Č.Iškauskas. 1863 m. sukilimo vertinimai: lenkai ar lietuviai? (13)

Česlovas Iškauskas | DELFI, Š.Mažeikos nuotr.

Česlovas Iškauskas | DELFI, Š.Mažeikos nuotr.

Nuo neatmenamų laikų, kiek mus pasiekusios žinios apie lenkų ir lietuvių kaimynystę bei įvairias sąjungas, dvi greta gyvenančios tautos turėjo ne tik lemiamų bendrumų, bet ir aršiai kovojo dėl savų prioritetų – tiek valdymo, tiek tautinių, tiek geopolitinių.

Ar karalių bei kunigaikščių valdžios įgaliojimų pasidalijimas, ar pergalingi žygiai į Rytus (pavyzdžiui, Maskvos Kremliaus užėmimas 1612 m.), ar skirtingi interesai Abiejų Tautų Respublikos laikais, Napoleono invazijos metais, Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu, o juo labiau XX a. lenkų agresijos fone, – visą laiką tautinė trintis lėmė augantį nepasitikėjimą, įtarumą vieni kitais, kuris davė savo karčių vaisių iš šiandienos dviejų valstybių santykiuose.

Tai ne vien teoriniai išvedžiojimai ir jokiu būdu ne aklas noras dar kartą fiksuoti negatyvias mūsų santykių tendencijas, kurios, žinoma, nepadeda mažinti įtampos. 1863 m. sukilimas, kuris dažnai piešiamas vien pavyzdinės bendros kovos su carine imperija spalvomis, tik patvirtina mūsų prielaidas. Kita vertus, ne viskas taip paprasta.

Nukeliaukime į XIX a. Kaip rašo istorikas Darius Staliūnas, nagrinėjęs Rusijos politikos imperijos kursą LDK, ATR ir viso Baltijos regiono kraštuose, 1863 m. sukilimo, kurio 150 metų sukaktį pažymime šiemet (o jis prasidėjo Varšuvoje būtent sausio 22-ąją), prielaidas ir vertinimus, šio lenkų ir lietuvių pasipriešinimo carinei valdžiai vertinimas kito laikui bėgant, ir tai atspindi lietuvių istorinės atminties ir tapatybės pokyčius. XIX a. II pusėje ir tarpukario Lietuvoje dominavo požiūris kad tai lenkų inicijuotas sukilimas, o lietuviai su juo neturi nieko bendra. Aišku, teigia istorikas, kad pagrindinis sukilimo tikslas buvo ATR atgaivinimas, o turint galvoje, kad jo labiausiai siekė Lenkija, galima sakyti, kad ši šalis ir buvo labiausiai suinteresuota savo dominavimo atkūrimu.

Dar kita tendencija, tvirtina D.Staliūnas, yra siekimas atsiriboti nuo lenkiškos tradicijos, bet kartu teigiant, kad sukilime dalyvavo tik lenkų suvilioti lietuviai, o jo rezultatas – dar labiau sustiprėjusios carinės represijos, kurių aukomis daugiausiai ir tapo lietuviai. Nebe reikalo toks antilenkiškas požiūris patvirtinimas faktu, kad tarpukario Lietuvoje, kai buvo stiprios antilenkiškos tendencijos, buvo pastatytas tik vienas paminklas 1863 m. sukilimui atminti.

Sovietmečiu pasikeitė ne tik paties sukilimo traktavimas (dažniausiai mokykliniuose vadovėliuose buvo minimas tautų išsivadavimas iš baudžiavos, bet nutylimos padidėjusios carinės represijos), bet ir pagrindinės jame veikusios jėgos. Sovietinis istorikas Juozas Žiugžda savo darbe (Žiugžda J. Antanas Mackevičius: 1863–1864 m. sukilimo reikšmė lietuvių tautos istorijoje. Vilnius, Mintis, 1971) netgi pavertė sukilimą lietuvių valstiečių pasipriešinimu carizmui ir lenkų bajorams. Mat, tuomet reikėjo parodyti, kokia draugiška lietuvių tauta buvo rusams, neva kartu kovojusi su carizmu ir lenkų šlėchtomis. Anot J.Žiugždos, socialinis klausimas tuomet buvo varomoji sukilimo jėga, todėl jis prasidėjo dar 1861 m., kai Rusija, nuspėdama artėjantį imperijos pakraščių nepasitenkinimą, panaikino baudžiavą.

Kita interpretacija – sukilimas buvo vienas iš lietuvių kovos už laisvę etapų. Su ja galima būtų sutikti, tačiau čia visiškai neminimas lenkų indėlis ir jų vadų siekis atkurti ATR. (Šis Varšuvos noras nusitęsė ir per 1920 m. Vilniaus krašto okupaciją, ir per pasipriešinimą naciams II pasaulinio karo metu, ir yra ryškus šiuolaikiniuose Lenkijos lyderių išvedžiojimuose). Netgi Baltarusijos istorikai savinasi vieną iš sukilimo organizatorių Konstantiną Kalinauską, laikydami jį baltarusių tautinio pasipriešinimo dalyviu ir vadindami Vikentijumi Konstantinu ar Kastusiu Kalinovskiu. (Šis radikaliųjų arba „raudonųjų“, kitaip vadintų „raudonikių“, sukilimo rengėjų vadas iš tiesų buvo gimęs lietuviškame Gardino srities rajone, vadovavo sukurtam Lietuvos provincijos komitetui, žadėjusiam gudų valstiečiams duoti žemės, kuris savo ruožtu pasidarė pavaldus Lenkijos tautinei vyriausybei; K.Kalinauskas yra pareiškęs: „Negalima kvailoms Varšuvos galvoms patikėti Lietuvos likimo“; buvo išduotas ir suimtas, o nuosprendis buvo įvykdytas 1864 m. kovo 22 d. Vilniuje Lukiškių aikštėje; šioje vietoje yra pastatytas paminklas-kryžius).

Vertindami istoriko D.Staliūno studiją apie 1863-1864 m. sukilimą (Darius Staliūnas. Savas ar svetimas paveldas? 1863-1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta, Vilnius, Mintis, 2008), recenzentai prikiša jam neribotą meilę Lenkijai. Kažin ar tie vertinimai nėra per kraštus kupančio patriotizmo demonstravimas, netgi turint galvoje, kad lenkų vadai iš tiesų siekė ne tik išsivaduoti iš carizmo pančių, bet ir atkurti stiprią, jų hegemonizmu pagrįstą Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. sienų ribose.

Bet pastarosiomis dienomis viename Maskvos oficiozams palankiame portale atsirado baltarusių istorijos profesoriaus Jevgenijaus Noviko 1863 m.sukilimo vertinimai, kuriuose nusiskundžiama, kad per 150 m. jubiliejaus renginius, kuriuos Lenkijoje globoja pats prezidentas Bronislavas Komarovskis  (Bronislaw Komorowski), ypač sausio 22-ąją vykusiame Svisloče, net nebuvo prisiminti per sukilimą žuvę baltarusiai, taip pat padėję galvas nuo pačių lenkų sukilėlių. Istorikas tvirtina, kad tada baltarusių valstiečiai daugiausiai rėmė „carą tėvelį“, ir sukilimą vadina pasipriešinimu rusų liaudžiai… Šio 73 m. baltarusių istoriko, kaip ir A.Lukašenka, manančių, kad panašios teorijos atsiranda neva Baltarusijoje veikiančioje lenkų ir lietuvių „penktojoje kolonoje“, išvedžiojimai labai jau primena neseną kampaniją prieš Varšuvą ir vis pasigirstančius priekaištus Lietuvai…

Sukilimo kibirkštys iš tiesų atsirado Varšuvoje ir netrukus išplito į Rusijos imperijos užimtas žemes. Lietuvoje jis prasidėjo vasario 1 d., kai Lietuvos provincijos komitetas paskelbė čia įvedęs savo valdžią. Ta valdžia buvo stipresnė Lietuvos kaime, nes didesnius miestus kontroliavo caro vietininkai ir rusų kariuomenė. Bet į „raudonuosius“ ir „baltuosius“ susiskaldžiusi sukilimo vadovybė tik dalino pažadus valstiečiams, ypač sukilimo dalyviams: atiduoti jiems žemę, jos nereikės išsipirkti, atleisti nuo prievolių ir nuo priklausomybės bajorams, kurie savo ruožtu už žemę gaus kompensaciją iš iždo. Komiteto skyriai Varšuvoje ir Vilniuje skirtingai įsivaizdavo lenkų pagrindinį tikslą – atkurti stiprią 1772 m. valstybę. Lietuviškas valstietiškas supratimas to nesuvokė.

Skaudų sukilimo pralaimėjimą lėmė ir netvirti lenkų vadų užmegzti ryšiai su Europos revoliuciniu judėjimu. Iš jo tikėtasi gauti ginklų kovai su caro kariuomene. To meto filosofas ir anarchistas Michailas Bakuninas, kuris tremtyje Sibire vedė lenkų bajoro Ksavero Kviatkovskio (Ksawer Kwiatkowski) dukterį, iš tremties pabėgo į Londoną, dėjosi sukilimo rėmėju ir net iš Stokholmo į Palangą išsiuntė ginklų prikrautą laivą, tačiau kranto jis nepasiekė…

Per beveik pusantrų sukilimo metų Lietuvos teritorijoje vyko 321 mūšis su gerai ginkluota ir gausia caro kariuomene, sudaryta daugiausiai iš kazokų. Buvo nuteista mirties bausme, katorga ar ištremta 21 712 žmonių, o represijos dar labiau sustiprėjo.

Taigi, 1863 m. sukilimą galima vertinti įvairiai, nes skirtingi buvo ir jo organizatorių tikslai. Lietuviai tikėjosi, kad vadovaujami iš Varšuvos jie galutinai nusimes carizmo naštą ir jau tada padvelks laisvės vėjai. Bet jų teko laukti dar pusšimtį metų. Vargu ar galime sutikti su Lietuvos valdžios tvirtinimu, esą jau tada mes supratome, kokia turi būti Lietuva ir kaip atrodys laisvė. 40 metų uždrausta kalba ir abėcėlė, žinoma, tapo užsigrūdinimo laisvei ir nepriklausomybei stimulu, tačiau kartu – ir stabtelėjimu greitai kintančioje Europoje, tarsi pažangos pauze, už kurią tam tikrą kaltę turi prisiimti ir tuometinė Lenkija.

O juo labiau šis išbandymas patvirtino įsitikinimą, kaip atidžiai reikia rinktis ir vertinti bendrus partnerius kovoje už tautos išsivadavimą. Ilgi Lietuvos istorijos amžiai parodė, kad partnerystė ir klasta dažnai žengia susikibusios už rankų.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

13 komentarų

  1. varas:

    „Abiejų Tautų Respublika“ ir „karalių bei kunigaikščių valdžia“ rodo teisinį dviejų valstybių, dviejų tautų santvarkų bei valdymo formų nesupratimą. Respublika ir monarchija yra priešingybė. Tokios„Abiejų Tautų Respublikos“ niekada nebuvo.

    • tampaxás:

      formaliai ATR buvo po Liublino unijos, betr ir ačiū Dievui, kad ji iširo 1795 m., tik kad patekome į Rusijos imperiją, kuri buvo dar baisesną. Siūlai dar kartą įsiskaityti į paskutinias str. eilutes: “O juo labiau šis išbandymas patvirtino įsitikinimą, kaip atidžiai reikia rinktis ir vertinti bendrus partnerius kovoje už tautos išsivadavimą. Ilgi Lietuvos istorijos amžiai parodė, kad partnerystė ir klasta dažnai žengia susikibusios už rankų.”

  2. Bet ką vertinant būtina turėti labai aiškiai nustatytus kriterijus.

    Lietuvių Tautos istorinėse-etninėse žemėse ir išeivijoje toks kriterijus yra tik vienas – bet koks istorinis veiksmas ir įvairūs jo aspektai turi būti vertinami tik vienu požiūriu: ar padėjo Lietuvybei, ar jai pakenkė.

  3. varas:

    tampaxui formaliai nepainioti bajoriškų privilegijų unijos su valstybių valdymo forma, o 1863-1864 m. sukilimas buvo neparuoštas, vyskupas Masalskis specialiai susipažino su carinėmis įgulomis, nepritarė, nes su dalgiais nieko nelaimėsi. Kalinausko įsakymu Vršuvoj buvo suimtas ir pakartas. Kas kaip vertina, lietuvišku požiūriu už rūpestį Lietuvos likimu, už lietuviškumo puoselėjimą.

  4. Marta:

    “Istorikas tvirtina, kad tada baltarusių valstiečiai daugiausiai rėmė „carą tėvelį“, ir sukilimą vadina pasipriešinimu rusų liaudžiai… ”

    Prie ko čia “rusai”? Baltų Rusios valstiečiai buvo etniniai baltai – kriviai, kurių pagrindiniai miestai buvo Smolenskas su Vitebsku. O suslavėjo še baltai per iš Kijevo priimtą krikščionybę ir vienuolių Kirilo su Metodijum atneštą kirilicą. Tolesnį suslavėjimą išgelbėjo Mindaugas, o vėliau Jogaila su Vytautu, pasisukę į Vakarus ir priėmę krikščionybę iš Romos.

  5. Marta:

    Kaip žinom paskutiniu Lenkijos-Lietuvos karaliumi buvo jerkaterinos meilužis Poniatovskis, kurį ji pati ir paskyrė. Rusija į Lietuvos-Lenkijos reikalus ėmė kištis nuo Petro 1 -jo laikų, kuris savo romanovų dinastiją kildino iš Gediminaičių. Praktiškai valdant Jakaterinai įsivyravo panaši oligarchinė sistema kaip ir šiuo metu. Jau po pirmojo padalinimo sumažintyą seimą sudarė Rusijos apmokami išdavikai. Piniginės premijos ir apdovanojimai žerme “už tarnystę šaliai, kuriuos patvirtindavo semas tapo tipiškai rususpaskiška vagystės forma.

    Kai Jakaterina užpuolė Turkiją, ji pareikalavo iš Poniatvskio 100 000 rekrūtų mainais už šio juokdario karališkas teises. Tada sukilo daug jaunų bajorų, kurie niekino Rusdijos viešpatavimą ir žiaurų J.patikėtinio Repnino elgesį. Prancūzų revoliucijos įtakoj jie masiškai stojo į slaptus masonų jakobinų klubus, siekdami išvyti rusus ir nuversti vyriausybę, o kartu nuversti ir parsidavusius oligarchus.

    Rusij Austrija ir Prūsija suskubo kovoti prieš tokias liberalizmo idėjas ir padalino ATR. Tokia priešistorė.

    1931 m. sukilimas – masonų sukilimas. Taip kaip ir 1925 m. dekabristų sukilimas.
    1948 m. nuvilnijęs per Europą sukilimas – žydų sukilimas.
    1963 m. tautinių sukilimų tėsinys, įkvėptas Hegelio idėjų ir žydų sukilimo.

    • Naujas:

      Nesupaprastinkit istorijos, “Marta”: visos revoliucijos ir sukilimai XIX a. buvo didesniu ar mažesniu mastu įtakoti masonų ir žydų ir nukreipti visų pirma prieš senąjį režimą (Ancient regime), ir daugiau ar mažiau antikatalikiški, nes visų pirma Katalikų Bažnyčia buvo siejama su senuoju režimu. Tačiau reikia skirti slaptą ir viešą lygmenį. Viešajame, senojo režimo priešininkų, lygmenyje tai buvo visų pirma išsilaisvinamieji, demokratiniai, o vėliau ypač tautiniai sukilimai ir revoliucijos. Tuo tarpu tų suilimų ir revoliucijų rengėjai puikiausiai žinojo, kad visi tie sukillimai finansuojami daugiausia žydų struktūrų. Bet tai nereiškia, kad šiuos sukilimus ir revoliucijas mes turime smerkti. Jokiu būdu. Tiesiog yra tokia realybė, kad mes gyvename epochoje, kurioje žydai vaidina be galo didelį vaidmenį.

      • Marta:

        taigi neneigiu žydų vaidmens sukilimuose. tautinis judėjimas ir sionistus įkvėpė kurti savo valstybę.
        tačiau vargu ar žydai įkvėpė litvinų generolą Kosciušką, po sėkmingos 1776 m. revoliucijos JAV grįžt į LDK ir atkurt respubliką be diduomenės suburiant valstiečius prieš jungtinę Rusijos Prūsijos kariuomenę. Kosciuška pralaimėjo dėl to, kad atstūmė bjoriją, kuri buvo dar labai stipri Žemaitijoje, o balteji rusėnai visai prie šio pirmo sukilimo neprisidėjo… lenkų valstiečiai išliko neutralūs. O O pulkininkas žydas Berekas Jocevičius, vadovavęs žydų pulkui, net maslšino valstiečius ir miesto revoliucionierius ir visiškai nėjo prieš kilminguosius. Todėl pirmąjį Kosciuškos sukilimą galima laikyti žemaičių ir lietuvių sukilimu, jei ką. Suvorovas įveikė Kosciušką, išžudė ir 20 000 Prahos sukilėlių – tai rusų represijų pavyzdys.
        Po to sekė II – as padalinimas. Tiek Lenkija, tiek Lietuva buvo padalintos į tris dalis. O paskutinis karalius Poniatovskis atsistatydino. Žemaičių prakeikta karvė jakaterina mirė iškart po šio padalinimo.O jos sūnus Pavelas paleido iš kalėjimo generolą Kosciušką. Jis apsigyveno Paryžiuje ir iš ten palaikė Lietuvą. Su lenkais nebendravo. Susirašinėjo su masonu Aleksandru 1 -uoju, prašydamas geresnių sąlygų Lietuvai.

        Aleksandras I -asis, nebesusigaudydamas kas Rusijoje yra tkrieji masonai, o kas jų vardui kenkiantis Vaishaupto iliuminatų “šešėlis”, vėliau uždraudė masonų ložes Rusijoje. Gal po aristokratiškų masonų dekabristų sukilimo?

  6. Marta:

    aplamai tai siūlau šiam portalui iniciuoti PAMINKLĄ VISŲ LAISVĖS KOVŲ ATMINIMUI, įskaitant ir paskutinįjį, sąjūdžio laikų pasipriešinimą su dainuojančia revoliucija, kuri pasirodė sėkmingiausia ir PASTATYTI ŠIOM KOVOM ĮAMŽINTI DIDŽIULĮ MONULMENTĄ BŪTENT LŪKIŠKIŲ AIKŠTĖJE, TEN, KUR BUVO PAKARTI Sierakauskas, Mackevičius, Kalinauskas. Tiesą sakant, nepamenu ar visi buvo būtent čia pakarti.

    • naujas:

      Manau, kad neverta iamzinti nei Sierakausko, nei Kalinausko nei kitu 1863 ar ankstesniu sukilimu vadovu. O 1794 m. Sukilimas tikrai nebuvo lietuviu sukilimas. Neturekim iliuziju. Per simtmecius ivyko esminiai lietuviu savimones pokyciai. Sie zmomones gyveno kitais tikslais ir idealais, kurie tikrai mums tolimi, o Abieju tautu respublika – ne musu valstybe. LDK geriausiu atveju laikytina autonominiu darini. Mes galim pasidziaugti, kad ir po simtmeciais vykusio lietuviu tautines savimones naikinimo bajorija issaugojo regioninio provincinio savitumo pojuti, bet tai nereiskia, kad turime su tokia savimone solidarizuotis ir jos nesiotojus iamzinti.
      Atsiprasau, kad rasau be lietuviskumu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė