Ketvirtadienio Perkūnkalbė (42)

Vaivos Strikaitytės nuotr.

Vieša pripažintis. Aš melavau, vogiau, keikiausi, negerbiau savo tėvo ir motinos. Bet vis tiek buvau geras žmogus, tu turi tai pripažinti. Niekada neįžeidžiau teisingumo Dvasios. Padariau klaidų, bet kaskart pati labiau save už jas pasmerkdavau, nei kad tu galėtum. Ir niekada neatsisakiau smerktinų dalykų, jei tik jie TEISINGI, stodavau jų ginti atkakliau ir drąsiau, nei tu būtum galėjęs.

Jie išsikraustė. Mano namus atidavė kažkam, ko nė nepažįstu, atidavė jiems mano namų dievus ir aš su ašaromis akyse palikau Juos. Žinojau, kad tie kiti Juos pražudys savo maldomis sveikai deivei. O po to jie klausia, kodėl aš vaikštau it žemę pardavusi. Dar blogiau – aš jos nepardaviau, tai jie ją pardavė, o aš negavau nieko, tik sudilusią geldą, kurion nė švento šaltinio vandens neprisemsi.

Aš tikėjausi, kad tie namų dievai, kuriuos buvau prisikvietusi ir prisijaukinusi, tos mirusiųjų vėlės, įsikūrusios mano kambario kertėje, palydės mane į vyro namus ir susilies su mano vyro dievais. Tada aš būčiau galėjusi gimdyti vaikus ir visa širdimi susilieti su Žeme Motina. Bet dabar yra kitaip. Mano dievai neatkeliavo, jie liko ten ir jie nyksta, nes namų dievai negali gyventi be žmogaus, kaip ir žmogus be jų.

Aš tuos namų dievus bandžiau prisikveisti čia. Stengiausi iš visų jėgų, visokiais būdais. Smilkiau ugniažoles, siuvau mažyčius lininius drabužėlius, degiau vaško žvakes, vis paberdavau grūdų. Ir nieko. Tie dievai kažkodėl čia nesirodo. Tikriausiai todėl, kad čia nėra mirusių žmonių. Ši vieta neužgyventa ir tai labai labai labai gaila.

Taip ir vaikščiosiu kaip žemę pardavusi, nes aš ją praradau ir kiekviena jos pėda įsirėžė man į širdį. Taip ir vaikščiosiu, nebent mane išgelbėsi…

Kategorijos: Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

42 komentarai

  1. Stebulė:

    atsiprašau, akd tiek vėlai.

  2. Algirmantas:

    Geriau vėliau negu niekada 🙂

  3. Vilmantas Rutkauskas:

    Man atrodo, kad visvien mes, žmonės, visuomet kažkaip liekame paženklinti to, kuo gyvenome – tų gyvybių ir Dievų.
    Susugrąžink juos, jei vis jie su Tavim, jei jie to verti.

  4. Algirmantas:

    Tai aš ir suprantu kurkas giliau, negu kaip tau atrodo… 🙂

  5. Vilmantas Rutkauskas:

    Tekste nesupratau vienos įdomios vietos:
    ” Tie dievai kažkodėl čia nesirodo. Tikriausiai todėl, kad čia nėra mirusių žmonių. Ši vieta neužgyventa ir tai labai labai labai gaila”.

    Panašiai intriguojančiai yra kėlęs klausimą ir Gintaras Beresnevičius, sakydamas, kodėl Lietuvoje vis kažkas turi numirti, kad kitas gyventų. Bet jis tik taip klausė, bet neatsakė.

  6. Stebulė:

    Vilmantai, seniau Lietuvos rašytojai rašė, kad negalima persikraustyti į svetimą trobą, nes ten gyvenę žmonės tiek “užgyveno” tą vietą, kad niekas kitas negalėtų gyventi. Man atrodo priešingai. ten, kur yra mirusių, t.y. vėlių, geras pagonis, atnašaująs vėlėms aukas, visada jausis tvirčiau ir geriau, nei gyvendamas bedvasiame, bevėliame daugiabutyje, kur nieks nėra miręs

    • tikras lietuvis:

      Pagal šitą logiką išeitų, kad geriausiai būtų gyventi kapinėse?
      Tik, deja, niekas ten negyvena.

      Dar daugiau.
      Mano supratimu yra vengiama maišyti mirusiųjų ir gyvųjų reikalus.
      Pvz.: vieni giminės, išmirus tame kieme gyvenusiems giminėms, kitiems siūlė iš ten gerų daiktų.
      Kažkodėl visi atsisakė.
      Tie siūlytojai pasiėmė viską, o po pusmečio numirė.
      Kitas atvejis. Panašus.
      Vienai giminaitei mirus siūlė kitai prabangų tosios paltą.
      Tačiau ta, kuriai jis buvo atiduotas, nedelsiant padovanojo jį tokiai neturtingai moteriškei.
      Ta, neilgai trukus, irgi mirė.

      Čia prieiname išvados, kad kadaise lietuviai, mirusyjį laidodami su viskuo, gal ir buvo intuityviai teisūs – gal, pvz., tai kokios tai ligos, kurių mes nežinome (jei, sakykime, netikėti tuo, kad mirusieji išsiveda).

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Oku pacinės krikš. čionybės čionių kosmo politinės kapinės oku puotoje Lietuvoje priimporteišintos kinietiškų akmenų ir žydiškų kryžių. Po “apsilankymo” tokiame krikščionių bastione, lietuviui būtina prie Ugnies ar kitaip apsivalyti…
        ——
        Su tais labdaringais ar parduotuvių dėvėtais rūbais – tai taip. Tas pats Gintaras Beresnevičius minėjo, kad yra didelė tikimybė, jog dauguma lietuvių nešioja mirusiųjų krikščionių rūbus.

      • Stebulė:

        Kapinėse niekas nemirė. Jie ten tik palaidoti.

        • tikras lietuvis:

          Namuose irgi retas miršta – daugiausia ligoninėse.

          • Stebulė:

            tai ir blogai. taip atimamama iš artimųjų galimybė gyventi su mirusiaisiais. 🙂 Aš gyvenau name, kuriame buvo mirus moteris. jausena, dvasia, ypač per kūčias ir vėlines, būdavo tobula.

            • tikras lietuvis:

              Jei iš tikrųjų, tai niekas nežino – gal visur yra mirę žmonių.
              Tačiau jei jau žmogus nori pasižiūrėti kas yra mirtis, tas tegul pasižiūri į kokių poros savaičių rastą lavoną, kada jis visas būna apimtas kirmėlių, o kvapas toks, kad iš rūbų, jei neši numirėlį ir netgi nenusiveli, niekaip neišeina – reikia visiškai nusirengti, rūbus palikti išsivėdinti, o po to dar ir išplauti.

              • tikras lietuvis:

                Šitai rodo, kad mirtis yra pabaiga – iš dulkės į dulkę, taip sakant, o visos vėlės tėra mūsų įsivaizdavimas, kuris buvo leistinas tiems, kurie gyveno bemokslėje erdvėje, bet ne šių dienų žmonėms.
                Nebent jie būtų labai jautrios psichikos, todėl tas jų įsivaizdavimas jau yra psichikos būsenos, o ne realybė.

              • Algirmantas:

                Tamsta tai tik lavonas, bet nemirtis man teke susidurti su mirtimi tad netauzyk čia eilinykata niekų, o ji visai nebaisi, kaip žmonės piešia, kurkas sunkiau ir baisiau yr gyventi negu numirti, bet tuom pačiu gyventi yra ir įdomiau, nes mano atveju tai mėgstu išūkius, kuriuos įveikiu be jokių baimių….

  7. lyvis:

    Norėtusi, kad pats plačiau pakalbėtum apie Kūčias ir jų virsmą: Kūčias vertinu kaip UŽkalbėjimus ir UŽgyvenimus. Tai ČIA užgyvenusių gyvybių persikėlimai į šipusybę. Prašau, Vilmantai, plačiau ir daugiau. lyvis

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Begalinis ilgesys – tai tokia galinga erdvinė jėga, tik kurios dėka į ČIA prisišaukiamos UŽ (mūsų erdvės) gyvenusios dvasios ir Dievai. Tik šipusinis begalinis sunkus ilgesys parveda Baltų vėlę į baltus namus ir apgyvendina kasdienybei – ne tik Kūčių dienai .

      Šiaip vėlė ar vėlės be žmogaus šilumos neateina, jas reikia taryt sunkiai ilgesingai užgyventi. Turbūt, tam gali būti ir saviti UŽ anapusybei – ar jau tapusiai ČIA šipusybei, tariami žodžiai.

      Vertinčiau taip, kad, kaskart pabendraujant su protėviais (Baltais), taryt repetuojama sava Baltiška amžinybė, kurioje ir aš, jeigu manęs niekas ČIA nesišauks, turbūt jausiuos vienišas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė