G. Songaila. Vėluojanti istorija ar pavėlavę istorikai? (I) (80)

vakaru-baltai

Baltai, germanai, finai ir slavai V–VIII a.

Šiame straipsnyje ne šiaip apžvelgsime kokias nors svarbesnes nacionalinės istoriografijos ar istorinės sąmonės raidos temas, bet panagrinėsime opesnius klausimus, kurie susiję daugiausia su mūsų istorijos pradžios problematika. Imdamiesi šių klausimų, nesirengiame pateikti vienintelius teisingus atsakymus ar leistis į abstrakčius išvedžiojimus. Pasiremsime tik paskelbtais moksliniais tyrinėjimais – tiek tais, kurie pateikė daug naujų ir gana esminių duomenų ar mįslių, kažkodėl pasilikusių spengiančioje istorijos mokslo tyloje, tiek tais, kurie, autoriaus nuomone, kaip tik ir sudaro šią „apkurtusią“ aplinką.

Tikimės paskatinti polemiką, kita vertus, ir patį autorių imtis šios temos pastūmėjo naujausi archeologo Eugenijaus Jovaišos darbai (Aisčiai. Kilmė, 2012, Aisčiai. Raida, 2014). Todėl kai kurios šio straipsnio pastabos lyg ir pretenduotų į recenzijos žanrą, o kitos tik apžvelgs kai kurias temas, kurios bus daugiau autoriaus išplėtotos jo rengiamoje knygoje.

Apie „nesenstantį“ senosios Lietuvos istorijos modelį

Žymus istorikas Alfredas Bumblauskas teigia, kad dabartinis senosios Lietuvos istorijos modelis iš esmės nesikeičia jau nuo XVIII a. pabaigos, kai jį sukūrė vokiečių istorikas Augustas Liudvikas Šlioceris (August Ludwig Schlözer). Taip atsitiko esą dėl dviejų priežasčių: a) nuo tų laikų nesikeičia istorijos mokslo metodologija; b) nesikeičia eurocentristinės ir krikščioniškosios vertybės [1]. Autorius neneigia, kad buvo ir dabar mėginama kurti alternatyvius Lietuvos istorijos modelius, tačiau kas buvo ar yra tie novatoriai, jis aiškiai neįvardija, tik iš anksto juos apšaukia tautiniu romantizmu ir (arba) neišvengiamu nemoksliškumu.

Šias nekintančias sampratas sudaro: Lietuvos valstybės ir kartu jos politinės istorijos pradžia nuo karaliaus Mindaugo; atkaklus karas su krikšto misiją vykdžiusiais kryžiuočiais, kuriems prieš tai pavyko užkariauti ir pakrikštyti gretimus Livonijos ir Prūsijos kraštus; pagoniškos lietuvių valstybės ekspansija į mongolų–totorių priklausomybėn patekusią Rusią; LDK unija su Lenkija ir jos krikštas, nuo kurio prasideda krašto civilizavimas, nors jis ir atsiliko nuo kitų Europos kraštų; iki Lietuvos valstybės susidarymo šiose teritorijose gyveno įvairios gentys, tarp kurių jau nuo XII a. pabaigos plėšikiškais žygiais itin pasižymėjo lietuviai; kaimyninės gentys valstybės stadijos taip ir nepasiekė, tačiau jos priėmė aukštesnę krikščioniškąją civilizaciją.

Be to, Lietuvos istorijos mokslas neliko provincialiai uždaras. Antai Edvardo Gudavičiaus mokyklos istorikai džiaugiasi [2], kad jų mokytojas Lietuvos istoriją įrašė į nuoseklią Europos civilizacijos raidą, išskirdamas šios civilizacijos „branduolį“ Vakarų Europoje bei „periferiją“ Vidurio ir Rytų Europoje (kurią jis įvardijo kaip „Naująją Europą“ [3]) ir netgi surasdamas Lietuvos vietą šios periferijos periferijoje [4]. Kas galėtų paneigti tas gilias įžvalgas, kad mes tapome „vėluojančiąja civilizacija“ [5] ar netgi „sulaikytąja (potencialiai savarankiška!) civilizacija“? [6] Belieka džiaugtis, kad nors pačiu paskutiniu momentu visgi integravomės į Europos istoriją ne kaip bevardė, užmarščiai pasmerkta tautelė, o kaip politinė jos dalis ir kaip viena iš istorinių jos tautų. Tegu esame nuošaliausi ar paskutiniai Vakarų civilizacijos rate. Tegu mes labiausiai atsilikę. Bet tai ir yra mūsų istorija kaip visuotinės istorijos dalis…

Tačiau ar ši schema, kaip ir modelis, kuriuo ji remiasi, iš tiesų tokia jau teisinga?

Ar iš tiesų nekinta istorijos mokslo metodologija?

Švelniai abejojame, ar iš tiesų jau beveik ketvirtį tūkstantmečio nekinta istorikų mokslinio darbo metodologija (matyt, A. Bumblauskas kažkaip ne taip pasakė, mat, ypač pastarąjį šimtmetį, galima būtų priskaičiuoti galybę „metodologijų“, įskaitant ir įvairias postmodernistines, kurioms simpatizuoja pats A. Bumblauskas). Tačiau išties susidaro įspūdis, kad mūsų akademiniai istorikai yra linkę užsisklęsti savo metodologijose ir gan vangiai į savo tyrinėjimus bei mokslines sintezes įtraukia naujus duomenis (ypač kai juos pateikia kiti, net ir labai giminiški, mokslai).

Čia paminėsime tris svarbesnes grupes: archeologiją, kalbos istoriją, mitologiją ir religijos istoriją [7], nepamiršdami ir tokių humanitarinių mokslų kaip sociologija, semiotika arba fizinė bei kultūrinė antropologija. Žinoma, dar daug kas nepadaryta ir „klasikiniuose“ baruose: neparengtos viduramžių istorijai vertingų šaltinių mokslinės publikacijos, sistemingai nedirbama ieškant naujų šaltinių archyvuose ir kt. Viena iš tokios padėties priežasčių – nepakankamas valstybės dėmesys ir finansavimas. Vis dėlto manytume, kad tokį dėmesį galima sužadinti ambicingesniais naujais projektais, o kartais ir kiek aktyvesniu užsisenėjusių kompleksinių problemų „užkabinimu“.

Antai, lituanistai jau seniai teigia, kad etnonimas (ar politonimas) Lietuva yra daug senesnis nei X a. ir greičiausiai siekia bent VII a., nes slavai jį Litva pavidalu iš baltų turėjo gauti dvibalsių vienbalsėjimo epochoje [8]. Tikriausiai šį teiginį būtų galima kaip nors ir užginčyti, tačiau mūsų istorikai nei ginčijasi, nei ieško būdų, kaip tai paaiškinti. Tarsi tai būtų ne istorijos klausimas. Dėl tokio pasyvumo tiek kalbininkai, tiek ir kitų mokslų atstovai jau seniai įlindo į istorikų daržą. Tačiau pažvelgus į pačias įvairiausias Lietuvos istorijos sintezes matyti, kad ten tiek kalbos mokslai, tiek, pavyzdžiui, religijotyra atsispindi arba labai jau kukliai, arba niekaip.

Štai kita iki pastarojo meto Lietuvos moksle mėginta apeiti problema: ar buvo V–VII a. ankstyvųjų slavų (krivičių) migracija nuo Bugo žemupių per Rytų Lietuvą, Nemuno ir Neries aukštupiais į šiaurę link būsimojo Polocko ir Pskovo, ar nebuvo? Tai jau keliasdešimt metų gyvuojanti rusų archeologo Valentino Sedovo koncepcija, kurią iki šiol remia daugelis žymių slavistų, istorikų bei kitų humanitarinių mokslų atstovų [9]. Mat Pskovo ilgieji pilkapiai datuojami jau nuo VI a., o juos palikę gyventojai čia gyveno iki pat tų laikų, kai istoriniai šaltiniai juos čia „užklumpa“ būtent kaip krivičius. Dniepro aukštupiu jie atkeliauti negalėjo, nes čia dar gyveno Dniepro baltai, todėl V. Sedovas ir kiti mokslininkai krivičių migracijos įrodymų ieškojo IV–Va. Rytų Lietuvoje įvykusiuose pokyčiuose: Brūkšniuotosios keramikos kultūros išnykimas, grublėtosios keramikos paplitimas, laidosenos papročių kitimas (atsiranda pilkapiai, paplinta kremacija), įvairių Romos provincijų kultūros paveiktų artefaktų (emaliuotų dirbinių, papuošalų, karių įkapių) plitimas iš pietvakarių, ir kt. Tačiau E. Jovaiša, remdamasis ir kitų archeologų darbais, įtikinamai įrodė, kad visi šie pokyčiai atsirado ne dėl krivičių (ankstyvųjų slavų) migracijos, o dėl jau nuo II–III a. (ir net anksčiau) vykusios vakarų baltų plėtros į rytų baltų teri-toriją (kur daugiau kaip tūkstantį metų gyvavo Brūkšniuotosios keramikos kultūra) [10]. Visgi lieka neaišku: kokiu būdu taip anksti ir kokiu keliu ties Pskovu galėjo atsidurti ankstyvieji slavai? [11]

Pastarasis pavyzdys verčia susimąstyti ir dėl pasirenkamo istorinių tyrimų objekto: ar ši „krivičių problema“ – tai tik archeologų ir kalbininkų duona, ar ir Lietuvos istorikų darbo sritis? Kiek Lietuvos istorijos tyrinėtojai apskritai turėtų gilintis į krivičių istoriją, kuri lyg ir nėra „mūsų istorijos“ dalis? Ar mūsų istorijos tyrimo objektas apima, tarkime, toponimų kriviči kartografavimą Šiaurės vakarų ir Vakarų Baltarusijoje? [12] Ar tai nėra vien proistorė iki Lietuvos valstybės susidarymo, kuri visada liks ne mokslo, o tik spėlionių ar pasakų sritis?

Civilizacija ar barbarybė?

E. Jovaiša atskleidė, kad vakarų baltų (aisčių) tolimosios prekybos ryšiai su Romos imperija buvo tiesioginiai ir kad jie buvo kur kas tikslingiau (politiškiau) organizuoti, nei iki šiol manyta [13]. Juk valdantysis aisčių elitas VI a. mėgino atkurti Gintaro kelius, sudarydamas dvišalį sandėrį (concordia) su Teodoriku Didžiuoju, kuris tęsė Vakarų Romos imperijos politines tradicijas.

E. Jovaiša teigia, kad „Teodorikas Didysis tiesiog negalėjo rašyti kam nors kitam, kas nebūtų tautos ar genties valdymo viršūnėje“ ir kad tenka pripažinti, jog „aisčių visuomenė yra tokia, kurioje kaip ir likusioje barbarų Europoje, buvo valdžios piramidė“. Tiesioginiai ryšiai su Romos imperija buvo užmegzti jau Nerono laikais (I a. po Kr.), ir šių santykių sistema turėjo esminį poveikį pačių aisčių aukso amžiui (II–IV a.), sparčiai ekonominei ir demografinei vakarų baltų kultūros plėtrai. Aisčių politinis elitas mąstė ir veikė ne kokios nors genties ar mažos gentinės karalystės uždarame pasaulyje, bet imperiniu masteliu. Galindų-sūduvių kolonija ties Moravijos vartais (ties čia esančiomis romėnų pasienio faktorijomis palei Dunojų) ir prie Oderio bei Elbės aukštupių, taip pat analogiška kolonija ties Pripetės aukštupiu ir palei Bugą bei Vyslos ir Dniestro aukštupiuose galėjo būti susijusios su Gintaro kelių prekybos kontrole [14].

Aisčių politinė organizacija ir tas mastas, kuriuo ji galėjo valdyti vakarų baltų kolonizacinius procesus bei ryšius tarp tolimąją prekybą kontroliuojančių kolonijų, laukia nuodugnesnių tyrinėjimų. Tačiau viena jau aišku – net ir tautų kraustymosi epochos pradžioje mes tebebuvome intensyvioje romėnų ir graikų civilizacijos „kontaktinėje zonoje“. Mes buvome gana reikšminga to meto gyvenamojo pasaulio tarptautinės ekonominės sistemos dalis. Tą patvirtina ir archeologų rasti V–VI a. datuojami elitinių karių kapai, kurių įkapės liudija, kad jie sugrįžo iš karo tarnybos kažkur nuo Dunojaus ar Reino [15]. Žinoma, tokios įžvalgos labai kertasi su iki šiol vyravusiais ir tebeperšamais stereotipais, kad mes ilgai nebuvome „civilizuotos minties pasaulio“ istorijos dalimi ir iki pat kryžiuočių atėjimo lindėjome labai atokiai nuo bet kokios „tikrosios civilizacijos“.

Istoriografijoje mums buvo skirtas beraščių genčių statusas, nors antikos laikais raštinga buvo tik nedidelė elito dalis ir tarnybiniai raštininkai, nekalbant jau apie po to ėjusius Europos „tamsiuosius laikus“ (VII–VIII a.). Nereikėtų išleisti iš akių ir to, kad klasikinė antikos kultūra turėjo nemažai dvasinio ir socialinio gyvenimo bendrumų su barbariškumu, todėl kažin ar teisingas tas juodai baltas mąstymas, palikęs aisčių kultūrą tamsos pusėje iki pat XIII a.

Jeigu vėliau, kai iki VIII a. galutinai sužlugo vėlyvosios antikos tradicijos bei sistema, aisčių visuomenėje stebimas nemažas nuosmukis (kaip, beje, ir visoje Europoje), tai dar nereiškia, kad ji nusirito į „laukinę“, horizontalios hierarchinės struktūros neturinčių ordų būseną ar į kažkokią pirmykštę bendruomeninę santvarką. Juk ir vikingų laikų (IX–XI a.) šaltiniai nuo pat pradžių rodo kitokį vaizdą. Pradedant Vulfstano kelionės aprašymu (IX a.) ir baigiant skandinavų liudijimu, aisčių šalis (Aestland), dar vadinama ir „Rytų viešpatija“ (Austrriki), suvokiama kaip bendra civilizacinė ar net politinė etninė erdvė, kurioje būta karalių (cyning) su didikais (ricostan men, heahdhungene men), o kuršių karalystėje – net ir tironų [16].

Pirmykštės gentys ar protofeodalinės karalystės?

Jau V–VI a. archeologai apčiuopia kunigaikščių sluoksnio atsiradimą aisčių visuomenėje [17]. Tikėtina, kad ši karinė aristokratija tipologiškai mažai kuo skyrėsi nuo to paties laikotarpio germanų gentinių kunigaikščių, o gal ir nuo ankstesnių Romos „klientinių valstybių“ valdovų ar oligarchų. Gal aisčių visuomenėje buvo ryškesnė ne monarchinė, o respublikoniška valdymo forma? Kažin ar jau tuomet, o tuo labiau IX a., kai jau išryškėjo įtvirtintų pilių sistema [18] (Vulfstano: manig burh), aisčių-sembų ar aisčių-kuršių žemės, jų teritoriniai junginiai dar vis vadintini gentimis? Kaip ten bebūtų, tačiau ir mūsų, ir užsienio istorijos atlasuose iki šiol ant bespalvės dėmės parašoma: Baltų gentys (Baltic tribes), o kartais pateikiamas ir atskiras spalvotas žemėlapis: Baltų gentys iki XIII a. Taip veikia mums parašytas istorijos modelis.

O juk tokiai sampratai prieštarauja ne tik archeologiniai duomenys (ypač iš prūsų ir kuršių žemių) [19], bet ir istorijos šaltiniai (tiek pagal tiesioginius liudijimus, tiek ir sprendžiant iš tipiško tų laikų visuomenės struktūros horizonto, tiek pagal čia migruojančią socialinio statuso terminologiją). Antai kionig/konungr/kunigas/konędz [20] sąvoka anksti išplito visuose germanų, baltų, slavų kraštuose ir tarp finougrų [21]. Aisčiams ši sąvoka amžininkų užrašyta jau IX a. Negi Vulfstanas šį terminą pavartojo tik pagal vien jam žinomus kriterijus, o patys aisčiai nei šio termino reikšmės, nei šitaip įvardijamų reiškinių nežinojo? Kai Vulfstanas kilminguosius pavadino ricostan men, gal jis turėjo omenyje galinguosius ir turtinguosius, kurių įsiviešpatavimo apibūdinimus randame ir XIV a. pradžią siekiančiuose užrašytuose prūsų žodžiuose [22]? Leksema Riks dažnai laikoma germanizmu. Ji dažna tautų kraustymosi laikais germanų gentinių karalių varduose (Gundarix, Teodorix, Genserix). Tačiau terminas rex, regis buvo taikomas valdovams romanų kalbose. Šis žodis yra ir keltiškas (sukilimo prieš romėnus vadai – Ambiorix, Vercingetorix). Teigiama, kad germanai šį žodį pasiskolino būtent iš keltų. Ir lietuvių kalboje jis turi ne menkesnį semantinį bei istorinį pagrindą: rykauti, rykas, rykūnė (dvaro šeimininkė, tvarkytoja), rikiuoti, riktas, apsirikti, Diviriks, Diverikuz (Perkūnas, Dievo ar Dievų Rykis)[23]. Tad ir sąvoka, ir pats reiškinys, ir jo kalbos forma nuo labai senų laikų migruoja visame romėnų, keltų, germanų ir baltų pasaulyje.

Net ir Bizantijos graikai ankstyvųjų pietų slavų kunigaikštukams ar archontams VI–VII a. taikė riks, reks titulus (Maurikijus, Teofilaktas Simokata ir kt.) [24]. Taip pat yra plati, lyginamiesiems istoriniams tyrimams prieinama literatūra apie lotyniškosios Europos šaltiniuose vakarų slavų valdantiesiems jau VII–VIII a. taikytus titulus (rex, dux, princeps), taip pat apie jų didikus (primores ac reguli), apie jų kariauną-palydą (praetoriani) [25]. Žinoma, jiems, vakarų slavams, savotiškai „pasisekė“, mat, jie tiesiogiai susidūrė su susikūrusios Karolingų imperijos ekspansija ir todėl pateko į jos analuose aprašytų santykių bei įvykių sūkurį. Tačiau ir mes juk susidūrėme su normanais, kurių rašytiniai šaltiniai retrospektyviai papasakojo apie Baltijos jūros regiono civilizacinę erdvę, apie jos viešpatijas, karalystes ir karalius. Kritiškas istorikų žvilgsnis nuvainikuoja šiuos normanų, vendų ir aisčių „karalius“, kaip vėlesnių laikų anachronistines projekcijas [26] . Bet net ir po šio demaskavimo VIII–X a. politiniuose Skandinavijos žemėlapiuose kažkodėl juk nerašoma, kad ten gyveno norvegų, švedų ir danų gentys.

Tiesa, ankstyvųjų viduramžių visuomenės tyrinėtojai vis dar neranda sėkmingo termino ankstyvųjų viduramžių Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos politiniams dariniams apibūdinti. Slavų pasaulyje plačiausiai vartojamas terminas – „gentinė kunigaikštija“ [27]. Tačiau net ir toks terminas savo turiniu, kuriame slypi pirminio valstybingumo samprata, esmingai skiriasi nuo tų, kuriuos mūsų istorikai, sekdami užsienio šalių istoriografijos pirmtakais, priskiria baltams („gentis“, „didžioji gentis“, „genčių sąjunga“) iki pat XII ar net XIII a. [28]. Taip tebeveikia XIX a. sampratos apie tiesiškai vykusią visuomenės struktūrų evoliuciją. Piešdami smulkių etninių grupių jungimosi vaizdą, esą vykusį XIII a., tokių sampratų kūrėjai neatsižvelgia į visiškai priešingą ir sudėtingesnę aisčių viešpatijos raidą, kai pirmiausia (visu tūkstančiu metų anksčiau!) susikuria plati etninė politinė erdvė, kuri vėliau savo viduje ir skaidosi, ir randa naujų konsolidavimosi formų, ir keičia savo politinio centro vietą (panašiai kaip ir Lenkijos „karalystė“, kurios metropolija pradžioje buvo Gniezne, vėliau Plocke, Krokuvoje ir pagaliau Varšuvoje). Tik XIII a. atrasdama lietuvių politinės istorijos pradžią, tokia metodologija patenka į aklavietę, kai reikia paaiškinti, kaipgi atsitiko, kad jau XIII a. istoriniai šaltiniai aptinka lietuvių vidinės geografijos sąvokas žemaičiai ir aukštaičiai, [29] nors atitinkamų genčių, kaip ir su aukštaičiais besiribojusios, jų rytų pasienyje turėjusios gyventi lietuvių genties, istorijos šaltiniai nežino.

Skirtingas baltiškosios visuomenės traktavimas, lyginant su tuo, kaip krikščioniškosios Europos istorinėje sąmonėje buvo sutiktos slavų kunigaikštijos, išties susijęs su skirtingomis pačios šios sąmonės epochomis: a) kai ji tiesiogiai susidūrė su slavais, tuo pačiu atrasdama ir baltų kraštus su „karaliumi Netimeru“, ir b) kai nauja politinė karinė galia jau realiai pasiekė tuos baltų kraštus [30]. Iki IX–X a. Vakarų Europos kunigaikščiai su didikais nesunkiai atpažino savo visuomeninio statuso analogus Šiaurės, Vidurio bei Rytų Europoje ir tam dar nereikėjo bažnytinės imperijos pripažinimo (nes tokios gi dar ir nebuvo), o XIII a. krikščioniškoje Europoje net ir imperatorius jau įveikę popiežiai, siųsdami vienuolių ordinus bei kitus kryžiuočius užkariauti pagoniškos „niekieno žemės“, kokių nors jos valdovų ar didikų nebepripažino (kaip nebepripažino ir visos pagoniško pasaulio tvarkos). Ir reikėjo susidurti su itin atkakliu kariniu pasipriešinimu, kad šiame pasaulyje dar būtų įžiūrėtas koks nors valdovas ir jo karalystė su didikais. Tačiau tokiu atveju derėtų kur kas atsargiau vertinti vadinamąjį prūsų (tikriausiai ir kuršių, žiemgalių, jotvingių) visuomeninės raidos atsilikimą, lyginant su esą gerokai toliau valstybinės organizacijos prasme pažengusiais lietuviais.

Net jei apie prūsų visuomenę spręstume tik iš itin problemiškų kryžiuočių šaltinių, [31] kuriais dažniausiai tik ir belieka remtis, atidžiau pažvelgę pamatysime, kad ir XIII a. prūsų kunigaikščiai (valdančiosios jų giminės) bei politinė prūsų žemių organizacija dar niekur nebuvo pradingusi [32]. Štai kad ir Pamedės kunigaikščio[33] Pipino istorija pačioje kryžiuočių agresijos pradžioje. Jis valdė iš lenkų atkovotos Kulmo žemės pietinį pasienį, tad jo niekaip nepavadinsi tik kokiu nors genties karvedžiu. Tas pats pasakytina ir apie iš lenkų atkovotos Liubavos žemės kunigaikštį Svarbūną bei ankstesnį Pamedės žemės kunigaikštį Varpodą, kuriuos 1216 m. vyskupas Kristijonas nuvežė pas Romos popiežių krikštyti. Kristijono veiksmai vertintini kaip tolimą atgarsį sukėlęs bandymas suskaldyti valdantįjį elitą, todėl šį „projektą“ sužlugdė politiniai poveikiai iš rytų [34]. Ir svarbiausiame Žirgūnės mūšyje prieš jungtines kryžiaus žygio pajėgas kovėsi ne vien Pamedės žemė. Ir Christburgo sutarties (1249 m.) vykdymą garantavo ne šiaip kokie atsitiktinai pasiųsti prūsų genčių delegatai (tuo labiau, kad ją sudarė ir tų žemių atstovai, į kurias kryžiuočiai dar nebuvo įžengę). Ir Mantiminų giminė, valdžiusi bent jau Natangoje bei Bartoje…

Daugelio kryžiuočių šaltiniuose pateikiamų dalykų realistišką interpretavimą gerokai palengvintų ankstyvojo feodalizmo visuomenės rekonstravimas. Deja, tai apleista sritis. Čia galėtų padėti ne tik lyginamieji tyrimai plačiau įtraukiant kaimyninių kraštų duomenis, bet ir bazinės šio laikotarpio visuomenės struktūros studijos. Verta atkreipti didesnį dėmesį į vizigotų laikotarpio (iki VIII a.) „protofeodalizmą“ Ispanijoje ir į anglosaksų herojaus Beowulf klientinius santykius su savo palyda, ir į Romos pasienyje įsikūrusių germanų gentinių kunigaikštysčių modelį [35], t. y. į reiškinius, kurie turi bendrų bruožų, atspindinčių genetinį sąryšį su aukštutinių viduramžių (1001–1300 m.) feodaline santvarka. Jau tautų kraustymosi laikotarpiu visoje Europoje galima rasti brandžiajam Vakarų Europos feodalizmui priskiriamų vasalinių ar net baudžiavinių santykių prototipų. Juk ir Vakarų Europoje karinė aristokratija tik XI a. galutinai uzurpavo bendruomenių (sueigų) kompetencijas, įtvirtindami stambiąją žemėvaldą (Šiaurės bei Vidurio Europoje tai atsitiko kiek vėliau).

Baltų kultūros duomenys, nors ir būdami, atrodytų, vėlyvi, neretai padeda pagilinti supratimą apie Europos feodalizmo genezę bei raidą. Vienas iš chrestomatinių atvejų (tik ne Lietuvos istorijos sintezėse [36]) – tai baltiškoji bandos sąvoka, bandžiulystės (susibandžiavimo, kaip susidraugavimo) reiškinys [37]. Banda – tai ir gyvulių kaimenė, ir kitas turtas (įskaitant duoną), ir kita nauda iš ūkio. Gyventi iš „svetimos duonos“ ir reiškia bandininkauti, tad samdininko (kaip ir ūkininko sūnaus ar jaunesniojo brolio) pasėti javai ar linai irgi buvo vadinami banda [38]. Iš šios sąvokos išvedami bandžius, bandžiulis, bandininkas, bendras. Tai senas indoeuropiečių žodis, sietinas su germ. band (gauja), ital. banditos, sen. pranc. ban (visi vieno viešpaties vasalai). Semiotikas Julius Greimas, remdamasis žymaus feodalizmo tyrinėtojo Marko Bloko (Marc Bloch) darbais, pirštu prikišamai nurodė, kad lietuvių ir kitų baltų banda [39] ir yra feodų (priminsime, kad šis žodis turbūt kilo iš germanų fehu ir atitinka liet. ir prūs. Pekus – gyvuliai, banda [40]) bei leninių santykių prototipas, atspindintis viešpaties (pono, šeimininko, rykio) ir valstiečio, gavusio žemę ar kitą turtą išsimaitinimui mainais į tam tikrus įsipareigojimus, santykius. Šį turtą bandininkas gaudavo ne kaip nuosavybę. Taigi šitokia (proto) feodalinė struktūra buvo būdinga ne vien vasalinei aristokratijai (ricostan), kuri už siuzereno (cyning) suteiktą išlaikymą atsimokėdavo ne darbinėmis prievolėmis, o karine tarnyba [41].

Baltiškoje bendrų institucijoje žingeidesnis kultūros istorikas pastebės analogijas su Karolio Didžiojo compagnons (*cum-pan-ionem, bendraduoniais) ir įžvelgs jas tarp liet. bernų ir frankiškų baronų [42] bei tarp lietuviškų bandžių, bulių badytinių ir ispaniškos koridos [43] (atsižvelgiant į IV a. galindų migraciją Ispanijon, gal net ir esama tolimų istorinių ryšių?). Tačiau šios nutolusios sąsajos ir lieka tik kaip kuriozai, deja, negalintys patekti į mūsų istoriją, kadangi neatsekta jokia juos siejanti įvykių gija. Tačiau gal būtų verta pradėti tokios sekos paiešką kad ir nuo ryšio tarp lietuviškų bandžių (rašytiniuose šaltiniuose paliudytų tik nuo XVI a.) ir skandinavų sagose minimų laisvųjų bendruomenininkų (bondų, bondr) [44]? Šie bondai turėjo Danijoje galią: jie dalyvaudavo sueigose, darė poveikį sprendimams, renkant ten konungus, XIa. Danijoje organizavo pagonišką sukilimą, kurio metu buvo nužudytas konungas šv. Knutas IV… Kas gi tai? Vien tik keista analogija? Panaši socialinė raida Baltijos regione?

Kniutlingų saga, parašyta XIII a. viduryje ir tikriausiai kaip savo šaltinius naudojusi neišlikusias XII a. pabaigos sagas, skaldų poezijos ir kitą žodinę informaciją, siekusią X–XI a., perteikia mums socialinį bondų reiškinį, kuris atpažįstamas ir tų pačių laikų Anglijos visuomenėje [45]. Šie ir kiti panašūs faktai ne tik vėl nubrėžia tipologiškai panašių visuomenių erdvę Šiaurės Europoje, bet ir leidžia įžvelgti jų genetinį artimumą (bent jau Baltijos regione). Paradoksalu, kad istoriškai vėlyviausia baltiškoji medžiaga leidžia daug ką suprasti apie ankstyviausias feodalines struktūras Europoje ir net aiškintis jų formavimosi ypatybes. Kaip ir kodėl tai įmanoma apskritai? Tokių reiškinių, kaip ir juos pažyminčių vardų, bendra kilmė [46] verčia pripažinti itin senos civilizacinės erdvės buvimą, sudėtingą jos raidą, apimančią įvairias ryšių, irimo ir atsinaujinimo formas.

Visuomenės istorijai būdingas kur kas didesnis konservatyvumas nei klasikinei politinei istorijai. Šis konservatyvumas reiškiasi tuo labiau, kuo tiriančiojo stebėtojo akiratin patenkantys reiškiniai yra arčiau tokių objektyvių mentalinių struktūrų, kaip papročiai. Antai lietuvių dalijimosi papročiai, susiję su bičiulyste, išreiškia ne tik ikifeodalinius visuomenės santykius ar etines vertybes, bet ir feodalinių medaus duoklių atsiradimą bičiuliams ponams [47].

Senųjų europiečių istorija ir… jų dabartis

Kai kuriuos istorikus taip užhipnotizuoja nenumaldomai praeinantys įvykiai ir artefaktai kaip jų tyrimo objektas, kad jie nebesusikalba su kitų humanitarinių mokslų atstovais [48]. Jie nenustoja stebėtis, kaip etnologai, mitologai ar religijotyrininkai iš XIX a. šaltinių imasi ką nors spręsti apie seniai pranykusią pagonių kultūrą ar kaip randa kokius nors pagonybės reiškinius Lietuvoje tokiuose vėlyvuose šaltiniuose, kai ji jau kelis amžius buvo krikščioniška šalis [49].

Yra labai daug žmogaus gyvenimo sričių, kurios mažai kinta. Viena iš tokių – religiniai įvaizdžiai ir apeigos. Galima paminėti ir kai kurias kitas: žmogaus etninė psichinė konstitucija, socialinių charakterių ir elgsenos tipai, patys įvairiausi įgūdžiai, tarp jų ir šeimos papročiai, ir namudinės gamybos tradicijos, ir kai kurie meno bei muzikiniai reiškiniai ar net tautosakos personažai bei motyvai, ir senosios žinios apie įvairiausią aplinką, pradedant nuo augalų ar kulinarijos ir baigiant dangaus reiškiniais. Tačiau ir tos sritys, visuomeninio gyvenimo formos ir institucijos, kurios, atrodytų, negrįžtamai praėjo, dažniausiai toliau gyvuoja naujomis formomis ir vardais (pavyzdžiui, vietoje Perkūno – šv. Elijus) arba užsikonservuoja nišiniuose, savo ankstesnes prasmes ir funkcijas praradusiuose reiškiniuose (pavyzdžiui, vaikų žaidimuose).

Viena iš pačių mįslingiausių, tūkstantmečių praeitį ir daugelio kartų gyvenimo patirtį menanti sritis – tai kalba: tiek konkreti tam tikros tautos žmonių šneka, tiek kiekvienam žmogui būdingas pasaulio reiškimas ženklais ir simboliais. Lietuvos istorijos mokslas iki šiol nėra padaręs jokių fundamentalesnių išvadų iš to fakto, kad būtent lietuvių ir kitų baltų kalbos duoda neįtikėtinai daug istorinės praeities tyrinėjimo galimybių ir įrankių. Ne tik dėl to, kad senos formos nurodo į seną istoriją ir padeda ją atskleisti. Bet ir dėl to, kad beveik į nieką paverčia įsivaizdavimus, jog žmonės jau labai daug žino apie savo praeitį ir gyvenimo formų kilmę. Tai dovana, kuri galėtų būti neišsemiamas mokslinių tyrinėjimų įkvėpimo šaltinis, skatinantis atsargiau vertinti įvairias „žinojimo“ konstrukcijas ir „ekspertinį“ pasipūtimą, kuris kitoms žmonių kartoms, o kartais jau ir po kelių metų atrodo kaip naivumo ar ribotumo įsikūnijimas. Lituanistika (baltistika) galėtų padėti gydyti tokias visažinystės ligas, kurios ganėtinai būdingos Vakarų civilizacijos buitinei sąmonei, nekalbant jau apie įvairius viršenybės kompleksus.

Baltų kalbos sudaro centrinį senųjų europiečių arealą. Joms lingvistai skiria pagrindinį vaidmenį proistorės laikais Europos vakaruose ir pietuose platinant senųjų europiečių hidronimiją [50]. Ir tai nėra kažkokie miglų laikai, nes senųjų europiečių bendrija… dar neišnyko [51].

Antai ieškodami propagandinių ideologinių formulių tokiai auditorijai, kuri neišmano lingvistikos, kai kurie istorikai (ir politikai) panslavistai iki šiol linkę į vieną istorijos plokštumą sudėti tai, ką jau XIX a. suprato lietuvių poetas Antanas Baranauskas, teigdamas, kad lietuvių kalba išsaugojo tą indoeuropiečių kalbų raidos stadiją, kurią slavai praėjo ikiistoriniu laikotarpiu (dabartine mokslo kalba šnekant – lietuvių ir kitose baltų kalbose atsispindi ta indoeuropiečių kalbų raidos stadija, kuri išreiškia senųjų europiečių dialektų vienybę) [52]. Pabrėžtina, kad A. Baranauskas turėjo omenyje ne tik archaiškas lietuvių kalbų fonetikos ir morfologijos formas, bet ir „beveik pirmapradę jos etimologinių formų pilnatvę“ [53].

Baltų istorijos laikas tarsi suspaustas (mūsų kalbas istorijos entropija dėl tam tikrų priežasčių mažai tepaveikė), ir mes lygia greta, tarsi broliai, jaunatviškai tebegyvename su savo vaikais ir vaikaičiais (slavais, germanais, italikais, kt.). Tačiau germanus mes „gimdėme“ senokai (nuo senųjų europiečių bendrijos jie galutinai atskilo tikriausiai keletą amžių prieš Kristų), o slavų atvejis paradoksalesnis. Jų etnogenezė neabejotinai patenka į įmanomos rekonstruoti istorijos akiratį. Galima sakyti, kad slavai atsirado ir užaugo ne tik pačioje mūsų akivaizdoje, bet tiesiog ką tik gimė iš mūsų isčių (neminint to, kad jie iš mūsų ir tebegimsta).

Kažkokiu keistu būdu tas gan ilgas periodas (vėlyvoji antika ir ankstyvieji viduramžiai) ir ta nemaža Europos erdvė tarp antikos pasaulio centrų bei senojo baltų hidronimijos arealo, kur ir vyko slavų etnogenezė, bei pats tas virsmas netapo mūsų istorijos mokslo objektu. O juk istorinis mąstymas, archeologijos ir kalbotyros sintezė jo pažinimui galėtų duoti itin daug.

Bus daugiau

Nuorodos:

[1] Žr. Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija. 1009­–1795. Kaunas, 2005. 7 psl. nurodo, kad tokį modelį “su svarbiausiais akcentais” ir Lietuvos valstybingumo būklę įvardinančiomis sąvokomis 1785 m. sukūrė vokiečių istorikas A. L. Šlioceris. Kitame šios jo knygos puslapyje mėginama atsakyti, kodėl iki šiol šis modelis nesikeitė.
[2] Ten pat, p. 8.
[3] Gudavičius E. Lietuvos europėjimo keliais. Sud. R. Petrauskas, A. Bumblauskas. ilnius, 2002, p. 20, 28.
[4] Ten pat, p. 49, 54–59.
[5] Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius, 1998, p. 89.
[6] Gudavičius Edvardas, Lietuvos europėjimo keliais, p. 51.
[8] Zinkevičius Z. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius, 2013, p. 99–100.
[9] Žr. Toporov V. Značenije bielaruskovo areala v etnogenetičeskich issliedovanijach // Slavianie: adzinstva i mnagastainasc. Minskas, 1990, p. 87–90.
[10] Jovaiša E., Aisčiai. Kilmė, p. 184–203, 280–287; Aisčiai. Raida, p. 43–53, 67–87.
[11] Populiarėja rusų archeologo E. Šmidto koncepcija, kad VI a. krivičiai dar nebuvo slavai (o latgalių ir lietuvių tipo archeologine kultūra) ir kad jie suslavėjo tik X–XII a. Žr. Šmidt E. Kriviči Smolenskogo Podnieprovja i Podvinja. Smolenskas, 2012, p. 114–118. Tad “ilgųjų pilkapių” atsiradimas tai aisčių plėtros iki Valdajaus aukštumų tąsa. Tačiau Novgorodo slovėnų atsiradimas aiškinamas kitaip: esą tai buvo vakarų slavai (vendai) atsikėlę į šias vietas Baltijos jūra iš jos pietvakarių pakrančių.
[12] Gaučas P. K voprosu o vostočnych i južnych granicach litovskoj etničeskoj teritorii v sriednieviekovje // p. 195–212, žemėl. Nr.1–2; taip pat žr. Nepokupnyj A. Lingvogeografičeskije sviazi litovskich ir bielaruskich form nazvanij g. Diatlovo i jego okriestnostiej // Balto–slavianskije issliedovanija. Maskva, 1974, p. 145–148, iš kur matosi, kad ir lenkų istorikai yra padirbėję su lingvistiniais (taip pat ir baltų kalbų) duomenimis, kurie jiems yra svarbus istorijos šaltinis. Tačiau mūsų istorikų darbuose kalbininkų nustatyta lietuvių etninių ribų rytuose kaita paprastai neatsispindi.
[13] Jovaiša E. Aisčiai. Raida, p. 90–118, 215–232.
[14] žr. Jovaiša E. Aisčiai. Raida, 2:2 il. p. 42, 4:4 il. (Gintaro keliai) p. 97, S:11 il. p. 153, 7:2 il. p. 185, p. 224–225.
[15] Ten pat, p. 205–210, 232, 235; Michelbertas M. Paprūdžiai. Žemaičių karinio elito kapinynas. Vilnius, 2014, p. 124.
[16] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sud. N.Vėlius, I t., Vilnius, 1996, p. 166, 168. Apie X a. kuršių tironą Lokį (Tyrannus Lokerus, *Lokiz) žr. Mickevičius A. Normanai ir baltai. Vilnius, 2004, p. 115.
[17] Atsižvelgiant į tai, kad vakarų baltų kultūra tuomet jau buvo pasiekusi ir Vidurio, ir Rytų Lietuvą, „mes“ patenkame į aisčių sąvoką, tuo labiau, kad šiuo laikotarpiu į ją patenka ir Dniepro, ir Okos aukštupio (rytų galindų) teritorijos. Anot Jordano, akacirai, V a. gyvenę Dono aukštupyje, buvo aisčių kaimynai. Žr. Lietuvių etnogenezė. Ats. red. R. Kulikauskienė-Volkaitė. Vilnius, 1987, p. 114.
[18] Rytų Lietuvoje medinių pilių periodo pradžia datuojama tik nuo X a. pab. Romėniškuoju laikotarpiu buvusios gyvenvietės VI–IX a. arba apleidžiamos, arba naudojamos kaip slėptuvės. Žr. Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 50–52, 54, 164.; Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius,1996, p. 12–13, 15, 280, 284.
[19] Žulkus V. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius, 2004, p. 80–81, 159, 202–203.
[20] Šio tolimus laikus siekiančio termino kilmė gal germaniška, tačiau paties žodžio etimologija nėra aiški.
[21] Apie estų, suomių, vepsų skolinius kuningas/kunigas (su galūne!) žr. Toporov V. Prusskij jazyk. Slovarj, K–L. 1984, p. 128. Jei praslavai iš tiesų galėjo pasiskolinti šį terminą iš gotų ar kitų rytų germanų, tai slaviškoji konędzj forma vargu ar galėjo būti skolinimosi šaltiniu. Jei šie skoliniai vėlyvi, tai kaip jie galėjo būti paskolinti iš skandinavų konungr ar iš vok. kionig, ar net vid. vokiečių k. koninc?
[22] Žr. Prūsų kalbos paminklai. Reng. V. Mažiulis. Vilnius, 1981, p. 134: Aukta-rikijskan „vyresnybę“, rickausnan „valdžią”, p. 325: “rickawie [rikauja] „viešpatauja”, rykis, rickis, rykijas, rikijs, rykyes „viešpats, ponas”, ryki, ryks „viešpatystė”. Su tokiu viešpatystės terminu susiduriame ir skandinavų šaltiniuose – Gardariki (Kijevo Rusia) ir Austrriki (mes, baltai, ir dalis finougrų).
[23] Žr. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Vilnius­–Čikaga, 1990, p. 392–393. Tad lietuvių rykis forma užrašyta jau XIII a., jų religiniuose vaizdiniuose, kurie tikrai negalėjo būti ką tik atsiradę. Tiesa, gal tai ne vyriausias dievas, o tik prievaizdas…
[24] Etnosocialnaja i političeskaja struktūra ranniefeodalnich slavianskich gosudarstv i narodnostiej. Red. G.Litavrin. Maskva, 1987, p. 19, 57–58.
[25] Ten pat, p. 84, 89.
[26] Mickevičius A. Normanai ir baltai, p. 75–80, 84.
[27] Ir toks terminas aiškiai per siauras aisčių politiniam fenomenui, kurį tęsė „prūsai ir kitos šiaurės tautos“.
[28] Lietuvių etnogenezė, p. 173–174. (IX–XII a. buvo didžiosios baltų gentys, genčių sąjungos); pagal E. Gudavičių iki Mindaugo karūnavimo lietuviai esą dar tik „ėjo gentinės kunigaikštijos keliu“. Žr. Gudavičius E. Mindaugas, p. 112.
[29] Dėl šių geografinių sąvokų, žyminčių vakarinę ir rytinę Lietuvos dalį, žr. Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Roma, 1978, p. 126–127.
[30] Gudavičius E. Mindaugas, p. 134, cit.: „ką tik susikūrusi Lietuvos valstybė susidūrė ne su ankstyvųjų monarchijų valdovais, bet su bažnytinės korporacijos kolonijiniais hierarchais, o dar labiau su kariniais ordinais. Dinastiniams sandėriams čia nebuvo vietos“.
[31] Didžiausia vokiškosios istoriografijos atrama tebėra Dusburgiečio kronika. Nors lyg ir visi pripažįsta, kad tai yra apologetinis kryžiuočių įsitvirtinimo ir savo valstybės projektavimo Prūsijoje traktatas, bet jo koncepcijos priimamos nekritiškai. Istorija rašoma Ordino XIV a. tikslus priimant kaip XIII a. faktus.
[32] Ne mažiau svarbu, kad ji nebuvo praradusi politinio ryšio su lietuviais. P. Dusburgietis nuslepia, kad jau pirmo prūsų sukilimo metu lietuviai kovėsi prieš kryžiuočius Kulmo žemėje. Žr. Prūsijos žemės kronika, Vilnius, 1985, R.Batūros komentarą p. 51, kad prieš Ordiną buvo sudaryta plati pamarėnų, lietuvių ir prūsų koalicija; Gudavičius E., Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a. Vilnius, 1989, p. 83–85.
[33] Nesvarbu, kad Dusburgietis jo kunigaikščiu nevadina, kaip netituluoja ir daugelio kitų žymesnių didikų, o apibūdina juos tiesiog kad „buvo toks žmogus, prūsas“. XIV a. pr. kokio nors prūso kilmingumas Ordinui nebebuvo svarbus (viskas jau buvo paties Ordino, kolektyvinio monarcho, valioje).
[34] Powierski J. Stosunki polsko-pruskie do 1230. Torunė, 1968, p. 151: „neofitus“ gal puolė nadruviai, jotvingiai, lietuviai, o Kristijoną įkalino sembai.
[35] Modzelewski K. Barbarų Europa. Vilnius, 2008, p. 22–23: „Kalbant apie barbarų genčių politines institucijas, Tacito, Prokopijaus iš Cezarijos, Bedos, šv. Lebuino hagiografo, Rimberto, Titmaro ir Adomo Bremeniečio mąstysena visuomet sekė tomis pačiomis vėžėmis. Visų jų atsparos taškas – karaliaus valdžios nebuvimas arba stebėtinas jos silpnumas. Kartu su nuostaba iškildavo ir klausimas: kaip barbarai sugebėdavo priimti sprendimus ir juos įgyvendinti. Ieškodami atsakymo pasakotojai paprastai būdavo linkę suvokti genčių sueigas tarsi civilizuoto valstybingumo pakaitalą.“
[36] Išimtį sudaro K. Jablonskio darbai; žr. ir Žulkus V., Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, p. 75.
[37] Greimas J. A., Tautos praeities beieškant, p. 266–269, 289.
[38] Iš čia atsirado ir platesnė bandos reikšmė – (bet koks) pasėlis.
[39] Žr. Prūsų kalbos paminklai, p. 75, 83, 107, 136, 273, 292. en–bandan (naudinga), ni–enbandai (nenaudinga; čia kalbama apie Dievo vardo neminėjimą be reikalo), per–bandan (išbandymą, gundymą), per–banda (išbando), latv. bode (krautuvė), žr. ir galimą antroponimą šios šaknies pagrindu, Prūsijos žemės kronika. Petras Dusburgietis. Reng. R. Batūra. Vilnius, 1985, p. 197; čia minimas sembas Pabėčių valsčiaus turto valdytojas (kamerarijus) Bansas ar Banza (Bonse), pagrindinis XIII a. pab. atsinaujinusio prūsų sukilimo, apėmusio daugiausia Pagudę, sumanytojas ir vadovas. Gal čia derėtų atkreipti dėmesį ir Vidurio Europos viduramžių špan, župan, iš kurių kilo ir lenkiškasis pan? Mat, ir IX a. arabų šaltiniai liudija, kad slavai dvaro palatinus vadino sbandz, žr. Velikaja Moravija. Jejo istoričeskoje i kulturnoje značenije. Ats. red. G. Savčuk, J. Poulik. Maskva, 1985, p. 91.
[40] Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas L–P, III t. Vilnius, 1988, p. 245–246.
[41] Ši feodalinė tvarka atsispindėjo ir XIV a., kai Lietuvos valdovai užimtose Rusios žemėse lietuviams bajorams skirdavo „kormlenijas“ (laikinas valdas, bandas). Žr. Krzyzaniakowa J., Ochmanski J. Jogaila. Vilnius, 2010, 51 psl.
[42] Iki šiol netyrinėtos ir baltų ir skandinavų leksemos barn (vaikas, bernas) izoglosos priežastys, kaip ir daugelis kitų, bendrų su skandinavais reiškinių.
[43] Greimas J.A.. Tautos praeities beieškant, p. 268.
[44] Kniutlingų saga. Vert. U. Mikučionis. Vilnius, 2002, p. 38–43, 61–80.
[45] Ten pat, p. 15:„bondų pirkios degė pas (Anglijos) konungą jauną“, p. 19 minima apie Godwino tėvą Ulfnadą, kuris buvo bondas, o pačiam Godwinui vėliau konungas Knutas Didysis suteikė jarlo titulą, žr. p. 20. (Godwino sūnus Haroldas – Vilhelmo Nukariautojo priešininkas Hastingso mūšyje, žr. King Harald’s Saga, p. 173).
[46] Akivaizdu, kad leksemos bond ištakos ieškotinos baltų kalbose (tiesa, ital. banditos gavo per germanus).
[47] Tokios medaus duoklės juk buvo būdingos ir senovės frankams, ir rusinams. Tas pat pasakytina ir apie talkos papročio virtimą lažu dvarui (žr. Jablonskis K., Istorija ir jos šaltiniai, 153–166 psl.; ten pat ir apie vaišinimo papročių virtimą valdovo pasėdžio prievole, ir apie kitus “senovės santvarkos reliktus”).
[48] Žr. Ščiavinskas M. Kryžius ir kalavijas. Krikščioniškųjų misijų sklaida Baltijos jūros regione X–XIII amžiais. Klaipėda, 2012, p. 44-45, 74, 131–132.
[49] Tai rodo ir nesupratimą skirtumo tarp sukurtų religinių sistemų, kurių universalumą palaiko įvairios, palyginti neseniai atsiradusios socialinių institucijų formos, ir tarp pačių įvairiausių pamatinio, prigimtinio religingumo formų, įskaitant ir tas, kurios buvo sukurtos ir veikė žmogaus bei visuomenės gyvenimą dešimtis tūkstančių metų.
[50] Žr. Karaliūnas S. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, II t. Vilnius, 2004, p. 368, cit. W.P.Schmid.
[51] Mes, baltai, esame ne tik Europos istorijos ainiai (kaip ir visos kitos Europos tautos), bet kartu ir … protėviai. Esame tarsi kokia Europos istorijos „išklotinė“. Todėl tyrinėtojai mūsų kultūroje gali rasti visus jos gyvenimo pėdsakus – nuo „laukinių“ seimų iki „klasikinės“ monarchijos ir atgal.
[52] Žr. Ivanov V. O zamiečatelnom litovskom učionom//Balto-slavianskije issledovanija 1986. Maskva, 1988, p. 260.
[53] Antai veiksm. rinkti, renka ir daiktav. ranka sudaro tokią prasminę pilnatvę, lenkų ręnka ar rusų ruka tarsi patenka į atskirtį ir tokios pilnatvės nebeturi, o kalbėtojas nebežino, iš kokio prasmės lauko kyla šis žodis.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

80 komentarų

  1. Labai jau aptakus kalbėjimas, – reikalingas aštresnis tonas nevengiant konkretesnių priekaištų. Juk, pvz., per tuos 25 metus kalbotyroje, kuri labai svarbi lietuvių (baltų) istorijai kaip jos šaltinis ničnieko nepadaryta. Netgi dėl Lietuvos vardo kilmės trypiama toje pačioje vietoje su praeito amžiaus pradžios žiniomis. Tesugebama pasakyti, kad slavuose fiksuotas Litva yra iš Lietuva slavų pasidarytas pavadinimas ir viskas. O gal tas šaltiniuose rašomas Litva yra tik vienoje slavų tarmėje buvęs pavadinimas, o kitose tarmėse jis gali būti buvęs Lietva, Lotva ar pan., bet į metraščius nepateko, ir kad tada Lietuva apkritai gali būti slaviškas pavadinimas.

    • Prusas:

      Lietuva kaip ir Rusia kile nuo upiu ir pievu-misku-pelkiu, tik kad Lietuvoje upes issiliedavo is krantu, o Rusioje jos ramiai rusendavo sava vaga, veliau slavai okupave Lietuvos zemes (kur upes issilieja) isverte Lietuvos varda i slavu kalba ir tas zemes pavadino Polska, dar veliau jau okupave ir Galicija jos varda isverte i savo slavu kalba ir ji tapo Okraina, o tikraji Rusiu varda pasivoge mongolomoskovitai

  2. Deja, dar vienas neskaitytas rašinys ...:

    Gaila, bet po tokių kombinacijų: “LDK unija su Lenkija”, nežiūrint į autorių nuopelnus, toliau jų straipsnių neskaitau. Prieš rašydami, prasivalykit savo galvas, tautinykai!

  3. Straipsnis vertingas. Ypač svarbi autoriaus mintis pagaliau į istorijos tyrimus įsileisti ir lietuvių kalbą, kuri yra tiesiog visos Europos enciklopedija, tereikia mokėti ją atskleisti. Štai sukam galvas, iš kur atsirado žodis Lietuva. Jau vienas mėgėjas senolis Jokubauskas iškėlė genialiai paprastą išaiškinimą. Jo nuomone, iš pradžių buvo daug lietuvų. Šis bendrinis žodis reiškė tirpstančio ledyno pakraštį, kai liejosi vandenys lyg upės, lyg ežerai ir pan. Tad neatstiktinai Lietuva vadinama buvo rytinė mūsų dabartinės šalies dalis, kurios ežerai, upės Žeimena ar Merkys žymi ledyno pakraštį. Tereikia paklausti, kada čia tirpo ledynas, ir žinosime, kada atsirado žodis Lietuva ir nuo kada čia gyvena mūsų protėviai, juoba ir visi vandenvardžiai yra mūsiški vos ne iki Uralo.

    • Perkūno Paukštis:

      Pratęsiant mintijimą įdomu tai, kad LT KARA-imai (jų apie 300), būdami ne žydais, taryt šiandien tą pačią gilią dvasinę šaknį knisa, nes kažkodėl tebesinaudoja S. testamentu. S. testamento Pradžios knyga buvo ne kas kita, pastebėk, kaip žydams adaptuota senoji šumerų ir akadų istorija, tapusi legendomis.

      O noriu pasakyt, kad lietuviai taip pat turi atrasti ir atstatyti savo istoriją iš savo 5000 dainų duotybės ir pa-davimų. Tą darė Krivis Jonas Trinkūnas.

  4. Baltas:

    Nustebino Songaila gerąja prasme. Tai turėjo jau seniai parašyti istorikai, tačiau dauguma jų ir toliau menkina, žemina mūsų protėvių aisčių didybę.

    • Prusas:

      daug klaidu priveles, bet kai kur gana giliai uzkliudes, taciau dar neatsikrates uzsienieciu uzmestu jam panciu gotus laiko anglais, o musu vykingius pagal 13 amziaus pasakas laiko skandinavais…sitas yra neatleistina mastanciam zmogui, juk ir ziniu apstu sias pasakas paneigianciu ir pati Lietuviu kalba tam priestarauja

  5. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Istorikai, kur Sarmatija? Kur Gardarikė? Kur Krivių krivaičiai (krivičiai)? Juk tai Lietuvos praeities (istorijos) pamatas!
    Kaip gali mus gerbti kiti, jeigu mes patys savo praeities negerbiam?! Jug Sarmatijos federacija, nuo jūros iki jūros ir nuo Uralo kalnų iki Vyslos upės, gyvavo pirmoje I-jo tūkstantmečio pusėje, o Gardarikės federacija – toje pat teritorijoje gyvavo antroje tūkstantmečio pusėje! Visą šį tūkstantmetį šioje federalinėje valstybėje- karybą bei ūkio reikalus tvarkė- rikiavo rikiai, o rikius valdė- aukščiausio rango arijų dvasininkai Krivių krivaičiai!
    Sarmatijos sostine iki VI a. buvo Kijevas.
    Klimatui šilant Krivių krivaitis Prutenis VI a. savo brolio Vaidevučio (po paskelbimo Tautos Vyčiumi jis gavo Vytauto vardą) sūnui Litvo padovanojo “sklypą” tarp Vyslos-Nemuno ir Bugo upių,. Ši teritorija VI a. tapo Litvo-rikija. Litvo pastatė Sarmatijos šiaurinę sostinę ir pavadino ją savo sūnaus Gardino vardu. Kartu buvo pakeistas ir Sarmatijos pavadinimas į.Gardarikiją. Tai buvo valstybė su dviem-pietine bei šiaurine sostinėm.
    Ar mūsų laikais tokią teritoriją sugebėtų 1000 metų valdyti be rašto?! Tad kalbėti, kad mūsų protėviai neturėjo rašto, yra mažu mažiausiai neprotinga! Jug iki pat X a. Gardarikė, per vykingus, viešpatavo Islandijoje, Grenlandijoje bei Niufaunlendo saloje, o per vanduolius (arijų-baltų gentis Vanduolės-Vyslos žemupyje) – Vakarų Europos pakrentes iki Afrikos!
    Beje, gerbiamieji istorikai, jeigu norite pažinti mūsų praeitį, dar būtina pažinti ir III bei IV Žemės fizinius judėjimus!!!
    Jug Lietuvos praeitis neapsiriboja vien tiktai Pirmu tūkstantmečiu!!!

  6. Mūsų protėviai sukūrė savo Valstybę (matyt dar gana anksti – kokiame 7-8 amžiuose) tam, kad išsaugotų savo ir savo artimųjų gyvybes bei turtą nuo iš pietų ir rytų slenkančių laukinių hunų akacirų, avarų ir slavų ordų antpuolių.

    Tos lietuvių gentys, kurios nesugebėjo susivienyti, buvo užkariautos, pavergtos ir jų likučiai nutautinti.

    Ir tai įvyko visose senosiose mūsų protėvių giminaičių žemėse – nuo Berlyno, Riugeno salos, Varšuvos (jotvingių Veržuvos), Dancigo (prūsų Gudaniškės) iki pat dabartinės Maskvos (galindų Mazgavos), Kursko ir Oriolo.

    Tik dėka to, kad mūsų protėviai sugebėjo susitelkti ir susivienyti, o po to įkurti savo nuosavą Valstybę – Lietuvą, mes dabar čia gyvename ir kalbame bei rašome Lietuviškai.

  7. Lietuvos Valstybės ištakos glūdi 7-8-9 amžiuose, tuometiniuose karuose su stepių klajokliais (hunais-akacirais, avarais), slavais ir variagais.

    O realiai Lietuvos Valstybė susiformavo kovose su Rusia (Kijevo) 10-11 amžiuose.

    Deja, kadangi rašytinių to meto šaltinių neturime (pirmieji yra tik trumpos žinutės iš 11 amžiaus), galiu remtis tik prielaida, jog priešingu atveju Lietuva būtų buvusi užgrobta dar 10 amžiuje (jei ne anksčiau), kaip buvo užgrobtos beveik visos baltų genčių žemės iki pat Kursko bei Maskvos – tame tarpe ir dalis jotvingių žemių, kurios tuo metu nebuvo Lietuvos “globoje”.

    Manau, jog 1009 m. žinutė apie Rusios – Lietuvos pasienį jotvingių žemėse tai gana iškalbingai rodo.

    P.S. Pažvelkite į žemėlapį, kur ir kokiomis upėmis yra pats artimiausias kelias iš Skandinavijos (svejų žemės, tai yra dabartinės Švedijos, bei Gotlando) į Kijevą…

    Ir atkreipkite dėmesį į tai, kad variagai (vikingai) jau 8 amžiuje intensyviai puldinėjo kuršių gyvenamas pajūrio žemes, buvo užpuolę ir Apuolę, ir kitas pilis.

    O Rusnės saloje, kaip rodo ir archeologiniai tyrimai, vikingai buvo įkūrę savo gyvenvietę. Kaip, beje, buvo įkūrę panašias gyvenvietes-kolonijas ir prūsų žemėse, ir toliau į šiaurę – iki pat dabartinės Suomijos.

    Tačiau kažkodėl variagai neužgrobė Nemuno ir tolesnių vandens kelių (pvz., Nerimi, Šventąja ir kt.).

    Netgi Dauguva jie menkai teplaukiojo, o mieliau rinkosi labai tolimą šiaurės kelią per Nevą, Ladogą, kitas upes. O juk ten jų laivus teko tampyti per pervalkas ne vieną dešimtį kilometrų…

    Manau, kad jie tikrai bandė brautis į aukštupį ir Nemunu bei jo intakais, bet buvo tvirtai sustabdyti.

    Lygiai taip pat visiškai neaišku, kodėl jau suvienyta variagų Kijevo Rusia nepajėgė užgrobti visą dabartinę Lietuvą, o ir toliau susisiekdavo su Skandinavija tuo pačiu senuoju šiauriniu “variagų keliu”. O juk prekyba tada vyko labai intensyvi tarp Skandinavijos ir Bizantijos.

    Todėl įvairūs aiškinimai, jog variagai nepanoro užimti Lietuvą ir kontroliuoti jos vandens kelius yra neįtikinami ir ekonomiškai nepagrįsti.

    Juos sustabdyti galėjo tik rimta karinė jėga.

    Nes kitose vietose jie brovėsi visur, kur tik pajėgdavo – net Bizantijos imperijos valdas ne kartą yra nusiaubę, pasiekdavo ir Vidurinę Aziją.

    Labai gerbiu Zigmą Zinkevičių, tačiau manau, kad jo mintis, jog vieningą Lietuvos Valstybę įkūrė tik Mindaugas, tikrai yra klaidinga:

    “Mindaugas apie 1226-1236 m. baigė pirmtakų pradėtą lietuvių sritinių kunigaikštijų jungimą į vientisą valstybę.”

    Daugybė įvairių požymių rodo, jog Lietuvos Valstybė egzistavo jau 11-12 amžiuose, o gal būt ir žymiai anksčiau – ypač tai akivaizdu, kada palygini, kokias teritorijas ir kada užgrobė vikingų (variagų) įkurta ypatingai galinga to meto Centrinės Europos valstybė Kijevo Rusia, ir ties kokia riba šie variagai sustojo – tiksliau, buvo sustabdyti.

    Ir aiškiai matyti, jog variagai ir Kijevo Rusios ekspansija 9-10 amžiuose sustabdyta buvo būtent ties istorinėmis Lietuvos ribomis. O tai galėjo padaryti tik vieninga ir pakankamai galinga kariniu požiūriu valstybė, turinti didelę armiją, o ne atskiros gentinės-sritinės žemės.

    Kitas klausimas, jog greičiausiai senąją Lietuvos Valstybę maždaug 11 amžiuje ištiko “dinastinė krizė”, kada įvairūs valdovo palikuonys pasidalino valstybę į atskiras valdas (tai pvz., matyti iš to, jog 1219 m. sutartį pasirašę sritiniai (žemių) kunigaikščiai beveik visi yra tolimesni ar artimesni giminaičiai, turintys ir bendrus protėvius).

    Pažvelgus į kitas tų laikų Europos (ir ne tik Europos) ankstyvąsias valstybes akivaizdžiai matyti, jog toks vienos valstybės “išsidalinimas” kelių palikuonių tarpe yra tam tikras to meto dėsningumas (pvz., Frankų imperijos išsidalinimas tarp trijų brolių, analogiškas Kijevo Rusios senosios imperijos išsidalinimas į sritines kunigaikštystes, Mongolų imperijos laipsniškas išsidalinimas į atskiras ordas ir t.t.).

    Beje, nevertėtų pamiršti ir mito apie Brutenį bei Vaidevutį.

    Kaip parašė Adomas Mickevičius:

    “Lietuvos istorija prasideda nuo dviejų mitinių vardų: Brutenio ir Vaidevučio. Brutenis, didis žynys, pirmasis skelbia mokymą apie religijos paslaptis, dievų kilmę ir gamtos slėpinius; Vaidevutis buria tautą, ją valdo ir sukuria savotišką karalystę.”

    • Alvydas:

      7-ame amžiuje dar būta hunų? Ir jie dar vis tebekariavo? 🙂 Prie Baltijos ir Dniepro pelkynuose?

    • Prusas:

      Lietuviu valstybei jau daugiau kaip 7700 metu, o paciai Lietuvai-Rusiai jau minimum 3500 metu

    • Prusas:

      Zygeivi pries kalbedamas nesamones pasikonsultuok su protingais zmonemis…’O Rusnės saloje, kaip rodo ir archeologiniai tyrimai, vikingai buvo įkūrę savo gyvenvietę. Kaip, beje, buvo įkūrę panašias gyvenvietes-kolonijas ir prūsų žemėse, ir toliau į šiaurę – iki pat dabartinės Suomijos.’…ar suvoki kokia nesamone cia parasei??? Prusai del Kulmo kovojo su visa vakaru Europa simtmeti, o tu cia kliedi apie kolonijas skandinavu ju zemeje…is kur pas jus tas samones ir logikos trukciojimas atsiranda?

    • Prusas:

      ‘Lygiai taip pat visiškai neaišku, kodėl jau suvienyta variagų Kijevo Rusia nepajėgė užgrobti visą dabartinę Lietuvą’…kaip tai neaisku??? kam cia neaisku??? kalbek uz save, o ne uz kitus…Kijevo Rusia ikure is Prusijos atvyke Lietuviai dar nebuvo apsikrikstine (pries Kijevo ikurima buvo kitu vietu Rusioje kur reziduodavo vietiniai kunigaiksciai), todel kariavo su krikscioniska Bizantija, tuo metu net Lietuviu kalba taikos sutartyse yra paliudyta kaip ir Lietuviu tikejimas su vyriausio dievo vardu

    • Prusas:

      Lietuva atsirado tada kai buvo ikurta Rusios valstybe…tada atsirado ir siena, o apsikrikstijus ir karai

    • Prusas:

      o cia sau beveik i visus klausimus ir atsakei…’Kitas klausimas, jog greičiausiai senąją Lietuvos Valstybę maždaug 11 amžiuje ištiko “dinastinė krizė”, kada įvairūs valdovo palikuonys pasidalino valstybę į atskiras valdas (tai pvz., matyti iš to, jog 1219 m. sutartį pasirašę sritiniai (žemių) kunigaikščiai beveik visi yra tolimesni ar artimesni giminaičiai, turintys ir bendrus protėvius).’

      • Prusas:

        tik nepamirsk i Lietuva itraukti ir Rusios arba Grudingiu Skitijos arba tikrosios Skitijos, nes kita dalis musu anksciau vadinosi Neriais bei buvo uzvadinti Aisciais…kada jums pagaliau atsiris ta vardu ir pavadinimu makalyne, juk Jonavos rajono gi nelaikote atskira respublika ir valstybe nei Kaisiadoriu ir Alytaus valsciaus? ar vistik laikote???

  8. Patys pamąstykite, kodėl krūva (dvidešimt vienas) sritinių Lietuvos kunigaikščių (kurių tarpe penki vadinami didžiaisiais, jų tarpe dvi poros brolių – – beje, Mindaugas tuo metu visai dar jaunuolis, bet irgi kažkodėl jau įvardijamas didžiuoju kunigaikščiu greta savo vyresnio brolio) nutaria visi kartu – ir labai draugiškai (kas ypač keista, žinant to meto kitų šalių kunigaikščių “papročius”) visi kartu vyksta (ar siunčia savo įgaliotą atstovą) pasirašyti sutartį su Haliču, kuris yra tikrai ne taip jau arti…

    Pvz., kokia prasmė tai daryti kokiam nors Šiaulių žemės sritiniam kunigaikščiui?

    Kam jam tas tolimas Haličas ir Voluinė, kada jo žemės ribojasi su Livonijos valdomis, kur Šiaulių žemės lietuviai pastoviai ir kariauja bei plėšikauja.

    Lietuvos-Voluinės sutartis – 1219 m. taikos sutartis tarp Lietuvos, Deltuvos, Žemaitijos ir kitų žemių kunigaikščių pasiuntinių ir Voluinės didžiojo kunigaikščio Romano Mstislavičiaus našlės Romanovos bei jos sūnų Danieliaus Haličiečio ir Vasilkos. Sudaryta Voluinės Vladimire.

    Lietuvos-Voluinės sutartį trumpai aprašė Ipatijaus metraštis. Pasak šio metraščio, sutartį sudarė 21 lietuvių kunigaikščio pasiuntiniai: penkių vyriausiųjų kunigaikščių (Živinbudas, Daujotas, jo brolis Viligaila, Dausprungas ir jo brolis Mindaugas), žemaičių kunigaikščių (Erdvilas, Vykintas), Deltuvos kunigaikščių, t.p. Bulaičių ir Ruškaičių atstovai.

    Sutartis galiojo maždaug iki 1238 m.

    Manoma, kad šioje sutartyje paminėtų žemių kunigaikščiai įsipareigojo padėti Voluinės kunigaikštystei gintis nuo Lenkijos ir Černigovo kunigaikščių, kurie pretendavo į Voluinės sostą, Voluinės kunigaikščiai – neprieštarauti Lietuvos politinės įtakos stiprėjimui Juodojoje Rusioje, priklausiančioje Voluinės kunigaikštystei.

    Manau, jog gana akivaizdu, kad visą tą nemenką būrį lietuvių kunigaikščių kažkas gana galingas “primygtinai pakvietė” vykti ir dalyvauti (ar atsiųsti savo atstovą) pasirašant sutartį. Taip “primygtinai”, jog atsisakyti niekaip neišėjo… 🙂

    Štai Tomas Baranauskas savo knygoje teigia, kad istoriniai duomenys (lietuvių karinių žygių intensyvumas) rodo, jog gana centralizuota Lietuvos Valstybė turėjo egzistuoti jau pradedant 1183 m.

    Aš asmeniškai visiškai sutinku su jo argumentais, tačiau manau, jog tuo metu ne susikūrė Lietuvos valstybė, o tiesiog Lietuvoje baigėsi dinastinė “smuta”, kada keli (ar ir daugiau) buvusios vieningos valstybės valdovo palikuonių nepasidalino valdžios.

    Vienas iš valdovo palikuonių privertė kitus kunigaikščius jam paklusti.

    Ir, matyt, jo palikuonys ir yra 1219 m. minimi didieji kunigaikščiai, o kiti tuometiniai sritiniai kunigaikščiai yra kiti anksčiau buvusios vieningos valstybės valdovo palikuonys.

    Manau, kad mūsų istorikams vertėtų panagrinėti įvairius panašius pavyzdžius kitose ankstyvojo feodalizmo valstybėse Europoje, Azijoje,…., kurių istorijos yra gerai dokumentuotos.

    Ir, pvz., ar yra analogų mūsų krūvos kunigaikščių 1219 m. sutarties pasirašymui Europos tuometinėje istorijoje?

    Beje, neaiškus klausimas yra ir senosios lietuvių genties įsigalėjimas kitose senųjų baltų genčių (visų pirma jotvingių bei sėlių) žemėse – iki pat marių.

    Juk 13 amžiuje jau matome lietuvių kunigaikščius valdančius teritorijas, kurios prieš kelis amžius buvo gyvenamos ir valdomos kitų baltų genčių ir kunigaikščių.

    Mano nuomone, tai irgi yra hipotetinis požymis, jog visas tas įvairių baltų genčių žemes sėkmingai užkariavo bei kolonizavo (ir gana seniai – matyt, dar kokiame 7-8 amžiuose) pakankamai galinga tuometiniu kariniu požiūriu lietuvių gentis, valdoma vieningo to meto valdovo.

    Matyt, tai ir buvo tikroji senosios Lietuvos valstybės pradžia.

    Ir mitas apie Brutenį bei Vaidevutį yra to meto įvykių atspindys.

    • Rimgaudas:

      Žygeivi, manyčiau, kad 5 Didieji kunigaikščiai Haliče turėjo kiekvienas savo lietuvas, t. y. valdė po kelias susiliejusias į kiekvieną lietuvą giminiškas baltų gentis. Kiti kunigaikščiai, ten dalyvavę, galėjo būti reikšmingi tų 5 Didžiųjų kunigaikščių vasalai ir, tikėtina, ne baltai. Tam reikėtų perprasti tų laikų situaciją.

    • Prusas:

      ne Halicas, o Galinda arba Galicija…ir ne Vladimiras, o Valdimarius, nustokit pagaliau slavinti Lietuviskus vardus ir pavadinimus, Kijevas dar iki krikscionybes 1043 metais kalbejo Lietuviu kalba, o ir velesne jo kalba neaiski, nes nera nustatyta kada Kijevas (Skitai, Gunai, Ostrogotai) pradejo kalbeti slaviskai

    • Prusas:

      ‘Beje, neaiškus klausimas yra ir senosios lietuvių genties įsigalėjimas kitose senųjų baltų genčių (visų pirma jotvingių bei sėlių) žemėse – iki pat marių.’…cia vel Zygeivi i lankas…negi manai kad Jonavos rajonas yra atskira gentis? nustokit vadinti Lietuvos zemiu vardus gentimis ir dings tas durnumas is jusu galvu bei smuta smegenyse

  9. Vaitas:

    Aiškioje istorinėje šviesoje karaliaus Mindaugo tėvas Ringaudas, kronikoje vadinamas Didžiuoju karaliumi, akivaizdžiai buvo 1219 m. santarvės su Volyne kūrėjas. Dargi, praskleidžiant nutolusio laiko miglą šios karališkos dinastijos pradžia siejasi su iš Romos atsikėlusio Palemono palikuoniais.

  10. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Sarmatiją o vėliau Gardarikiją vienijo “Gintaro kelias”. Jis jungė Dniepro- Vanduolės (Vyslą) – Bugo ir Nemuno upes. Po IV a. Romos imperatoriaus Konstantino I paskelbto arijams Kryžiaus karo, mūsų protėviai dar beveik 1000 metų garbingai kovėsi dviem frontais- su Konstantinopolių- pietuose ir su Romą-vakaruose.
    Tacitas rašo, jog – tarp Sarmatijos ir Germanijos gyveno svebai (vėliau jie perėjo Baltijos jūrą ir tapo švedais), kurie sarmatams mokėjo duoklę. (Apie tai, kad svebai būtų mokėję duoklę germanams – Tacitas nerašo.).
    Kr.kr. Brutenis ir jo brolis Vaidevutis, tapęs arijų karvedžiu, gavo ir Tautos Vyčio – Vytauto titulą!(Augustinas Voldemaras -“Lietuvių istorijos problemos” -prancūzų kalboje ir “Lietuvos enciklopėdija” -Čikaga).Tad tai ne mitas!
    Mūsų daugiau nei 3000 metų praeitį rašė istorikai Kr.kr. Didonis, Žiniavaldas, Girdonis (Jordanas). (Česlovas Gedgaudas “Mūsų praeities beieškant” psl. 82), Prancūzų ir belgų vienuolynai šiuos šaltinius saugo ir dabar.
    Tad istorikams reikia bent šiek tiek meilės Lietuvos praeičiai ir daugiau patriotizmo !
    Vykingai – nuo liet.- vykti! Ši gentis atsirado VII a. Baltijos jūroje pradėjus tirpti ledams ir atsivėrųs keliui į Atlantą. Jie nieko bendro neturėjo su skandinavais- vykdė Kr.krivaičių užduotis – vydavo aplink Rytų Europą ir į Šiaurės jūros salas. Tačiau X a. Gardarikės gyvenime įvyko lūžis- 956 metais Romos krikštą priėmė Vanduolijos (Vanduolės-Vyslos žemupyje) rikis Daugonis (Ilsisi Poznanės katedroje). Su čekų karūna (atkreipkite dėmesį-su čekų!) gavo ir karaliaus Meško vardą. Taip nuo “Gintaro kelio” atskilo Bugo-Vyslos atšaka. 995 metais Neatsilaikė Konstantinopolio kerams ir Kijevo rikis. Mano manymu, kadangi jis valdė marias (Juodąją jūrą), šio rikio vardas turėjo būti Valde-maras. Beje, priėmes provoslavų tikėjimą, su karūna jis gavo Vladimiro (rusiškai- valdąs pasaulį) vardą. Taip nuo “Gintaro kelio” atskilo pagrindinė jo atšaka. “Gintaro keliui” žlugus, žlugo ir Gardarikė.
    Tuo metu Danijos pliešikai apiplėšė ir sudegino arijų katedrą Rugijos saloje ir staigiai praturtėjo, Danai už arijų auksą pasistatė galingą laivyną ir Gardarikijai užblokavo kelią į Atlantą. Šiaurės jūros salose gyvenę mūsų gentainiai vykingai liko be materialinės pagalbos. Kur tuo metu buvo skandinavai? Jeigu skandinavai ir vykingai būtų giminingi, vykingai gyvuotų ir mūsų laikais – jug gyveno kaiminystėje!!!

  11. Lietuvos-Voliunės 1219 m. sutartis galėtų būti laikoma Voluinės atsiskyrimo nuo Lietuvos, jos suvereniteto pripažinimo sutartimi. Dėl to ją iš Lietuvos pusės pasirašė tiek daug kunigaikščių, t.y. visi galėję turėti pretenzijų į ją kaip į tėvoniją. Gali būti, kad dalis šiame pasirašyme įtrauktų kunigaikščių jau buvo velionys. Toks velionių dalyvavimas pagal lietuvių tradicijas, pasaulio supratimą yra visiškai galimas.

  12. Lamatas:

    Man asmeniškai, sunkiai suprantama kokios datos apie Lietuvos Valstybės susidarymą čia ieškoma. Norint surasti ką nors konkretaus- reikia žinoti ką būtent nori surasti. Šiuo atveju reikėtu apsispresti su Valstybės samprata. Jei valstybę laikome kokio tai valdovo – feodalo, suverenios valdžios įtvirtinimą tam tikroje teritorijoje – tai viena. Bet tokiu atveju tektu pripažinti kad šiuo metu dauguma valstybių yra jau išnykusios . Kiek pasaulyje beturime tikrai suverenių monarchų? Jei valstybe laikysime tai kaip mes suprantame dabar – tai yra tam tikroje teritorijoje gyvenančius žmonęs , kuriuos jungia bendrumo tarpusavyje , ir atsiribojimo išorei jausmai , bei gyvenimo taisyklės- tada visai kita. Todėl, jei priįmtume galimybę kad Lietuvos Valstybė atsirado ne kokio tai trumpalaikio smurto pasėkoje, bet kaip naturalios santykių evoliucijos išdava, tada jos atsiradimą , manau, tektu nukelti į daug ankstesnius laikus. Šiuo atveju, daugelis čia pateiktų faktų, abejonių bei prielaidų (Žygeivis ir kiti) tampa daug suprantamesni . Beje, ir pirmuoju laikomu Lietuvos paminėjime, galime suprasti kad rašoma apie dviejų valstybių pasienį. Kitu atveju būtu rašoma nebent apie Rusios sieną su lietuviais, bet jokiu būdu ne su Lietuva.

    • Vaitas:

      Minimas žodis „rus“ žymi ne sieną, o taip vadintus atplaukdavusius vikingų prekeivius irkluotojus. Pas mus išliko Rusnės gyvenvietės pavadinimas, pas rusus nuo prekių-tovaro – draugai-tovariščiai bei šalies pavadinimas.

      • Lamatas:

        Nepulsiu prieštarauti , tačiau panašu kad tekste kalbama apie teritorinių darinių ribą .”„1009 metais šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų”. Be to vargu ar tai galėjo būti pasienis tarp Lietuvos ir irkluotojų.Tuo labiau kad Rusios valstybė jau būvo gerai žinoma ir minima rašytiniuose šaltiniuose , tame tarpe ir jos pačios . Kas dėl Rusios pavadinimo kilmės, tai jau visai kita tema, kurioje yra ir Jūsų minima versija. Tačiau aš dėl tos kilmės turiu savo asmeninę, niekieno daugiau neįvardintą , tačiau archeologine medžiaga pagrindžiamą , versiją.

        • Bartas:

          Keista , bet dabartiniai rasai vasario 23 d. švenčia pergalę prieš vokiečius . Keistas tas pasaulio sutapimas.

          • Lamatas:

            Ką taip švenčia ???. Ar pablūdai su tais savo rasais. Rusijoje vasario 23 d. – Tėvynės gynėjo diena. Buvusi tarybinės armijos diena.
            Ir švenčia ją Rusijos piliečiai ir rusiškojo pasaulio dalyviai. O rusų ( rasų) likučių , matomai reikėtu ieškoti dabartinės Ukrainos ar Rumunijos teritorijose.

            • Bartas:

              Teisingai. Dėl datos. Galvoje turėjau kitą mintį, bet parašiau….
              O dėl (rasų) , tai laikausi savo. Šalies pavadinimą rasai taria ; Rasija , o ne Rusija. Tai kodėl turiu iškraipyti šalies pavadinimą .

              • Lamatas:

                Tai ir rašyk rusiškai – neiškraipyk , jei lietuvių kalba Jūms yra kraipymas . Bet kažkodėl neteko užtikti – раси . Na , bet gal mažai skaitau valdiškus Rusijos raštus.Sekantį kartą reikės paklausti jų vyriausiojo , kai nusileis pakalbėti su liaudimi. Jis tikrai tūrėtu žinoti.

              • Prusas:

                Rusia yra rusenanciu upiu zeme, Zemaitija yra zemumu zeme, Lietuva yra i pievas patvinstanciu issiliejanciu zemiu, o tuo paciu ir pelkiu krastas, Galija yra galines zemes, Nerija ir Skanda yra upiu krantu ir juru krantu apsemimas (atitinkamai) lietuvu vandeniu, Germarija yra Gero (dabar Dnepras) upes mariu zeme, Prusija yra PaRuses zeme, poliandija yra Lietuva lauku, o ne misku, Poliese yra Pamiske arba Pamede, Pamare yra palei marias Gotu, Semba yra Zemuma, Sarmatija yra siaurai matanciu azijatu ordos

    • Kemblys:

      Lamatai, šiuo sakiniu atvėrei visišką visuomenės mokslų nuosmukį:
      ,,Šiuo atveju reikėtu apsispręsti su Valstybės samprata.”

      Kokie gali būti ‘apsisprendimai’ – moksle turi būti SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI!
      Valstybės nesuvokiame, tautos nesuvokiame, gentį pamiršome, šeimos tik iškrypėlių įteisintiems ištvirkavimams…
      Ką veikia ‘mokslininkai’ sociologai, jei ‘istorikams’ jau neaišku, kas yra valstybė???

  13. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Gerbiamieji, negrimzkime į gelmes ir nesivelkime į tarpusavio tuščius ginčius. Ne metas užsiiminieti niekais, kai kaimynai sąvinasi pamatines mūsų praeities vertybes! Mūsų tikslas- kaip galima geriau pažinti Pirmąjį tūkstantmetį, kuriame iš lietuvių kalbos ir kultūros išsirutuliavo rusų kalba.
    Ar visiems yra žinoma, kad rusų kalba, suprantama ir jų kultūra, pirmojo tūkstantmečio viduryje yra kilusi iš lietuvių kalbos bei kultūros? Tai liudija kad ir tas faktas, kad rusai galvoja su lietuvių galva – golova!
    Štai ką XX a. viduryje sakė du rusų kalbininkai akademikai V.V.Ivanovas ir V.N.Toporovas: “Slavų grupę (modelį) reikia laikyti kilusią pasekoje Baltų grupės (modelio) pakitimo. Atvirkščias santykis neįmanomas.”(Moskva 1958 m.).

    • Lamatas:

      Na kad be ginčų nersi tiesos. Visai kas kita barniai. O kas dėl…”Mūsų tikslas- kaip galima geriau pažinti..”.- tai tuo mes ir užsiimame -stengiamės pažinti. Nors kai kurie prikišamai stengisi supažindinti. Net nebandydami diskutuoti ar argumentuotai panegti.Taip pat man nelabai aišku, kas tokio svarbaus gali įvykti, ar neįvyktti, dėl rusų kalbos išsirutuliavimo subtilybių blogo žinojimo. Ir dar, jei dėl rusų kalbos ( русский язык) lyg tai viskas daugmaž aišku, tai nelabai suprantu ką turite omeny rašdami – rusai ?

    • Prusas:

      nekalbek nesamoniu inzinieriau, Gerodotas aiskiai ir smulkiai aprase slavu kalbos uzgimima pries 3000 metu, kur Budinai savam mieste su mediniu kremliumi susikryzmino su grieku kolonistais bei zydu pirkliais ir sukure sava genofonda ir kalba kuri jau nuo Lietuviu kalbos skyresi, taip Budinai tapo slavais moskovitais tuo laiku vadintais Gelonais

  14. Atgalinis pranešimas: G. Songaila. Vėluojanti istorija ar pavėlavę istorikai? (II) | Alkas.lt

  15. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Rusai, lietuviai, baltarusiai, lenkai, vokiečiai ir visi kiti turi gerai pažinti savojo pagrindinio kultūros elemento – KALBOS šaknis! Būtent KALBA yra pagrindinė kiekvienos kultūros ar tautos KRAUJAGYSLĖ! Tiktai ji gali padėti vienai ar kitai tautai pažinti savo praeitį – savo šaknis!!! Lietuvių gi kalbos šaknys siekia 50 000 metų praeities gelmes!!! Tad kas dar neaišku?!

    • Lamatas:

      Būtent tai ir neaišku Jūsų komentaruose . Pirma – kurgi vis dėlto dingsta lietuvių kalbos šaknys vėliau 50 000 metų ?Ir antra ( pakartosiu klausymą)- ką Jūs turite omeny rašydami -rusas. Nors esu tikrai nebe jaunas , tačiau neteko sutikti rusiškai ( по русски ) kalbančio žmogaus , kuris prisistatytu esantis rusas ( русс, русыч, русин ar panašiai) . Paprastai jie pasisako savo priklausomybę Rusijai – русский. Ir tik artimesnio bendravimo metu dažnas atskleidžia savo tautiškumą : totorius , kalmukas, čiuvašas ar panašiai. Tiesa didelė dalis jų jau yra pamiršusi savo tautinę kilmę, todėl tautiškumo apraiškos juos paprasčiausiai erzina- prasideda besaikiai kaltinimai nacionalizmu . Nors, matomai psąmonės lygyje, gailisi tų prarastų tautinių šaknų. Tai gerai įliustruoja liūdnas posakis – Иван родсва не помнящий- turintis neigiamą atspalvį.

      • Bartas:

        Tai va ir pagavai pagrindinę mintį. Rasai – rusai , dabartinės Rasios gyventojų dalį sudaro ne didžiausia gyventojų dalį. Iki 17 amž. Rusija užimė ne didesnę žemės dalį , kaip Belgija (pavad. Moskovija) , bet jiems sekėsi vykdyti “išsivadavimo kovas” užimdami vis naujas žemes su ten gyvenusiomis Tautomis. Grobiškais paparočiais nesibaigiančiais ir šiandien .
        Bet ateis laikas, kai totoriai, kalmukai ir kiti supras , susipras , kad jie gali gyventi ir be rasų- rusų valdymo. Nežinau kaip tai įvyks ,nes Maskovija turi rankose atominę lazdą.

        • Lamatas:

          dar pasikartosiu – nėra tokios tautos – rusai. Bent jau šiuo metu, tuo labiau didelis kiekis. Tuo labiau nieko jie neužkariauja. Labai neteisinga versti русский -rusas, tuo labiau rasai ar dar kaip. Tai yra palyginti nesenas terminas reiškiantis priklausomybę – rusijos, rusiškas.Ir gal nebereikėtu čia svaičioti apie kažkokių rusų -rasų tautą, o tuo labiau jų valdymą. Ir užkariauja, ir valdo rusiškieji : totoriai,kalmukai, čiuvašai, buriatai ir kiti tame tarpe ir tie kurie jau savo kilmės šaknų nebeprisimena (Jūsų supratimu rusai -rasai). Kuzma Mininas beje, jei beprismenat kas jis- būvo totorius.Jie tikrai nepradės vaduotis patys iš savęs. Jei ir atsitiktu koks valstybės griuvimas , tai priežastys tikrai būtu ne tautiškume.

  16. Vaitas:

    Iš daugelio šaltinių žinomas aisčių kraštas politiniu aktyvumu pasirodo Kasiodoro veikale „Gotų istorija” aisčiams 523-526 rašytame laiške minimas karaliaus nustebimas pagarba, kurią reiškė jo valdžiai nepriklausiusi tauta. Numanu, jog Aisčių dovana gintaru karaliui Teodorikui Romai kovojant su barbarų ekspansija tokia grėsmė buvo kilusi ir aisčiams. Tad tai galėtume žymėti kaip aisčių tarptautinio bendradarbiavimo pradžią, 2016 metais paminėti 1490 sukaktį.

    • Lamatas:

      tikrai nemanau kad laiškas galėtų reikšti pradžią – tai greičiau rezultatas to kas jau būvo. Kaip paminėjimo – gal būt. Tačiau , mano nuomone , didžiausia mūsų istorijos problema yra būtent slapstymosi už savęs atpažinimo terminų. Svetimieji , tam kad išmesti mus į istorijos užribį sukūrė terminus : indoeuropiečiai , baltai ir panašiai . O mes nelabai drįstame prasiveržti pro juos. Todėl atkakliai ieškome lietuvių , Lietuvos , nors galbūt anksčiau tai tereiškė kažką panašaus į bendras karinęs pajėgas ar valdymo strutūras.

  17. Vaitas:

    Lietuvos vardo kilmei išskirtinį dėmesį skyrė S.Daukantas. Aptaręs įvairias vardo spėliones, atmetė populistinius variantus ir pateikė iš antro m.e. amžiaus Plinijaus duotą Romos imperijos žemių aprašymą: „už Panonijos (šiandien Vengrų žemė) juo į šiaurę yra tauta, latovici vadinama”. Išnašoje nurodė šaltinį „Plinijus, Hist.,lib. I V.cap. 25.). Pateiktame žemėlapyje, nors kiek iš vėlesnio laiko, tai ir atspindi. Protėviai buvo deivės Latos garbintojai, nuo to ir Lietuvos bei Latvijos etninių kraštų pavadinimai, kuriuos žymi ir upėvardis – Mūšos intakas Latuva bei kiti pavadinimai su šaknimi „lat”. Mūsų laikais senąjį tikėjimą priminė Rušdie. Al Lata buvo aukščiausia deivė.

    • Lamatas:

      Deja yra daugiau ir labiau pagrįstų versijų.Mano supratimu , mūms daug svarbiau suvokti savo savasti istorijoje , kas į ją įėjo, nei knebinėtis ieškant savojo Lietuvos vardo kilmės versijos. Tai , panašu, daugiau trukdo, nei padeda. Ir svarbiausia -skaldo. Todėl daug ko nepastebime , ar nenorime pastebėti, jei neparašyta kad tai Lietuva ar lietuviai. Tuo labai sėkmingai naudojasi tie kurių tikslas mūs žeminti. Taip patys atsisakome savos istorijos, apie ką, kiek aš supratau, ir rašo gerbiamas G. Songaila. Mano nuomone, ne tiek svarbu kaip parašyta – lietuviai ar aisčiai, getai ar prūsai, kuršiai ar galindai, ar dar kitaip- svarbu kad suprastume – čia MŪSŲ bendra ( Didžiasios Tautos) praeitis. Sunkiai suprantantiems , visokių vaiduoklių mėgėjams pateiksiu pavyzdį – kokia būtu Vokietijos istorija , jei jie priįmtu ją tik vienu pavadinimu – pavyzdžiui būtent lietuvišku įvardijimu – vokiečiai, bei atmesdami visokius germanus , algemainus , nemcus , teutonus ir panašiai. Tikrai -labai skurdžiai. Panaši į tokią kokią istoriją mes rašome sau.

    • Prusas:

      ne latovici, o Lietuvaiciai…pirma ismok Lietuviskai tada ieskok Lietuvos vardo istaku ar issiliejimu

    • Prusas:

      jau is Lietuvisku pavardziu gali suprasti kad slavai pereme musu -aitis ir perdare i -icius

  18. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Kas yra rusas, lenkas, japonas, kinas ir t.t. bei kur jų šaknys, klauskite jų! Mano tikslas – pažinti mūsų-lietuvių šaknis ir praeitį! Beje, tai siekdamas pažinau ne tiktai mūsų bet ir Pasaulio netolimąją praeitį o kartu ir jo Ateitį.
    Suprantama, lietuviais mūsų protėviai, tikėtina, pradėjo vadintis nuo VI a. kai arijų Krivių krivaitis Prutenis savo brolio Vaidevučio (kuris tapęs Tautos Vyčiumi gavo Vytauto vardą-titulą-karinį laipsnį) sūnui LITVO padovanojo žemės sklypą tarp Vyslos, Bugo ir Nemuno upių. (Augustinas Voldemaras “Lietuvių istorijos problemos”).
    Tačiau, ir iki LITVO, ir vėliau mūsų protėviai priklausė arijų (sanskrito kalboje – grynųjų) tikėjimui-rasei. Arijų pirmasis dievas sanskrito kalboje buvo Pradžapatis. Šiam dievui, anot sen. indų šaltinius – per 50 000 metų!!!
    O tai reiškia, kad tiek metų yra ir kalbai, kuri dabar yra vadinama – LIETVIŲ KALBA!!!

  19. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Dievą rašau iš mažosios raidės todėl. kad laike šių maždaug 50 000 metų mūsų protėviai patyrė labai daug įvairiausių geofizinių permainų, kuriuose sudievinami buvo ir Saulė, ir Mėnulis, ir vanduo, ir vėjas. ir t.t.
    Būtina žinoti, kad mes iki šiol 1000 metų gyvenome “Pacifiko”- ramybės laikmetyje, kuris jau baigėsi kartu su tūkstantmečiu. Dabar yra prasidėjęs Saulėkaitros laikmetis, kuris šiauriniame pusrutulyje truks apie 500 metų. Vėliau mūsų pusrutulyje prasidės dievo AGNIO viešpatavimo laikmetis, kuris truks 1000 metų. Lietuviams nereikalinga aiškinti -su kuo tas laikmetis yra siejamas.
    Beje, kiekviena kasta taip pat turėjo savo dievą. Turėjo savo dievą ir atskiri valdovai, valdininkai ir net atskiros šeimos, kurie tiktai jam vienam galėjo aukas aukoti.
    Suprantama, tokie dievai, kaip Pradžiapatis, Agnis, Brachma ir jo šeši sūnūs su savo padėjėjais ir daugelis kitų, nusipelno ypatingos pagarbos, vien jau todėl, kad jų dėka mes galime įminti PRAEITĮ ir net atkurti geofizinių procesų chronologinę seką, o po to jau atkurti ir ATEITĮ!

  20. Suzavetas tokiu musu istorijos pradmenu aiskinimu.Aiskiai butina vyriausybine finansine parama tolesniam tyrimui uztikrinti,taipogi reikalinga plati visuomenes ir verslo pasaulio pagalba.Mano nuomone tai Lietuvos valstybes pagrindu ir prestizo itvirtinimas tarptautiniu mastu.

  21. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Aš Tamstai visiškai pritariu! Tačiau akadėminė visuomenė turi savo nuomonę. Štai vienas iš daugelio atsakymų į mano kreipimasį į VU ne tam, kad man padėtų, bet tam, kad mano pradėtus darbus tęstų jaunimas:
    “Jūsų laišką Rektorius perdavė Istorijos fakultetui. Malonu, kad domitės Senovės istorijos temomis. Tačiau Istorijos fakultetas Jums padėti negali. Čia tik dėstomas Senovės istorijos kursas, o specialistų, tiriančių šį periodą nėra. Siūlytume Jums kreiptis į Filologijos fakulteto Klasikinės filolologijos katedrą”. (tel.8 5 26872 20). Pagarbiai Istorijos fakulteto dekanas prof. Zenonas Butkus. parašas. 2004 08 02 . Komentuoti atsisakau.
    Natūralus klausimas- kas dėsto, jeigu nėra specialistų?
    Panašūs valdiški atsakymai gauti ne tiktai iš kitų universitetų bet ir iš trijų prezidentų (Pakso, Adamkaus ir Grybauskaitės) kanceliarijų.
    Lietuvos prestižas niekam nerūpi!!!

  22. Algirdas Rimaitis:

    esu suzavetas tokiu mokslisku mano spelioniu paaiskinimu,linkiu jums toliau skinti kelia lietuvybes aiskinime ir musu tautos tikrosios vietos pasaulyje atradime moksliniais pagrindais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė