J. Vaiškūnas. Vėlinės – mirusiųjų ir gyvųjų akistata (49)

Vėlinės | V. Daraškevičiaus nuotr.

Vėlinės | V. Daraškevičiaus nuotr.

Vėlinių vėlumai persmelkus mūsų dienas ir gyvenimo erdvę, dėdami gėles ir degdami žvakeles ant artimųjų ir tolimųjų kapų, žvelgdami į antkapių įrašus – prisimename mirtį. Dabar ji apčiuopiama, nes yra čia pat šalia mūsų, be abstrakčių priminimų ir kartojimų memento mori, dabar ji žvelgia tiesiai į akis mūsų senelių, tėvų, brolių ir seserų, senolių ir jaunuolių vardais ir veidais iš antkapių plokščių. Ji veikia mūsų mintis ir jausmus brūkšneliais įrėmintais gimimo ir mirties metų skaičių.

Iš antkapių į mus žvelgianti mirtis – puikus vaistas nuo abejingumo, tingulio ir nuobodulio. Mūsų rodomi pagarbos ženklai išėjusiems, tai tik vaizdinės priemonės mums patiems suprantamai ir apčiuopiamai primenančios mūsų pačių likimą. Vėlinės šaukia į pasimatymą su savo pačių mirtimi tam, kad kiekvienas savęs tyliai paklaustumėme – kokia mūsų trumpalaikės būties čia prasmė?

Jei kas dar ir įkvepia ir laiko mus šiame pasaulyje, tai būtent prasmės, prasmingumo jausmas. Kai jos nėra – niekas nedžiugina ir niekas nelaiko šiame pasaulyje – nei dvasiniai pasiekimai, nei pinigai, nei šlovė. Būtent prasmės nebuvimas ir gausina savo noru gyvenimą apleidžiančių statistiką, nors ir grindžiamą konkrečiais atvejais ir paaiškinimais: paliko mylimoji, netekau darbo, sužlugo verslas, visi mane išdavė, aš niekam nereikalingas… Tačiau visų jų bendras vardiklis yra aštrus kaip stropiai išgaląstas peilis žeidžiantis žodžių derinys – nebuvo prasmės.

Kiekvienas žmogus, kiekviena karta, kiekviena epocha kelia prasmės klausimą iš naujo ir pateikia savo atsakymus įprasminančius mūsų nelengvą žmogišką būtį. Ar galime šiandien pasiūlyti atsakymą į būties prasmės klausimą išvengdami prieštaravimo tarp pasaulio religijų išminties pasiekimų bei šiuolaikinio racionalaus mokslo duomenų? Ar esame pajėgūs suderinti buvimo šiame pasaulyje, šioje Visatoje religines ir mokslines prasmes?

Tegalime tik spėlioti kas, kam ir kodėl mus patalpino šioje planetoje ir kokią mums iškėlė užduoti, – ką turime nuveikti ir kam bei kaip galiausiai teks atsiskaityti?

Naudodamiesi religine terminija, mus sukūrusią ir patalpinusią į šią laiko ir erdvės atkarpą Galią vadindami Dievu, galime save įvardinti Dievo kūriniais, savotiškais įrankiais su įgalintomis valios ir kūrybiško proto funkcijomis, skirtomis vykdyti Jo sumanymus. Bet būdami Dievo kūriniais negalime melsti žemiškų vaisių – sveikatos, duonos kasdienės, gėrybių. Kas būtų, jei mūsų pačių sukurti įrankiai, užuot talkinę mūsų sumanymų vykdymui, imtų mūsų prašyti vaisių, kuriuos patys turėtų padėti mums auginti?

Tad šiuolaikiniam žmogui tinkamas mokslinį ir religinę patirtis derinantis maldos algoritmas būtų: „Dieve padariau viską ką galėjau, bet mano galios išseko, tad suteik man papildomų galių, kad galėčiau nugalėti šią ligą, įveikti šią nesėkmę, pelnyti duoną kasdienę… “

Užuot prašę vaisių iš Dausų sodo – melskime papildomų Galių. Taip jausime savo būties prasmės suvokimą ir priimdami skirtą likimą būsime pasiruošę aktyviai veikti, esant reikalui, „iš aukščiau“ prašydami tik vienos vienintelės malonės – mūsų išsekusių galių papildymo. Visata sklidina galių, jų apstu aplink mus, tik kažkodėl jų dažnai stokojame savo viduje. Bet tik suvokę, kad antrojo kvėpavimo galima tikėtis tik tuomet kai išnaudojame pirmąjį, įgyjame galimybę sąmoningai atverti kelią jų įtekmei.

Vėlų Vėlinių vakarą plaikstantis vėjyje žvakučių vėliavėlėms, ir žvelgiant mirčiai į akis, melskimės: „Dieve, įgalink mus šiandien vėl pelnytis kasdienės mūsų duonos, suteik galių ištaisyti mums mūsų klaidas ir atsispirti pagundoms, kad vėl išgelbėtumėm pasaulį nuo pikto“.

Ar gali būti didesnis įkvėpimas veikti už suvokimą, kad užgimęs šioje laiko ir erdvės atkarpoje tebesi kūrinys Dievo rankose. Kad Jis įgalino tave tvirtai stovėti čia kur esi atsiųstas, kad ir atiduotum visas jėgas šiai Tėvynei ir šiai skaudžiai užgrūdintai istorijos kryžkelėse Tautai, kad tavo dėka ši nederlinga dykra virstų nuostabiausiu Dangaus sodu.

Vėlinės – Visų šventė – mirusiųjų ir gyvųjų akistata, kad neužmirštumėme ką mes čia veikiame, dėl ko plušame ir kam viso šito reikia.

Švęskime Vėlines.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

49 komentarai

  1. Ženklas:

    Š.m. lapkričio 23 dieną Vilniuje bus surengta Didžioji Lietuvos Romuvos Krivulė naujojo Krivio rinkimams. Visi romuviai pasižymėkime kalendoriuose šią datą iš anksto, atidėkime šiek tiek pinigėlių kelionei į Vilnių ir prisidėkime bent asmeniniu dalyvavimu.

  2. vabalas:

    Nu čia užlankstyta kietai. Visų pirma reikia pradėti nuo to, kad nei dievo, nei dievų iš tikro nėra ir niekada nebuvo. Čia toks daug kam patogus pramanas, romantizuojantis rūsčią, ar tiesiog realybę. Taip pat nėra ir žmogaus gyvenimo prasmės. Autorius giliai klysta, kad be prasmės kyla noras žudytis. Priešingai, atmetus gyvenimo prasmės klausimą kaip niekinį, atsiveria plačios galimybės suvokti save, kaip begalinių atsitiktinumų ir evoliucijos dėka egzistuojantį visatos unikumą ir mėgautis tokia galimybe čia ir dabar, nesukant galvos dėl išsigalvotų prasmių ir tikslų išsipildymo.
    O kalbant apie mirtį ir jos įdaiktinimą per vėlines, tai kam tos pasakos. Nėra sielos, nėra ir vėlių, o mirtį suvokti ir ją apmastyti galima bet kur ir bet kada. Tam nereikalingi jokie tamsuoliški ritualai. Nėra jokio reikalo liūdėti dėl to, kas neišvengiama. Linksmo ir šviesaus visiems savaitgalio.

    • Albinas Vaškevičius:

      „Jeigu Dievo nebūtų, jį reiktų išrasti.“ Volteras

    • Kai rasiu laiko parašysiu atskirai tema „Kas yra Dievas?“. Suprantu, kad tezių nepakanka. Bet Jūs taip pat – parašėte tezėmis.

      • vabalas:

        Rašykite, tik ne ant popieriaus, nes kiekviena tokia knyga- nukirstas medis. Ir prieš pradėdami, bent jau peržvelkite, pvz., Richard Dawkins “God dellusion”, nes apsijuoksite.

        • Ateisto R.D. rašinius žinau. Tai žmogaus kuris visiškai nesupranta (ir, atrodo, nenori net gilintis) į religinės pasaulėžiūros prigimtį samprotavimai. Geriau jau tada skaityti Leniną.

          • vabalas:

            Vis tik matau, kad neskaitėte. O reikėtu… Lyginti Dawkinsą su Leninu yra… kaip čia pasakius… žema. Būtų panašu, jei aš lyginčiau tikintį tautininką Vaiškūną su irgi tikėjusiu tautininku Hitleriu. Aš to nedarau, nes suvokiu, kad tarp jų yra praraja. Lygiai tokia pat praraja skiria ateistą Dawkinsą nuo ateisto Lenino.

          • vabalas:

            Dar apie tą religijos prigimtį. Mano požiūriu viena realesnių versijų yra pateikta jau neatsimenu kokio autoriaus knygoje “Kodėl blondinėms gimsta mergaitės?”, kur remiamasi evoliucine psichologija. Dawkinsas irgi apie tai kalba. Mūsų pasaulio pažinimas ir išgyvenimo technologijos jau senokai pasiekė tokį lygį, kai religija nebereikalinga, ir ji gyvuoja tik religinių ir valstybinių struktūrų pastangų dėka. Taip pat ir naudojant prievartą (visokie kūdikių krikštijimai, etc.).

            • Perkūno Paukštis:

              Na, gal įsiterpiu ne vietoj – jūsų pokalbyje su stipriai apsiskaičiusiu ir prisiekusiu pagoniu Jonu Vaiškūnu.
              —–
              Neturiu jokių Baltreligijotyrinių nuostatų, kurios būtų lyg kirviu nukirstos, tad tuom jos ir gilios, plačios, erdvios ir t.t. Gal tam ir žinių trūksta, kurios istoriškai pamestos ar prookupacinių krikščionių išnaikintos, o gal dar kažkur lietuviškai neperskaitytos, klaidingai apipintos Dawkinsų, Hitlerių pasaulėžiūromis.
              ——————-
              Tačiau pakanka pabūvoti Baltiškoje būtyje – lietuviškoje šventvietėje. Tiesiog pabūvoti be jokių poterių ir jokios savo praskiestos pasaulio žiūros.
              Tokia viena tai tikrai esa – šalia Punsko tokio Petro Lukoševičiaus esančioje Prūsų ir Jotvingių gyvenvietėje. Tai lyg tokiame miškelyje ten esanti pakerėta vietovė (su Aukuru, keistai išdėliotais Akmenimis, šalia esančiu Upeliu), kurioje pabūvojęs, nepamirši to pribloškiančio jausmo ir iš gyvenimo visą Gyvenimą. Kas keičiausia, kad tąjai Per-kūniškai totalybei ir nereikia jokių paaiškinimų.

              • Perkūno Paukštis:

                Kiek žinau, Jonas Vaiškūnas savo pamiškėje taip pat turi Perkūnišką šventvietę. Tikėtina (net netikint), kad jos susisiekia, susišaukia su Prūsų ir Jotvingių gyvenvietės šventviete.

                • vabalas:

                  O tau viskas tvarkoj su galva? Jei jau tokius kliedesius negėda rašinėti… Vienas gražiai padėliojo akmenukus, kitas padėliojo pas save pamiškėj, va tau ir šventvietės, va tau ir susisiekiantis energetiniais/karminiais/kosminiais tinklais šventviečių tinklas. Gal ir su kokiom šambalos šventvietėm susisiekia, a? :))

                  • Perkūno Paukštis:

                    Tai Tu pirmiausia suNErimk dėl savo (pa)prasčiausio aklumo ir kurtumo.
                    ———–
                    Jau VIEN KALBANT ne apie Gamtagarbystę, o apie Žemės galias, nejau esi netikintis (netikęs), na, kad pavyzdžiui kaštono palaikymas rankoje – tiesiog sujungia su Galiomis…-Galų gale, bent pasidėk prie kompo!

    • O dėl išgalvotų dalykų – KOMPIUTERIU naudojatės?

      • vabalas:

        Kompiuteris, priešingai nei dievas, yra visiškai realus daiktas, jo veikimo principas yra visiškai aiškus ir suprantamas. Gal aš ko nesupratau paties užuominoje, bet net kompiuterinių technologijų pagalba kuriamas virtualus pasaulis yra nesulyginamai realesnis, nei dieviškumu persunkto pasaulio modelis. IT pasaulyje stebuklams vietos nėra.

        • Perkūno Paukštis:

          Prasmės klausimą kelia tik žmonės, tačiau Gyvenimas ir Už-gyvenimas turi daug prasmių.

        • Kompiuteris yra ŽMOGAUS išgalvotas dalykas. Pastebėjau, kad Jūs išgalvojimu kaltinate religiją – tai ir parašiau, kad ne visi išgalvoti dalykai yra – blogi, arba niekiniai. Jei Dievas taip pat yra išgalvotas. Ar tai jau – blogai?

          • vabalas:

            Taip, blogai, nes dievas(-ai) išgalvotas(-i) siekiant užkamšyti žinių spragas melu ir manipuliuoti žmonėmis. O kompiuteris sukurtas siekiant panaudoti turimas žinias.

            • Kemblys:

              Kompiuteris turbūt, jei galėtų mąstyti, nuspręstų, kad jis atsirado savaime, be Kūrėjo sumanymo 😀 😀

              VISI TIKINTYS IR VISI NETIKINTYS Į DIEVĄ VIENODAI NESUVOKIA DIEVO.
              Tu būtum teisus, jei parašytum, kad nesuvoki Dievo. Tada paaiškėtų, kad dabar, paplitusių valstybėse, religijų ‘šventikai’ nesugeba paaiškinti pamatinės kiekvienai religijai sąvokos.

              • vabalas:

                Matote, remiantis šiandienos mokslo pasiekimais, galimybė, kad kuris nors dievas (ar bendras, visaapimantis dievas) egzistuoja jau visiškai priartėjo prie nulio. Todėl čia nėra ką suvokti ar nesuvokti žvelgiant iš realaus pasaulio pozicijų. Tačiau galima kalbėti apie dievą kaip mitologijos ar psichoterapijos elementą, grupuojant kartu su troliais, septyngalviais slibinais, kosminėm gyvatėm ir kitais pasakų ir mitų personažais.

                • Kemblys:

                  Vabale, tave Bartas (žemiau) labai gražiai ‘pakirto’: ,,Vabale” man irgi labai įdomu. Iš kur , Tamsta, žinai , kad Dievo nėra.” – tu išsisukai nuo atsakymo. Silpnas esi.

                  • vabalas:

                    Pakirto?! Na žinote…
                    Ilgas, išsamus, paremtas faktais, naujausiais mokslo pasiekimais ir neatremiama logika atsakymas yra išdėstytas Lawrence M. Krauss (http://en.wikipedia.org/wiki/Lawrence_M._Krauss) 2013 metų knygoje “A Universe from Nothing: Why There Is Something Rather than Nothing”. Perskaitykit bent jau tą knygą (ne toks jau ir sunkus tekstas ten) ir jūs žinosit lygiai taip pat, kaip aš žinau, kad dievo nėra ir negali būti. Tai ten iš fiziko pozicijų. Jei norit biologo, skaitykit jau minėtą Richard Dawkins. Į barto repliką neatsakiau, nes ji yra kvaila. Kaip galima atsakyti į tokį klausimą nesiremiant fundamentaliais mokslo tyrimais?! Nesiremiant ilgamečiais stebėjimais ir sunkiai aprėpiama faktine medžiaga?! Ar galima remtis tik asmenine mažo vabalo patirtimi? Na aš niekada nemačiau, nejutau ir nepatyriau, jokių dieviškumo apraiškų. Man pasisekė, kad tėvai nepiso proto su tom religijom ir lavino kritinį mastymą. Bet tokiai subjektyviai asmeninei patirčiai visada galima priešpastatyti kito asmens subjektyvią patirtį. Gal tas žmogus kalbėjo su archangelais, gal upė jam sušnabždėjo atsakymą į svarbų klausimą, gal alachas išklausė jo maldų ir padovanojo kūdikį ar laimingą loterijos bilietą. Aišku, kad visa tai yra tik iliuzijos, bet ginčytis su tokiu žmogumi ko gero būtų beprasmiška.

                • Kęstutis:

                  Įdomu ką jau tokio mokslas atrado, kad po to atradimo, jau nebebūtų ko ieškot? …. Viskas, mes jau dievai… Viską apie šį pasaulį žinome???

                  • vabalas:

                    Ar tu apsimeti, ar iš tikro nesuvoki ką ir kaip veikia mokslas?
                    O ką keičia tai, kad mes ne viską dar galime paaiškinti šiame pasaulyje? Į tas kol kas nepaaiškintas zonas tu talpini dievą ar dievus, bet ar pastebi, kaip kiekvienais metais antgamtinis pasaulis traukiasi. Iš tikro tai net ne traukiasi, o bėgte bėga. Šiandien žmogus žino ir gali tiek, kad 13 amžiaus žmonės mus be jokios abejonės laikytų dievais.

                    • Dalė:

                      Antgamtinis pasaulis ne bėga, jis artėja prie mūsų. Ir yra begalė mokslininkų, kurie tai patvirtina.
                      http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-07-06-ka-25-garsus-mokslininkai-kalba-apie-dieva/119459/comments

                    • vabalas:

                      Pasižiūrėjus į tą “begalę” mokslininkų, matau, kad didesnė jų dalis buvo XV-XIXa. atstovai, kai mūsų supratimas apie pasaulį buvo gana ribotas. Citatos parinktos aiškiai tendencingai. Pvz., Darvinas save laikė agnostiku, ir nors palaikė ryšius su bažnyčia, tačiau religiniais klausimais jo nuomonė svyravo.

                      Though reticent about his religious views, in 1879 he responded that he had never been an atheist in the sense of denying the existence of a god, and that generally “an Agnostic would be the more correct description of my state of mind.” He went as far as saying that “Science has nothing to do with Christ, except insofar as the habit of scientific research makes a man cautious in admitting evidence. For myself, I do not believe that there ever has been any revelation. As for a future life, every man must judge for himself between conflicting vague probabilities.”

                      Kaip ten bebūtų, Darvinas įrodė, kad biologijoje dievui vietos nėra. Juokingi ten komentarai po straipsniu, kur kažkas aiškina, kad evoliucijos teorija dar neįrodyta. Apie tokius sakoma, nors kuolą tašyk ant galvos, bet vistiek prie savo.

                    • Dalė:

                      Tiesą sakant, man nelabai rūpi, ką sako apie Dievo buvimą ar jo nebuvimą mokslininkai 🙂
                      Nes vieni sako: Dievas yra, kiti – Dievo nėra.Bet mano gyvenimo patirtis neleidžia man pasakyti ; “Dievo nėra”.
                      Jūsiškė patirtis galbūt kitokia, jūs tvirtinate kitaip. Tačiau noriu paklausti: jei
                      Dievo nėra, kaip manote, kas yra mūsų gyvenime svarbiausia?

                    • Kęstutis:

                      Einšteinas – mokslas be tikėjimo – luošys, tikėjimas (religija) be mokslo – aklas… Klausiu labai aiškiai – kuris mokslo atradimas paneigė Dievo buvimą??? Dar negirdėjau, kad kas būtų paneigęs Kanto “Grynojo proto kritikos” Dievo buvimą ar nebuvimą gali patvirtinti tik Dievo lygio sutvėrimas … Nejuokink su savo XXIa. žmogaus sudievinimu. Pats (ar bet juris kitas vidutiniokas XXIa) niekuo neprilygtum XIIIa vidutiniokui – fiziškai XIIIa atrodytum tik vabaliukas, be sveikatos, jokios amatininkiškos patirties, o ir protinis atsilikimas jau jaustusi lyginant su XIIIa piliečiu. Tikriausiai teko girdėti apie tokį mokslo 2010 m. atradimą, kad per paskutinius 10 tūkst. metų žmogaus smegenų tūris sumažėjo dešimtadaliu… Tai labai rimtas įspėjimas žmonijai…

    • Bartas:

      Vabale” man irgi labai įdomu. Iš kur , Tamsta, žinai , kad Dievo nėra. Tik nesiremk žemės “kirminų” pasakojimais , parašymais. Sakyk savo nuomonę. Gal aš būsiu, Tamstos, garbintoju.

  3. geras straipsnis,bet gal reik ne švesti o minėti,prisiminti

  4. Perkūno Paukštis:

    Kapinėse pačių Vėlių per Vėlines jau nėra. Jas su kryžiais ant kaktų krikščionys išnuodijo ir tebenuodija nuodingomis žvakėmis.
    ————————–
    O Dievai šventieji, po (per) kūniškos mirties lai mano pelenus užkasa kur nors po Medžiu, lai mane beaplanko užklystantys Paukščiai.

  5. Virginija:

    Labai geras straipsnis, kuris mane privertė susimąstyti apie maldos prasmę ir galią. Ačiū už prisilietimą prie Vėlių pasaulio.

  6. vabalas:

    “mano gyvenimo patirtis neleidžia man pasakyti ; “Dievo nėra”.
    Jūsiškė patirtis galbūt kitokia, jūs tvirtinate kitaip.”

    Matote, jei kas nors iš tikro egzistuoja, tai turi būti įrodoma remiantis objektyviais kriterijais, mano ar jūsų subjektyvi patirtis čia neturi jokios prasmės. Kol kas nėra žinomas nei vienas objektyvus dievo egzistavimo įrodymo faktas. Ir nors nei vienas rimtas mokslininkas nesutiks, kad dievo egzistavimo tikimybė lygi nuliui, t.y. visi jie iš dalies yra agnostikai, tačiau ta tikimybė šiandien jau tapo niekingai menka.

    “jei Dievo nėra, kaip manote, kas yra mūsų gyvenime svarbiausia?”

    Lygiai tas pats, kas ir su tariamai egzistuojančiu dievu.

    “Klausiu labai aiškiai – kuris mokslo atradimas paneigė Dievo buvimą?”

    Atsakau labai aiškiai- visi mokslo atradimai paneigia dievo buvimą. Buvo laikai, kai žmonės ugnį dievų pagalba gaudavo iš dangaus- žaibais. Po kiek laiko kažkoks tuometinis mokslininkas tyrinėdamas aplinką surado kitą ugnies išgavimo būdą ir toje srityje dievo valia dingo. Buvo laikai, kai dievas apdovanodavo vaikais. Po kiek laiko mokslas sukūrė mikroskopus ir išaiškėjo, čia dievas ne prie ko. Dar vėliau buvo atrasta genoma, ir dievas atsitraukė dar toliau. Dar vėliau mokslininkams pavyko sterilioje aplinkoje, cheminių medžiagų “kompote”, veikiant slėgiu, temperatūra, spinduliuote ir kitais Žemėje aptinkamais poveikiais, išprovokuoti ląstelės susidarymą, kuri net galėjo dalintis, t.y. daugintis, ir dievo kaip gyvybės kūrėjo misija susitraukė iki informacijos įkrovimo į genomą. Jau netrukus ir iš šios teritorijos jis bus išstumtas. Lygiai tas pats su pasaulio sutvėrimu. Pradžioje viską kūrė dievas ar dievai. Šiandien net fizikinės konstantos ir dėsniai mokslo pagalba atimti iš dievo įtakos zonos. Šiandien net erdvė nebepriklauso dievui.

    Iš kitos pusės, mokslui nėra jokio reikalo įrodinėti, kad išgalvotas fenomenas neegzistuoja. Lygiai taip pat, kaip nėra reikalo įrodinėti, kad neegzistuoja vampyrai, fėjos, miško troliai ar trigalviai slibinai. Mokslui tai neįdomu ir jo tikslai visai kiti.

    • Dalė:

      “jei Dievo nėra, kaip manote, kas yra mūsų gyvenime svarbiausia?” –
      klausiau, turėdama omenyje principus, pagal kuriuos žmogus turėtų gyventi, kad pasaulis taptų geresniu ir kad jame žmogus jaustųsi bent kiek laimingesniu.
      Jūs dar neatsakėte į mano klausimą

    • Kęstutis:

      “tačiau ta tikimybė šiandien jau tapo niekingai menka.” – nepažinto pasaulio dalis visada bus didesnė už pažinto…
      “Šiandien net erdvė nebepriklauso dievui” – atvirkščiai, didžiąją dalį erdvės sudaro tamsioji materija ir tamsioji energija, taip, kad Dievui liko dar labai daug vietos šiame pasaulyje. O jei dar dadėsime multivisatas, laiko ir erdvės kirmagraužas, kvantinį pasaulio supratimą – atsiras vietos ir troliams, fėjoms ir t.t.
      Jei jau mokslas turėtų neginčijamus paneigimus, neabejotinai būtų parašytas veikalas “Kanto grynojo proto kritikos – kritika”… Gal pamėgink… pradžioje pasiskaityti Kantą…
      Aš negaliu įrodyti Dievo ar Dievų buvimą-nebuvimą, tik tiek, kad pačio mėginimai čia sublizgėt savo “intelektu” labai jau vaikiški. Nesugebi net savo tos vienos skaitytos knygos pacituot? Pilstai čia vandenėlį iš bendro išsilavinimo (12 klasių) ir tiek… Šita mes jau girdėjome…
      Dievo (Dievų) buvimo įrodyti negalime, bet va kas dėl pomirtinio gyvenimo, persikūnijimų – apstu įrodymų… Jei prasiblaivysi nuo savo asmeninės puikybės, papasakosiu kai ką, gal ir iš savo asmeninės patirties…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė