V.Rutkūnas. Senasias tradicijas puoselėjantys slavai nori bendradarbiauti su baltais (nuotraukos) (18)

Šiemet jau trečius metus rudens pradžioje Ukrainoje, Kryme vyko „Senosios tradicijos ir kultūros puoselėtojų“ šventė. Rengėjų kvietimu joje teko lankytis ir man šių eilučių autoriui. Buvo įdomu sužinoti, kaip kaimyninių rusų ir ukrainiečių  senąją pasaulėžiūrą ir gyvenseną gaivina šių dienų slavai. Teko patirti, kiek bendrumo ir skirtumų yra su baltiškos tradicijos kelių ieškojimais.

Dalyviai

Į kasmetinį suvažiavimą susirinko įvairių sambūrių ir draugijų, besijungiančių senosios slaviškos pasaulėžiūros pagrindu, vadovai iš Ukrainos ir plačiosios Rusijos. Ne vienam teko keliauti tūkstančius kilometrų, kad keletą dienų praleistų kartu ir pasidalintų žiniomis bei pasisemtų naujos patirties. Į Kryme surengtą festivalį suvažiavo apie du šimtai žmonių. Nors dalyviai buvo skirtingų profesijų, tačiau visus jungė pasiryžimas savo gyvenimo būdą susieti su senąja iš protėvių paveldėta kultūra. Kad judėjimas turi ateitį rodė dalyvių įvairialypė patirtis, besijungianti su jaunatvišku užsidegimu.

Sveikas gyvenimo būdas

Maloniai nuteikė tai, kad slavai senąją pasaulėžiūrą yra susieję su sveiku gyvenimo būdu. Kiekviena diena prasidėdavo Saulės pasveikinimu ant Juodosios jūros kranto, besimankštinant ir sveikinant Saulę giesmėmis bei mantromis. Dienos metu buvo galima pasimokyti įvairių atstatytų ar naujai sukurtų slaviškų kūno lavinimo ir sveikatinimo būdų. Keletas vadovų mokė slaviškų gynybos būdų naudojant kalavijus, pagalius arba apsiginant plikomis rankomis.  Maitintis teko sveiku augaliniu maistu. Džiugu buvo patirti, kad  slavų senosios kultūros puoselėtojai yra kartu ir blaivaus gyvenimo būdo atstovai.

Mokymai

Vienu metu vykdavo kelios paskaitos ir užsiėmimai, kur buvo galima įgyti daugiau įvairių senosios slaviškos kultūros žinių ir pasimokyti, kaip jas taikyti savo ir bendruomenės gyvenime. Daugelis dalyvių vietovėse, iš kurių atvyko, turi senosios slaviškos pasaulėžiūros bendruomenes, su kuriomis pastoviai atlieka apeigas sekmadieniais šventyklose gamtoje, švenčia kaip ir baltai aštuonių pagrindinių kalendorinių Saulės švenčių ratą, papildomą ir šalutinėmis šventėmis. Reikšmingą vietą gimtojoje pasaulėžiūroje užima liaudies dainos ir rateliai.

Vardai

Iš karto jaukiai nuteikia, kai aplinkui žmonės viens kitą vadina skambiais senoviniais slaviškais vardais. Vardo prigimčiai teikiama didelė reikšmė. Tie, kam tėvai nesuteikė slaviško vardo, įsišventindami į senąjį tikėjimą, gauna antrąjį slavišką vardą, kuriuo kreipiamasi bendraminčių būryje.

Apeigos

Kasdien vidurdienį susirinkę dalyviai, pasipuošę tautiniais rūbais, eisenoje nešini apeigų aukomis ir reikmenimis, žygiuodavo į apeigų vietą. Jas apie dvi valandas vesdavo vyrai, Saulės aukščiausio pakilimo metu. Jų metu aukojami grūdai ir pienas slavų dievams, atliekami magiški veiksmai su kalavijais, kirviais ir kūjais,  norintys buvo įšventinami į senovės slavų tikėjimą, suteikiami slaviški vardai. Sekmadienį įvyko tuoktuvių apeigos, sutuokta jauna pora, surišant jaunųjų rankas su lininiu rankšluoščiu ir apvedant apie šventą ugnį.

Bendruomenės

Dalyviai atstovavo įvairias bendruomenes. Norėtųsi atskirai papasakoti apie vieną apeigas vedusią bendruomenę iš Popovkos kaimo netoli Maskvos.

Tai žmonės, kurie prieš 15 metų susibūrė kaime, nusipirko žemės, ją dirba ir iš jos pragyvena. Visas pajamas deda į krūvą, jų panaudojimą aptaria susirinkę, kartu maitinasi – tikra darni šiuolaikinė komuna. Išskirtina yra tai, kad jie labai gilinasi į senąją slavišką pasaulėžiūrą ir gyvena pagal jos tradicijas. Turi pasisiuvę puikius tautinius rūbus, puoselėja liaudies amatus, labai gerai dainuoja senovines rusų dainas. Tačiau jie gyvena neužsidarę tik sau. Į jų rengiamas kalendorines šventes vyksta šimtai maskviečių, jie važinėja po šalį skleisdami senąją slavišką kultūrą.

Baltiška tradicija      

Ukrainoje jau nelikę slaviškų kanklių –„guslių“ gamybos meistrų, tačiau noras jomis skambinti yra senosios tradicijos bendruomenėse. Todėl  keletas vyrų noriai ėmėsi mokytis ir įvaldė kankliadirbystę. Vakarais festivalio dalyviai sukosi lietuviškų šokių sukūryje, o apeigų metu traukė lietuviška sutartinę „Rimo tūto“. Baltiška kultūra čia buvo vertinama kaip seniausia ir gyvybingiausiai išsilaikiusi tradicija Europoje.

Išlikimas

Šventėje vyravo vieningos nuostatos, kad globalėjančiame šiuolaikiniame pasaulyje įveikti iššūkius, atsilaikyti prieš vartotojišką ir naikinančią gyvenseną galima tik gyvenant sveikai, darnoje su gamta, remiantis  gyvybinga gelmine pasaulėžiūra.  Suvokta, kad kuo giliau žvelgiame į praeitį, tuo arčiau viena kitos yra ir skirtingų tautybių atstovų senųjų pasaulėžiūrų tradicijos. Prieita bendro sutarimo – būtina bendradarbiauti ir viens kitą palaikyti tarptautiniu mastu, kad būtume stiprūs ir galėtume gyvuoti.