V.Povilionienė: nesu jokia atlikėja (3)

Veronika Povilionienė, vos išėjusi į sceną, sukelia ovacijas, liudijančias publikos meilę ir džiugų laukimą. O juk ši pusamžė moteris nesiruošia nei nustebinti, nei priblokšti, tik padainuoti liaudies dainą, gal net girdėtą.

Negi mes taip išsiilgę tų neįmantrių dainų? Negi neturime kitų atlikėjų?

„Nesu jokia atlikėja. Visada pataisau, kai taip mane pavadina. Aš ne atlieku dainą, o dainuoju! Esu dainininkė“, – pabrėžia Veronika.

Besislapstantis namelis

Kuklus Povilionių namelis raudonomis langinėmis siauroje kuprotoje sostinės pakraščio gatvelėje, regis, slapsto šeimininkę nuo jos ieškančių. Užsiglaudęs tylioje lomoje, pridengtas vešlia senų medžių lapija.

Atrodytų, Veronika Povilionienė galėtų gyventi čia it kaime, nepasiekiama sostinės šurmulio, reikalų bei kvietimų, nesurandama interesantų, juolab kad ji jau pensininkė, močiutė, prastos sveikatos. Nusipelnė pagaliau ne tik Nacionalinės premijos, bet ir ramesnio, lėtesnio gyvenimo. Tačiau šit bėda: dėl savęs Veronika gyventi nemoka. Neišmoko, ir gana.

Po interviu atsiduso lyg sunkią pareigą atlikusi ir pasidievagojo rytoj tai jau tikrai nieko nebeįsileisianti, išjungsianti telefoną ir galop imsianti tvarkyti per nesibaigiančius darbus visiškai apleistus namus. Tačiau netrukus išgirstu jos balsą per Lietuvos radiją: tiesioginė laida iš Lazdijų, Veronika kalbinama kaip žymi kraštietė.

„Tėvukas amžinatilsį paliko man didžiulę dovaną – pasakojimą, tarsi pasaką apie Kareivonių kaimo atsiradimą. Linkėčiau visiems žinoti savo gimtinės istoriją“,  – kalbėjo Veronika, tikiuosi, iš savo jaukių namų, laikydama rankoje pašluostę. Padainuoti, laimei, jos nepaprašė, paleido dzūkiškos dainos „Teka teka“ įrašą. O šios įkandin pasipylė gerbėjų skambučiai, mat Veronika vis rečiau pasirodo viešumoje. Svarbiausias reikalas jai dabar – prižiūrėti anūkes.

Vaikystė be svajonių

Veronika kilusi iš Kareivonių kaimo, ranka pasiekiamo iš Kapčiamiesčio.

„Vis aplankau savo gimtinę, kai turiu sveikatos, ir mano vaikai čia mėgsta pabūti, nors dauguma maniškių jau mirę, išėję, išvažinėję, – sako pašnekovė. – Liko mano pamotėlės namai ten pat, kur stovėjo sudegę. Su pusseserėmis atsisėdam sodybėlėj, pasišnekam, padainuojam.“

Veronikos gyvenimo aušros niekaip nepavadintum laiminga.

„Savęs mažos net neprisimenu, gal dėl to, kad mano mama mirė labai anksti, buvau tik dvejų su puse. Tėvelis vedė kitą, tačiau su pamotėle vaikų nebuvo. Vyresnėlis broliukas mirė man dar negimus, antrasis – kartu su mama, gimdymo metu, – tyliai vardija netektis.  – Mano pamotėlė buvo gera moteris, nors ir griežta. Ir tėvas mane labai mylėjo, augau apsupta rūpesčio.“ Anot Veronikos, vaikystė nuostabi tuo, kad jos nuoskaudos greitai pasimiršta. O gal buvo išdainuotos, nelaikytos širdyje?

Gyvas garsas aplinkui

Ji nesupranta atlikėjams ar solistams užduodamų klausimų – „Kada pradėjote dainuoti?“, „Ar nuo vaikystės svajojote tapti dainininke?“, „Kas jus mokė dainų?“ Pagūžčioja pečiais, kantriai aiškina: „Ne, jokia senelė nemokė – pati. Dainuoti nepradėjau, nes visąlaik dainavau, kiek save atsimenu. Kaimuose tada visi dainuodavo susirinkę – per balius, per atlaidus: tai buvo natūralu.

Dabar man juokinga, kai kviečia: „Oi, ateikit, dainuos gyvai, bus gyvas garsas!“ Gyvas garsas mane lydėjo visą gyvenimą. Ir mokykloje mes, kaimo vaikai, dainuodavom, nebūtinai liaudies dainas. Buvo tokia mada, juolab retas turėjo radijo aparatą. Ir jokia dainininke tapti nesvajojau. Tuomet kaimo žmogui rūpėjo kita, kitokios vertybės buvo.

Visų pirma – išgyventi. Laikai buvo neramūs. Mano tėvas tarpukariu dirbo pasienio policijoje, taigi sovietmečiu mums teko palikti namus, slapstytis po Lietuvą“, – primena pašnekovė sunkmetį, nepaisiusį vaikų svajonių. – Jau daug vėliau, pabaigusi mokyklą, norėjau tapti girininke. O mano tėvai labai norėjo, kad būčiau medicinos sesele, mat ji žmonėms labai reikalinga.“

Veronika nė nesiima aiškinti, kodėl po mokyklos baigimo atvykusi į sostinę įstojo mokytis lietuvių kalbos ir literatūros Vilniaus universitete.

„Mano lietuvių kalbos mokytoja buvo labai gera. Pirmame kurse pasiūlė pereiti mokytis vokiečių kalbos, mat mano tartis tam tiko. Tai vis ačiū mažutei Kapčiamiesčio mokyklėlei, kurios visi mokytojai buvo puikūs.

Tarp jų ir mokinių nebuvo jokio antagonizmo, apie kurį dabar vis girdžiu. Jei mokytojas vaiko nerasdavo savo pamokose, suprasdavo: padeda tėvams nukasti bulves, ir dėl bažnyčios lankymo nutylėdavo“, – prisimena Veronika. Tačiau apsigyvenusi sostinėje mergina iš Dzūkijos pajuto šiurkštesnį spaudimą bei miesto pretenzijas. Pasirodo, ji kalba pernelyg garsiai, o skambus jos balsas labai jau „liaudiškas“!

Choro vadovo pamokos

Veronikos dėl to „liaudiško“ balso nepriėmė į Universiteto dainų ir šokių ansamblį. Laimei, universitete buvo Akademinis choras, kurio vadovas, amžinatilsį Pranas Sližys, priimdavo visus norinčius, net ir susipykusius su klausa.

„Pastariesiems sakydavo: „Kai tau Albertas ar Marytė kumštelės į šoną, nerėk, o pažiopčiok.“ Puikus žmogus tas P.Sližys buvo, turėjo Dievo dovaną – neatstumti nė vieno, prie kiekvieno prieiti, paskatinti, – prisimena jo mokinė. – Chorui sudarė labai gražų repertuarą, įtraukė ir dvi privalomas paradines dainas, tos nesikeisdavo, tad mes jų net nerepetuodavom. Viena, prisimenu, prasidėjo žodžiais „Kiek vargo ir skriaudų aplinkui…“

P. Sližys šitaip įkvėpdavo mus paradinei dainai: „Ale pasižiūrėkit, kiek vargo ir skriaudų aplinkui…“ Ir sovietmečiu šis žmogus gebėjo išlikti savimi.“

Veronika tikina, kad Universiteto akademinio choro vadovas beveik nemokėjo rusiškai. „Kartą buvome Estijoje, Tartu studentų festivalyje „Gaudeamus“. P.Sližys dirigavo jungtiniam chorui. Per repeticiją, matyt, norėjo pasakyti: „Dainuokit visi kartu, ir kad nebūtų viena akis į vieną pusę, kita – į kitą“, tačiau pasakė rusiškai, prisimenu žodis žodin: „Peite vse vmeste, ir čtoby ne bilo odni očki na zdesj, drugije na tam!“

Jungtinis choras išlūžo penkiolikai minučių. Chorvedė mėgino paaiškinti vadovui, ko čia visi kvatoja susiriesdami, tačiau tas, pats negeriantis, nepatikėjo“, – juokiasi Veronika.

Iš šio žmogaus ji daug ko išmoko. Suprato, kad kiekvieno noras dainuoti yra šventas, kai pati pradėjo vadovauti dainos kubui „Blezdinga“.

„Ratilio“ atsirado be projekto

„Liaudiško“ Veronikos balso Akademinis choras nesugadino, o liaudies dainininkės karjerą ji pradėjo … išmokusi sutartinių.

„Kartą mano draugė Audronė pakvietė mus į savo tėvo, teisininko, nuosavus namus Antakalnyje padainuoti, – prisimena moteris. – Čia pirmąkart išgirdau sutartines iš kupiškietės lūpų. Dzūkijoje šios jau buvo pamirštos, nebedainuojamos. Taigi susirinkdavome pas Audronę, iš pradžių koks dešimtukas, paskui tik kelios paliko: Audronė Jakulienė, Marytė Razmukaitė ir aš.

Pirmąkart sutartines viešai dainavome Vydūnui skirtame minėjime. Ten buvo J.Čiurlionytė, po mūsų pasirodymo pribėgusi visas išbučiavo, o Ragevičienei, tuometei Sližio chormeisterei, prisakė: „Tik nepaleisk tų mergaičių!“ Ilgainiui mūsų būrelis pairo, tačiau žiedas liko. Tai ir buvo „Ratilio“ pradžia“, – pasakoja viena ansamblio įkūrėjų.

Tai šitaip, pasirodo, sovietmečiu susikūrė kultinis Universiteto folklorinis ansamblis, gyvuojantis ligi šiol. Atsidaro be jokio projekto, finansavimo, prodiuserių. Be reklamos. Matyt, stiprus buvo liaudies dainos poreikis, šventas alkis.

Darbo bitė

Klystate, jei manote, kad uždainavusi nuo scenos Veronika buvo apiberta dosniais honorarais ir pelningais pasiūlymais. Ji ne iš tų mūsų žvaigždžių, kurios giriasi burną praveriančios tik už didelius pinigus.

Vestuvėse taip pat neuždarbiaudavo, liaudies daina negalėjo būti jos pragyvenimo šaltinis, tad visą gyvenimą jai teko dirbti, dūgzti kaip bitei. Pirmąja jos darboviete tapo Vilniaus universiteto biblioteka bei Jaunimo teat­ras, kur dirbo pedagoginės dalies vedėja.

Ta „pedagoginė dalis“, anot pašnekovės, buvo tik pezėjimas, užtat ją supo puikūs žmonės, meniška aplinka.

„Perėjusi dirbti į Folkloro teatrą, įsikūrusį po tuo pačiu Jaunimo teatro stogu, sutikau Povilą Kebliką. Jis labai gražiai aranžuodavo liaudies dainas, išsaugodamas jų dvasią.

Sakydavo man: „Tu, Veronika, dainuok laisvai, nesilaikyk įsikibus ritmo, turėk savąjį.“ Man, visiškai muzikos beraštei, Povilas davė labai daug, išugdė nuovoką bei skonį“, – prisimena dainininkė savo gyvenimo konservatorijas.

Nutekėjusi į Kauną (Veronikos vyras – signataras Vidmantas Povilionis, buvęs politinis kalinys) dirbo Etnokultūros centre. Paskutinė jos darbovietė – Mokytojų namai, pareigos – kultūros renginių vadybininkė. Dirbo ten iki užgriuvo sveikatos bėdos.

Povilioniai jokių turtų neužgyveno. „O kam? Negi į kapus nusineši? Mano vyras – politinis kalinys, tad galite suprasti, kad iki Nepriklausomybės atkūrimo mums lengva nebuvo,  – pripažįsta Nacionalinės premijos laureatė.  – Geresni laikai atėjo sutuoktiniui išvykus į užsienį ambasadoriauti. Pusę šio namuko pirkome kadaise, o kad dujas įsivestume, teko skolintis. Suma nedidelė, tačiau naktimis nemiegodavau, kol neatidavėm. Visada vykdavau kartu su juo“, – prisimena moteris, nesuprantanti dabar taip įprasto gyvenimo skolon.

Balsas nesensta

Veronikos balsas, regis, visiškai nesensta, į jį neįsirašo nei biografijos skauduliai, nei jos ligos istorija. „Galbūt tai genai. Štai kiti geria ir gerai atrodo, – šypsosi dainininkė.  – O balsas vis dėlto pavargsta, ir aš pavargstu. Apsukos lėtėja, o kvietimų, reikalų nemažėja.“

Ji užsimena savo gyvenimą dalijanti perpus: iki ligos ir po jos. Įveikusi piktybinę ligą, susigyvenusi su kitomis, iš paskos besivelkančiomis, ištvėrusi begalę kankinamų procedūrų, šiandien ši stipri moteris į kalbas apie savijautą nesileidžia, o apie likimą kalba ramiai, be sentimentų.

„Jei man netrukus tektų išeiti Anapilin, visiems linkėčiau pragyventi tokį gyvenimą – įvairų, gražų. Mano vyras puikus, vaikai labai geri, mielos anūkės. Ligų pakanka, o jėgų – vis mažiau, tad ryte atsikėlusi pagalvoju: ar man čia reikia? Einu, darau, dainuoju tik tam, kad išsaugočiau žmogiškąją vertę bei orumą. Ir nuo scenos nulipti dera oriai. O juk turiu dar ir visuomeninių pareigų. Bet pasakyk gi kaimo moteriškei, kad jai nevalia daugiau dviejų kilogramų pakelti! Na, penkiametės anūkės jau nebepakeliu, tik mažąją“, – šypsosi „dviguba“ močiutė.

Viena visoje Lietuvoje

Veronika susimąsto išgirdusi priekaištą, kad didžiausia jos bėda – nepakeičiamumas. Juk ji neturi nei lygiaverčių konkurentų, nei mokinių. Viena tokia ant visos Lietuvos, todėl ir kenčia…

Be apsimestinio kuklumo, dalykiškai išklauso liaupses ir pripažįsta: „Aš irgi vis pagalvodavau apie tai. Manęs dažnai klausia, ar turiu, kas mane pakeis. Galbūt iš tikrųjų niekas, juk dainuoju savaip. Tačiau kodėl taip nutiko?

Nei veržiausi dainuoti, nei broviausi į sceną, niekam nieko neįrodinėjau. Kai ką suprantu tik prisiminusi kompozitorių Feliksą Bajorą. Kai dirbau Jaunimo teatre, jis buvo ten muzikinės dalies vedėju.

Vis žiūrėdavo taip keistai į mane, mačiau, nori kažką pasakyti, ir kartą pasakė: „Veronika, esi labai gera dainininkė, tačiau turi didelę ydą. Dainuojant kiekvienam yra nepatogių natų, per aukštų ar per žemų, kur balsas ne taip skamba.

Tu, Veronika, negalvok apie tą natą, kaip tu ją apeisi. Negalvok apie save: galvok tik apie tai, kokia graži šita daina. Dainuok taip, kad žmonės atsimintų ne tave, o dainą.“ Parėjusi namo net apsiverkiau iš to širdies skausmo. Buvau jauna, tad kaip čia taip – negalvoti apie save? Manęs neprisimins? Tada mane giliai užgavo Felikso žodžiai, tačiau dabar tariu jam – labai ačiū. Jeigu nebūtų man šito pasakęs pakankamai anksti, dar neaišku, kaip ten su manim būtų buvę.“

O buvo nesuskaičiuojami koncertai po Lietuvą ir visą pasaulį, unikalūs džiazo ir roko projektai, įrodę, kad archajiška lietuviška daina nesensta, įsimintini vaidmenys lietuviškoje operoje… Visų mūsų laimei, Felikso Bajoro pastaba giliai įkrito Veronikai į širdį.

„Man sekėsi sutikti žmones, kurie tiesą gebėdavo pasakyti nuoširdžiai, neužgauliai. O su tom dainom paprasta. Nei tu sukūrei, nei tu ką: gavai palikimą. Todėl turi ne save rodyti, o perteikti dainos grožį. Yra toks posakis  – „Daina pati dangun kopia ir paskui save žmones veda“, – baigia interviu Veronika, juolab kad paskambina vyras pasitei­rauti, ar žmona pagaliau ilsisi.

Namelyje raudonomis langinėmis su Veronika kalbėjomės ne apie ją pačią, o apie mus supantį pasaulį. Bala nematė to interviu, jei tau nusišypso laimė pasišnekėti su išmintinga kaimo moterimi!

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė