M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (III) (23)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

5. Tautos keičiasi, vardai lieka

Baltų, germanų, slavų, o iš dalies ir ugrofinų santykiai, etnografinės slinktys, vidinė ir tarpusavio apykaita – skirtingai ištirti reiškiniai. Jei vienais atvejais esama istoriografinių šaltinių, tai kitais tenka kliautis archeologija, kalbotyra, kultūrologija.

Ypač mįslingas Vidurio-Rytų Europos žemėlapis per Didįjį tautų kraustymąsi ir pirmaisiais amžiais po jo. Neblogai žinoma, kur čionykštės tautos nukeliavo.Žlungant Romos imperijai, ostrogotus randame Italijoje, visigotus – Ispanijoje, svebus-kvadus – Galisijoje ir Luzitanijoje, svebus-alemanus – dabartinėje Švabijoje. Vandalai nusidangino net į Afriką. O kas liko jų vietoje – tuščios dykros?

Sunkiai tikėtina, jog visos šios tautos būtų išsikrausčiusios in corpore. Pavyslyje už jas galingesnių tautų nebuvo, jos galėjo grėsti nebent viena kitai. Šiuo atveju būtų išsikrausčiusi viena arba kai kurios iš šių tautų, o kitos – likusios. Kai kurioms jų teko susidurti su bendru senosios Europos priešu – hunais, ypač rimtai su jais teko susiremti gotams. Vis gi tai vyko jau išsikrausčius iš Pavyslio į Ukrainos stepes. Miškinguose Vyslos, Odros ir Elbės paupiuose hunai čionykščiams negrasė.

Jei kas galėjo paskatinti šias tautas kraustytis – tai gyventojų skaičiaus augimas ir silpstančios Romos turtai, kartu su jokios rimtesnės jėgos nebevaldomais žemės plotais. Šiuo atveju tikėtinas tik dalies gyventojų pasitraukimas – net jei ši dalis būtų sudariusi daugumą.

Apie V–VI a. šiame krašte pasirodė ligtol negirdėta tautų grupė – slavai. Pasirodė taip staigiai ir pažiro tokia tautų gausybe, jog pačių slavų istorikams sunku patikėti tokiu pasionarišku sprogimu. Greičiausiai slavėjo vietinės tautos: vienur – baltai, kitur – germanai, dar kitur – trakai su iranėnais, o galiausiai ir ugrofinai.

Stebėtina, jog Pavyslio ir Paelbio kraštuose pasirodžiusių slavų tautų vardai stipriai primena ligtolinių tautų vardus: svebai – serbai, kvadai – chorvatai, vandalai – vendai.

Dalis serbų liko gyventi prie Elbės. Dabar jie vadinami sorbais, nors savivardžiai – serbja, serby. Vokiečiai juos vadina vendais – viduramžiais šis vardas prigijo visiems Paelbio slavams, bet apie tai – vėliau. Kita dalis serbų patraukė Ilyrijon, į dabartinę Serbiją. Šios tautos savivardis – srbi – su trumpu kietu „i“ tarp „s“ ir „r“ leidžia spėti, jog anksčiau čia būta priebalsio – greičiausiai, „j“ arba „v“. Gal tarpinė forma – sverbai?

Chorvatai taip pat skilo. Viena dalis – baltieji chorvatai – apsigyveno visai netoli Vyslos aukštupio, Voluinėje, ir greičiausiai įsiliejo į kaimynines slavų tautas – Kijevo rusų – rusėnų ir lenkų tautas. Kita dalis irgi patraukė Ilyrijon, į dabartinę Chorvatiją.

Antrojo pasaulinio karo metais chorvatų naciai – ustašiai, siekdami pateisinti Adolfo Hitlerio rasines teorijas, paskelbė, jog iš tiesų chorvatai – jokie slavai, o suslavėję gotai – suprask, „germanai“. Gotai – konkrečiai, ostrogotai – Chorvatijoje kažkada iš tiesų gyveno, bet gal įtikinamiau būtų skambėję, jei vietoje gotų būtų įvardyta galingiausia svebų gentis – kvadai.

Baltų sklaidos tyrimų atžvilgiu įdomiausias atvejis – vendai. VIII–XIII a. vendų vardas figūruoja trijose skirtingose Baltijos jūros pakrantėse: Paelbyje, Ingrijoje prie Suomių įlankos ir galiausiai – Latvijoje. Pirmieji vendai priskiriami slavams, antrieji – ugrofinams, dėl trečiųjų ginčijamasi, bet linkstama juos priskirti baltams.

Pradėkime nuo šiaurės. Dabartinėje Ingrijoje, Rusijos valdomoje žemėje, vis dar gyvena mažutė tautelė savivardžiu vadjalaizõt (vienaskaita – vadjalain). Ji – išties ugrofiniška. Rusai juos nuo seno vadina vodais. Atrodytų, tuo būtų galima ir baigti, jei ne kelios detalės.

Rusų kalboje baltai galindai vadinti goliadais, jotvingiai – jatviagais. Pagal šią logiką, vodai laisvai galėtų būti vondais, vandais ar vendais. O kaipgi savivardis? – pagrįstai užklaus skeptikas. Čia į pagalbą ateina dvi ugrofiniškos tautos. Suomiškai rytinės kaimynės Rusijos vardas – Venäjä, estiškai – Venemaa. Abiem atvejais – Vendija, ar mažų mažiausiai – Venija.

Akivaizdu, jog šioms ugrofinų tautoms kažkada teko susidurti su rytiniais kaimynais, kurių pavadinime buvo dėmuo „ven“ – ir jie greičiausiai nebuvo ugrofinai. Panašus pavyzdys – latvių kalboje rusų tauta vadinama – krievi, mat pirmoji slavų (anot kai kurių tyrinėtojų – suslavėjusių baltų) tauta, su kuria susidūrė latvių protėviai, buvo krivičiai. Estams ir suomiams ruso prototipu buvo paslaptinga, galbūt – slavų, galbūt – baltų, bet menkai abejotina, kad indoeuropiečių tauta, kurios vardas turėjo dėmenį „ven“.

Jau beveik sutariama, jog dar neolito laikais Suomių įlankos pakrantėse – visose jos pusėse, kaip ir pietryčių Skandinavijoje, gyveno baltai – tūkstantmečiais anksčiau už slavus ir pakaitomis su ugrofinais. Dabartiniai vodai laikomi seniausia savo krašto tauta – daug senesne už jam vardą davusius ingrus ir kitus ugrofinus – vepsus. Dabar jie – ugrofinai, vadinantys save ugrofinišku vardu, gal net pasiskolintu iš rusų. Dar XII a. tai buvo galinga tauta, grasiusi patiems rusams – kartu su goliadais / galindais.

Persikelkime į pietus. Paelbio vendų atvejis – dar problemiškesnis. Pirmiausiai – dėl to, kad patys šio krašto vendai, atrodo, savęs taip niekada nevadino. Tai – bendras germaniškas pavadinimas liutičiams, bodričiams, vagrams ir šio krašto serbams. Pats vendų vardas kaitaliojasi labai įvairiai: vendai – venedai – venetai… Pastaroji forma dažniausia romėnų ir Romos kultūroje išaugusių istorikų, geografų ir diplomatų raštuose – greičiausiai painiojant Paelbio gyventojus su antikine venetų tauta, davusia vardą Venecijai.

Skirtingų tautų painiojimai tų laikų šaltiniams būdingi. Mums jau pažįstamas gotų istorikas Jordanas tapatino iš Baltijos pajūrio atkeliavusius savo tautiečius su getais – antikine trakų tauta, gyvenusia ten, kur ankstyvaisiais viduramžiais persikėlė gotai. Netrūko atvejų, kai užtekdavo, jog skirtingos tautos gyventų tame pačiame krašte – antai, jau renesanso Lietuvos istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius totorius tapatino su skitais.

Jau minėtas Jordanas aprašė ir venedus. Anot jo – venetai vadinosi trimis vardais: venetais, antais ir sklavinais (119 eilutė). Du pastaruosius vardus istorikai sieja su slavais. Dėl antų – dar abejojama, yra nuomonių, jog tai buvusi mišri slavų ir iranėnų genčių sąjunga. Sklavinai – aiškiai slaviška genčių grupė, jei ne visos slavų kilties pirmavardis. Jeigu Jordanas neklydo, tai venedai – ne viena kuri nors slavų gentis, o visų slavų protėviai.

Antikos ir ankstyvųjų viduramžių šaltiniuose venedai įvardijami tai šalia vandalų, tai vietoje jų. Jei tai – dvi skirtingos tautos, tai labai jau keistas vardų panašumas. Atsižvelgiant į ankstesnius argumentus apie asmenvardžių panašumus – kitais duomenimis kol kas nedisponuojant – galima spėti, kad tai – ta pati tauta, perėjusi germaniškąjį ir slaviškąjį, o prieš tai – gal ir baltiškąjį tapatybės raidos etapą.

Iš Paelbio vendų tautovardžių tiktai vienas kiek primena vendus. Liutičiai kitaip dar vadinti (o gal ir patys vadinosi) veletais – galimas vedinys iš venetų. Garsai „t“ ir „d“ vendų tautovardžiuose kaitaliojosi (ar kitataučių kaitalioti) nesyk, ir tai liudija trečias pavyzdys – Latvijos vendai.

Henrikas Latvis XIII a. aprašė kalavijuočių karus su Livonijos gentimis – greta kuršių, lyvių ir letų (latvių?) įvardinti vendai. Šiame aprašyme įdomūs du dalykai – letų (jei tai – latviai) įvardijimas šalia kitų dabartinės Latvijos baltų tautų, kas liudytų, jog šis bendresnio pobūdžio vardas kažkada reiškė atskirą gentį, ir iš kažkur išdygę vendai.

Jų vardu pavadinta pilis ir aplink ją išaugęs miestas – Vendenas, dabar – Cėsys. O įdomiausia, kad vendų atmintį saugo vietinės kilmės vietovardžiai – Ventos upė ir dabartinės Latvijos uostamiestis – Ventspilis. Maža to – pietinėje Kuršių marių pakrantėje, Lietuvoje, turime Ventę…

Anot Henriko Latvio, vendai (ventai?) kovoję su kuršiais, bet draugavę su letais (latviais?). Kas jie buvo – slaviškųjų vendų kolonistai, atskira gentis, neturėjusi nieko bendro su kitomis šiuo vardu vadintomis gentimis, ar plačios tautos diasporos dalis – tautos, kuri kažkada buvo baltiška, o vėliau atskiros jos dalys germanėjo, po to – slavėjo, o dar kitur – ugrofinėjo?

Vandalų, venedų, ventų ir vodų tautas sieja viena bendra aplinkybė: jie visi gyveno prie vandenų.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

23 komentarai

  1. Alvydas:

    “Letai” tikrai latviai, Mariau. Tai finougriškas (tiksliau – finiškas) latvių etnonimas, vokiečių išgirstas iš lyvių, su kuriais susidurta pirmiausia. Estiškas latvio pavadinimas ir dabar yra “lätlane”. “Läti” – latvių, latviškas.
    Livonijos kronikose “letai” yra latgalių sinonimas, plg. “Letthi vel Letthigalli”. Tačiau yra nuomonė, kad tai galėjo būti ir dvi skirtingos baltų gentys, nes to laikotarpio rusų kronikos mini tik latgalius (iš rytų). Tuo tarpu vokiečiai, slinkę iš vakarų, pirmiausia mini letus, o tik po to latgalius.
    Iš tų laikų liko vokiškas latvių pavadinimas Letisch. Patys latviai save irgi pavadina “letiņi”, ypač kalbėdami apie savo emigrantus.

    • Marius:

      Dėkui, Alvydai, už patvirtinimą. Panašu, jog ir Jūsų minima nuomonė apie letų ir latgalių skirtumą turi pagrindo, nes latgaliai su kuršiais tiesiogiai lyg ir nesisiejo – tarp jų buvo žiemgalių ir lyvių kraštai? Bent jau Livonijos kronikose aprašomais laikais. O kokia Jūsų nuomonė apie tuos paslaptingus Latvijos vendus?

      • Getautas:

        Ringuvos upės pavadinimas kilo nuo Žiemgalių žodžio RINGA reiškiančio ŽIEDAS, LANKAS, VINGIS. Žodis indoeuropiečių kilmės – atitinka Anglų RING. Nuo šio žodžio kilo ir Rygos pavadinimas – per Rygą teka upė Ringa. Manoma, kad senovėje Ringuva ir Venta senovėje laikyta ta pačia upe. Senasis Ventos pavadinimas yra Vindava – nuo Kuršių-Latvių žodžio VINDA, reiškiančio VINGIS. Kodėl ši upė buvo taip pavadinta? Pažiūrėkite į ją žemėlapyje ir suprasite. Ko gero, nuo Vindavos ir kilo tų Vindų-Vendų pavadinimas. Beje, pavadinimas Vindėnai (Vindenae) buvo ir Dakijoje. Pavadinimas Vindai gali būti susijęs ir su Jotvingių pavadinimu – gali būti, kad Vindai migravo į pietus, sudarė sąjungą su tenykšte Jotuvių gentimi ir taip atsirado Jotvingiai.

        • Giedrius:

          “One theory for the origin of the name Riga is that it is a corrupted borrowing from the Liv ringa meaning loop, referring to the ancient natural harbour formed by the tributary loop of the Daugava.[11][12] The other is that Riga owes its name to this already-established role in commerce between East and West,[13] as a borrowing of the Latvian rija, for threshing barn, the “j” becoming a “g” in German—notably, Riga is called Rie by English geographer Richard Hakluyt (1589),[14][15] and German historian Dionysius Fabricius (1610) confirms the origin of Riga from rija.[14][16] Another theory could be that Riga was named after Riege, the German name for the River Rīdzene, a tributary of the Daugava”
          >>Suprantama viešai, tiesmukai ir paviršutiniškai (iš to kas teikta posovietiškai)
          – ir ringinti
          – ir rindinti,
          net ir “ripkinti” galima be galo.
          Deja tikrovė ne TIEK garbinga mūsų kaimynų sostapilės vardo kilme.
          Atsibrovėliai ir sava tarme tėkštelėję Dauguvėlės žiotysna įvardą –
          skolinį “IRIGAVĘ” nuo irigavimo… kad jau taip tiesmukai nesiblaškyt,
          – kaip visuomet, iš daug daug giliau žvelk:
          http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:vfNV-n9_tl8J:lt.wikipedia.org/wiki/Dantira%C5%A1tis+irigacija+%C5%BEod%C5%BEio+reik%C5%A1m%C4%97&cd=4&hl=lt&ct=clnk
          Anas (jų) pasaulis taip priėmęs, įsirėminęs senuose įrašuose nuo…;
          spyriok nesispyriojęs, bet XIII a. okupacinio Daugavinės deltos
          atkrančių-drėgnumų paveldas ir davęs RiGA vardą
          – deja nuo
          i(r)rigatio

          • Getautas:

            Apie Latvijos mokslų akademijos akademiko, profesoriaus, habilituoto daktaro Andrio Caunės knygos “Petijumi Rigas Archeologija. Rakstu izlase” vieną iš skyrių:
            “Jis prasideda straipsniu apie Rygos vardo kilmę. Šiame straipsnyje autorius pateikia kalbininkų, istorikų, archeologų nuomonę šiuo klausimu.
            A. Caunė, remdamasis pastarojo dešimtmečio tyrinėjimų medžiaga, leidžiančia aiškiau nušviesti senuosius etninius procesus Dauguvos žemupyje, nurodo, kad nedideliam Dauguvos intakui vardą Ringa turėjo suteikti žiemgaliai, vėliau transformuotu vardu Ryga pavadinta
            gyvenvietė.”

          • Vilna:

            Manau, kad dėl Rygos vardo kilmės neatmestina ir sanskr. radža ‘karalius’, lot. rex, regis ‘karalius’, pagaliau liet. ragas kaip karaliaus simbolis.
            Plg. Karaliaučiaus vardą, o taip pat kitus vardus Baltijos pakrantėje su žodžiu ragas, reiškiančiu krantų iškyšulius ir pan.

    • Getautas:

      Latgala gali būti iš Laitgala. Palyginkit su prūsiškąja Laitawa. Plačiau apie tai čia:

      http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=4907&posts=52&highlight=Sarmatija ir Lietuva&highlightmode=1#M87339

  2. Kažin:

    Koks tokių surogatinų rašinių užplūdusių žiniasklaidos priemones tikslas – tyčiotis iš humanitarinių mokslų, jų naudojamų metodų ar net skleisti nuotaikas, kad mokslo žinios apskritai yra atgyvenęs dalykas, – sakykime, kas netingime, nieko nepranešdami…, o kodėlgi – ne…

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Šis šio vis dar garbingo puspagonio Mariaus Kundroto straipsnis – PUIKUS. Gintaras Beresnevičius sakytų, jame yra kažkokia “sankabėlė”.
      Po kurio laiko iš šio straipsnio ir iš kai kurių jo komentarų pasidarysiu santraukėlę, ir pasiarchyvuosiu.
      Gailoka, kad prie straipsnio nėra kad ir ranka pabraižyto aprašomo laikmečio žemėlapio, bet nieko baisaus, teks pabandyti pačiam.

  3. O kaip su Vyslos upės senesniu baltišku vandenvardžiu VANDA ?
    Nuo žodžio “vanduo”?
    VANDALAI gyveno prie VANDOS ???

  4. Marius:

    Lyg tai gyveno 🙂 Galima šaltinį, kur Vysla vadinta Vanda?

    • Kiek žinau, Vandos vardas minimas tik legendose.

      Legenda pasakoja, kad kadaise Vavelio olose gyveno slibinas, kurį nužudė riteris Krakas ir apie jo dukrą Vandą, kuri vietoje vedybų su vokiečių riteriu pasirinko Vyslos upės vandenis. Būtent šioje vietoje ir buvo įkurtas Krokuvos miestas, pavadintas riterio vardu.

      Komentaras prie “Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose
      Motiejus Miechovskis”
      http://www.lithuanian.net/lt/sarmata/sarmata4.htm

      Vandalai ir lenkai

      Viduramžiais ir vėliau vyravo įsitikinimas, kad vandalai yra lenkų arba slavų protėviai. Tokio požiūrio atsiradimas galėjo būti susijęs a) su venedų ir vandalų painiojimu; b) tiek venedai, tiek vandalai kadaise gyveno vietovėse, kurias vėliau apgyveno lenkai. 796 m. “Annales Alamanici” apie Karolio Didžiojo žygį rašoma “Pipinus … perrexi in regionem Wandalorum, et ipsi Wandali venerunt obvium” (Pipenas nuėjo į vandalų sritis; ir vandalai išėjo jo pasitikti). “Annales Sangallenses” tą patį žygį (tik perkeldami į 795 m.) apibūdina labai trumpai “Wandali conquisiti sunt” (vandalai buvo nugalėti). Tai rodo, kad šie autoriai vandalais vadino avarus. 983-993 m. Gerhardas iš Augsburgo “Miracula Sancti Oudalrici” vadinamas dux Wandalorum, Misico nomine.

      Netrukus kronikose pavadinimas “vandalai” ėmė reikšti “slavai”. Pavyzdžiui, 1056 m. “Annales Augustani” germanų pralaimėjimas slavams apibūdinamas taip “exercitus Saxonum a Wandalis trucidatur” (saksų kariuomenė sutriuškinta vandalų).

      Adomo iš Bremeno kronika pateikia daugiau: “Slavanija, didžiausia iš germanų žemių, apgyvendinta vinilų, anksčiau vadintų vandalais. Ji laikoma didesne už mūsų Saksoniją, ypač jei prijungsime bohemiečius ir lenkus, gyvenančius prie Oderio, nes jie nesiskiria papročiais ir kalba”.

      Pirmuoju prabilusiu apie vandališkas lenkų šaknis būtų 12 a. lenkų kronikininkas Vincentas Kadlubekas, rašęs, kad kadaise lenkai vadinti vandalais, nes gyveno palei Vandalos (Vandalus, Vistula) upę. Apie tai, kad vandalai gyveno palei Vyslą (Vandalu), 16 a. minėjo ir Jokūbas iš Bergamo (Iacobus Philippus Bergomensis), tačiau pagrindinis šaltinis būtų Dlugošas. Šio žodžiais, karalienė Vanda, nutraukusi vedybas su Ritogaru, alamanų kunigaikščiu, juos nugalėjusi save paaukojo dievams nusiskandindama Vysloje. Nuo to atsirado naujas upės pavadinimas, o lenkus daugelis autorių ėmė vadinti vandalais. Panašiai pasakojo ir “Wielkopolska chronicle” autorius bei 14 a. Dzierzwa ir Krokuvos, pabandęs “Vanda” kildinti iš “węda”, reiškiančio “meškerė”.

      Taip pat 12 a. anglas Gerwazy iš Tilburio “Otia imperalia” mini, kad lenkai buvo vadinami ir patys save vadino vandalais – kaip ir vokiečių istorikas Albertas Krantcas (1450-1517) savojoje “Wandalia sive historia de Wandalorum vera origine…”, siejęs vandalus ir slavus. Tą atkartojo ir italas Falvio Blondi, Marcin Bielski (15 a.) bei Matvėjus Miechovskis “Tractatus de duabus Sarmatiis…” (1517 m.).

      Pirmasis iš lenkų istorikų, ėmęs neigti bet kokius lenkų ir vandalų sąryšius, buvo Marcin Kromer, Warmia vyskupas, parašęs “De origine et rebus gestis Polonorum” (1555 m.)

      • Вандалы
        http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%92%D0%B0%D0%BD%D0%B4%D0%B0%D0%BB%D1%8B

        Ištrauka:

        Ванда́лы (лат. Vandili[1], Wandali[2], Uuandali[3], греч. Βάνδαλοι)— древний народ, предположительно германской группы, близкий к готам.

        В начале I тысячелетия н. э. вандалы жили на побережье Балтийского моря (Пшеворская культура), а затем стали продвигаться к югу и осели в Силезии и Моравии. Там вандалы разделились на две ветви: хасдингов и силингов.

        В начале V века и те, и другие вместе с аланами и остатками свевов, уходя от наступающих гуннов, двинулись в поход на запад. В ночь на 1 января 407 года вандалы и аланы, разгромив франков (романских федератов), вторглись в римскую Галлию.

        13 октября 409 вандалы и аланы вторглись на Пиренейский полуостров, где расселились.

        В 417-418 против вандалов выступили подстрекаемые Римом вестготы. В нескольких сражениях вандалы-силинги были разбиты и практически уничтожены. Их король Фредбал попал в плен, а остатки силингов влились в состав вандалов-хасдингов. Последние пробились на юг полуострова и в конце мая 429 года переправились в Северную Африку, где в 439 году основали своё королевство со столицей в Карфагене. Это государство просуществовало до 533 года, когда отправленные восточноримским императором Юстинианом I войска во главе с Велисарием, полностью истребили вандалов.

        В связи с участием вандалов в разграблении Рима в 455 г. имя вандалов с XVIII века стало нарицательным в значении фанатичный разрушитель. На самом же деле, Рим пострадал от вандалов сравнительно слабо — летописи отзываются о вандалах как о довольно цивилизованном народе.

        http://upload.wikimedia.org/wikipedia/r … leniya.jpg

        Список королей вандалов

        1. Годагисл (—407)
        2. Гундерих (407–428)
        3. Гейзерих (428–477)
        4. Хунерих (477–484)
        5. Гунтамунд (484–496)
        6. Тразамунд (496–523)
        7. Хильдерих (523–530)
        8. Гелимер (530–534)

      • http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%92%D0%B0%D0%BD%D0%B4%D0%B0%D0%BB%D1%8B

        В легендарном виде происхождение поляков от вандалов изложено в Великопольской хронике, памятнике XIII века:

        «Ванда, получив от алеманов клятвы в верности и вассальной зависимости, вернувшись домой, принесла богам жертвоприношения, соответствующие её великой славе и выдающимся успехам. Прыгнув в реку Вислу, воздала должное человеческой природе и переступила порог подземного царства. С этих пор река Висла получила название Вандал по имени королевы Ванды, и от этого названия поляки и другие славянские народы, примыкающие к их государствам, стали называться не лехитами, а вандалитами.»[49]

        Автор Великопольской хроники использовал популярные сочинения XIII века, в которых Аттила представал вождём славян, a венгры были тоже славянским народом.

  5. Li Bo:

    Toks malonus stiklo karoliukų žaidimas pagal savo susikurtas taisykles. Buvo smagu sužinoti, kad ir šitaip, pasirodo, galima.

  6. Ankstyvoji slavų genezė yra labai neaiški ir diskutuotina, o įvairių teorijų bei hipotezių prikurta begalės.

    Kalbotyriniai slavų kalbų bei tarmių tyrimai rodo, kad maždaug iki 9-10 amžių visi tuometiniai slavai kalbėjo iš esmės ta pačia kalba (gal būt tuo metu tik labai nežymiai besiskiriančiomis tarmėmis). Ir tik po kelių amžių, kada slavai išplito milžiniškuose plotuose ir susiliejo su vietinėmis gentimis bei tautomis, slavų tarmės išsiskyrė į atskiras kalbas,

    Tai rodo, kad visi tuometiniai slavai kilo iš tuo metu (iki maždaug 6 amžiaus) palyginti labai kompaktiškai gyvenusios genčių grupės, kurios kalbėjo iš esmės ta pačia kalba senąja slavų kalba.

    Kai kurie “ideologiniai” iranizmai slavų kalbose, pvz., žodis бог “bog” (dievas) rodo, kad tie senieji slavai kažkada labai artimai ir gana ilgai bendravo su iranėnais (gal būt skitais ar sarmatais), jei net perėmė tokį svarbų terminą kaip “dievas”, atsisakydami senojo indoeuropiečių termino “dievas” (nors išsaugojo tokius žodžius kaip дева (Мария), девица).

    Todėl panašu, kad slavų protėviai gana ilgai gyveno kažkur piečiau ar pietryčiau rytinio baltų kalbinio arealo, greta tuometinių iranėnų, o vėliau migravo į vakarus (gal būt tuo pat metu, kaip ir dalis rytinių baltų – ir dėl tų pačių priežasčių, pvz., spaudžiami karingų stepių klajoklių – gal būt tada, kada sarmatai užpuolė ir gerokai apnaikino skitus?) – ir po to iki pat didžiojo tautų kraustymosi, iki 4-6 amžių, gyveno gana kompaktiškame plote dabartinėje Centrinėje Lenkijoje – piečiau tuometinių vakarų baltų (“pamarėnų” (vėliau suslavėjusių ir tapusių dabartinių kašubų protėviais), prūsų ir jotvingių), kartu tai bendrai senajai slavų kalbai suartėjant su tuometinių vakarų baltų kalbomis (tarmėmis).

    • P.S. Spėju, kad tais senaisiais slavais, gyvenusiais iki savo migracijos į vakarus piečiau senųjų rytų baltų, galėjo būti Herodoto 5 amžiuje iki mūsų eros minimi skitai-žemdirbiai ir budinai (Budinoi; Βουδίνοι), gyvenę greta to paties Herodoto minimų gelonų (šie, mano nuomone, buvo tuometiniai rytų baltai – gal būt gerokai vėliau Ptolemėjaus paminėtų galindų Γαλινδοι protėviai).

      Herodotas. Istorija
      http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=55&t=234

      Žygeivis – Apie galimus seniausius rytų baltų (lietuvių ir latvių protėvių) rašytinius šaltinius jų spėjamoje protėvynėje
      http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=130&t=4929

    • Faktas tas, kad slavų pirminė kilmė yra visiškai neaiški. Iki šiol netgi nerandama jų protėvynė, nes nėra nustatyta archajiškų slaviškų vandenvardžių konkretaus arealo.

      Realiai slavų istoriją galima atsekti tik nuo 6-7 amžių. O iki tol viskas labai neaišku ir tik galybė hipotezių.

      Aš asmeniškai manau, kad slavai susiformavo iš baltams (ypač seniesiems vakarų baltams) artimų genčių, mūsų eros pradžioje gyvenusių labai kompaktiškai (tai įrodo įvairių slavų kalbų nepaprastas artumas dar 10-11 amžiuose) į pietus nuo jotvingių ir prūsų arealo, tai yra piečiau būsimosios Varšuvos (tuo metu gyventos jotvingių), maždaug iki Karpatų priekalnių.

      Po to dėl neaiškių priežasčių šitame senajame slavų areale įvyko “demografinis sprogimas”, ir per porą šimtų metų slavai labai plačiai išsiplėtė.

      Taip pat slavams išsiplėsti ir įsigalėti svetimose žemėse labai padėjo tarptautiniai įvykiai – hunų, o vėliau ir avarų puolimai, sunaikinę nemažą Rytų ir Centrinės Europos įtvirtintų gyvenviečių bei žmonių.

      Gali būti, jog slavams tiesiog labai pasisekė – jų gyventų žemių dėl kol kas nežinomų priežasčių nenusiaubė badas ir maras, tuo metu išnaikinęs didelę dalį Europos gyventojų.

      Istoriniai faktai:

      V a. pradžioje hunai įsikūrė Panonijoje (Romos provincija dešiniajame Dunojaus krante, dabartinė Vengrija), puldinėjo Bizantiją ir iki V a. buvo romėnų sąjungininkai prieš germanų gentis. 433 m. mirė hunų vadas Rugila. Valdžia atiteko jo brolio vaikams – Atilai ir Bledai.

      Valdant Atilai ir Bledai, hunų imperijos politika labai pasikeitė. 441 m. hunai įsiveržė į Balkanus ir nusiaubė 70 miestų. 445 m. Atila nužudė brolį Bledą ir ėmė valdyti vienas.

      451 m. Atila įsiveržė į Graikiją. Jo kariuomenę sudarė ostgotai, gepidai, herulai, rūgai, alemanai, dalis frankų, burgundų ir tiuringų.

      Vėliau hunai sutriuškino burgundų karalystę dabartinės Prancūzijos pietuose, pasiekė Orleaną ir pasuko į šiaurės vakarus. Prieš Atilą stojo garsus romėnų karvedys Aecijus. Mūšyje Katalūno lauke prie Marnos, pasak įvairių vertinimų, dalyvavo pusė milijono žmonių, tačiau moksliniai skaičiavimai rodo kur kas nuosaikesnius dydžius. Trečdalis jų žuvo. Patyręs didelius nuostolius, Atila atsitraukė, o Aecijus nebeturėjo jėgų persekioti.

      452 m. Atila patraukė į Italiją, nutaręs priešus mušti po vieną. Romėnai bijojo į pagalbą kviesti tuos, kurie jiems talkininkavo Galijoje – pastarųjų bijojo ne mažiau nei hunų.

      Atila paėmė pačią svarbiausią Romos tvirtovę Akvilėją, nusiaubė Po upės slėnį ir patraukė prie Romos. Romėnai pasiūlė Atilai išpirką, kasmetinę duoklę ir separatinę taiką. Atila sutiko pasitraukti, nes dėl neįprasto klimato jo kariuomenėje plito ligos.

      453 m. Atila vedė burgundų princesę ir pirmąją naktį staiga mirė.

      Hunai netikėtai patyrė smūgį ir iš rytų. Pamyro kalniečiai tuomet kūrė valstybę Vidurinėje Azijoje ir pastūmėjo Pauralės bulgarus į vakarus, o šie smogė hunams. Hunų valstybė nustojo egzistuoti.

      471 m. dalis hunų pasiprašė prieglobsčio Bizantijoje ir buvo apgyvendinta Dobrudžoje. Kita dalis apsistojo prie Volgos ir tapo čiuvašų protėviais. Iš Atilos sūnaus save kildino Bulgarijos valstybės kūrėjas Asparuchas. Su hunų palikuonimis, remiantis vardais, bandomi tapatinti VI a. į Europą įsiveržę avarai.

      535-536 m. – Atšalimas, pats staigiausias daugiametės temperatūros kritimas šiauriniame pusrutulyje per paskutinius 2000 metų.

      541 m. prasidėjo Justiniano maras – pirmą kartą istorijoje užregistruota pasaulinė maro epidemija (pandemija) Rytų Romos imperijoje, valdant Bizantijos imperatoriui Justinianui I. Epidemija siautėjo Romos imperijos rytinėje dalyje beveik tris dešimtmečius. Nuo ligos žuvo per 20 mln. žmonių – beveik pusė visos imperijos gyventojų.

      584 – avarai užkariauja ir nusiaubia Singidunumą (dabartinį Belgradą)

  7. Gentinė visuomenė baltų tarpe (kaip ir visų kitų indoeuropiečių senųjų grupių) susiformavo, be abejo, dar tais laikais, kai indoeuropiečių prokalbė dar tik skaidėsi, įvairioms gentinėms grupėms išsivaikštant iš savo neaiškios – kol kas – protėvynės. O tai apie 3-4 tūkstantmetis iki mūsų eros.

    Tai patvirtina ir tai, jog jau Antikos laikais netgi iš labai mažo skaičiaus mus pasiekusių rašytinių šaltinių žinomi net keli baltų gentinių grupių vardai – aisčiai (prūsai) (Aesti; aestii, aistians), sūdūviai (Sudinoi; Σουδινοί), galindai (Γαλινδοι), sėliai (selones, saloi), kuršiai (currene, kareotai) ir gal būt neurai (Νέυροι, neuroe, nerui, nervi), budinai (Budinoi; Βουδίνοι)…

    Senoviniai šaltiniai minintys baltų tautas (gentis)
    http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=94&t=158

    Žeimenos baseine (tai yra senojoje Aukštaitijoje), tuo metu dar gyvenamoje sėlių (tai rodo išlikę vietovardžiai ir tarminės savybės) lietuviai pasirodė gana vėlai, kada persirito per Aukštaičių kalvyną iš tos teritorijos (Ašmenos – Naručio apylinkių), kur Lietuviai jau buvo anksčiau įsitvirtinę.

    Tai buvo maždaug apie 7-8 amžius, kada lietuviai šiose vietose – dabartinėje Vakarų Baltarusijoje – jau turėjo būti sukūrę gana stiprią valstybę.

    Kaip tik tuo metu jie susidūrė su aktyvią ekspansiją vykdžiusiais slavais, kurie nuo tų laikų ir išsaugojo tuometinį lietuvių gyventos žemės vardą – Litva (kilusio iš tuometinio lietuviško pavadinimo – Lietva).

    Kaip tik tai, kad slavai, labai greitai užgrobę milžiniškus nuo seno baltų genčių gyvenamus plotus, Lietuvių žemes (Lietvą) užgrobti nepajėgė nei tada – pradiniu slavų ekspansijos laikotarpiu, nei vėliau, kada vikingų-variagų jau buvo įkurta kariniu požiūriu tikrai galinga, gana centralizuota, Kijevo Rusios valstybė, rodo, jog Lietva tuo metu (tai yra 7-10 amžiuose) jau buvo rimta karinė jėga.

    O miškų zonoje tai įmanoma tik esant tvirtai centralizuotai valstybinei struktūrai, pajėgiai išlaikyti pastovius karinius dalinius pasieniuose, ir greitai mobilizuoti papildomas jėgas, jei prasideda rimtas puolimas iš išorės.

    Vis tik, mano nuomone, lietuviai į šias vietas atėjo iš dar tolimesnių rytų – maždaug 5 amžiuje. O pati lietuvių gentis – pirminė – turėjo susiformuoti jau labai seniai, kažkur baltų arealo rytiniame pakraštyje (stepių pašonėje).

    Be to ir legendose yra aiškiai nurodyta, kad “lietuviai atvyko iš rytų” – tai dar Adomas Mickevičius pažymėjo savo paskaitose Prancūzijoje.

    Adomas Mickevičius. XV PASKAITA (PASKAITA APIE LIETUVIŲ TAUTĄ) IŠ PASKAITŲ COLLEGE DE FRANC
    http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=137&t=6823

    Lietuvių (tiksliau gal reiktų sakyti – kelių baltų genčių) atveju legendų yra išlikę – tai Brutenio ir kitos legendos – plačiau žiūr. atskiras temas:

    Legendinių Lietuvos ir Lietuvių tautos kilmės teorijų sąvadas
    http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=8&t=5574

    Lietuvos Valstybės pradžia (6-7 amžiaus įvykiai)
    http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=94&t=8153

    Konkretūs kitų tautų pavyzdžiai rodo, jog ir maža žmonių grupė gali perduoti būsimai didelei genčiai ar tautai vardą.

    Savo vardą Lietuviai turėjo gauti dar toje protėvynėje arba – vėliausiai – savo žygio į vakarus (maždaug 4-5 amžiuje) metu (spėju, kad šiuos lietuvius į vakarus pastūmė hunų invazija).

    Dabar tyrinėtojai “susitelkia” iš esmės į dabartinę Lietuvos teritoriją bei į dabartinę vakarų Baltarusijos dalį (kuri istoriškai yra Rytų Lietuva, o iki 12-13 amžių apskritai buvo Lietuvos Valstybės susikūrimo pagrindas).

    Tačiau visa tai jau gana tolimas laikotarpis nuo 1-5 amžių ir atspindi jau tą situaciją, kuri susiformavo po visų “tautų kraustymosi” laikotarpio “perturbacijų”, kada ir “senieji” lietuviai, ir “senieji” latviai jau buvo įsitvirtinę didelėse dalyse dabartinių Lietuvos ir Latvijos teritorijų bei dabartinėje vakarų Baltarusijoje ir iš dalies Smolensko srityje.

    Kalbotyrininkai yra nustatę, kad lietuvių ir latvių kalbos išsiskyrė maždaug 7 amžiuje. Taigi, būtent tas šimtmetis ir prieš jį buvęs laikotarpis buvo lemiamas lietuvių-latvių senojoje istorijoje.

    Manau, kad būtent tuo metu dar bendri “senųjų” lietuvių-latvių protėviai atkeliavo iš Rytų pusės ir čia susimaišė su vietinėmis baltų gentimis – visų pirma su sėliais ir jotvingiais.

    Todėl manau, kad ieškant senosios lietuvių-latvių protėvynės reikia ypatingai įdėmiai žiūrėti į dabartinę vidurio ir rytų Baltarusiją bei vakarų Rusiją, šiaurės rytų Ukrainą.

    Beje, kalbotyriniai duomenys irgi “kreipia” būtent šia kryptimi.

    Ir būtent ji lietuvių tyrinėtojų iki šiol yra iš esmės “apeinama”, “verdant” sename tradiciniame “lietuviškame katile”, kurio ribas pastaraisiais metais šiek tiek praplėtė link rytų Tomas Baranauskas ir kiti istorikai.

    Deja, čia gerokai “pasipainiojo” litvinistai, kurie, mano nuomone, labai teisingai pastebėjo akivaizdžius nesutapimus “tradicinėje” teorijoje apie Lietuvos Valstybės kilmę ir ypač jos pradinę teritoriją, ir tuo pasinaudojo savo politiniams tikslams, “pagrįsdami” baltarusišką Lietuvos Valstybės kilmę.

    O mūsiškiai mokslininkai todėl dabar bijo “lieti vandenį ant litvinistų malūno” ir tyrinėti šią problemą, nors tai tik dar kvailiau.

    Esmė juk tame, kad visos tos teritorijos tik visai neseniai suslavėjo, o iki 17-18-19 amžių dar buvo beveik ištisai lietuviakalbės.

    • Giedrius:

      Brangus kaimynėli,
      tokios kaip gryn lietuvių (norminės) kalbos nebūta.
      Būta TARMIŲ.
      Ryt dės lenčikę buv. Vilniaus lietuvių tarmės žūčiai 1863-64 m.
      Utarka, ne runa, tačiau iš tarmių puokštės JI (kaip ir dabart. kalba LIETUVIŲ).
      O visa:
      tvarko, palaiko Dieviškumas
      – ir Tavų namų, ir mano, ir kitų aukurais remiamas
      į Dangų-požemį,
      visumą.
      Artumą-tolumą, ateitį tokią,
      kokią “iš praeties Tavo sūnūs…”
      Dievų ir deivių vedini
      per amžius, per erdves
      (am erde, ant arimo, brazdės “borozdės”)

    • Giedriau, kur gi tu matai, jog aš minėčiau bendrinę (literatūrinę) llietuvių kalbą, kalbėdamas apie 5 amžių iki mūsų eros – 13 amžių? 🙂

      Tačiau be jokios abejonės buvo toks laikotarpis, kada gentis, pradėjusi save vadinti lietuviais (tiksliau tuo metu jie vadinosi leitais ar leičiais), kalbėjo viena bendra kalba, o tiksliau viena iš daugelio tuometinių baltų tarmių.

      Lygiai kaip viena bendra kalba tuo metu kalbėjo ir visų dabartinių slavų protėviai (praktiškai iki pat 9-10 amžių).

      Lietuvių kalbos tarmės susiformavo tik tada, kai senoji lietuvių gentis pasklido dideliuose plotuose ir asimiliavo čia gyvenusias įvairias kitas baltų gentis. Beje, nemaža dalis senosios istorinės išplitusių lietuvių teritorijos dabar jau suslavėjo.

      Kaip ten bebūtų, nuo 20 amžiaus pradžios Lietuvių kalboje skiriamos dvi tarmės (aukštaičių ir žemaičių), 15 patarmių ir per 100 šnektų (10 jų išliko už Lietuvos Respublikos ribų).

      Plačiau temoje:

      Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos
      http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=92&t=3846

  8. euzebijus žebrys:

    bet tai vistiek nuotrauka bobiška autoriaus, eitų malkų skaldyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė