R. Cibas. Kas mes lietuviai? (23)

kuriamerespublika.lt nuotr.

kuriamerespublika.lt nuotr.

Tik pabaigą laidos „yra – kaip yra“ pavyko nugriebti… Kalbėjo žmogus telefonu, kad lietuviai tarptautiniame leksikone vadinami „labasais“ (nuo žodžio – labas). Esą lotyniškai tai reiškia vergą… „Jūs geri žmonės, bet Lietuvoje niekada nebus maidano“… „ Jūs galite tik kentėt, nes esate vergai“…

Visaip tokius žodžius galima vertinti, bet jie užkabina, verčia susimąstyti…

Organizmas

Žmogaus ar gyvūno organizmas, didelis ar mažas – turi abipusę nervų sistemą. Abipusę reiškia tai, kad ne tik raumenys ir visa organizmo „periferija“ gauna impulsus – komandas iš „centro“ susitraukimams ir kitokiems veiksmams, bet ir „periferija“ centriniai nervų sistemai turi nei kiek ne mažesnį ir ne mažiau efektingą poveikį. Įsidūrus rakštį ar patyrus didesnę traumą, akimirksniu tai pajaučia ir „centras“. Jis kenčia nei kiek ne mažiau už pažeistą audinį…

O visuomenė?

Visuomenė, kaip „organizmas“, taip pat turi „centrą“ ir „periferiją“ – valdžios institucijas ir eilinius piliečius. Tik va, „nerviniai“ ryšiai čia nėra abipusiai, o vienos krypties.

Nors formaliai atrodo, kad viskas gerai – turime laisvus, demokratinius rinkimus. „Periferija“ ne tik kad daro poveikį „centrui“, bet netgi jį sukuria – piliečiai išsirenka savo valdžią… Bet visa bėda tame, kad šis poveikis ne nuolatinis, o trumpalaikis, tik vieną kartą kas keli metai.

Gyvo organizmo atveju tai būtų tas pats, kaip kad lytėjimo ir skausmo pojūčius teturėtume tik vieną dieną per keturis metus. Vargu ar sulauktumėm kito karto…

Pasekmės

Esant tokiai ilgalaikei atskirčiai centro nuo periferijos, pasekmės tiesiog neišvengiamos. Neatsitiktinai pažadų prisiklausome tik prieš rinkimus, kada būsimiems valdantiesiems reikalingas tiesioginis ryšys su piliečiais. Teisė į demokratinius rinkimus sukuria tiktai demokratijos iliuziją. Nes po rinkimų piliečiai išrinktai valdžiai nebeturės jokios įtakos… Tokia „demokratija“ – vieną dieną per keturis metus, faktiškai reiškia visišką valdžios ponų savivalę.

Kai dar nepriklausomybės pradžioje, atlyginimai teisėjams ir prokurorams buvo pakelti iki nepadorios ribos ( jie dešimt ar net keliolika kartų viršijo  eilinių piliečių atlyginimus), tai buvo savivalės aktas. Nes valstybės biudžetas yra bendri visų piliečių pinigai. Vyriausybė turėjo atsiklausti, ar piliečiai sutinka savo teisėjams ir prokurorams mokėti tokius atlyginimus. Bet ji to nepadarė. Suveikė paprasčiausias lovio principas. Prie teisėjų ir prokurorų labai mikliai prisišliejo visa aukštoji valdininkija. Tai buvo oficialus startas laukiniam kapitalizmui. Tie, kurie buvo pašaukti teisingumą vykdyti, pirmieji jį ir pamynė.

Konstitucija

Pagal Konstituciją Lietuva yra demokratinė respublika. Tai reiškia, kad sprendimus svarbiausiais klausimais priima tauta – visi piliečiai. Jie yra suverenas. O suverenas yra tik vienas. Tai reiškia, kad visos valdžios institucijos – prezidento, seimas, vyriausybė, savivaldybės ir jame dirbantys visi valdininkai yra – tarnautojai. Jie turi vykdyti tautos valią, o ne savąją.

Taip turi būti pagal Konstituciją ir pagal pilietinės visuomenės sampratą. Bet taip nėra.

Kodėl?

Todėl, kad Konstitucija yra programa, didele dalimi dar tiktai teorinis projektas, kurį reikia paversti kūnu. Tuo labiau tai pasakytina apie pilietinę visuomenę. Dar daug nubėgs vandens, kol teorija taps praktika.

Šeima

Kol vaikai maži, niekas jų neklausia, ką daryti su šeimos biudžetu, kaip tvarkyti kitus reikalus. Visus rūpesčius ir atsakomybę prisiima tėvai. Bet vaikams augant, situacija palaipsniui keičiasi. Analogiški procesai vyksta ir visuomenėje. Tik skirtumas toks, kad tėvai savo vaikus myli, jais rūpinasi. Tuo tarpu valdžios ponai pirmiausiai galvoja apie save.

Infantilizmas

Pilietinis infantilizmas, dvasinė nebranda yra pagrindinė kliūtis tikrajai demokratijai arba kitaip sakant pilietinei visuomenei. Nes nebrandi, savarankiškumo stokojanti asmenybė savo prigimtines teises linkusi deleguoti kitiems. Tegu viskuo pasirūpina valdžia.

Tik visa bėda tame, kad „valdžia“ tai ne angelų legionas nusileidęs iš dangaus. Posakiai: „Visų pirštai į save lankstosi“ , „Savi marškiniai arčiau kūno“ – pilnai tinka ir mūsų valdžios ponams. Todėl ir turime nepaliaujamai augančią socialinę atskirtį, masinę emigraciją, teisingumo nebuvimą ir vis didėjantį visuomenės nepasitenkinimą.

Kokia išeitis

Valdžios ir piliečių santykis turi būti abipusis, kokia yra ir nervų sistema gyvame organizme. Klaidinga visą valdymo teisę deleguoti Seimui, vyriausybei, Prezidentui. Dalį valdžios, o būtent teisę kontroliuoti visas valdžios institucijas ir pareigūnus, piliečiai, kaip suverenas, kaip tikrasis Lietuvos šeimininkas turi pasilikti sau.

Piliečiai prieš kiekvienus Seimo rinkimus galėtų patys nuspręsti, ar bus tvirtinamas senas, ar prabalsuojama už naują socialinį koeficientą. Tai skaičius, kuris nusakytų kiek kartų maksimalus biudžetinis atlyginimas gali viršyti minimalų. Tai bus tautos nustatyti „rėmai“, iš kurių renkama vyriausybė neturės teisės išlipti. Šalia socialinio koeficiento gali būti ir platesnė programa vyriausybei. O pastaroji, kaip vykdomoji valdžia turės vykdyti tautos valią, o ne savąją.

Kad tai įvykdyti, reikia:

1. Visais įmanomais būdais platinti pilietinės visuomenės idėją.
2. Kai dauguma gyventojų žinos apie pilietinės visuomenės idėją, apie jos pagrindines nuostatas, tada – rinkti parašus referendumui.
3. Surengus referendumą, įteisinti, kaip konstitucinę nuostatą:
a) tautos teisę kontroliuoti visų valdžios institucijų ir atskirų pareigūnų darbą su operatyviai veikiančiu atstatydinimo mechanizmu;
b) socialinį koeficientą;
c) …
4. Įteisinus pilietinės visuomenės pagrindus, kaip konstitucines nuostatas, būti aktyviems, sąmoningiems piliečiams tam, kad jos neliktų tik teorinėje Konstitucijos plotmėje, o įkūnytų jas gyvenimo tikrovėje. Tam prireiks tikrai nemažų pastangų.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .

23 komentarai

  1. pastaba:

    Ugdyti ne pilietinę visuomenę, o pilietišką.(Skaityti filosofo V. Radžvilo straipsnius ir taps aišku kuo pilietinė visuomenė skiriasi nuo pilietiškos)

  2. Klodas:

    Moderniojo lietuviškojo valstybingumo dvasiniai, kultūriniai ir politiniai pamatai glūdi XIII a. iš etnografinių kilčių sukurtoje tautinėje valstybėje, kuri įgijusi tarptautinį pripažinimą tapo modernios lietuvių tautos tapatumo branduoliu. Valstybės valdymo – karalystės ar respublikos formos šiuo atveju neturi reikšmės. XX a. valstybė iš esmės ir buvo atkurta tautinės karalystės, o ne suslavintos LDK pagrindu. Suplaikstyta istorija taip pat tebėra politinės agresijos priemonė, tik daug senesnė nei XX a.

  3. Rimgaudas:

    Priešistorėje ir Kunigaikščių laikais, atrodo, Lietuvoje buvo taip: giminę valdo išrinkti seniūnai ir kunigaikštukai, giminių gentį valdo kunigaikščiai (jį renka kunigaikštukai), kunigaikščiai turi atstovus Išminčių Taryboje, kuri renka Vyriausiąjį Kunigaikštį.
    Išminčių Taryba susideda iš genčių kunigaikščių, įvairių sričių žynių – žinių (juos deleguoja buvusi “mokslų akademija”) ir krivių (juos deleguoja genčių kriviai, o pastaruosius renka genčių vaidilos).
    Pagal mūsų konstitucinę sąrangą tai būtų įmanoma atkartoti, jeigu dzūkai, žemaičiai, suvalkiečiai ir aukštaičiai (galima pasmulkinti į potarmes) į valdymo struktūras ir Seimą rinktų tik savo tarme kalbančius žmones, kaip tai daro Lenkų rinkimų akcija. LLR, tiesa, galėtų pretenduoti tik į “poprostu” šnektos statusą.
    Lietuvos Mokslų Akademijos žyniai, įskaitant Universitetų tiriamąjį sektorių, turėtų turėti Seime savo kvotą.
    Religinės bendrijos irgi turėtų turėti Seme savo viduje renkamus atstovus.
    Prezidentas, gi, turėtų būti renkamas Seime taip, kaip dabar jis renkamas Latvijoje.
    Demokratija tada būtų užtikrinta, tik reikėtų padaryti kai kurias pataisas Konstitucijoje.
    Siūlau pagalvoti.

    • Kęstutis:

      Mintis gera… Jei dabrtinius “prie valdžios prišokusius ir prilipusius” prižiūrėtų Išminčių Taryba (gal Garbės Taryba, pavadinimas ne taip svarbu) pvz. kokie 30 garbingiausių Lietuvos piliečių – mokslininkų, menininkų, būtinai ne partinių Taryba ir ji dar turėtų bent po 1 val. LRT televizijoje su savu žurnalistu, reikalai tikrai pajudėtų į gerą… Taip susitvarkė Islandija, kai po bankų griūties grėsė valstybės bankrotas arba amžina skola Jungtinei karalystei…

  4. Goda:

    pirma pastraipa absurdiška. Autorius cituoja kažkokį kvailai meluojantį išsišokėlį.

  5. Linas S.:

    Liūdna, kad Alkas.lt nesugeba atpažinti šio (tik nesigilinant paslėpto, o iš tikrųjų – akivaizdaus) “paprasto kuolizmo”: jaunimo politinės/patriotinės/valstybinės sąmonės naikinimo

  6. Amelija:

    Šįkart pabūsiu gerb. Kembliu… Seniai neteko matyti tiek kalbos klaidų viename neilgame tekste (” nei kiek ne mažesnį”, “eiliniai piliečiai”, “keli metai”, “per keturis metus”, “dvasinė ne branda”, “pilnai tinka”, “ne mažų pastangų” – ir t. t., ir k.t.). Apie skyrybos “savotiškumą” jau nekalbėsim…

    Kokios svarbios autoriui beatrodytų jo mintys, pirmiausia reikia pasiekti, kad skaitytojas patikėtų jo kompetencija, išsilavinimu. Aišku, klaidų darome visi, tačiau Alkas turi redaktorius, stilistus – bent kablelius perkelti ten, kur jų vieta, daug laiko neužimtų. Taip ir nuplaukia beskaitant mintys į šoną: tai kas gi čia rašė, kad tiek klaidų klaidelių?

    • Kemblys:

      Ačiū, Amelija,
      Būk savimi. Esu beraštis, net nebūčiau tų klaidų pastebėjęs. Tos klaidos, kurias taisai Tu, apibūdina rašiusį žmogų. Teisingai pastebėjai, tokios klaidos menkina straipsnį. Manau, Romui Cibui nenaudinga daryti rašybos ir skyrybos klaidas.

      ‘Kemblys’ taiso mąstymo klaidas. Neįmanoma mąstyti vienu metu keliomis kalbomis. Gaunasi labai paviršutiniškas žodžių dėliojimas. Kitą vertus, įterpdamas svetimžodžius, Romas Cibas parodo atsainų požiūrį į lietuvių kalbą, tai prieštarauja pačiam straipsniui.

      Romas Cibas nežmoniškai bjaurojo lietuvių kalbą svetimžodžiais, nematau prasmės ‘iškuopti’ visą straipsnį.
      Romas Cibas:
      ,,analogiškas, yra centras ir periferija” (3 svetimžodžiai iš eilės!), formaliai, aktas, faktiškai, principas, teorinis projektas (čia apie konstituciją!), Analogiški procesai, infantilizmas, (prabalsuojama už) socialinį koeficientą (???)………….”

      P.p. Amelija, nerašyk prie ‘kemblio’ “gerb.” arba, dar blogiau, “jūs”. “Kemblys” slapyvardis, atspindintis mano asmens tik švelniąsias savybes 🙂

  7. Dėl terminų „pilietinė visuomenė“ ir „pilietiška“ (pagal V. Radžvilą).
    – pirmasis terminas naudojamas ir šios svetainės tituliniame puslapyje, bet tai niekam nekliūna…
    – kita vertus antrasis terminas tikslesnis, bet tokiam tikslumui nėra būtinybės, nes ir taip aišku apie ką eina kalba.

    Jums, pakomentavusiems mano straipsnelį, ne pirmiesiems užkliūna mano lietuvių kalbos gramatinės spragos. Prieš pora metų teko pasisakinėti Sirijaus. lt svetainės forume ezoterine tematika. Ten irgi užkliuvo… Mat aš gimiau Sibire, lietuviškai rašyti mokiausi nuo šeštos klasės…
    Esame prasilenkę laike, skyręsi mūsų požiūriai.

    Tokioje temoje, kaip pilietinė (ar pilietiška) visuomenė diskusija turėtų eiti apie dalykus esminius – kaip sumažinti socialinę atskirtį, emigraciją, kaip pažaboti valdžios ponų savivalę ir pan. Nei vieno komentaro, nei vieno sakinio apie tai… Tik kabinėjimasis prie kablelių, stilistikos klaidų.
    Kažkoks vaikiškumas… Suprantu jaunatvišką norą pasireikšti ir neturėjimą kuo. Tada belieka menkinti kitą.
    Tai ir yra pilietinė ne branda, kada asmeniškumai svarbiau už bendrą reikalą.

    • Kemblys:

      Romas:
      ,,Jums, pakomentavusiems mano straipsnelį, ne pirmiesiems užkliūna mano lietuvių kalbos gramatinės spragos.”

      Romai, samdyk ką nors, kad ištaisytų tavo klaidas, jei nesugebi rašyti. Turėtum padėkoti mums už pastabas, bet ruošiesi turbūt ir toliau bjauroti lietuvių kalbą.

      • Amelija:

        Nereikia nieko samdyti – jei Alkas.lt sakosi esąs redakcija, tai ir turi pataisyti paprastas, minties esmės neiškreipiančias klaidas. Taip būdavo dar XIX a. pabaigoje, kai mūsų tautinę savimonę kėlė aušrininkai. Ko tylite, redaktoriai?

        • Albinas Vaškevičius:

          Alko redaktoriai dirba visuomeniniais pagrindais. Jeigu esi pilietiškas ir Tau rūpi lietuvių kalba, tai radęs klaidą Alko straipsnyje gali visuomeniniais pagrindais parašyti vienam iš redaktorių. Redaktoriai ją ištaisys. (Alko redaktorių elektroninius adresus rasite „APIE ALKAS.LT“)

  8. Albinas Vaškevičius:

    Romai ačiū už gerą straipsnį. Daugiau rašyk tokių straipsnių. O daugiau rašant klaidų savaime bus mažiau. Aš dar nemačiau tokios žiniasklaidos, kurioje nebūtų nei vienos klaidos. Žurnalistai profesionalai kiekvienam straipsnyje padaro bent vieną klaidą. Turėdamas laiko visada ištaisau gramatines klaidas. Aš turiu tokią galimybę. Komentatoriai nepykite, bet Jūsų 11-oje komentarų pastebėjau 42 klaidas, o Romo komentare nei vienos. Darykite ir Jūs išvadas.

    • Amelija:

      O jūsų komentare viena klaida (trijuose sakiniuose) – “nei” vartojamas kai yra priešprieša, “nė” – kai jos nėra. Lengva įsiminti mokantiems seną lietuvišką dainą apie šaltyšių (“anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio”). Linkiu mokytis lietuvių kalbos ir ją gerbti.

  9. Albinas Vaškevičius:

    Anonime, Amelija, parodyk tuos tris sakinius.

  10. 1984 studentas Albinui:

    Nesupratau??? Alkas nukirpo gabalą sakinio, – citatą. Žodžiu ten Albino paskutiniame sakinyje turėjo teisingai būti “NĖ vienos klaidos”.

  11. 1984 studentas Albinui:

    ir dar matau – “kurioje nebūtų NĖ vienos klaidos”. Ta pati klaida kartojasi ne trijuose (Amelija perlenkė), o dviejuose sakiniuose. Ir dar, Albinai, – “O daugiau rašant… VA ČIA KABLELĮ prieš “klaidų savaime…” IRGI PAMIRŠOTE :-D. Viskas. Pamoka baigta. Septyni su minusu, Albinai. Stenkitės.

  12. Alf:

    Sitas straipsnis is principo yra nereikalingas nes “labas” nera “vergas” lotyniskame vertime. Lietuviskas “labas” verciasi kaip “salve” ka ir reiskia “sveikas”, “labas” ar angliska “hello”. Kiek suprantu cia yra supainiota zodzio “salve” spellingas su “slave” – ang. vergas. Zodziu, viskas niekais…

  13. Virginija:

    Perskaičiusi straipsnį pagalvojau, kad Lietuvoje dar yra žmonių, galinčių aiškiai ir paprastai išdėstyti savo nuomonę. Tai atviros širdies kalba, kuriai svetimas gražbyliavimas, kurioje nėra užslėptų minčių. Kalba logiška, tiesi, sveika pasaulėžiūra, išreiškianti susirūpinimą neteisingai pasirinktu keliu valstybėje.
    Komentarai – ryškiai atskleidžiantys lietuvišką mentalitetą, deja. Palaikykime vienas kitą, padrąsinkime, papildykime, diskutuokime apie esminius dalykus. Tik taip galime sukurti savo Valstybę gražią ir teisingą, kur visiems gyventi būtų gera. Nesielkime kaip semūnai, kurie visuomet opozicijoje. Juk taip niekada iš vietos nepajudėsime, ir mūsų rašliavos bus reikšmingos tik klaidų taisymui.
    “Дело делайте – роли забудуться” (AJ)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė