Ketvirtadienio Perkūnkalbė (36)

Neseniai man į rankas papuolė ilgas laiškas, kuriuo skatinama gaivinti pilietiškumą, imtis kažko dėl vis labiau nykstančios Lietuvos. Laiško turinio paprašyta kol kas neplatinti. Tokie tekstai, tam tikra prasme plintantys senosios disidentų savilaidos būdu (o juk, rodos, gyvename laisvoje valstybėje) sukelia įvairiausių minčių, derančių net ir pagerbti Perkūną. Artėjant Vėlių metui, dažniau susimąstoma ir apie praeitį, nes ruduo dvelkia mirusiaisiais ir praeitimi. Vėlės, kurios, tikiu, ir Sąjūdžio mitinguose, ir tą kruviną Sausio naktį plazdėjo su gyvaisiais vėliavose, aiškiai stodamos į kovą, aprašytą daugelio tautų legendose – kai tautai reikės pagalbos, jos mirę kariai didvyriai prisikels, kad stotų kartu į mūšį.

Nuo mažens, kai iš tėvų pasakojimų sužinojau apie Sausio 13-osios aukas, dažnai prisimenu Loretą Asanavičiūtę. Daug esu skaičiusi apie ją, kiek sugebėjau rasti šiandieninėje literatūroje. Kokios drąsos reikėjo taip imti ir numirti už Lietuvą, taip niekada ir nesukurti šeimos, negimdyti vaikų, nepatirti Žemės Motinos įsikūnijimo? Niekada nesijuokti, nesiausti su draugais, nestudijuoti universitete, nedirbti mėgstamo darbo, nematyti saulėlydžių? Manau, kad nebuvo lengva.

Jei kiekvienas iš mūsų bent akimirką pagalvotų, kad Vėlių vėliavose skatinama jauna mergaitė padarė tokį žygdarbį, o dabar pati yra Vėlė, plazdanti mūsų vėliavose, ar negėda kiekvienam iš jūsų nestoti į kovą? Ar ne gėda dabar sėdėti prie kompiuterio, kai Lietuva priimamais politiniais sprendimais vis labiau stumiama į Rusijos glėbį? Turėtų būti gėda nebūti pilietiškais po tokio, tiesą sakant, net ne vieno žmogaus žygdarbio. Nejaugi esate prastesni už juos? Nieko nesugebate?

Perkūnas nuo amžių labiau buvo karių ir kunigaikščių, vadinasi, politikų dievas. Ir dar jis savyje neša tiesos ir nepalaužiamo teisingumo prasmes. Paradoksalu? tai reiškia, kad Lietuvos politikai (o tą puikiausiai rodo Kęstučio, Algirdo, Gedimino pavyzdžiai) privalo būti teisingi ir siekti tiesos. Jei dabar taip nėra, vadinasi, kiekvieno pagonio religinė pareiga yra arba juos paauklėti demokratijos numatomais būdais ( mitingais, išankstiniais balsavimais, pasisakymais žiniasklaidoje), arba nuversti juos velniop, užimti sostą ir viską pakeisti iš esmės tvirta savo morale, einančia iš Perkūno.

Šiuo tekstu noriu pasakyti viena: vardan Perkūno, būkite pilietiški. Jei nežinote, ką reiškia būti pilietiškam, pabandysiu pateikti pavyzdžių. Duokite išmaldą elgetoms, o ne “bomžams”. Padėkite neturtingoms motinoms išauginti jų vaikus – organizuokite jiems etnokultūros, Lietuvos istorijos ar panašius būrelius. Aktyviai domėkitės politika ir kiekvieną kartą, kai priimamas blogas sprendimas, protestuokite taip, lyg galėtumėte tuo kažką pakeisti, net jei netikite, kad iš tiesų galite. Protestuodami neatrodykite kaip išbadėję konclagerio vergai, atėję prašyti duonos. Atrodykite tvirti ir agresyvūs, lyg Perkūno kariai, pasiruošę mūšiui. Galvokite ne ką Lietuva jums gali duoti, bet ką jūs Lietuvai. Nešiukšlinkite gatvėse, visada elkitės mandagiai, laikykitės įstatymų, visada eikite balsuoti prieš tai pasidomėję kandidatų biografijomis ir politinėmis nuostatomis, visada balsuokite už tą pačią partiją, o ne kiekvienais rinkimais ją keiskite kaip bukagalviai, turėkite savo politines pažiūras. Negalvokite, kad akivaizdžią problemą kažkas kitas išspręs, galvokite, kad visada viską padaryti turite patys. Ir niekada nesmerkite kovo 11 eitynių, nes bet kokiu atveju jas smerkiate tik todėl, kad pavydite ir jaučiate gėdą, jog paauglių grupė išdrįsta reikšti savo pilietines pozicijas, o jūs tedrįstate tik slėptis savo butukuose.  Tiesą sakant, jūs juk ne pirmokai pilietinio ugdymo pamokoje, ir patys turite žinoti, ką reiškia žodžiai dirbti Lietuvai ir būti pilietiškam. Niekada to nepamirškite.

Kategorijos: Kultūra, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė