O. Aleknavičienė. Rašyti pavardes valstybine kalba nėra nusižengimas (29)

Respublika.lt, I. Sideravičiaus nuotr.

Respublika.lt, I. Sideravičiaus nuotr.

Par­adok­sas, bet kal­bi­nin­kams ten­ka aiš­kin­ti, kad ra­šy­ti vals­ty­bi­ne kal­ba nė­ra nu­si­žen­gi­mas. Tu­riu gal­vo­je Lie­tu­vos pi­lie­čių var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mą as­mens do­ku­men­tuo­se: pa­suo­se ir as­mens ta­pa­ty­bės kor­te­lė­se.

In­ter­ne­te kai ku­riuo­se straips­niuo­se gė­di­na­ma vi­suo­me­nė ir siū­lo­ma, kaip apei­ti įsta­ty­mus, kad bū­tų ga­li­ma iš­stum­ti vals­ty­bi­nę kal­bą. Ir iš­stum­ti ne iš bet kur, o iš itin svar­bios vie­šo­jo gy­ve­ni­mo sri­ties: pi­lie­čių ir vals­ty­bės nuo­la­ti­nių tei­si­nių ry­šių fik­sa­vi­mo.

Jau ke­le­tą me­tų vyks­ta dis­ku­si­jos dėl as­men­var­džių, žmo­nės skel­bia sa­vo nuo­mo­nę spau­do­je, gin­či­ja­si in­ter­ne­to sve­tai­nė­se.Dis­ku­si­ją ypač pa­gy­vi­no vi­suo­me­ni­nin­kų or­ga­ni­zuo­tas ju­dė­ji­mas „TAL­KA už Lie­tu­vos vals­ty­bi­nę kal­bą“. Per du mė­ne­sius su­rink­ta be­veik 70 000 par­ašų, re­mian­čių vals­ty­bi­nės kal­bos iš­lai­ky­mą as­mens do­ku­men­tuo­se. Tal­ka pa­siū­lė komp­ro­mi­si­nį va­rian­tą: pa­grin­di­nis įra­šas tu­ri bū­ti vals­ty­bi­ne kal­ba, o jei as­muo pa­gei­dau­ja, pa­pil­do­mas – ori­gi­na­lo kal­ba.

Kol ga­lu­ti­nis spren­di­mas ne­priim­tas, ga­li­me mo­de­liuo­ti kal­bos ir vi­suo­me­nės san­ty­kius, ieš­ko­ti ar­gu­men­tų. Kal­bi­nin­kams svar­biau­sia įver­tin­ti, ko­kį po­vei­kį vie­noks ar ki­toks įsta­ty­mas tu­rės lie­tu­vių kal­bai ir jos var­to­to­jams. Vi­suo­me­nei svar­bu įsi­ti­kin­ti, ar ga­lu­ti­nis re­for­mos re­zul­ta­tas bus toks, ko­kio ji ti­kė­jo­si.

Nors esu kal­bos is­to­ri­kė, bet šiuo­kart dau­giau­sia dė­me­sio skir­siu da­bar­ties ir at­ei­ties va­rian­tams. Mo­ky­tis ra­šy­ti taip, kaip ra­šė­me XVI ar XIX am­žiu­je, tur­būt ne­no­ri nie­kas. Da­bar ver­ta svars­ty­ti tik as­men­var­džių ra­šy­mo mo­de­lių pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus.

Dėl ko gin­čy­tis neverta

Lie­tu­vių kal­ba yra vals­ty­bi­nė Lie­tu­vos kal­ba, įtei­sin­ta Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos (14 straips­nis). Kons­ti­tu­ci­nis vals­ty­bi­nės kal­bos sta­tu­sas įpa­rei­go­ja do­ku­men­tus ra­šy­ti vals­ty­bi­ne kal­ba. Var­do ir pa­var­dės ra­šy­mą Lie­tu­vos pi­lie­čio as­mens do­ku­men­tuo­se reg­la­men­tuo­ja Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos 1991–01–31 nu­ta­ri­mas Nr. I-1031 „Dėl var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čio pa­se“.

Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas 2014–02–27 by­lo­je Nr. 14/98 pa­tvir­ti­no pa­grin­di­nį pri­nci­pą – var­dai ir pa­var­dės Lie­tu­vos pi­lie­čių as­mens do­ku­men­tuo­se tu­ri bū­ti ra­šo­mi vals­ty­bi­ne kal­ba, tu­ri bū­ti pa­iso­ma kons­ti­tu­ci­nio im­pe­ra­ty­vo ją sau­go­ti.

Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas pri­pa­ži­no, kad as­men­var­džių ra­šy­mas vals­ty­bi­ne kal­ba pi­lie­čių tei­sių ne­pa­žei­džia. Toks ra­šy­mas par­odo as­mens ry­šį su vals­ty­be. As­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tą iš­duo­da vals­ty­bė, ji nu­sta­to jo ga­vi­mo ir nau­do­ji­mo tai­syk­les. Kad jį gau­tų, as­muo tu­ri ati­tik­ti tei­sės ak­tais nu­ma­ty­tus rei­ka­la­vi­mus. Vie­nas iš jų – mo­kė­ti vals­ty­bi­nę kal­bą.

Kad ir ko­kie ne­gin­či­ja­mi at­ro­do šie pri­nci­pai, lie­tu­vių kal­bą vis dėl­to mė­gi­na­ma iš­stum­ti. Tam ke­lią no­ri at­ver­ti Ge­di­mi­no Kir­ki­lo ir Ire­nos Šiau­lie­nės par­eng­tas ir Sei­me svars­to­mas „Var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se įsta­ty­mo pro­jek­tas (XIIP-1653(2)“. Jei toks įsta­ty­mas bū­tų pri­im­tas, da­lis da­bar­ti­nių Lie­tu­vos pi­lie­čių as­men­var­džių as­mens do­ku­men­tuo­se bū­tų ra­šo­mi ne­vals­ty­bi­ne kal­ba.

Vals­ty­bi­nę kal­bą bent mi­ni­ma­liai mo­ka vi­si piliečiai

Vi­so­se vals­ty­bė­se vals­ty­bi­nė kal­ba yra pi­lie­čius vie­ni­jan­ti bend­ra kal­ba. Lie­tu­va čia ne iš­im­tis. Vals­ty­bės lė­šo­mis jos mo­ko­ma mo­kyk­lo­se ar­ba mo­ko­ma­si sa­va­ran­kiš­kai sie­kiant gau­ti pi­lie­ty­bę. Šią kal­bą bent mi­ni­ma­liai mo­ka vi­si pi­lie­čiai, to­dėl par­ašy­ti var­dą ir pa­var­dę pa­gal ta­ri­mą, o par­ašy­tą pers­kai­ty­ti taip pat ga­li vi­si. Te­rei­kia mo­kė­ti abė­cė­lę ir ra­šy­bos tai­syk­les.

Jei pi­lie­čių var­dai ir pa­var­dės bū­tų ra­šo­mi įvai­rio­mis pa­sau­lio kal­bo­mis, nors abė­cė­lės pa­grin­dą su­da­ry­tų ir lo­ty­niš­kos rai­dės, juos už­ra­šy­ti ir pers­kai­ty­ti mo­kė­tų ne vi­si. Sa­ky­kim, iš­gir­dę Pjer Mopasan, lie­tu­viš­kai taip ir par­ašo­me, o jei rei­kė­tų ra­šy­ti ori­gi­na­lo kal­ba, tai­syk­lin­gai par­ašy­tų tik mo­kan­tys pra­ncū­ziš­kai – Pier­re Maupassant. Ne­mo­kė­da­mi vo­kiš­kai, tai­syk­lin­gai ne­pa­ra­šy­tu­me iš­girs­tų Giun­ter Šiler – vo­kiš­kai ra­šo­ma Günther Schiller. Ne­mo­kė­da­mi len­kiš­kai, pa­gal ta­ri­mą ne­pa­ra­šy­tu­me ir Mal­go­ža­ta Žulčinska – len­kiš­kai ra­šo­ma Mał­gor­za­ta Żółczyńska. Par­ei­gū­nams ir tar­nau­to­jams pa­var­des daž­nai ten­ka už­ra­šy­ti iš klau­sos, pa­sa­ky­ti te­le­fo­nu ar ki­to­mis ry­šio prie­mo­nė­mis ir iden­ti­fi­kuo­ti as­me­nį.

Len­kiš­kų pa­var­džių bū­tų dau­giau­sia. Aki­vaiz­du, kad no­rint tai­syk­lin­gai par­ašy­ti ir pers­kai­ty­ti pa­var­des Dę­bińs­ki, Mąc­zyńs­ki, Śli­żews­ki, Że­laź­nik, Żółtkie­wicz, Żółczyńs­ki, Źrąb­kows­ki, Wróblews­ki, Wróblińs­ki, rei­kia mo­kė­ti len­kų ra­šy­bos tai­syk­les. Lie­tu­vių ą, ę ta­ria­me kaip il­guo­sius a, e, tuo tar­pu len­kų ą, ę – kaip om, on, em, en (Dę­bińs­ki, Mączyński). Kaip bū­tų tų tai­syk­lių mo­ko­ma ir mo­ko­ma­si?

Var­das ir pa­var­dė nė­ra tik as­mens nuo­sa­vy­bė – juos var­to­ja ne tik pats as­muo, bet ir vi­suo­me­nė. Jie rei­ka­lin­gi as­me­niui įvar­dy­ti ir iš­skir­ti iš ki­tų. Var­dai ir pa­var­dės nuo­lat pa­ten­ka į vie­šą­ją erd­vę, to­dėl ra­šy­ba tu­ri bū­ti pri­tai­ky­ta dau­gu­mos pi­lie­čių pa­to­gu­mui. Tur­būt net ne­ver­ta kel­ti klau­si­mo, ar as­men­var­džių ra­šy­mas įvai­rio­mis pa­sau­lio kal­bo­mis bū­tų pa­to­gus dau­gu­mai Lie­tu­vos pi­lie­čių.

Vie­no­dos są­ly­gos lie­tu­viams ir vi­sų tau­ti­nių bend­ri­jų nariams

Var­do ir pa­var­dės ra­šy­mas as­mens do­ku­men­tuo­se vals­ty­bi­ne kal­ba su­da­ro vie­no­das są­ly­gas lie­tu­viams ir vi­siems tau­ti­nių bend­ri­jų na­riams ra­šy­ti juos tais pa­čiais raš­me­ni­mis. Jo­kios pi­lie­čių gru­pės, su­si­da­ran­čios tau­ti­niu pa­grin­du, da­bar ne­tu­ri pri­vi­le­gi­jų dėl as­men­var­džių ra­šy­mo.

Pa­gal G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­mą var­dus ir pa­var­des ra­šy­ti ori­gi­na­lo kal­ba tu­rė­tų tei­sę ne vi­si pi­lie­čiai, o tik lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­nis var­to­jan­čių kal­bų at­sto­vai. Iš tau­ti­nių bend­ri­jų ga­lė­tų ra­šy­ti len­kai, vo­kie­čiai, ang­lai, tur­kai, bet ne­ga­lė­tų ru­sai, bal­ta­ru­siai, ukrai­nie­čiai, žy­dai, ar­mė­nai, gru­zi­nai, to­to­riai ir dau­gy­bė ki­tų, nes jų kal­bų abė­cė­lė su­da­ry­ta ne pa­gal lo­ty­nų abė­cė­lę.

Tai­gi G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­mas dis­kri­mi­nuo­tų dau­gy­bę Lie­tu­vos tau­ti­nių bend­ri­jų na­rių ir pa­žeis­tų tau­ti­nių bend­ri­jų ly­gia­tei­siš­ku­mo pri­nci­pą. Be to, var­do ir pa­var­dės ra­šy­mas ki­to­mis kal­bo­mis ro­dy­tų Lie­tu­vos pi­lie­čio ry­šį ne su Lie­tu­va, o su ki­to­mis vals­ty­bė­mis.

Jei vals­ty­bė su­in­te­re­suo­ta vi­suo­me­nės pi­lie­ti­ne in­teg­ra­ci­ja, ji ne­tu­rė­tų skirs­ty­ti pi­lie­čių pa­gal tau­ty­bę ir tai­ky­ti jiems skir­tin­gas as­men­var­džių ra­šy­mo tai­syk­les.

Ar ti­krai ti­ki­ma­si to­kio re­zul­ta­to?

Da­bar­ti­nę lie­tu­vių abė­cė­lę su­da­ro 32 rai­dės. Ji pa­skelb­ta 1901 me­tais Jo­no Jab­lons­kio „Lie­tu­viš­kos kal­bos gra­ma­ti­ko­je“, kar­tu pa­teik­tos ir ra­šy­bos tai­syk­lės. Da­bar­ti­nė lie­tu­vių abė­cė­lė at­si­ra­do tau­ti­nio są­jū­džio lai­kais. Ji bu­vo rei­ka­lin­ga vi­suo­me­nei kaip bend­ras ko­das, ku­ris pa­pras­tai tam­pa ir vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­liu. Abė­cė­lę pri­ėmė ir pa­lai­kė pir­miau­sia tau­tos ir kal­bos ly­de­riai. Pa­skui bu­vo su­kur­ta mo­ky­mo prog­ra­ma, abė­cė­lė įtrauk­ta į švie­ti­mo sis­te­mą ir be jo­kių pa­kei­ti­mų ga­lio­ja iki šiol (šiek tiek keis­ti tik ra­šy­bos pri­nci­pai).

Lie­tu­vių kal­bo­je vie­ną gar­są ati­tin­ka vie­na rai­dė, iš­sky­rus tik dvi­rai­džius ch, dz, dž ir minkš­tu­mo ženk­lą i. As­men­var­džiai yra kal­bos da­lis (ti­kri­niai daik­ta­var­džiai), to­dėl ra­šo­mi pa­gal bend­rą­sias ra­šy­bos tai­syk­les. Jie funk­cio­nuo­ja bend­ra­me žo­džių srau­te tiek sa­ky­ti­nė­je, tiek ra­šy­ti­nė­je kal­bo­je.

Var­dams ir pa­var­dėms ra­šy­ti ori­gi­na­lo kal­ba rei­kė­tų apie 150 raš­me­nų, dau­gu­ma jų bū­tų su dia­kri­ti­niais ženk­lais. At­siž­vel­giant į da­bar­ti­nį su­nkiai prog­no­zuo­ja­mą mig­ran­tų iš Azi­jos ir Af­ri­kos plūs­mą, raš­me­nų ga­lė­tų ras­tis dar dau­giau. Į ra­šy­ti­nę lie­tu­vių kal­bą at­ei­tų apie 120 in­va­zi­nių raš­me­nų. Ma­ža to, juos rei­kė­tų ra­šy­ti pa­gal tų kal­bų ra­šy­bos tai­syk­les. Tai ne tri­jų rai­džių – w, q, x – klau­si­mas, kaip daž­nai mė­gi­na­ma aiš­kin­ti! Juo la­biau ne vie­nos w.

In­for­ma­ci­nė­se sis­te­mo­se tiek nau­jų ženk­lų (per 120) su­kel­tų chao­są. Juos įves­ti į vals­ty­bės duo­me­nų re­gis­trus bū­tų su­dė­tin­ga ir dėl tech­ni­nių da­ly­kų, ir dėl per­so­na­lo par­en­gi­mo. To pa­da­ry­ti, be­je, ne­pa­vy­ko ir Len­ki­jo­je: vi­suo­se re­gis­truo­se lie­tu­vių var­dai ir pa­var­dės ra­šo­mos be dia­kri­ti­nių ženk­lų, net jei pa­se ir par­ašy­ta lie­tu­viš­kai, t. y. nors pa­se yra Ša­rū­nas Gedžiūnas, re­gis­truo­se funk­cio­nuo­ja Sa­ru­nas Gedziunas.

Ką siū­lo G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­mas? Siū­lo du va­rian­tus: 1) „as­mens var­das ir pa­var­dė ra­šo­mi lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis“ (3.1); 2) „pi­lie­čio pra­šy­mu jo var­das ir pa­var­dė ra­šo­mi lo­ty­niš­kos abė­cė­lės raš­me­ni­mis ir pa­gal Tarp­tau­ti­nės ci­vi­li­nės avia­ci­jos or­ga­ni­za­ci­jos Ma­ši­ni­nio skai­ty­mo ke­lio­nės do­ku­men­tų tai­syk­les (to­liau – ICAO tai­syk­lės), jei­gu var­das ir pa­var­dė šiais raš­me­ni­mis įra­šy­ti do­ku­men­to šal­ti­ny­je“ (4.1). An­tras at­ve­jis reiš­kia, kad var­das ir pa­var­dė as­mens do­ku­men­te bū­tų ra­šo­mi be dia­kri­ti­nių ženk­lų. Kaip tai at­ro­dy­tų? Štai ke­le­tas pa­vyz­džių (dėl ak­tua­lu­mo pa­tei­kia­ma dau­giau len­kiš­kų):

len­kų Bróździńs­ki, Śli­wińs­ki virs­tų Broz­dzins­ki, Sliwinski

len­kų Żółczyńs­ki, Dę­bińs­ki virs­tų Zolc­zyns­ki, Debinski

lat­vių Bērziņš, Šķēle virs­tų Ber­zins, Skele

vo­kie­čių Günther, Jänisch virs­tų Gunt­her, Janisch

nor­ve­gų Håkon, Wal­lumrød virs­tų Ha­kon, Wallumrod

tur­kų Türkoğ­lu, Ay­şegül virs­tų Tur­kog­lu, Ay­se­gul.

Ar tai čia bū­tų ra­šy­mas ori­gi­na­lo kal­ba? Ar to ti­ki­si Lie­tu­vos pi­lie­čiai ir už­sie­nie­čiai, ku­rie no­ri, kad var­das ir pa­var­dė bū­tų ra­šo­mi jų gim­tą­ja kal­ba? Juk aki­vaiz­du, kad ir as­mens do­ku­men­tuo­se, ir in­for­ma­ci­nė­se sis­te­mo­se, ir spau­do­je funk­cio­nuo­tų iš­krai­py­tos, ori­gi­na­lo ra­šy­bos ne­ati­tin­kan­čios for­mos. Juk bū­tų ra­šo­ma su­pap­ras­tin­tai – rai­dė­mis be dia­kri­ti­nių ženk­lų. Taip žmo­nės jas ir skai­ty­tų. Tai bū­tų as­men­var­džių dar­ky­mas. Kal­bi­nin­kai tam pri­tar­ti ne­ga­li, ne­svar­bu ko­kia kal­ba jie bū­tų par­ašy­ti.

G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­me ši­taip ra­šy­ti, jei as­muo pa­gei­dau­ja, nu­ma­to­ma ir už­sie­nie­čių var­dus bei pa­var­des (2.1). Apie tai pla­čiai ne­kal­ba­ma, es­mė ne­pa­sa­ko­ma, už­mas­kuo­ja­ma pa­mi­nint Tarp­tau­ti­nės ci­vi­li­nės avia­ci­jos or­ga­ni­za­ci­jos Ma­ši­ni­nio skai­ty­mo ke­lio­nės do­ku­men­tų tai­syk­les. Keis­ta, kad ma­ši­ni­niam skai­ty­mui pri­tai­ky­tas tai­syk­les no­ri­ma kaip pa­grin­dą trauk­ti į pi­lie­čių var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se įsta­ty­mą (trans­li­te­ra­ci­jos pri­nci­pus žr. ČIA). Tam ne­pri­ta­ria ir Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja.

„TAL­KA už Lie­tu­vos vals­ty­bi­nę kal­bą“ siū­lo pa­pil­do­mą įra­šą įra­šy­ti ori­gi­na­lo kal­ba. Jei bū­tų pri­im­tas šis siū­ly­mas, pa­pil­do­mas įra­šas bū­tų įra­šo­mas tai­syk­lin­gai – raš­me­ni­mis su dia­kri­ti­niais ženk­lais. Pa­grin­di­nis – ofi­cia­lus – įra­šas bū­tų vals­ty­bi­ne kal­ba, jis funk­cio­nuo­tų ir ki­tuo­se do­ku­men­tuo­se bei in­for­ma­ci­nė­se sis­te­mo­se.

Ko­kią įta­ką var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mas ki­tų kal­bų raš­me­ni­mis da­ry­tų lie­tu­vių kal­bai?

Ko­kią įta­ką var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mas ki­tų kal­bų raš­me­ni­mis da­ry­tų lie­tu­vių kal­bai? Net jei bū­tų ra­šo­ma be dia­kri­ti­nių ženk­lų ir į as­mens do­ku­men­tus at­ei­tų ma­žiau ne­gu 120 ne­lie­tu­viš­kų raš­me­nų, prob­le­mų at­si­ras­tų dėl to pa­ties gar­so per­tei­ki­mo ke­liais raš­me­ni­mis. Jie kon­ku­ruo­tų tar­pu­sa­vy­je ir kel­tų pa­inia­vą. An­tai gar­sas ž bū­tų per­tei­kia­mas vie­nu lie­tu­viš­ku ž ir dviem len­kiš­kais: z ir rz. Nors gar­sui ž len­kų kal­ba tu­ri tris raš­me­nis – ż, ź ir rz, bet ICAO tai­syk­lės taš­ką ir kir­tį nuo z nu­mes­tų, to­dėl lik­tų tik dvi: z ir rz. Gar­są ž žy­min­čių raš­me­nų at­ei­tų dar ir iš ki­tų kal­bų. Daug raš­me­nų va­rian­tų tu­rė­tų vi­si va­di­na­mie­ji šnypš­čia­mie­ji: ša­lia lie­tu­viš­ko č at­si­ras­tų c, cz, ch, tsch, tj, ša­lia š – s, sz, sh, sch, ša­lia ž – z, rz ir pan. Dau­gu­ma raš­me­nų bū­tų dvi­rai­džiai, kai ku­rie tri­rai­džiai, o kar­tais ir ke­tur­rai­džiai.

Ki­ta prob­le­ma – nu­me­tus dia­kri­ti­kus, su­tap­tų kai ku­rie raš­me­nys, nors fo­no­lo­giš­kai jie ne­ta­pa­tūs. Rai­de s bū­tų iš­reiš­kia­mas ir gar­sas s, ir gar­sas š, rai­de z – ir gar­sas z, ir gar­sas ž, o rai­de c – ir gar­sas c, ir gar­sas č. Su­ta­pus raš­me­nims, su­tap­tų ir kai ku­rios pa­var­dės.

Ki­taip sa­kant, as­men­var­džių ra­šy­bo­je pa­inia­vą la­biau­siai kel­tų dve­jo­pas san­ty­kio tarp gar­so ir raš­mens pa­žei­di­mas: 1) „vie­nas gar­sas – ke­li skir­tin­gi raš­me­nys“ ir 2) „vie­nas raš­muo – ke­li skir­tin­gi gar­sai“.

Ra­šy­bos va­rian­tų at­si­ra­di­mas pra­dė­tų ar­dy­ti ra­šy­bos sis­te­mą. Jai da­ry­tų įta­ką ki­tų kal­bų ra­šy­bos pri­nci­pai. Raš­me­nų kon­ku­ren­ci­ja ypač ak­tua­li bū­tų mo­kyk­lo­se, kur mo­ko­si lie­tu­vių ir ke­lių tau­ti­nių bend­ri­jų vai­kai. Rei­kia įsi­vaiz­duo­ti mo­ki­nių są­ra­šą, ku­ria­me yra ne­lie­tu­viš­kų pa­var­džių, pvz., lie­tu­vių Vilčinskas, len­kų Wilczyński, vo­kie­čių Wotschke. Ko­dėl pir­mą­ją pa­var­dę rei­kia ra­šy­ti su V, o an­trą­ją ir tre­čią­ją su W? Ar ga­li­ma w ra­šy­ti ir žo­dy­je vil­kas? Ko­dėl gar­sas č pir­mo­je pa­var­dė­je per­tei­kia­mas č, an­tro­je cz, o tre­čio­je tsch? Ku­rią iš jų tu­riu ra­šy­ti žo­dy­je čiau­dė­ti?

Li­te­ra­tū­ro­je, ypač moks­li­nė­je, už­sie­nie­čių as­men­var­džiai da­bar ra­šo­mi ir ori­gi­na­lo kal­ba. Jų ra­šy­mo tai­syk­lės pa­teik­tos kny­go­je „Lie­tu­vių kal­bos ra­šy­ba ir sky­ry­ba“ (1992). Kar­tais ke­lia­mas klau­si­mas, ko­dėl pa­gal jas ne­ga­li­ma ra­šy­ti ir pi­lie­čių as­men­var­džių.

Pir­miau­sia rei­kia at­siž­velg­ti į tai, kad skir­tu­mas tarp li­te­ra­tū­ros ir as­mens do­ku­men­to di­džiu­lis. Už­sie­nie­čių pa­var­džių ra­šy­mas li­te­ra­tū­ro­je pri­lygs­ta ci­ta­toms ki­to­mis kal­bo­mis (ci­tuo­ja­me ori­gi­na­lo kal­ba). Tai bū­na frag­men­tiš­kas sve­tim­var­džio pa­var­to­ji­mas lie­tu­viš­ka­me teks­te, mi­ni­mas as­muo pa­pras­tai ne­tu­ri tei­si­nių ry­šių su Lie­tu­va, jis yra ar bu­vo ki­tos vals­ty­bės pi­lie­tis. Tuo tar­pu Lie­tu­vos pi­lie­čių pa­var­dės nuo­lat funk­cio­nuo­ja įvai­rio­se ins­ti­tu­ci­jo­se: iš as­mens do­ku­men­tų pe­rei­na į dar­bo­vie­čių, ban­kų, Sod­ros, svei­ka­tos ap­sau­gos, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to, trans­por­to prie­mo­nių, sa­vi­val­dy­bių, po­li­ci­jos do­ku­men­tus bei re­gis­trus. Be­je, spau­do­je ir in­ter­ne­te ma­to­me daug klai­din­gai par­ašy­tų už­sie­nie­čių pa­var­džių. Gė­da, bet pers­kai­tai, ir tiek. O štai pi­lie­čių do­ku­men­tuo­se ir re­gis­truo­se klai­dų bū­ti ne­ga­li, nes var­das ir pa­var­dė yra as­mens ta­pa­ty­bės at­pa­ži­ni­mo ženk­las. Ne­tin­ka­mai par­ašy­ta bent vie­na rai­dė ne­leis iden­ti­fi­kuo­ti as­mens. Tai ga­li­ma iš­mė­gin­ti kad ir ban­ke.

Svars­tant as­men­var­džių ra­šy­mo re­for­mą, rei­kia kel­ti to­kį klau­si­mą: ar ga­li­ma pi­lie­čių as­mens do­ku­men­tuo­se ne­lie­tu­viš­kus var­dus ir pa­var­des ra­šy­ti ki­tais lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis taip, kad tai de­rė­tų su lie­tu­vių kal­bos tra­di­ci­ja, ne­pa­žeis­tų lie­tu­vių kal­bos sis­te­mos ir lie­tu­vių kal­bos sa­vi­tu­mo? At­siž­velg­ti į šiuos pri­nci­pus prieš pri­imant spren­di­mą įpa­rei­go­jo Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas. Ma­no iš­va­da ne­dvip­ras­miš­ka: dau­gy­bė in­va­zi­nių raš­me­nų ir nuo­lat su­si­du­rian­tys įvai­rių kal­bų ra­šy­bos pri­nci­pai kel­tų grės­mę lie­tu­vių kal­bos ra­šy­bos sis­te­mai ir lie­tu­vių kal­bos sa­vi­tu­mui. Jei G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­mas bū­tų pri­im­tas, tai reikš­tų, kad ne tik ne­pai­so­ma kons­ti­tu­ci­nio im­pe­ra­ty­vo sau­go­ti vals­ty­bi­nę kal­bą, bet ir ne­at­siž­vel­gia­ma į lie­tu­vių kal­bos var­to­ji­mo tra­di­ci­ją, pa­vo­jų bend­ri­nei kal­bai, ne­pa­to­gu­mą Lie­tu­vos gy­ven­to­jų dau­gu­mai.

Apie iš­im­tis ki­tų vals­ty­bių pi­lie­ty­bę tu­rė­ju­siems pi­lie­čiams ir su­tuok­ti­niams

Ir da­bar yra nu­ma­ty­ta iš­im­čių ki­tų vals­ty­bių pi­lie­ty­bę tu­rė­ju­siems pi­lie­čiams, už­sie­nie­čiams bei jų su­tuok­ti­niams. Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos 1991–01–31 nu­ta­ri­mas Nr. I-1031 „Dėl var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čio pa­se“ nu­ma­to vie­ną pa­grin­di­nio pri­nci­po iš­im­tį, kaip ra­šy­ti ki­tų vals­ty­bių pi­lie­ty­bę tu­rė­ju­sių pi­lie­čių var­dus ir pa­var­des lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis ne­pa­žei­džiant Lie­tu­vos įsta­ty­mų (3 punk­tas): „As­me­nų, tu­rė­ju­sių ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę, var­dai ir pa­var­dės iš­duo­da­ma­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čio pa­se ga­li bū­ti ra­šo­mi pa­gal tos vals­ty­bės pi­lie­čio pa­są ar jį ati­tin­kan­tį do­ku­men­tą“.

Ci­vi­li­nės me­tri­ka­ci­jos tai­syk­lių, pa­tvir­tin­tų Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tei­sin­gu­mo mi­nis­tro 2006–05–19 įsa­ky­mu Nr. 1R-160, 8 punk­tas lei­džia re­gis­truo­jant ir įtrau­kiant į aps­kai­tą už­sie­nio vals­ty­bių pi­lie­čių bei jų vai­kų ci­vi­li­nės būk­lės ak­tus, jų var­dus ir pa­var­des ra­šy­ti par­ai­džiui per­ra­šant lo­ty­niš­ko pa­grin­do raš­me­ni­mis iš pa­so ar už­sie­nio vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos iš­duo­to ci­vi­li­nės būk­lės ak­to įra­šo liu­di­ji­mo. Ta­čiau pa­gal šias tai­syk­les re­gis­truo­jant Lie­tu­vos pi­lie­čio san­tuo­ką su už­sie­nio vals­ty­bės pi­lie­čiu, taip pat jų vai­kų gi­mi­mą, Lie­tu­vos pi­lie­čio var­das ir pa­var­dė tu­ri bū­ti ra­šo­ma lie­tu­vių kal­ba.

Jei net ir ne­bū­tų pri­im­tas G. Kir­ki­lo ir I. Šiau­lie­nės įsta­ty­mas, iš­im­tis ir to­liau ga­lė­tų bū­ti da­ro­ma už­sie­nie­čiams, pri­iman­tiems Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Iš­im­tis ga­lė­tų bū­ti da­ro­ma taip pat ir su ki­tų vals­ty­bių pi­lie­čiais san­tuo­ką su­da­ran­tiems as­me­nims bei to­kių šei­mų vai­kams, tik šiuo at­ve­ju rei­kė­tų pa­ko­re­guo­ti mi­nė­tų Ci­vi­li­nės me­tri­ka­ci­jos tai­syk­lių 8 punk­tą ir leis­ti Lie­tu­vos pi­lie­čiams, su­da­riu­siems san­tuo­ką su už­sie­nie­čiais, ra­šy­ti pa­var­dę taip, kaip par­ašy­ta su­tuok­ti­nio do­ku­men­te. To­kias iš­im­tis siū­lo ir Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja. Jų ne­bū­tų daug ir ne­igia­mo po­vei­kio lie­tu­vių kal­bos sis­te­mai tai ne­tu­rė­tų.

Jei bū­tų ap­sisp­ręs­ta dėl „Tal­kos“ siū­lo­mo lat­viš­ko as­men­var­džių ra­šy­mo as­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tuo­se mo­de­lio, tai gal­būt ir su už­sie­nie­čiais su­si­tuo­ku­sių­jų bei jų vai­kų as­men­var­džių ra­šy­mo klau­si­mą bū­tų ga­li­ma iš­spręs­ti taip kaip Lat­vi­jo­je – ne­da­ry­ti jo­kių iš­im­čių. Ta­da vi­siems pi­lie­čiams, ku­rie to pa­gei­dau­ja, as­men­var­džiai ki­ta kal­ba bū­tų įra­šo­mi kaip pa­pil­do­mas įra­šas. Iš­im­tys tu­ri ten­den­ci­ją plės­tis. Vie­ną pa­da­rius, di­dė­ja spau­di­mas da­ry­ti ir ki­tą, net jei si­tua­ci­ja yra vi­sai ki­to­kia.

Lie­tu­va de­mo­kra­ti­nė, bet ne anar­chi­nė vals­ty­bė. Vals­ty­bi­nės kal­bos sta­tu­są ga­ran­tuo­ja Kons­ti­tu­ci­ja ir ji ne­ga­li bū­ti stu­mia­ma iš jo­kios vie­šo­jo gy­ve­ni­mo sri­ties. Vi­suo­me­nė tu­ri tei­sę ne­leis­ti, kad lie­tu­vių kal­bos vie­tą užim­tų ki­tų vals­ty­bių vals­ty­bi­nės kal­bos ir dėl to siau­rė­tų jos var­to­ji­mo ri­bos. Pa­vir­šu­ti­niš­kas po­žiū­ris į kal­bą ne­to­le­ruo­ti­nas, nes ga­li pa­ska­tin­ti lie­tu­vių kal­bai pa­vo­jin­gus spren­di­mus. Ger­biu „Tal­ką“ ir tal­ki­nin­kus už ini­cia­ty­vą, o Lie­tu­vos žmo­nes už su­pra­ti­mą.

Autorė yra kalbininkė, habilituota mokslų daktarė

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

29 komentarai

  1. Lietuvis:

    Gal šį straipsnį rytoj pasiskaitys Seimo nariai, juksSeimas ryt ryte svarstys Talkos projektą?

  2. Jei Dievas šiandien Dekalogą kurtų:

    pirmas Įsakymas būtų – neprileisti prie tautos atstovybės jos kalbos naikintojų…
    Tautai reikia tų, kas nesielgia su jos kalba kaip barbarai, nesusprogdina jos savo lengvabūdiškais veiksmais, kaip kad Islamo valstybė arabų kultūros šventoves.
    Tautai, kuri žmonijos ateičiai iki šiandienos gyvą išsaugojo seniausią iš išlikusių pasaulio kalbą, reikia vadų, katrie supranta mūsų senosios kalbos PASAULINĘ VERTĘ, suvokia, kad jos žodyno, rašybos, kalbos raidos bei žodžių prasmių tyrimai – tai KELIONĖ LAIKU į žmonijos praeitį, į jos Pradžią, kai Pradžios žodžiu buvo užkoduota žinia ateities žmonėms.
    Tik nuo mūsų priklauso, ar tai suvokiame, ar išsaugosime kalbą, galinčią nuvesti mus iki Pradžios žodžio.
    Mūsų 150 + 70.000 teikia vilties, jog turime, kas supranta didžiausias tautos vertybes, žino, ką žūtbūtinai privalome apsaugoti nuo pusraščių „tobulintojų”…

  3. XWQ:

    Labai teisingas straipsnis. Kaip sakoma, nei pridėsi, nei atimsi. Ačiū autorei!!! O kalbant apie Kirkilo-Šiaulienės įstatymo projektą galiu pasakyti tik tiek: nėra ko norėti iš buvusių “parteicų”. Jie visada buvo nusistatę prieš lietuvių tautą ir jos kalbą… Juk sakoma, kad kuproto ir grabas neištiesins…

  4. Dėl pavardžių rašymo kužkuriame kitame paso puslapyje yra pirmiausiai teisinis ir iš dalies politinis klausimas, tačiau viešumoje kvalifikuotų teisinių ar politinių paanalizavimų šiuo klausimu nesimato. Be to, kalbant apie tai vis minimas rašymas kitame paso puslapyje, priimtas Latvijoje, tačiau konkretus šios teisinės nuostatos tekstas ar padaryto įrašo pase vaizdas nepateikiamas. Taip pat nenušviečiama su kuo susidurta Latvijoje tai įgyvendinant ar naudojantis tokiu pasu praktikoje.

    • XWQ:

      O praktika, pasak teisininkų, bus tokia: visi įrašai piliečio asmens dokumente teisiškai bus lygiaverčiai. Aš, pvz., esu lenkiškai kalbantis pilietis Tomaszewski, pagrindiniame mano asmens dokumento lape bus parašyta “Tomaševskis”, o tik antrame (ar kitame) – “Tomaszewski”, bet aš reikalausiu, kad visuose kituose dokumentuose mano pavardė būtų rašoma “Tomaszewski”, tuo pagrindu, kad visi įrašai LR piliečio pase yra lygiaverčiai. Ir aš būsiu teisus! Ar ne taip? Taigi, ponai ir panowie, jokių įrašų LR piliečių asmens dokumentuose kitomis kalbomis ar nelietuviškomis raidėmis, nes gausis tokia betvarkė, kad mažai nepasirodys.

      • Pikc:

        “tuo pagrindu, kad visi įrašai LR piliečio pase yra lygiaverčiai. Ir aš būsiu teisus! Ar ne taip?” – Ne. 😉

        • XWQ:

          Kadangi visi įrašai asmens dokumente yra lygiaverčiai, tai aš, be abejo, pasirinksiu tą savo pavardės variantą, kuris man bus mielesnis, o mano paminėtu atveju aš, jei manyčiau esąs lenkas, pasirinkčiau variantą ne “Tomaševskis”, o “Tomaszewski”. Jei, Tamsta, to nesuvoki, reiškiu pačiam gilias užuojautas. Pasikonsultuok pas teisininkus – išaiškins.

      • LosAngeles:

        Kas galetu paaiskinti is kur atsirado tas ‘antras puslapis’? Irasai oficialiame dokumente turi buti tik oficialia kalba… siuo atveju- lietuviu kalba (tik lietuviu)

      • Žemyna:

        Na, Tomaševskis Tomaševskiui nelygu.
        Tai ir nuo racionalaus mąstymo, ir nuo išsilavinimo, ir nuo išsiauklėjimo, o gal net ir nuo smegenų sveikatos priklauso.
        Valstybės registrai ne pageidavimų koncertas, ne paveikslų su genealoginiais medžiais paroda. Jie skirti ne šokti pagal išsišokėlių norus, o kuo geriausiai atlikti svarbiausias valstybės funkcijas – piliečių saugumo, jų juridinių teisių ir santykių apsauga. O jų genealoginiai medžiai su visomis jų pavardžių bei jų formų atsiradimo, išnykimo ar kismo istorijomis – jų PRIVATUS reikalas, kaip ir jų religija ar jų giminės tradicijos. Gali jomis laisvalaikiu užsiimti individualiai ar į įv. draugijas susibūrę…

  5. Vidmantas:

    Labai aiškiai ir logiškai parašyta. Svarbiausia, kad išaiškinta, kokią apgaulę slepia Kirkilo ir Šiaulienės įstatymas. Negalima žmonių apgaudinėt, kokios tautybės jie bebūtų. Gal būtų geriausia nieko nekeist, palikt taip, kai yra dabar – rašyti tik valstybine kalba, bet pripažinkim, Talkos variantas kompromisinis. Kas nori, kad jų pavardė būtų rašoma originalo kalba, tas ją turės. Kaip papildomą kitame paso lape, ar kitoje kortelės pusėje.

  6. Kur žiniasklaida yra pateikusi nors vieno konkretaus paso tikrą kopiją, kuri patvirtintų pavardės nelatviško įrašo Latvijos pase faktą, arba – nors tai reglamentuojančios teisinės nuostatos teksto kopiją, parodančią, kad gali būti kitame puslapyje asmens pavardė įrašyta nelatviškai. Nors Latvija yra čia pat, bet Lietuvos žiniasklaida nėra to padariusi, bent man neteko to matyti. To nesant, viskas apie Latvijos variantą yra tik spekuliacija, kaip ir tai, kad yra kokia nors objektyvi būtinybė Lietuvai keisti esamą pavardžių rašymo asmens dokumente tvarką apskritai. Taigi nuodugniai išsiaiškinkime kas gresia vienu ar kitu siūlomu pavardžių rašymo pase pakeitimo atveju.

  7. Pvz., žmogus lietuvis, bet pavardėje yra š, ž, č ar pan., pareiškia norą, kad jo paso kitame puslapyje būtų užrašyta lenkiškai, vokiškai ar kitokiškai ir tai pagal talkininkų siūlomą nuostatą be jokių aiškinimųsi kas esi valstybinė pasų institucija privalės padaryti. Tad toks žmogus pagal reikalą galės būti arba lietuvis, arba lenkas, vokietis, kitoks. Tokiu keliu einant visai Tautai, esančiai lietuviais būtų suteikta galimybė pagal asmens dokumento duomenis išsidalinti į lenkus, rusus, vokiečius, anglus, airius ir kitokias tautas, o reikalui atsiradus ir praktiškai tapti joms priklausančiais paso kito puslapio duomenų pagrindu. Taigi kas per jovalas siūlomas pasidaryti valstybėje…

  8. Pritariu autorei: antrame puslapyje dera užrašyti ORIGINALIAI, be iškraipymų ir su tarimu, kad lietuvis galėtų perskaityti.

  9. Nu jo:

    Butent – problemos nera. Ji dirbtinai sukurta, o dabar didvyriskai sprendziama…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė