G.Mikšiūnas.Tamsioji sielos pusė. Arba kaip sunaikinti „paklusnumo geną“? (2)

Milgramo eksperimentas

Milgramo eksperimentas

Į akiratį pateko pakankamai plačiai tiražuotas straipsnis apie tai, kodėl dauguma žmonių linkę nusilenkti galingesniems „autoritetams“, kuris nuvedė prie įdomių minčių ir klausimų, susijusių su paleokontaktų teorija. Visuomenės paklusnumas – kiekvienos technologinės visuomenės svajonė. Kas verčia žmones nesusimąsčius uoliai vykdyti nurodymus? Prieš mėginant atsakyti į šiuos klausimus, keliais sakiniais teks prisiminti Milgramo eksperimentą, nors apie tai daug rašyta ir daug kalbėta.

„Tik 2 proc. žmonių mąsto, 3 proc. galvoja, kad mąsto, o 95 proc. geriau numirs, bet nepradės galvoti“. Taip esą yra pasakęs Nobelio premijos laureatas Bernardas Show, kuris kartą suskirstė žmones į bandą ir vedlius-autotiterus. Maždaug tokio paties santykio 5 ir 95 laikosi ir daugelis kitų „mąstytojų“.

„95 proc. visuomenės mano, kad jų bėdos, skurdas, ligos, ankstyva mirtis priklauso nuo 5 proc. kūrybiškų žmonių, kurie suvalgo viską ką pagamina likę 95 proc. Jie žiauriai nekenčia kitų 5 proc. kūrybiškų žmonių ir pasiruošę jiems perkąsti gerkles.” Tokius žodžius esą yra pasakęs Konstantinas Ciolkovskis. Kitas šių dienų genijus, buvęs Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Shvarzneggeris taip pat įsitikinęs, jog 95 proc. pasaulio bendruomenės narių trokšta kietos rankos, kad jiems kas nors vadovautų, kuris galėtų nurodyti ką daryti ir kaip daryti.

Atrodo režisierius Bondarčiukas vyresnysis yra pasakęs, jog kariškio profesiją dažnai renkasi silpni, ir bevaliai žmonės, kurie nesugeba kūrybiškai mąstyti ir gyventi, nes jie veržiasi į iš anksto reglamentuotą likimą, kai nieko nereikia galvoti, nes už visas sėkmes ir nesėkmes atsako jo didenybė statutas ir generolai. Uniformuota romantika, iššūkių ir rizikos troškimas – tėra tik atsikalbinėjimai ir papildomas motyvas bėgti nuo savęs. Tarnavimas tėvynei jiems (bet ne visiems)– tėra tik paviršinis lozungas, kuriuo pateisinamas atsisakymas kurti ir galvoti savo galva.

Jei neatsisakysime paklusnumo autoritetams, kada nors žemėje gyvens raumeningi debilai, kurie elgsis tik pagal instrukcijas. Galvoti nereikės, o tik pasikliauti institucijomis ir autoritetais. Ateis laikas, kai savarankiškai nereikės net ir daugintis. Viską už tave atliks reglamentai arba mašinos.

Vadovėlinis Milgramo eksperimentas, praėjusio amžiaus viduryje buvo vykdomas JAV, Olandijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje ir Jordanijoje rodo šiek tiek kuklesnį skaičių. Pasirodo, kad linkusių mąstyti ne savo galva yra ne 95 proc., o šiek tiek mažiau – 65 proc.

Milgramo eksperimentui sukanka lygiai 50 metų. Jį sugalvojo amerikiečių Jelio universiteto psichologai, vadovaujami Stanley Milgram (apie jį pilna viešos informacijos).

httpv://youtu.be/y6GxIuljT3w

httpv://youtu.be/8olVHKgIBXc

Stanley Milgram savo eksperimentais tiesiog norėjo suprasti, kodėl vyko tokie baisūs žiaurumai nacių koncentracijos stovyklose? Jam buvo nesuprantama, kaip pakankamai išsilavinę ir išauklėti žmonės, galėjo tapti žiaurių egzekucijų iniciatoriais?

Jis aiškinosi, kiek toli gali nueiti žmogus, niekindamas kitą, jeigu jam liepia tai daryti neabejotinas autoritetas?

Jo iškelti klausimai aktualūs ir šiandien. Kodėl žmonės lengvai pasiduoda telefoninių sukčių įsakymams? Kiek žmonių pasiruošę balsuoti už mylimą lyderį nemąstydami vien todėl, kad jo balsas skamba įsakmiai? Kiek žmonių pasiruošę vykdyti jo įsakymus?

Į visus tuos klausimus mėgino atsakyti St.Milgramas su savo eksperimentais. Jie taip pat atskleidžia tiesą, kodėl beveik visose jėgos struktūrose ir masonų ložėse vykdomos žiaurios inicijavimo procedūros.

Dar 1963 metais buvo nustatyta, kad likusių vykdyti autoriteto įsakymus žmonių planetoje gyvena 2/3. Jie lengvai pasiduoda programuojami, valdomi. Jie nesunkiai gali tapti valdomais žudikais, KM-ultromis, kai šalia yra žmogus, kuris prisiima atsakomybę. Žmonės net neįsivaizduoja kuo gali tapti.

Šitas filmas žiaurus, bet atspindi tiesą apie Milgramo ir Zimbardos eksperimentus:

httpv://youtu.be/d4Gva5-72Qk

Citata iš Wikipedijos:
Laikraštyje buvo paskelbta, jog kviečiami savanoriai dalyvauti „atminties tyrimo“ bandymuose, už tai sumokant 4,50 dolerio.

Milgramas paaiškindovo atvykusiam savanoriui bei kitu savanoriu apsimetančiam savo asistentui jog jie dalyvaus bausmės įtakos mokymosi procesui tyrimuose. Buvo apsimetama jog traukiami burtai, kuris iš dalyvių bus „mokytojas“ ir kuris „mokinys“. Iš tiesų abiejuose traukiamuose popieriaus lapeliuose buvo parašyta „mokytojas“, todėl kiekvienas atvykęs savanoris juo ir tapdavo. „Mokytojui“ trinktelėdavo 45 voltų įtampa, taip paaiškindami, ką jaus pagal jo komandas kratomas „mokinys“. „Mokinio“ užduotis buvo perskaityti ir iš atminties pakartoti duotą žodžių sąrašą. „Mokytojui“ buvo liepta bausti už kiekvieną klaidą, kiekvienąkart didinant elektros smūgio įtampą 15 voltų.

„Mokytojas“ tiki iš tiesų trenkiąs elektra, tačiau asistentas, būdamas profesionaliu aktoriumi, tik apsimeta gaunąs smūgį. „Mokytojas“ užtikrinamas jog jis nesąs atsakingas už Milgramo nurodymų vykdymą.

Kiekvienąkart „mokytojui“ pasiūlius nutraukti jam nebepatinkantį bandymą, eksperimentatorius duoda nurodymą tęsti, tokia tvarka:

1.Prašau tęsti.
2.Šis bandymas reikalauja jus tęsti.
3.Jūs būtinai privalote tęsti bandymą.
4.Jūs neturite pasirinkimo, jūs privalote tęsti bandymą.

Jei savanoris nepaklūsta ketvirtajam Milgramo nurodymui, bandymas sustabdomas. Antraip jis sustabdomas „mokytojui“ pasiuntus 450 voltų elektros smūgį tris kartus iš eilės.
Atlikto tyrimo rezultatai buvo paskelbti 1963 metais.

Milgramo bandymų metu 65 procentai bandomųjų (savanorių eksperimento dalyvių) eksperimentatoriaus nurodymu pasiuntė aukai (kuri iš tiesų buvo aktorius) įsivaizduojamą 450 voltų elektros smūgį, nors kai kurie prieš tai ir pasakė grąžinsią už dalyvavimą gautus $4,50. Nė vienas dalyvis neatsisakė trenkti aukai 300 voltų įtampa. Psichologai pakartojo šį bandymą įvairiose pasaulio vietose ir nustatė, jog aklai autoritetu (eksperimentatoriumi) sekančių žmonių dalis visur yra pastovi ir artima maždaug dviem trečdaliam[3][4][5].
84 procentai vėliau apklaustų dalyvių teigė esą „patenkinti“ arba „labai patenkinti“ dalyvavę šiame bandyme, daugelis rašė išsamias padėkas, siūlėsi asistuoti kituose eksperimentuose ar prašėsi priimami į darbą šioje laboratorijoje. Netgi iš atsisakiusių trenkti galutinį smūgį nė vienas nepareikalavo atsisakyti paties eksperimentavimo, nepasidomėjo „aukos“ sveikata po bandymo.

Šitie bandymai parodė, jog tendencija klausyti įsakymo yra taip giliai įsišaknijusi žmogaus sieloje, kad jis nebejaučia jokio gailesčio į save panašiems.

Milgramas taip pat nustatė, jog neprotingam bandomojo elgesiui turi įtakos autoriteto (eksperimentatoriaus) bei aukos artumas. Jei autoritetas komanduoja bandomąjam tik telefonu, protingai besielgiančių žmonių padaugėja. Dalis bandomųjų tokiu atveju ima apgaudinėti eksperimentatorių, apsimesdami, jog tebevykdo jo nurodymus. Jei auka būdavo arti ir bandomasis turėdavo pats priglausti aukštos įtampos kontaktą, autoriteto klausančių žmonių sumažėdavo iki maždaug 30 procentų.

Įtardamas, jog bandomieji juo pasitiki kaip universitetui atstovaujančiu mokslininku, Milgramas įkūrė fiktyvią neva kažkokia miglota komercine veikla užsiimančią firmą ir pakartojo bandymus ten. Rezultatai buvo tokie patys.
Nebuvo aptikta jokių skirtumų tarp vyrų ir moterų elgesio.
Taip pat buvo nustatyta, jog žiauriam sprendimui turi įtaką grupės dydis. Jei tas pats bandymas buvo kartojamas vienu metu esant dviem arba trims bandomiesiems, jie gana dažnai sutardavo nebetęsti eksperimento. Žiauraus elgesio atvejų sumažėdavo iki 40 procentų.

Pats Milgramas, kaip rašo spauda, nesitikėjo tokio rezultato.

Kas gi daro žmones tokiais paklusniais?

Ar tai yra žmogiška, prigimtinė savybė, ar per daugelį amžių suformuota? Kodėl 65 proc. žmonių kažkokiu būdu sutiktų lenkti galvą prieš kitus, kurių „autoritetas“ yra aukštesnis, netgi peržengiant savo vidinės moralės kodekso ribas, ignoruojant bet kokį visuomenės ar įsitikinimų sistemos spaudimą. Bent jau vieši informacijos šaltiniai į tokius klausimus atsakymų neduoda.

Šis fenomenas gal būt paaiškina tai, kodėl tautos balsuoja už charizmatinius lyderius ir diktatorius. Todėl klausimas lieka atviras, ar galima sukurti bendruomenę, kurioje Milgramo efektas neveiktų? Ir kokias pagrindais turėtų veikti tokia bendruomenė?

Pavyzdžiui, skeptikai mano, jog Milgramo efektas atnešė daugiau bėdos, negu naudos. Juo, kaip objektyviu faktoriumi, pradėjo dangstyti įvairius žiaurumus nuo Holokausto iki Abu Graibo kalėjimo Irake.

Kiti mano, jog Milgramo eksperimentas buvo daromas tam, kad pamatyti, kaip toli yra pažengusi žmogaus „vidinė laisvė“ arba „vidinė demokratija“. Pasirodo, kad tokios net nėra. 2/3 žmonių, pasirodo, gali paaukoti viską, kad galėtų uoliai įvykdyti aukščiau stovinčio autoriteto nurodymus. Pats mechanizmas, kodėl taip vyksta, iki galo nėra išaiškintas.

Kai kas bando aiškinti, jog dėl žmonių polinkio į despotiškumą, vertikali valdžios hierarchija mūsų planetos politinėje sistemoje yra būtina. Kai kur netgi su diktatūros elementais. Nes jeigu nebus diktatūros, žmonės ją sukurs patys, „iš apačios“. Ir jokios čia sąmokslo teorijos nėra. Pažiūrėkime į kai kurias Azijos valstybes. Vakarai – nėra toliau pažengę, o tik geriau išmoko tokias problemas užmaskuoti.

Kitas pastebėjimas, ne visai susijęs su šiuo eksperimentu. Kiekvienoje daugiau ar mažiau uždaroje bendruomenėje (nepriklausomai nuo IQ lygio) išryškėja „kieti vyrukai“, pataikūnai ir kelios „baltos varnos“, kurios svajoja tapti „kietais vyrukais“. Likę konkuruoja tarp savęs, kas greičiau persiorientuos ir prisitaikys prie „naujos valdžios“. „Kieti vyrukai“, kaip taisyklė yra didelių vidinių problemų turintys asmenys, savo „kietumu“, kompensuojantys kažkokius rimtus sielos trūkumus.

O iš principo, opozicijai pasitiekus vietomis su pozicija, viskas lieka nepakitę. Apie tai ne kartą savo fantastiniuose romanuose yra aprašę Orvelas, broliai Strugatskiai ir daugelis kitų. Šitą vaizdelį teko stebėti beveik 3 metus, kas pusę metų, kai dėvėjau sovietų armijos kariškio batus.

Eugenika ir super paklusnus ateities žmogus

O štai kokie eksperimentai su žmonėmis buvo daromi kitoje Atlanto pusėje – Sovietų sąjungoje.

20 amžiaus pradžios arkliukas Eugenika, arba kaip atrasti geriausias žmogaus genetines savybes.

Vienas iš svarbiausių tokių eksperimentų tikslų – universalus karys, superžmogus, kuris daro tik tai ką reikia ir nemaištauja. Paklusnūs ir ideologiškai nepriekaištingi žmonės arba aukščiausio laipsnio debilizacija – kiekvienos sistemos svajonė. Ch. Darvino teorija atitinka tiek marksizmo, tiek kapitalizmo siekius.

M. Bulgakovo romanas „Šuns širdis“ atitinka tokį šizoreninį kliedesį. Leninas už Pavlovą, pasirodo, buvo gudresnis, nes įrodė praktiškai, jog teroras ir badas – tiesioginis kelias į paklusnumą.

Žemiau pateikta video medžiaga tikrai įdomi. Ji sako apie tai, kad genetinės manipuliacijos su žmonėmis, siekiant sukurti idealią debilų visuomenę, buvo atliekami visais laikais. tačiau nei Darvimui, nei Galtonui, nei kitiems nepavyko prisiimti sau dievų vaidmens. O gal jie buvo tiesiog marionetės tų pačių dievų rankose?

Dievai visuomet su žmonėmis elgdavosi žiauriai

Paleokontaktų teorija taip pat turi nuomonę apie Milgramo bei Zimbardos Stenfordo eksperimentus (fiktyvaus kalėjimo). Esą jie parodė, jog žmogus per daug tūkstančių metų yra patyręs genetines mutacijas, nes su juo buvo žiauriai elgiamasi. Žmogus prie to tiesiog prisitaikė, priprato ir be šito gyventi negali. Jis yra būtent taip, o ne kitaip suformuotas. Ir tai nėra evoliucijos, o greičiau deevoliucijos pasekmė.

Paleokontaktų teorijos šalininkai dėkoja Jamesui Francisas Cameronui už filmą „Įsikūnijimas“ (Avatar). Anot jų, Cameronas yra pats tikriausiais insaideris, nes parodė tiesą, kaip viskas vyko mūsų planetoje iki Biblijoje minimo „sutvėrimo“. Žemė ir žmonės kažkada buvo panašūs į planetoje Pandoda gyvenusią tautą Na‘vy, prieš tai, kai į ją įžengė „dievai“. Kažkada Žemėje, kaip ir Pandoroje žmonės gyveno nors ir primityviai, tačiau laimingai. Tai simbolizuoja mūsų planetoje kažkada klestėjusį Aukso amžių.

Žemę kolonizavusių ateivių bendruomenėje griežta paklusnumo hierarchija, tikriausiai, buvo normalus dalykas. Dievai sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą (rašoma Biblijoje), vadinasi žmonių rasę patobulino taip, kad ji tiktų jiems suprantamos hierarchijos modeliui bei juodam, šuniškam darbui atlikti.

Iš tikrųjų žmogaus debilizacijos linkme evoliucija vyko ne 2 ar 3 tūkstančius metų bet dešimtis tūkstančių metų. Žmogus buvo patobulintas kaip biotobotas-vergas, tinkantis sudėtingoms techninėms funkcijoms atlikti (nuo medžioklės iki nanotechnologijų bei IT) ir gyvenantis griežtos hierarchijos bendruomenėse, kur automatiškai atsiranda lyderiai („kieti vyrukai“) ir banda, kuriose vieni kitų klausoma. Banda deleguoja „kietiems vyrukams“ prigimtines teises jaustis saugiais ir sočiais. Tuo tarpu „kieti vyrukai“ jaučia dėl to orgazmą, nes gali kompensuoti savo tuštybę, nes su paklusniomis avelėmis gali dartyti ką nori.

Vergovė ir feodalizmas pasaulyje išnyko ne taip jau senai. Prieš tai žmonės net neįsivaizdavo, jog visuomenė gali gyventi be griežtos vertikalios hierarchijos, be vergų ir valdovų. Šiandien mes netoli esame pažengę. Demokratinė, neoliberali, laisvos rinkos visuomenė – tėra tik patobulinta vergovės forma, kurioje prievartos ir paklusnumo mechanizmai yra užmaskuoti ir jų tiesiog nesimato. Jie yra apvilkti į kitus rūbus ir pavadinti kitais pavadinimais. Tačiau realiai viskas kaip buvo, taip ir yra. Bandos ir elito sistema niekur neišnyko. Maža to, ji yra užprogramuota ir suveiks tiesiogine prasme bet kokiam naujam „dievui-gelbėtojui“ atėjus į valdžią.

Milgramo ekasperimentas tik apnuogino šią tiesą. Jis yra puiki medžiaga mąstymui, į ką dėka dievų-kūrėjų mes galų gale pavirtome geležies amžiuje. Pasyvumas – gilus randas mūsų genetikoje: lenktis prieš pirmą pasitaikiusį „kietą vyruką“ ir vengti atsakomybės, nes už ją būsite baudžiami. Kodėl kažkas mus turi nuolat vesti? Kur? Neaišku. Negi mes patys niekur negalime nueiti? Negi kažkas turi mums sudėlioti riboženklius?

Jei yra optimistų, kurie sako, jog dvasinis išsilaisvinimas vyksta (greičiausiai tai yra tiesa), tai reiktų prie tokio optimizmo pridėti nedidelę pataisą arba užduoti papildomą klausimą: kiek amžių visuomenė turi gyventi visiškoje laisvėje, kad Milgramo sindromas pilnai išnyktų? O tai, kad jis neišnyksta, mes matome viešai, beveik kiekvienais metais per rinkimus įvairiose net ir labai “demokratiškose” valstybėse.

Nepretenduoju į teisingas išvadas. Parašykite jas savo knygoje, sukurkite savo svetainę

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė