Robertas Peinas (Robert Payne) (1911 – 1993) amerikiečių romanistas, poetas, istorikas, antologijų sudarytojas ir kritikas labai įkvėptai apibudino mūsų liaudies dainų nepakartojamą tobulumą.
Apie lietuviškų liaudies dainų grožį jis rašė įvade į Algirdo Landsbergio ir Klarko Milso (Clark Mills) redaguotą lietuviškų dainų antologiją pavadintą The Poplar Bloomed (Žydėjo topolis) ir išleistą JAV 1963 m. :
„Kartais būna taip, kad sniegui tirpstant aukštai kalnuose galima aptikti paslaptingus sniego laukus kurie niekad neištirpsta
nors saulė juos nuožmiai kaitina savo spinduliais. Šie sniego laukai išsimėtę po kalno viršūnę išlieka visais metų laikais: praeina šimtmečiai o jie vis dar ten. Panašiai yra ir su kultūromis: tai čia tai ten mes aptinkame šviesius plotus kurie išliko nepaisant visų sveiko proto lūkesčių.
Kažkokia stebuklinga išlikimo galia kvėpuoja per juos. Mes manome, kad jie jau turėjo būti seniai mirę, bet jie sugrįžta tartum nemirtingi.
Lietuviškos dainos yra tarsi tie sniego laukai. Atrodo, jos dainuotos nuo neatmenamų laikų ir vis dar yra dainuojamos. Jų išlikimą lėmė poetinė jėga ir šalis, kurioje jos gimė. Ši šalis, apsupta miškų, pelkių ir jūros, plytėjo palyginti atokiai nuo pagrindinių civilizacijos vieškelių. Dainos atveria poezijos formą, beveik neturinčią sau lygių pagal senovinį originalumą. Jos – tarsi kalbinės prosenelės, kaip niekas kitas šioje žemėje, nes iš esmės jos – magija, burtai, dievų dovanos. Nors jos yra paprastos ir suprantamos, bet nepriklauso pasauliui, kuri pažįstame. Jos, kaip gyvūnų akys, tiesiogiai byloja kažką išskirtinai svarbaus. Šitos dainos neišreiškia dievų baimės, nemaldauja jų gailesčio. Šitos dainos (poemos) nebūna netiesioginės, jomis nebandoma pagražinti tiesos. Jos dainuojasi pačios ir tik reikalauja, kad joms būtų leista dainuotis. Mus jos užklumpa netikėtai, klausomės jų stebėdamiesi, kad tokios tobulos dainos įstengė išlikti. Jos gražios, puikesnės už viską, ką esu matęs Vakarų literatūroje… Jos atrodo parašytos pasaulio aušroje, dar spindint pirmykščio rytmečio rasai.
Žmonės, kurie jas rašė ir dainavo, turėjo būti ypatingi. Jie sugebėjo giliai ir tiesiogiai jausti paprasčiausius dalykus: miškus, sruvenančius upelius, mergaičių veidus ir dangaus spalvas. Jie dainavo be meniniu įgūdžių, bet kiek daug meno jų nemeniškume. Jie dainavo visu balsu, suprasdami savo jėgą, net kviesdamiesi dievus, nujausdami savo puikybę, savo moralės kilnumą. Pasaulis jiems atrodė nuplautas tyru dangaus lietumi, jų neslėgė nei kaltė nei gailestis.
Mes įpratę manyti, kad didžią poeziją kuria didžios civilizacijos, galingos ir sukrečiančios pasaulį, kad ši jų galia persidavė ir jų poezijai. Bet poezija nebūtinai turi kilti ir labai retai kyla iš imperinių ambicijų. Mes nežinome, kodėl pirmosios graikų dainos buvo dainuojamos nuošalioje Aegeano saloje. Nežinome, kodėl Lietuvoje, tokioje nuošalioje šalyje, kurią Europos istorija arba nutyli, arba pamini tik kartu su kryžiuočių istorija, įvyko toks dainų tvanas. Nors Lietuvai irgi nesvetima imperinė tradicija, jokios įtakos dainoms ji neturėjo.”
Versta iš Robert Payne „On The Dainos“ (Žurnalas „Lituanus“, Vol. 9, No.4 – 1963, www.lituanus.org)
Nėra susijusių.
Parašykite komentarą