V.Išganaitis. Turiu teisę atsisakyti įstaigų, kur priimama ir žudoma gyvybė (7)

V.Išganaitis (šaržas)

V.Išganaitis (šaržas)

Šį straipsnį paskatino parašyti viešojoje erdvėje užvirusi diskusija apie gimdymus ne ligoninėje po to, kai iš Strasbūro teismo atėjo žinia, kad pradėta nagrinėti kaltinimai Lietuvai dėl teisės pasirinkti gimdymo vietą neužtikrinimo.

Lietuva su Sveikatos apsaugos ministerija priešakyje tvirtai laikosi pozicijos, kad tai būtų „tam tikras žingsnis atgal“ ar netgi „grįžimas į viduramžius“ ir nesileidžia į diskusijas, nors argumentų ir nuorodų į solidžius straipsnius ir rimtus tyrimus turi tiek Sveikatos apsaugos ministerija, tiek norinčios gimdyti namuose moterys. Labai tikiuosi, kad ministerijai pavyks rasti politinės valios išgirsti jai oponuojančią pusę.

Politikos mokslo objektas yra labai keistas – dažniausiai tenka tirti reiškinius, bet ne jų sukėlėjus, deklaracijas, bet ne jų motyvus. Todėl politikos apžvalgininkai retai prisikasa prie įvykių užsakovų ir jų siekių. Ir kas keisčiausia, jie netgi nebando to daryti. Štai vienas mane nustebinęs pavyzdys – žurnalisto A Račo pozicija šiuo klausimu. Jeigu nekreiptume dėmesio į purvus, kurių žurnalistas pažėrė savo straipsnyje, jame randame tik vieną argumentą prieš gimdymą ne ligoninėje – pažangos stygius. Taigi ta pati ministerijos pozicija. Aš labai tikiuosi, kad ponas Artūras prieš tai rašydamas detaliai išnagrinėjo abiejų pusių argumentus, kaip ir dera profesionaliam žurnalistui.

Ar galima siekti pažangos gimdymo srityje? Juk moterys gimdė net tada, kai žmonės dar nebuvo sugalvoję, kad jiems reikalinga Sveikatos apsaugos ministerija. Niekas neprieštarauja, kad šiuolaikinė medicina pasiekė didelės pažangos mažinant kūdikių mirtingumą. Bet juk moterys, kurioms yra komplikuotas nėštumas, netgi nesiveržia gimdyti namuose. Kur dar galima rasti pažangos ženklų? Nemanau, kad nėštumo prilyginamas sunkiai ligai, kurią būtina „gydyti“ stacionare prižiūrint gydytojų komandai, yra žingsnis į priekį.

Ar požiūris į nėštumą, kaip į ligą, padeda šeimoms apsispręsti gimdyti? Ne vieną ar du, bet tris, keturis ir daugiau vaikų, kad Lietuva išliktų kaip valstybė. Kokia gali būti kita nacionalinė idėja, kurioje nebūtų jos išlikimo. Be žmogaus pirmenybės visos parengtos ir dar rengiamos programos (verslumo ir konkurencingumo skatinimas ar orientacija į aukštąsias technologijas ir kt.) tėra šnipštas, nes nėra pagrindo kas tai įgyvendins.

Gimdyti namuose tarsi niekas nedraudžia, o kas neuždrausta, tas leidžiama. Tačiau teikti pagalbą namuose yra nelegalu netgi reikiamą kompetenciją turintiems akušeriams. Ar tik ne iš čia atsirado keistas terminas „nelegalus gimdymas“. Tarsi moteris turėtų galimybę rinktis atėjus laikui gimdyti legaliai ar visai negimdyti. Ir valdžia griežtai atsisako tai reglamentuoti dėl baimės žengti žingsnį atgal. Tačiau tai labiau panašu į medikų baimę žengti žingsnį iš savo saugių kabinetų ir pasižiūrėti ko gi nori moterys – jos nori gimdyti taip, kaip joms geriausia ir saugiausia, o ne taip, kaip patogiausia gydytojams. Ar ne čia konflikto šaknys?

Ar moterys turi teisę atsisakyti gydytojų ir sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų, kuriose žudomi kūdikiai, nors ir legaliai. Tos pačios rankos arba padaro abortą, arba pasigaili ir palieka gyvą. Bet kokiu atveju tai nėra laukiančios rankos. Nėra paslaptis, kad moterų konsultacijose po nėštumo nustatymo dažnai moterų klausiama: „Ar gimdysit?“. Pats esu girdėjęs lydėdamas žmoną ir kitus apie tai kalbant. O jeigu moteriai tai trečias, ketvirtas ar penktas nėštumas, netgi rekomenduojama nutraukti nėštumą. Natūralu, kad po tokios patirties į tą įstaigą nebesinori grįžti.

Grįžkime prie nacionalinės išlikimo idėjos. Po masinės emigracijos skaičiavimas, kad vidutiniškai 2,1 vaiko šeimoje gali išsaugoti stabilų nacijos dydį, yra gerokai pasenęs. Mūsų netrukus tiesiog neliks. Visos dabartinės šeimos turi būti daugiavaikės ir turėti ne po 3–4 vaikus, o po šešis ir daugiau. Tik klausimas, ar tai įmanoma be valstybės politikos pasikeitimo, pradedant medikų požiūriu į gimdymą ir baigiant parama šeimoms – kad ir nuo gimdymo ne ligoninėje įteisinimo. Juk namuose gimdo būtent tos moterys, kurios nori daug vaikų. Ir nori juos gimdyti ir auginti meilėje. Kodėl neleisti? Mums visiems nuo to bus tik geriau.

Palankūs sprendimai iš Strasbūro įkvepia vilties, kad pokyčiai įmanomi. Dar labiau įkvepia mūsų prokurorų kūrybiškumas ir ryžtas – jiems tereikia parodyti reikiamą kryptį. Jų prieš kelias dienas išplatintas pranešimas pretenduoja patekti į juodųjų technologijų vadovėlį. Čia pagalba gimdančioms moterims suplakami į vieną su rimtais kriminaliniais nusikaltimais, kurie prilygsta tarptautiniam terorizmui. Tie dalykai neįrodyti. Ir ar nebus jie iš piršto laužti kaip kad atsitinka tarptautinėje kovoje su terorizmu. Taip galima sunaikinti bet ką.

Ir pasiaiškinimas Strasbūro teismui bus pakankamai rimtas – mes kovojame ne su 400 pavyzdingų šeimų, o su gerai organizuotų nusikaltėlių tinklu. Ir įrodymų čia nereikia, pakanka prielaidų. Po tokios kovos Lietuva kaip tauta vos išliko okupacijos metais. Ar tai pamiršom? Aš labai norėčiau, kad tokių metodų neliktų nacionalinėje išlikimo idėjoje.

Prokuratūra ginasi pati ir gina Sveikatos apsaugos ministeriją. Nesuprantu, kodėl šios valdžios institucijos negina moterų, kurios nori pagimdyti Lietuvai vaikų. Ar akcento perkėlimas į gimdymo vietą mūsų neklaidina? Tardomos juk visos moterys, gimdžiusios namuose, ne tik joms padėjusios gydytojos. Ir ne tik moterys, bet ir jų vyrai. Ir jų yra ne dešimtys, o šimtai. Ar taip nesiekiama įbauginti šių šeimų? Valdžia kovoja savo karą už savo pozicijas, o kova nukreipta prieš žmones, kuriems ji turėtų tarnauti.

Šeimų, kurios gimdo namuose, nėra daug, netgi mažiau negu daugiavaikių šeimų. Gal todėl jos ignoruojamos – vis tiek rinkimuose didesnio balso neturi. Bet man ramybės neduoda klausimas, kodėl jos tąsomos po teismus, šmeižiamos ir juodinamos. Politikų deklaruojami tikslai nesutampa su darbais, bent jau šeimos reikalų srityje. Pradedant plačiomis diskusijomis apie šeimos sampratą ir baigiant tirpstančia parama šeimoms. Kai nebeaišku, kas yra šeima, jos nebelieka. Man šeima vis dar yra mama, tėvas ir vaikai.

Vytenis Išganaitis yra 5 vaikų tėvas, iš jų 4 sėkmingai gimė ne ligoninėje.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

7 komentarai

  1. Kazimieras:

    Puikiai parašyta. Palaikau ir pritariu pilnai visoms išsakytoms mintims.
    Esu dviejų vaikų tėvas. Laukiam trečio. Gimdymai ne namuose, bet toks mano žmonos pasirinkimas.

    Ir dar kart pasitvirtina, kad mūsų valstybėje laisvai leidžiama tik emigruoti.
    Dar ilgai teks murgdytis tarybiniame liūne ir mums, ir mūsų vaikams, ir vaikaičiams.

  2. Audrius Kasperavičius:

    Vyteni, pritariu visa dušia.

  3. Alina:

    Apie koki gimdyma namuose galima svajoti, jei maza shansu, kad per artimiausia desimtemti gimdyklose bus leista gimdyti motinai patogioje pozoje? Galbut namus renkuosi butent del man priimtinu vaiko atejimo i pasauli budu, taciau namai – demonizuota, nelegali erdve. Papuolusi i tos skerdyklos nagus privalau laikytis jos nustatytu dogmu “taip ir ne kitaip”. Juk visa sistema veikia, kad butu patogu sistemos darbuotojams, o ne tiems, kuriems toji sistema turetu tarnauti.

  4. Vaidilosvainis:

    Jo, daug vyrų ir moterų- už jų asmeninio pasirinkimo laisvę, o tie, nepabijosiu žodžio, išgamos- šios laisvės varžymo organizatoriai ir vykdytojai- toliau išsišiepę daro savo šlykštų darbą.

    Čia yra peticija už šią laisvę. Kol kas ji- visiškas niekalas, nes pasirašė tik vos virš 3000 žmonių. Jei ją pasirašytų bent 100 kart daugiau kraštiečių, ta peticija iš niekalo virstų pakankamai rimtu reikalu bent jau nutrint panieką tų niekadėjų snukeliuose.

    O jūs ar pasirašėte? Draugus paraginot? Geri norai be gerų darbų man kažkuo panašūs į daugybą iš nulio…

  5. Vytautas:

    Straipsnis tiksliai atitinka šių dienų Lietuvėlę. Kad ir kaip žiauriai būtų gaila, tačiau supuvusio valdžios aparato žmogeliai niekaip nesugeba išbristi iš savo pridergto šū… ir net nesistengia įsiklausyti į žmonių prašymus. Jiems tokie žmonės su savo mąstymu yra tiesiog nepatogūs. Manau Lietuvėliai dar teks ilgokai kęsti tokius supuvusio aparato apsidergusius “valdytojus”. Tačiau kaip žinia gėris visada kažkada nugali. Visiems linkiu stiprybės ir tikėjimo!

  6. rimas:

    Kažkodėl tylima, kad Nyderlandai pirmieji leido gimdyti namuose ir ten dabar didžiausias kūdikių mirtingumas gimdant. Gal tada jų pavyzdžiu ir prostituciją bei marichuaną įteisinam? Mano nuomone,čia susikerta moters teisė gimdyti namuose ir kūdikio teisė gimti gyvam ir sveikam . Ir jei moteris yra jau suaugęs išsivystęs žmogus, kuris blogiausiu atveju po didesnio ar mažesnio sveikatos sutrikdymo bus greičiau ar vėliau išgydytas , tik moralinė žaizda liks neribotam laikui, tai kūdikis vien dėl laiko sutrukdymo gali lengvai netekti gyvybės ar sveikatos visam gyvenimui. Todėl kūdikio interesų turėtų būti paisoma pirmiausia. Gimdymo namuose,turint visą reikalingą personalą bei priemones ir tai kasmet pasitaiko kūdikių mirčių. O toli nuo ligoninės, esant vienai,kad ir kvalifikuotai, pribuvėjai kūdikio mirties tikimybė padidėja kelis kartus.Kitas reikalas,kad Valstybiniuose gimdymo namuose yra begalė problemų ir mūsų gimtoji biurokratija jas sprendžia kaip įpratusi – neįsivaizduojamai bukai. Prisimenate,kai priėmė įstatymą, draudžiantį nacistų ir sovietinę atributikas demonstracijose, mūsų teisėsaugininkai pradėjo sulaikinėti persirengusius teatralizuotų vaidinimų artistus? Dabar panašus atvejis . Ką padarysi,kai žmogui vietoj smegenų vingių tik paragrafų linijos…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė