V.Kinčinaitis. Naikintuvai virš Kryžių kalno (27)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Nėra didesnio prieštaravimo už triumfuojančią bažnyčią – nei didesnio neskoningumo. Nuo jo nukentėjo ir Šv. Petro bazilika Romoje. Josifas Brodskis

Kiekviena valdžia inertiškai naikina buvusius stabus ir ridena ant postamentų naujus. Kaskart atboginamas vis įstabesnis paminklas, vis didesnei kančiai įamžinti. Žmogui, žinoma, būtų kur kas smagiau, o ir jo protui sveikiau, jei visi šie stabai, užuot demonstravę savo didžiąsias istorines žaizdas ir pylę druską ant kitų, šoktų sau rateliu miestų aikštėse ir užmiesčių laukymėse primindami kančios ir valdžios reliatyvumą. Deja, tokia jau ta mūsų istorinė tikrovė, kad neigti kančią, tiesiog gyventi ir būti laimingas galėtų tik beprotis, jei virš psichiatrijos ligoninės manevruotų ne žinią apie karinę parengtį, o grigališkąjį choralą transliuojantys naikintuvai.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (konservatorių, politinių kalinių ir tremtinių, tautininkų) ir Lietuvos katalikų bažnyčios jungas* mums istorinė lemtis jau nuo prieškario – „neapeisi, neapiplauksi“. Vyriausybės galva dejuojantiems dėl veržiamų diržų apie tikrus sunkumus siūlo klausti tremtinių. Jam straipsniu „Kryžių kalnas ir Dubysos slėnis“ atitaria Kauno arkivyskupas: „Kryžiaus kelias per Sibiro taigas, Kazachstano dykumas ir Užpoliarės speigus parvedė į Tėvynę ir leido sulaukti laisvės ryto.“ Galiausiai vieną rytą tandemas sulipa ant nacionalinės sporto arenos iškilmių scenos: tautą vienijanti religija yra krepšinis! Peterio Sloterdijko plunksnos vertas cinizmas: „Religija irgi gali būti padaryta politikos priemone, kaip ir politika religijos.“

Mindaugas Lukošaitis. Abejonių metas. 2011

Mindaugas Lukošaitis. Abejonių metas. 2011

Mindaugas Lukošaitis. Abejonių metas. 2011

„Vardan tos Lietuvos“ žaidžiama ir Kryžių kalnu. Nors tebesiaiškinama, ar naujasis statinys neturėtų būti po žeme, o jei virš – tai kelių metrų aukščio, Kultūros ministerijai palaiminus bažnyčia prie Kryžių kalno bus! Iš aukštų sferų nusiritęs sprendimas papiktino atsakingai mąstančiuosius ir paskatino kai kurių kryžių savininkų „atsivertimą“. Štai Kryžių kalno simboliu buvusią Švč. Mergelės Marijos skulptūrą autorius pirmąjį rugsėjo sekmadienį drąsiai nuvertė ir įcementavo beveidį granitinį monumentą su nauja žinia: „Nesilenk stabams. Nekvailink savęs. Dievą garbink.“

Priartėjus naujųjų statybų buldozeriams subraškėjo koplytėlė, kurioje popiežius Jonas Paulius II 1993 metais laikė šv. Mišias. Čia atskubėjo profesorius Vytautas Landsbergis: „Pirmiausiai aišku, kad knieti Šiaulių rajono savivaldybei. Nueita ligi to, kad pagrasino: jei neleisite nugriauti, neleisim statyti „jūsų“ bažnyčios. Tokiais šantažais, bent jau viešai, gal nė sovietai neužsiimdavo.“ Bellum omnium contra omnes dėl kryžiaus ir kalno. Vieno komentaro po šiai temai skirtu straipsniu autoriui rasos lašelis ant žolės ryto saulėje vertas daugiau už visą tą kalną. Pasirašau.

Manojo Kryžių kalno toje vietoje, kur ardant senuosius rausiami naujieji pamatai, jau seniai nebėra. Kai vėlyvajame sovietmetyje prie tako į jį buvo statomas Nukryžiuotasis su mediniame jo kūne įrėžtomis Justino Marcinkevičiaus eilėmis – „ašara Dievo aky / Lietuva ką tu veiki / nieko tavęs neprašau / tik nenutildama šauk / volunge šauk ąžuole / akmeniu kelio gale“ – jis dar buvo. O kai 1999-aisiais ten buvo pastatytas paminklas su memorialine lenta ir dešimt baltai nudažytų, linijon išsirikiavusių betoninių kryžių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio partizanams – jau ne. O ir kiekgi galima verkti dėl „tautos tragedijos“? Laikas bėga, žmogus keitiesi, visokie bendrumai pamažu atkrinta ir ateina supratimas, kad kiekvienas savo gyvenimu pilame savo Kryžių ar Išminties kalną, į kurį kasdien klupinėdami ir kopiame.

Atgavus nepriklausomybę ir Kryžių kalnui tapus mūsų, jo dvasia kažkur pasitraukė. Užlipo kariūnai, įsisuko verslininkai (Turizmo informacijos centras, kaimo turizmo sodyba, suvenyrų pardavėjai etc.), prisistatė vienuoliai iš Italijos, statosi sakramentus pardavinėsiantys katalikai, lobių ieško archeologai. Kryžių kalną apipynė verslo interesai, politinės intrigos ir tarpkonfesinės varžytinės. Jau 2001-ųjų pradžioje Architektūros muziejuje Vilniuje buvo eksponuojama 30 Kryžių kalno projektų, dalinamos piniginės premijos. Po dešimtmečio atsinaujinę svarstymai ir priiminėjami sprendimai jau nebe naujiena, o dėsningumas. Įvykiai rutuliojasi pagal globalinį scenarijų: „Visos šventos vietos turi bažnyčias“, – viešajame detaliojo plano projekto svarstyme sakė Šiaulių vyskupijos kancleris.

Sovietmečiu naikinamas Kryžių kalnas prisikeldavo kaip feniksas iš pelenų. Todėl, kad ruseno. Tai buvo vilties vieta. Netgi tam pačiam saugumo inkvizitoriui ar MiG pilotui: ką jam daryti beviltiškai sugedus lėktuvui, jei ne prisiekti, kad laimingai nusileidęs nueis ir pastatys kryžių? Žmonės ne mašinos, stebuklo laukimas juos gelbsti. Vos tapęs prezidentu, Vladimiras Putinas atskleidė, kad „tarnaudamas KGB Vokietijoje visuomet nešiojo po marškiniais kryžių“. Kryžių kalnas sovietmečiu buvo tegul ir kompensuojančioji, tačiau pačios sistemos mechanizmo dalis. Dabartinis bandymas jį galutinai sukultūrinti ir suinstitucinti yra beviltiškas, utopiškas ir Kryžių kalnas vėl prisikels kokiu „iškrypimu“, kuris jau reiškiasi iracionaliais ginčais dėl bažnyčios ir pan. O krikščioniškoji metafizika ir pati užsikasusi sveiką protą užmušančiuose paradoksuose: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34).

Pranciškonus pastatyti vienuolyną prie Kryžių kalno paskatino „komunizmo pamynėjas“ popiežius Jonas Paulius II. Ar šioji vieta, o ir visas Lietuva vadinamas žemės plotelis buvo ir liko tiktai didesnių galių, Blogio ir Gėrio imperijų kovos laukas, globalinio verslo vėjų pagairė? Ar Lietuva niekada neturėjo, neturi ir neturės tiesioginio ryšio su Dievu? Juk ši žemė turėtų ir galėtų išlikti neutrali, niekieno, tai yra Lietuvos ir lietuvių, mūsų, čia gyvenančiųjų, – mūsų įprasminama ir mus įprasminanti. Būti laisva, nenuspėjama erdvė, kurioje įvyksta stebuklai. Žmogus prie to mistiškojo ir magiškojo kalno juk ateidavo susitikti su savo likimu, ieškodamas atsakymų į esminius gyvenimo ir mirties klausimus, o ne atiduoti pagarbos kokiai valdžiai ar konfesijai.

Kryžių kalno istorija pamokanti, jo gajumas liudija gilią psichologinę tiesą. Naivumas nepašalinamas jokia naujausia ar teisingiausia ideologija. Sielos poreikiai niekada nenuspėjami, neįvelkami į jokius išankstinio žinojimo, kaip yra ar kaip turi būti, rėmus. Visada liks laisvės galimybė, o jei ne, siela pati susiras kelią. Ateivių noras išgryninti tikėjimą, nuvalyti progresui trukdančias „praeities apnašas“ begalinis. Tačiau išsikerojusios, įsigalėjusios institucijos ir dogmos virsta savo pačių karikatūromis. Beprasmiška naivių lūkesčių vietą bandyti prislėgti kokiu galutiniu detaliuoju planu ar projektu, juolab ją politizuoti. Vox populi, vox dei: paskutinis ir pirmas žodis stebuklų vietose buvo ir bus ne bažnyčių ar institucijų hierarchų, o beraščių naivuolių.

Pagaliau pati žemė maitintoja yra šventa ir verta tylios pagarbos. Krikščionių bažnyčios Lietuvoje statomos buvusiose šventvietėse. Kryžių kalnas ir be bažnyčios juk buvo pakankamas kompromisas tarp vietinio, vadinamojo pagoniško tikėjimo ir atneštojo krikščioniško, nesuderinamas tiesas suimantis gyvas simbolis – nuo kalavijo ir kryžiaus nešėjų gintis supiltas piliakalnis. Bažnyčios pastatymu, vietos suinstitucinimu šioji mistinė dviprasmybė tarsi pašalinama paliekant vieną, tikrą ir tinkamą lietuviams, t. y. katalikišką tiesą. Bet ko tada žmogui ir beiti prie to kalno, jei jau viskas aišku: ir kas tu esi, ir ko ten eini? Be susitikimo su paslaptimi ir stebuklu pažado ėjimas prie Kryžių kalno tėra turistinis ritualas ir bažnytinė apeiga.

Bažnyčios statymo iniciatoriai su komunizmo liekanomis, matyt, tariasi išnaikinsiantys ir pagoniškąsias. Kariuomenės atlydėti krikštytojai pabandė įtikinti, esą melstis reikia nematomam ir neapčiuopiamam Dievui – dėl tokios pat nematomos ir neapčiuopiamos sielos. Bet juk iš esmės žodis „siela“ kaip buvo, taip ir liko žodis, o tai, kas juo vadinama, nėra nei sudaiktinama, nei pasisavinama kokios nors konfesijos ar institucijos. Tačiau tai, kad pasitelkus šiuos aukštus žodžius tvarkomi žemiški reikalai ir „įforminamos“ apčiuopiamos vertybės, yra akivaizdu. Tik šv. Pranciškui Asyžiečiui dar užteko vaikščioti užsimetus skrandą, maitintis su paukščiais ir miegoti kur pakliūva. O šiuolaikiniai vienuolynai ir bažnyčios be nuodėmingam prasčiokui neįsivaizduojamų astronominių sumų – nė iš vietos.

Nenuostabu, kad vos įžengę Lietuvon modernieji pranciškonai ėmėsi medienos verslo – kažkada kažkam šventų ąžuolų, beržų, eglių. Štai vienuolyno prie Kryžių kalno statybos iniciatorius kunigas Benediktas Jurčys „Bernardinų“ skaitytojus kviečia melstis už naujo vienuolių ir UAB „Jūrės medis“ projekto (vienuolyno) pajūryje įgyvendinimą. Straipsnį pavadinimu „Jūrės medis – pajūrio šventovėje“ baigia kaip tikras vadybininkas: „UAB „Jūrės medis“ – viena seniausių ir didžiausių klijuotų medienos konstrukcijų gamintojų Pabaltijo regione. […] eksportuoja savo produkciją į daugiau kaip 12 šalių ir tai sudaro daugiau kaip 80 % visos pagamintos produkcijos.“ Tas pats tėvas Benediktas 2001-aisiais Šiauliuose pašventino naują medienos apdirbimo įmonę, kurios 80 procentų produkcijos eksportuojama į Italiją (apie 70 procentų ruošinių gaminama iš lietuviškos medienos). 2001 metais per mėnesį vidutiniškai buvo pagaminama ir išvežama apie 1800 kubinių metrų vadinamųjų europadėklų.

Gimtinėje jau nebeinu grybauti. Pasižiūriu išėjęs kieman į mišką: matau jį. Bet žinau, kad tai viso labo butaforinė juosta, dėl akių, o miško masyvas seniai išpjautas ir išgabentas už jūrų marių. Prisimenu, kaip ten eidavau anksčiau, kokie ten buvo medžiai ir kokie grybai augdavo. Žiūriu ir įsivaizduoju, kad ir dabar ten vaikštau, ir man to pakanka. Na, panašiai kaip filme, kai tiki tuo, ką matai. Taip ir Kryžių kalnas man jau seniai tapęs vidine tikrove. Juk kartą įkvėpta laisvė nedingsta, suvokta tiesa išlieka ir neverta gręžiotis, nes paprastai jos jau nebėra ten, kur buvo patirta. Gyvenimas vienas ir tavo kelias vienas, finalinis: ant to paties Kryžių kalno neužlipsi. Aktualus jis man buvo, kai patekau ten pirmą kartą nuvežtas tėvų, nes tai buvo Gyvenimo Kelionė, Didelis Įvykis; arba kai nuvykęs paauglystėje kankinausi dėl šventvagiško klausimo, kodėl nepasiėmus kokio rublio iš po molinės Marijos kojų; arba kai grįžęs iš rekrūtų Azijos stepėse perskaičiau ant šviežio medinio Jėzaus eiles apie ašarą Dievo aky ir patikėjau, kad štai dabar tai jau tikrai esu namie…

Taip ir likčiau bažnytinių-politinių įvykių papėdėje, jei ne artėjant krikščioniškųjų Vakarų naikintuvų reaktyviniam griausmui kaskart iš pietų miego pašokantis siaubo apimtas mažutėlis su ašarom akyse. Nežinau nei kaip reaguoti pačiam, nei ką vaikui pasakyti dabar, vėliau, jei ir mane tų „nesąmonių“ virš miesto keliamas triukšmas (specialistų teigimu, viršijantis visas leistinas normas) varo iš proto. Vis kyla ir skrenda, kyla ir skrenda virš platėjančių iškirstų miškų plynių, virš mūrais apaugančio Kryžių kalno šiaurėn naikinti Pabaltijo sesių skriaudėjų. Jų neradę sunaikina ginamųjų ramybę, miegą ir sveiką protą arba nusitaikę į danų durpininkų dar nepaliestą Rėkyvos botaninį-zoologinį draustinį susinaikina patys. Pavadinti juos durniais neužtenka, nes pats toks esi. Karo grėsmės nuojauta permanentinė, amžina kaip menas šalia vita brevis. Tai imu ir skaitau ateistinę Salomėjos Nėries karo meto poemą apie priešo kalaviją virš vaiko galvelės; su Fiodoru Dostojevskiu klausinėju: „Klausyk: jei visi turi kentėti, kad kančiomis pelnytų amžiną harmoniją, tai kuo čia dėti vaikai, pasakyk man, meldžiamasis?“ Rodos, tai vadinama meno psichoterapija.

Keičiantis misijai, mūsų Oro pajėgų sakalai kartu su NATO greitojo reagavimo oro policijos riteriais iš Prancūzijos „tradiciškai“ apsilankė Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių namuose su sauskelnėmis, skanėstais, dėvėtais rūbeliais. Neaplankytų vaikų tėvams telieka viešas kalbėjimas: „Mes, suaugę, turėjome užsikimšti ausis, o mano dukrytė taip išsigando, kad iki šiol bijo bet kokio didesnio garso. Išgirdusi atskrendantį bet kokį lėktuvą, tik susigūžia, užsidengia ausis ir slepiasi, kad negirdėtų to lėktuvo. Ir į lauką nebenori eiti. O nuvažiavus kur nors į svečius būna kambary. Pradėjome duoti raminamųjų ir net galvojame kreiptis į psichologą“ (iš laiško miesto laikraščiui). Jei nebijotų, gal naikintuvų pilotai nueitų ir į psichiatrijos ligoninę. Pasak jos gydytojų, kariškių technikos keliamas triukšmas varo juos į neviltį. Kaskart praūžus naikintuvams, medikams tenka raminti į paniką puolančius pacientus. Militaristinių vibracijų nepakelia net šiaip jau viskam abejingos lietuviškos karvės (rajono ūkininkai skundžiasi, kad jos skraidymo zonose duoda mažiau pieno, o kartais ir visai užtrūksta), ką jau kalbėti apie žmones ligonius. Deja, šis machina ex deus gausmas reikalingas Šventajam Tėvui. Naikintuvai lydi popiežiaus Benedikto XVI orlaivį į Vokietiją, gimtinėje ūždami virš maldininkų galvų aikštėje vaiko balandžius.

Išteisinti šių beprotiškų naikintuvų skrydžių neįmanoma, tačiau kaip ir visos kitos žmogaus daromos nesąmonės ar pasąmonės, jie pateisinami istorinėje tikrovėje (kuri, deja, pilna karų): yra Kolektyvinės gynybos sutartis, yra Didžioji politika, yra vakarietiškos vertybės ir jų gynimas ir t. t. Išteisinti šį kokiems kinams ar islamistams atgrasyti skirtą techninės galios demonstravimą prieš vietinius vaikus ir kryželius ant kalno statančius naivuolius neleidžia žvaigžde rugsėjį kirbantis klausimas: ko šalia visų šių savaime suprantamų istorinių būtinybių, visų tų „reikia“, visų didžiųjų idėjų vertas individas ir jo gyvenimas ir ar išvis ko vertas? Atsakymas klaidžioja kažkur rudeniškame chaose: individas nieko vertas. Ir valdžia nieko verta. Ex nihilo nihil fit.

___________

* Žodis „jungas“ vartojamas reikšme „pora“. Žr. LKŽ

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. suomis:

    Na, čai ponas Kinčinaitis truputį užlenkė. Kai sovietų MIGai lakstė, tai depresija neėmė o vat kai NATO F-16, tai jau per garsiai???

  2. Jurgis Bielinis:

    Man atrodo jog pats Kalnas jau yra bažnyčia. Manau, kad nereikia statyti naujos. Tuos pinigus panaudoti vaikų švietimui – „Kregždučių“, „Valančiūkų“ laikraštėliams, bent po vieną pradinėse klasėse išleidimui. Tegu auga atsparūs blogiui sveiki….

  3. Saulės mūšio laike ant to kalno buvo žiemgalių pilis, kurios įgula, kaip ir Sidabrės (šalia Joniškio m.) bei Raktės ( Žagarės ,.) pilių įgulos su šauktiniais nutraukė kalavijuočių įvykdytą trijų dienų reidą Joniškio raj. Jauniūnų k. laukuose, kur sueina upeliai ir tada toje vietoje buvo pelkė, kurią įvaryti sunkiai apsitaisę kryžeiviai nebesugebėjo išlipti (istorikai paisto, kad, būk, ten kovėsi ir kun.Vytenio vadovaujama kariuomenė iš Žemaitijos, yra gryna nesąmonė – per tris dienas niekaip nespėsi surinkti kariuomenės iš įvairių vietų, po to ateiti su kariuomene ir dar paspęsti spąstus, nebent būtų toje pasaloje sėdėję iš anksto – iki kryžeiviams ateinant 🙂 , betgi iš kur iš anksto apie tokį reidą žinoti – nei mobiliakų, nei interneto tai nebuvo ).

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Panašu, okupantai su savo žydeologija lipo, lipo – ir visvien užlipo. Kolaborantinių kryžiažeivių okupacinio darbo esmė Žemėje giliai – užklota žydkryžiais. Okupaciniai žydkrikščionys tiesiog pasityčiojo ir tebesityčioja .
      Matai, dar jiems naikintuvai trukdo. Gero traktoriaus reikėtų – atstatyti tiesai !

  4. suomiui nuo autoriaus:

    kaip žmogui ir lietuviui, man jokio skirtumo СССР MIGai ar F-16…
    tiesiog tuomet dar nemokėjaurašyti ir neturėjau galimybės pamąstyti apie tokias amžinas problemas kaip gėris ir blogis, o ir per jaunas buvau…

  5. Jonas:

    Yra rasta pranašo M.Nostradamo kodavimo sistema , tad norėčiau ,kad jus daugiau sužinotume apie Kryžių kalną.Pats kodas labai sudėtingas, bet pagrindinis principas yra toks prie pirmo metų skaičiaus pridedame paskutinį ir gauname centurijos numerį, kurioje yra 100 ketureilių , pagal ketureilių tekstą galime suprasti kuris tinka.
    8 centurija 5 ketureilis
    Atsiras spindinti, turtingai išpuošta švemtovė
    Lempa ir žvakė Borne ir Bretueil
    Nuo liucernos konjono nusisuks
    Kada pasimatys didysis gaidys karste
    Paaiškinimas.1997m.[1+7=8 centurija} Šiauliuose bažnyčia tapo katedra, vyskupu paskirtas E.Bartulis[Bretueil}, kas tas Borne, gal tai Brunonas , pagal kurio paminėjimą 2009m., Lietuva pažymėjo tūkstantmetį. M.Nostradamas specialiai sumaišo raides žodžiuose, jis taip daro daugelyje savo pranašysčių, bet kai žinoma kodavimo sistema, tai geriau galima suprasti. Lempa ir žvakė ,vyskupo tikslas Kryžių kalne padaryti kalno apšvietimą ir pastatyti šalia kalno bažnyčią. Kada pasimatys didysis gaidys karste — visi Nostradamo pranašysčių tyrinėtojai gaidžio šalį vadina Prancūzija,čia jau išimčių nėra, o didysis gaidys tai Napoleonas Bonapartas, pagal mane pasimatys imperatoriaus darbai netoli Šiaulių t.y. Kryžių kalne.

  6. Jonas:

    M.Nostradamo laiškas “Oranžo katedros kanonininkams’ Šis laiškas niekam nebuvo išsiustas ,nes dėl laiško turinio galėjo būti sudegintas ant šv. bažnyčios inkvizicijos laužo, laiškas rastas jau po pranašo mirties. Laiškas parašytas pagal astronominius apskaičiavimus, taip jis vadino kodavimo sistema , laišką parašė :
    1562m vasario 4d 1+2=3– 3 centurija, vasario –2, 4d.–4 ,tai bus 3 centurija 24 ketureilis {tai aš vadinu atviru kodu}
    3 centurija 24 ketureilis
    Dėl tokio žygio, didelis nusivilimas {karas su Rusija]
    Netektis daugybės žmonių, nesuskaičiuojamų brangenybių
    Nereikia tau plėstis toliau{perspėjimas Napoleonui Bonapartui}
    Prancūcija, tu prisiminsiką tau sakau

    Paaiškinimas.Pagal kodavimo sistemą, galime teigti, kad tai 1812m. 1+2=3 centurija. Laiškas užkoduotas, kuriame rašoma apie labai didelę vagyste, kad net {iš laiško} “Romos katalikų bažnyčia, bus įvelta į labai baisius įvykius” ir kad tai įvyko ne Oranžo katedroje, kurioje dingo keli sidabriniai daiktai.Toliau laiške rašoma “Pelną planavo pasidalinti kanoninikai, kurie šiais laikais darosi panašus į kareivius” Po karo prancūzų kareiviai , tose vietose kur slėpė pagrobtus iš Rusijos turtus jų neberado, sukruto ir rusai ,bet nieko nerado.

  7. Jonas:

    Ištrauka iš M.Nostradamo laiško Oranžo katedros kanoninikams ” Tai ką aš jums aprašiau, atitinka astronominius apskaičiavimus, tačiau aš pareiškiu nenoriu nieko pasaulyje įžeisti, kad aš žmogus ir galiu suklysti, būti neteisus ir apsigauti. Tačiau jei jūsų mieste yra kas nors, išmanantis astronomiją { žinantis kodavimo sistemą } ,tegul jis pasižiūri mano piešinį, ir jis pamatys, jog aš kalbu tiesa ”
    Nostradamo piešinys

    4 centurija 31 ketureilis
    Mėnulis nakties lygumoj ties aukšta kalva {Rambyno }
    Nauja išmintis iš vienui vienų smegenų pastebėta:
    Nemirtingą būtybę {Nostradamą } iškvietė mokiniai
    { Šv, Mergelės Marijos statulėlės } Žvilgsnis į pietus,rankos galuose, kūnas ugnyje { tai Kryžių kalnas }

    Paaiškinimas. Rambyno kalne ,kur 1974m. buvo ieškomas Napoleono lobis , vokiečių kapinėmis randasi lygumoj ties aukšta kalva.Apie tai smulkiai aprašyta žurnale Mokslas ir gyvenimas 1986m. liepos mėn. str.Kur paslėptas Napoleono lobis. Po keturių mėnesių paieškos nieko nerasta. Dar 1993m. [1+3=4 centurija } Šv. Mergelės Marijos statulėlės žvilgsnis buvo nukreiptasį upelį Kulpė t.y. į pietus, vėliau po popiežiau apsilankimo Kryžių kalne įvyko gaisras ir statulėlė sudegė, atstatyta buvo tik 1994m. ,bet jos žvilgsnis jau buvo nukreiptas į taką , kur ateina žmonės aplankyti Kryžių kalną, kad statulėlės žvilgsnis buvo nukreiptas į pietus galime įsitikinti Ričardo Dailidės išleistoje knygelėje 1993m. Kryžių kalnas. Tuo savo piešiniu M.Nostradamas nurodo, kad Napoleono lobis paslėptas Kryžių kalne.

    • Vilmantas Rutkauskas:


      Marija (aram.k. מרים Marjām „karti“) krikščionių religijoje – Jahvės motina.

      Romos katalikai Marjam garbina nieko bendro neturint su sūnaus pakorimu aukojant. Protestantai jai neskiria jokio dėmesio, kadangi, nors ir buvo žydų plano betėvio benkarto gimdymo tvarte dalimi, mažai buvo minima keturiose žydų evangelijose .

      Mūsų pranašas R. Petraitis “Religijos žodyne” vieną iš ankstyvųjų krikščionybės srovių mini Ebionitus (70 m. prieš Jahvę), kurie irgi praktikavo apipjaustymą ir vėliau asimiliavosi su gnostikėm.
      Tačiau pastebėtina, kad Tavo ir minimai vargšų religijai visuomet labai rūpi kodai į brangenybes, lobius, turtus ir lavonus. Tai reiškia, kad paminėtas teologinis tvartas – tik gudri priedanga krikščionybei
      prabangiai planingai viešpatauti, taip pat su savo kryžiais ir Lietuvai kariantis ant sprando.

  8. Jonas:

    Pamiršau parašyti žiūrėti Ričardo Dailidės knygelėje 10 – ame puslapyje.
    Laiške Oranžo katedros kanonininkams, randame labai įdomu Nostradamo sakinį “Taip pat kaip Jėzus Kristus laikinai patikėjo savo ganomuosius plėšikavimui bažnyčios,prisidengent tikėjimo ir garbingumo kauke, taip pat ir jūs patikėjote savo sidabrą, pašventinta ir skirtą šventam jūsų šventovės papuošimui, kadaise karalių ir žemvaldžių, kaip tikrųjų tikėjimo sergėtojų, dovanota”
    Paaiškinimas.Kryžių kalnas randasi Lietuvoje, iš šių eilučių galime spręsti,kad mūsų šventovė tai Vilniaus katedra. Tad tas turtas kuris buvo slepiamas 1655m. nuo Lietuvą užpuolusių rusų ir kazokų buvo slepiamas Kryžių kalne ir kuris vėliai nebuvo gražintas į katedrą. 1985 m. rastos katedros brangenybės, ne tos ,kurios buvo slepiamos 1655m.

  9. Jonas:

    Norėčiau parašyti apie Vytautą Didijį
    Dauguma istorikų mano, kad Vytauto ir kitų valdovų palaikai artėjant rusų kariuomenei prie Vilniaus 1655m., buvo įmūriti kadedros požemiuose į sienas.Tačiau Šiaulių universiteto doc.Stasys Šimaitis rado bažnytinius dokumentus, kad Joniškio bažnyčioje galėjo būti paslėpti Vytauto Didžiojo palaikai, bet vėliau kažkur dingo.
    Istorinis1676m. Žagarės dokumentas
    1676m. vasario 11d. šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijinės bažnyčios{Naujosios} vizitacijos akto dekretuose yra toks punktas. “Primigtinai reikalaujame, kad{ klebonas} nepamirštų pagerbti, pagal Rubrikų nuostata Šviesiausiojo Vytauto, Žemaitijos vyskupijos įsteigėjo, metinių” Žagarės bažnyčią vizitavo Žemaičių [ Medininkų, Varnių } vyskupas Kazimieras Pacas {1668–1695} Lotinišką akto rankraštį pasirašė viešasis raštininkas Černevskis.tokių arba panašių įrašų iki šiol dar nepavyko rasti kitose anų metų bažnyčių vizitacijos aktuose.
    Istorinis 1676 metų Joniškio dokumentas
    Žagarės bažnyčios vizitacijos 1676m. aktas rašytas vasario 11d. , o Joniškio –vasario 24d. ,t.y. vėliau.Žagarės akte buvo susirūpinta Šviesiausiojo Vytauto pagerbimu, o Joniškio akte jo vardas jau nebeminimas. Betgi Joniškio akte Pirmo Didžiojo altoriaus aprašyme yra labai svarbus, nors ir palaikų vardo nenurodantis žodžiai: ” Pašventintas šis altorius drauge su bažnyčia, bet švedų karo metu išniekintas akmuo, išmestas. Tačiau tikėtina, kad relikvijos esančios karste ,yra nepaliestos, {Altorius } turi nesenai — 1662 metais pašventintą šviesiausiojo Sapiegos portatilį.” Čia akivaizdžiai kalbama apie neindentifikuotą karstą su relikvijomis, esati altoriuje. Vizitacijos akte rašoma: ” Kadangi minėtos relikvijos buvo paprastame ir nepapuoštame karste{ kaip ir medinis šv. Kazimiero karstas— S,Š.}, šviesiausias ir gerbemas Kazimieras Pacas, dabartinis žemaičių vyskupas, liepė apsiausti savo asmeniniu šilku ir pasirūpino ,kad karstas būtu užantspauduotas. “Pažymima, jog” šis altorius visas paauksuotas gerbiamo pono Šlagerio, Joniškio klebono, lėšomis ir rūpesčių bei pastangomis kilniojo pono Polevičiaus, Trakų paiždininko, kuris taip pat dalį savo turto paskyrė šio altoriaus statybai .” Šie faktai kelia mintį, jog karstas su neįvardintais palaikais, buvusiais Joniškio bažnyčios didžiajame altoriuje, yra susijęs su Vytauto Didžiojo palaikais, …….
    Kyla klausimas {mokslui, valstybei ir dvasininkijai } : ar reikalingas Lietuvai Vytauto Didžiojo palaikų atminties pagerbimas, kuris įrašytas dar 1676m. Žagarės bažnyčios istoriniame dokumente ?
    Stasys Šimaitis Šiaulių universiteto docentas, Str. Vytauto Didžiojo atmintis Žagarės šventovėje. Šiaulių kraštas 1998m. birželio 25d.

  10. Jonas:

    Ištraukos iš M.Nosradamo laiško Oražo katedros kanonininkams.
    “Saugokite gi mano laišką , kaip tiesos liudijimą — ateitis tai parodis….. .” “Aš nusivylęs, kad ėriukas buvo patikėtas vilkams ,ir būtent todėl parašiau laišką.”
    Iš istorinių šaltinių žinoma, kad 1654m. liepos mėn. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius tarėsi su karaliumi Jonu Kazimieru, kur slėpti katedros brangenybes valdovų palaikus. 1655m. rusų ir kazokų kariuomenėms artėjant prie Vilniaus, iš valdovų rūmų ir katedros buvo kraunamas turtas į vežimus ir vežamas į žemaitiją, kaip besikeistų istorinė valstybės sutuacija, slėpimo vieta privalėjo išlikti karaliaus nuosavybėje ir LDK teritorijoje, šventųjų relikvijoms, iždui bei archyvui tokia sąlyga negaliojo.Todėl , kai kurie isrorikai , sako ,kad dalis turto valstybės buvo plukdoma Nėrimi į Karaliaučių , laivą užpuolus kazokam viskas buvo pagrobta ,gal tai buvo didikų ar pirklių turtas, bet ne valstybės. Tais laikais įstatymai buvo vykdomi.Vyskupas J. Tiškevičius buvo atsakingas už Vilniaus brangenybių slėpimą, jį lydėjo priesaiką davę vienuoliai, vyskupas labai gerai pažinojo žemaitiją, nes ankščiau buvo žemaitijos vyskupu. . Vyskupas J.Tiškevičius mirė Karaliaučiuje 1656m. sausio 17d.. palaidotas liuteronų bažnyčios Domnau pogrindyje, vėliau vyskupo palaikai iškilmingai perkelti į Žemaičių Kalvarija 1762m.. Po karo 1661m., kai rusai buvo išvyti iš Vilniaus, niekur negalėjo rasti Lietuvos valdovų ir Vytauto Didžiojo palaikų, dingo ir brangenybės.
    2 centurija 12 ketureilis

    Akys užmerktos, bet atmerktos dėl senovinių svajonių
    Vienišių {vienuolių} pareigos pavirs į nieką:
    Didysis monarchas {Popiežius } nubaus už jų beprotiškumą
    Pavogtos brangenybės randasi prieš šventovę { vienuolyną }

    Paaiškinimas.2000m.{ 2+0=2 centurija } Popiežiaus pageidavimu buvo pastatytas vienuolynas, kad vienuoliai geriau prižiūrės Kryžių kalną….?

  11. Vilmantas Rutkauskas:

    Erkė toliau nerašo – apie neužkoptus piliakalnius. Tai reiškia, kad PILIAKALNIAI žydų evan geliniame čionizme – tik tiek žydų čioniams.
    Tik jūs, Baltų religijos tęsėjai, pajėgūs tuose pilybės kalniuose stovėti lig amžino nekrikš.čioniško – žydevangelizuoto kryžiais nenumirimo. Kol jūsų čia alkiškai neištrynė. Tik jūsų dėka išlikusi dvasinė Kalno protėvių pilis – lai tegul klastingai 2 x 3., ar okupantiškai per gimines evan gelinė kasdienė giminių kryžiais okupantiška “patirtis” – neklaidina, ir nevampyrina.

  12. Jonas:

    Dabar noriu parašyti apie Lietuvos valdovą Vytautą , rementis M.Nostradamu.
    1655m. buvo slepiami Lietuvos valdovų ir Vytauto Didžiojo palaikai.
    1655m. {1+5=6 centurija, na o tekstą reikia susirasti iš 100 ketureilių, šiuo atveju tinka 37 ketureilis }

    6 centurija 37 ketureilis
    Senovinis darbas pabaigtas {paruošta slėptuvė 1655m.}
    Nuo stogo { slėptuvės } negailestingas lietus krenta ant didžiojo {Vytauto Didžiojo }
    Jį apkaltins nekaltą , mirusi, už tai kas atsitiko {Vytautą mirusi 1430m.,dar ir dabar kažkas kaltina, kad jis padėjo rusams taip įsigalėti}
    Kaltasis paslėptas miško migloje { iš Joniškio bažnyčios, kur laikinai buvo paslėptas, vėliau parkeltas į Kryžių kalno slėptuvę }

    Šiais metais Kryžių kalne buvo daromi archeologiniai tyrimai ,ryšium su kalno apšvietimu, apie tai iš anksto buvo pranešta t,y perduota visa dokumentacija ponei prezidentei , seimo pirmininkei, Šiaulių rajono merui , Šiaulių archeologams, kad tai būtu patikrinta, deja , archeologiniai tyrimai atliekami buvo paviršutiniskai, nenaudojama jokia technika, išskyrus labai negylų žemės kasimą ir jos sijojimą, slėptuvės daromos gyliai žemeje, dabar juk 21 amžius , gal tai buvo daroma specialiai, svarbiausiai komercijos reikalai.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Šuo pakastas ten tame, kad kryžiai ir žydų religijos žvilgsnis per Tavo ir Marjam akis – į nužudytojo vaizdinį. Tas vaizdinys normaliam Lietuviui psichiškai traumuoja psichiką, bet kas baisiausia, krikš. čionis, jam pačiam patinkant, tiesiog tuo mėgaujasi.
      Jurgaičių piliakalnį okupantai ne tik vadina mazochistinę kančią simbolizuojančių kryžių kalnu, bet ir klastingai apipina savo krikščioniškomis legendomis ir savo Hipo tezėmis.

      Barnabo evangelija – taip pat viena iš jų:

      Iš rašiusiųjų apie Jahvę po jo mirties per pirmuosius du šimtmečius, vienas populiariausių buvo Barnabas. Jis laikytas buvęs artimiausiu mokymui, tačiau likimo ironija, kad jo raštų nerasime šiuolaikinėje byblijoje. Kodėl jis buvo pašalintas iš kanono?

      Kanono istorija

      200-400 m. į kanoną buvo priimamos tuo metu dar neįtrauktos knygos – laiškai: Jokūbo, 2 Petro, 2 ir 3 Jono, Judo žydams ir Jono apreiškimas. Jos vadinamos deuterokanoninėmis. Atmesta buvo Barnabo, Hermo, Didačės raštai, Petro apreiškimas, 1 ir 2 Klemenso laiškai. Tiesa reikia pastebėti, kad Barnabas, Hermas ir, tikėtina, Didačė buvo įtraukti į “Codes Siaiticus”, o 1 Klemenso – į “Codex Alexandrinus”,

      Svarbiausias to laikmečio autoritetas buvo Origenas, krikščionių mokytojas Aleksandrijoje, o vėliau Cezarėjoje. Jis suskirstė knygas į tris grupes:
      1) Neginčytinos – 4-ios evangelijos, Darbai, Jono apreiškimas, 1 Jono, 1 Petro, 12-a Pauliaus žydams;
      2) Svarstytinos – 2 Petro, 2 Jono, Judo, Jokūbo, Barnabo, hermo, Didačės ir Evangelija pagal žydus;
      3) Klaidingos: Evangelija pagal egiptiečius, Basilido evangelija, 12-os evangelija, Tomo evangelija ir kt.

      Taip padėti krikščioniškojo tikėjimo pagrindai. Vėliau Athanasijus (293-373 m.), Aleksandrijos vyskupas, 367-ais parašė laišką žinomą kaip “Rytų laiškas”. Jis siūlė iš kanono pašalinti kai kurias knygas. Jis pašalino Barnabo ir daugelį kitų populiarių knygų. Tai sukėlė sujudimą visose visų krikščionių sektose. Pagaliau Laodicea, Hippo ir Kartaginos susirinkimai po nemažų susikirtimų dėl kai kurių knygų ratifikavo 27 knygų kanoną. Kartaginos susirinkime (dalyvaujant Augustinui) pareikšta, kad jokios kitos knygos negali būti vadinamos dieviškomis.

      Bet 1672-ais išspausdintame knygų sąraše pavadintame “Apaštališkieji tėvai” yra visos I a. laikytos autentiškomis knygos. Jos atspausdintos kaip Cotelier rinkinys ir apėmė Barnabą, Hermą, Klemensą, Ignacijų ir Polikarpą. 1328-ais Konstantinopolio patriarchas Anglijos karaliui įteikė “Codex Alexandrinus”, 5 a. rankraštį, į kurį įėjo 1 ir 2 Klemenso laiškai. Tačiau visokios kusijos dėl šv. rašto knygų niekaip nerimo, ir katolikų božo nyca sušaukė Trento susirinkimą. Ir, vis tik, iki šiol tebetvirtinama, kad Biblijoje yra apie 30 tūkst. prieštaravimų. Kaip tokia knyga gali būti laikoma dieviška?

      Kas buvo Barnabas?

      Pats naujasis jau pusiau žydiškas testamentas rodo Barnabą buvus artimą apaštalų bendražygį (Galatams, Kolosiečiams). Jo tikrasis vardas yra Jozė (Jozefas), bet buvo pramintas Barnabu, kaip kad vėlesnis mūsų Stalinu. Paguodos sūnumi. Jis buvo tiek populiarus, kad žmonės namuose laikė jo statulėles. Bet nesusilaukė padėkos iš jau vėlyvųjų krikščionių, kaip kad ir mūsiškis.

      Barnabas priešinosi pažiūrai, kad Jėzus yra Dievo sūnus, ir tuo tikinčius laikė netikratikiais. Pagal jį Kristus niekada savęs nevadino Dievo sūnumi ir api bendrino žydų mokymą.

      Kodėl Barnabas pašalintas iš kanono?

      Viena priežasčių, kad iš pranašavo Mahometo, paskutiniojo Alacho pasiuntinio, atėjimą. Tai iliustruoja kelios ištraukos iš Barnabo evangelijos:

      Mesijaus vardas yra šlovingas, nes pats Dievas davė jam vardą, sukurdamas jo sielą ir patalpindamas jį į dangiškąją puikybę. Dievas sakė: Palauk, Mahomete, tau sutversiu rojų, pasaulį ir daugybę tvarinių, kur tau sudariau … present … tokią didelę, kad kas tave keiks bus prakeiktas. Kai tave pasiųsiu į žemę, siųsiu tave kaip savo Pasiuntinį Išgelbėtoją ir tavo žodis bus toks teisingas, kad galės sugriūti dangus ir žemė, bet tavo tikėjimas niekada. Mahometas yra jo pašlovintas vardas.
      Tada susirinkusieji pakėlė balsus:
      O Dieve, pasiųsk mums savo pasiuntinį; ateik greičiau išgelbėti pasaulio!
      Skyrius 97

      Pats Jahvė sakė Barnabui, kad Mahometas išgydys žmones iš jų iliuzijų ir klaidingo supratimo. Ir tas suklydimas truks iki Mahometo, Dievo pasiuntinio, atėjimo, Bet kai ateis Mahometas, šventasis Dievo Pasiuntinys, toji nešlovė bus pašalinta. Ir tai padarys, nes tiesa apie prapuolusį Mesijų, duos tą apdovanojimą.

  13. Jonas:

    Norėčiau paaiškinti maskavimo esmę, kaip atsirado Kryžių kalnas, rementis M.Nostradamo laišku Oranžo katedros kanonininkams.
    “šis spendimas nebuvo geras ir dorybingas.Kai kurie nesutiko, nors kiti liko patenkinti,tačiau galiausiai iškilo nesutarimai dėl vieno ar kito punkto.Tačiau viskas liovėsi, kai sidabras buvo paslėptas vieno iš jūsų žmonių namuose ir ten užrakintas. O tai kai kuriems nepatiko. Vienas pasiūlymų buvo — išlydyti sidabrą ir parduoti, laikinai sukrovus vieno iš jų namuose. Po to du ar trys pareiškė, kad tai įvykdyti dar ilgai bus nerealu, kadangi Romos katališkoji bažnyčia bus įvelta į pačius baisiausius įvykius. Taigi jis { sidabras } buvo užrakintas, nors dvejetas jų liko įsitikinę, kad jį būtina ir parduoti,laikinai paslėpus vieno iš jų namuose.Jų buvo tik trejetas, ir jie — Bažnyčios broliai, ir jie pavogė tai, ką buvo sutarę pavogti visi, ne be susitarimo su sergėtoju, nes jūs patikėkėjote avis vilkui.”
    “Saugokite gi mano laišką, kaip tiesos liūdijimą — ateitis tai parodys ” … .
    Paaiškinimas .Kyla klausimas , kas tas sergėtojas , kurį parodis ateitis, pagal manę sergėtojas tai kryžius, ant kurių rašoma , kad Dievas saugotu mano šeimą ir t.t.. ,ateitis tai Kryžių kalnas.
    ……. .

    • Vilmantas Rutkauskas:

      INRI – sutrumpinta lotyniška frazė „Iesvs Nazarenvs Rex Ivdaeorvm“ reiškianti „Jėzus Nazarietis Žydų Karalius“. Hebrajiškai ישוע הנצרי ומלך היהודים

      Ši santrumpa, vaizduojama Jėzaus nukryžiavimą simbolizuojančiuose kryžiuose ir reiškia būtent tai, kas joje ir parašyta: JĖZUS – ŽYDŲ KARALIUS (visos kitos vėlesnių krikščionių ant savo kryžių kaltos lentelės, net ir tokios, kaip “ŽMOGAUS AUKA – ŽYDŲ DIEVO MAISTAS”, ir juolab Lietuvoje – negalioja, nors ir kaip krikš. čionys, beje, besistengtų).

      Pagal evan gelines sakėčias, užrašą “INRI” valdytojas Poncijus Pilotas liepė užrašyti ant lentelės ir prikalti prie kryžiaus virš nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus. Šis jo sprendimas labai nepatiko tuometinei žydų religinei sektos bendruomenei, jiems reikalavus, kad užrašas būtų pakeistas į “JIS SKELBĖSI ŽYDŲ KARALIUMI”, tačiau valdytojas savo sprendimo nepakeitė.

      Tačiau, kyla ir kiti paaiškinimai su klausimais, kas tas sargas kryžius žydų religinėje teolologijoje su tikrais šiandieniniais jau supedofilintų božo nycų lobiais:
      Anot vienos iš tūkstančių tikros istorijos, tarkim, gaisras 2009 m. Labanoro šv. mergelės Marjos “gimimo” bažo nycoje užminė naujų tikrų mįslių: tvarkydami degėsius miestelio gyventojai aptiko tikrų tikriausią lobį – (jei nemeluoja) apie 70 kg kažkokio baltojo metalo ir bent 1017 caro laikų monetų. O didelę vertę turinčios antikvarinės vertybės buvo paslėptos, atspėkit kur, ogi po nycos altoriumi.

      Ką tai reikštų ?
      Ar irgi tai, kad su Romos popiežiaus pajėgų pagalba, būtinai reikėtų patikrinti ir kitus žydų božo LT nycų kryžiuočių darbo tęsėjų altorius – kas po jais ?
      Kas UŽ ? Pakelkit rankas.

  14. Jonas:

    Jei kas domisi pranašu M.Nostradamu jo pranašystėmis , ar norite sužinoti kodą, tai parašykit. KODĄ galite rasti ir laikraštyje Žvilgsnis 2008m. 5 ir 6 Nr. Kryžių kalno paslaptis ?
    saulysjonas@gmail.com Jonas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė