lileikio nuotr

Žemaitukai | P.Lileikio nuotr.

Nuolat ties išnykimo riba

Kadaise lietuviai turėjo tik žemaitukus. Ši veislė minima jau V a. Jais jodavo prūsai, skalviai, jotvingiai, kitos gentys. Kai mūsų kraštuose atsirado kryžiuočių, žemaitukus imta kergti su kitų veislių žirgais. Prieš 200 metų grafai Oginskiai susirūpino retos veislės saugojimu – skatindavo valstiečius juos laikyti, apdovanodavo tai darančiuosius. Buvo tvarkoma kilmės knyga. Tada bandoje buvo apie 300 grynaveislių žemaitukų kumelių. Prasidėjus karui, vokiečiai išsivarė beveik visą bandą. Rizikuodami gyvybe, keli valstiečiai paslėpė keturiais kumeles ir vieną eržilą. Sovietmečiu gelbėti žemaitukus ėmėsi žemės ūkio ministras Rimgaudas Songaila. Tada buvo rastas vienintelis eržilas Erelis-3. Jis turėjo įdagą, liudijantį kilmę.

Po truputį banda buvo atkurta iki kelių šimtų bėrųjų. Kai atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, žemaitukai vėl vos nepražuvo, nes buvo išdalyti už pajus, parduoti mėsai. Laimė, kad juos ėmėsi globoti ir saugoti prof. Juozas Šveistys. Prireikė daug pastangų vėl juos surasti ir surinkti. 1992 m. buvo rasti 36 žemaitukų veislės arkliai. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 700 žemaitukų.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Įvairenybės, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė