G.Juršėnaitė. Rudė (3)

Goda Juršėnaitė

Goda Juršėnaitė

Kai buvau dar mažytė, gal kokių penkerių metų, labai mėgdavau viešėti kaime pas senelius. Ten viskas kitaip nei mieste: vasarą į kiemą gali išbėgti tiesiog basomis, tuoj pat nusiskinti braškę, aplankyti tvartelį ir jo gyventojus. Supdamasi kiemo sūpynėmis gali žiūrėti į kaimą juosiančius miškus ir pievas, stebėti netoliese esančius kaimynų namus.

Vieną vasarą buvo labai smagu, nes seneliai atgavo savo buvusį mišką. Jį atgavo ir mūsų kaimynai. Jų miškas buvo nuostabioje vietoje, medžiai tankūs, kalnas pilnas žibučių, kurių seniau su kaimynų anūke ėjome slaptomis skinti. Nuostabi kalno papėdė ir penki galiūnai ąžuolai.

Labai smagu, kad mano seneliai vertina tai, kas juos supa, nes žino, kiek daug metų ir pastangų reikia įdėti, kad užaugtų toks gražus miškas. Tad mintyse tyliai džiaugiausi, kad mano senelių miško neištiks skaudus likimas. Jau po kelių dienų su seneliais pradėjome savo miško tvarkymo darbus.

Ir tą dieną buvau senelių miške. Staiga kažkas mane sustabdė. Užteko tik kelių sekundžių tylos ir aš išgirdau, kad netoli ąžuolo kažkas cypauja. Nubėgau to cypimo link. Jis sklido iš po šakų krūvos. Greitai jas nustūmiau į šoną ir pamačiau mažą, sužeistą voveriuką. Nusivilkau savo patį mylimiausią megztinį, kurį tik šiandien močiutė buvo išskalbusi, ir į jį įsidėjau sužeistą voverėlę. Iš karto sugalvojau jai vardą – Rudė. Megztinį prisitaisiau prie pilvo ir dumte išdūmiau iš miško siauru takeliu.

Pamačiusi namus iškart supratau, su kuo teks keliauti pas veterinarą – su mano nekenčiamuoju dviračiu. Aš ant jo buvau labai supykusi, nes, kai važiavau nuo kalniuko, jis mane numetė ant žemės ir įstatė didelę mėlynę paaky, bet ko nepadarysi dėl Rudės? Šokau ant dviračio, o ją įsidėjau į krepšelį ir apklojau megztiniu.

Myniau kiek mano kojos leido. Veterinaro namai buvo nearti, vos ne už dviejų kaimų, o kadangi aš veterinaro namuose buvau  buvusi gal du kartus, kai reikėjo arkliukui vaistų, tai šis mano žygis atrodė dešimteriopai sunkesnis. Kol aš važiuodama vis galvojau, kur čia man reikia važiuoti, susitikau savo baisiausią siaubą – kaimynų šunį Beržą. Jo juodas kailis, storos letenos, ilgas snukis ir it krokodilo dantys mane labai gąsdino, nes jis vieną kartą vos neįkando mano seneliui. Pradėjau minti liežuvį iškišusi, o šuo  bėgo paskui mane ir nesustojo. Jo krokodiliški nasrai buvo pražioti, o iš jų matėsi ilgas it gyvatės liežuvis. Iš baimės aš pasileidau nuo kalno nestabdydama ir Beržas atsiliko, tik lojo ir staugė paleidęs mane. Mano širdis netvėrė džiaugsmu, kad dešinės kojos blauzda liko nesukandžiota. Rudė man tikriausiai pritarė, nes nuotaikingai cyptelėjo, o aš toliau myniau ir myniau kaip su varikliu nugaroje.

Primynus pirmą kaimą, energijos atsirado dar daugiau, nes Rudės balsas pasikeitė, tikriausiai  skausmas jos kojytėje vis stiprėjo. Ėmiau minti dar smarkiau, kad tik Rudei būtų geriau. Privažiavau kaimą, kur gyveno Rudės angelas sargas. Tik visiškai ten pasiklydau. Sustojau prie pirmojo namo, o akyse jau ėmė kauptis ašaros: toli nuo namų, nėra senelių, tik aš ir Rudė.

Girdžiu – už mano nugaros kažkas eina. Tai buvo sena močiutė su krepšeliu grybų ir dideliais kaip dvi lėkštės akiniais. Savo raukšlėtomis rankomis ji nušluostė man ašaras ir, maloniai manęs paklausinėjusi, nurodė kur važiuoti. Aš jai  padėkojau, o ji linktelėjo savo sena galvele ir mostelėjo man.

Nurūkau kaip akis išdegusi, nors kojos jau linko. Žinojau, kad aš turiu išgelbėti šią mažą voverę. Pamačiusi veterinaro namų duris, tiesiog nudžiugau. Sustojau ties jomis, nulipau nuo savo dviratuko ir iškėliau Rudę.

Pravėriau duris ir iš karto nubėgau į veterinaro kabinetą. Ten padėjau spurdančią Rudę ant stalo. Veterinaras pakėlė ją ant rankų ir tarė man: „Šauni mergaitė esi. Jai ne tu, ši voverė būtų tikrai sulaukusi savo gyvenimo galo“.

Aš uždususi nespėjau nieko gražaus pasakyti, tik spėjau ištarti ačiū ir klestelėjau ant kėdės. Rudė cypė, bet jai veterinaras suleido vaistų ir ji užmigo. Jos kojytę subintavo ir įdavė ligonę man,  o aš ją įsidėjau į megztinį. Gydytojas man palinkėjo sėkmės ir išleido pro duris. Aš tik spėjau išmikčioti: „O pinigai?“. Bet jis man linktelėjo galva ir nusišypsojo.

Aš sėdau ant savo raudono mėlynom gėlytėm papuošto dviratuko. Į žalią krepšelį įsidėjau Rudę ir išvažiavome namo. Buvau labai pavargusi, kojos pynėsi, bet aš myniau, o Rudė miegojo. Važiuojant namo ir Beržas jau buvo nebebaisus, tik palydėjo mane akimis staugdamas. Gal iš mano žvilgsnio suprato, kad aš jo nebijau, nes išgelbėjusi Rudei gyvybę jaučiausi labai drąsi.

Sugrįžusios namo manęs jau laukė vakarienė. Prie vartelių mane pasitiko senelių šuo Meškis. Jis šoko ant mano dviračio krepšelio, kur buvo Rudė. Aš suspigau, o atėjęs senelis nuvijo Meškį ir mane apkabino. Sugrįžome visi trys namo ir pavalgėme pasaulyje skaniausios močiutės burokėlių sriubos. Tuo metu Rudė  jau miegojo kartoninėje dėžėje, pilnoje įvairiausių patalėlių, o aš pavalgiusi irgi kritau į lovą.

Išaušo dar vienas rytas, prasidėjo dar viena nauja diena. Už lango čiulbėjo paukščiai, skraidė drugeliai, dūzgė ką tik atsikėlusios bitės, o mes su seneliu važiavome medelių. Prisipirkome pačių įvairiausių: ir berželių, ir eglučių, ir pušelių, o kaip dar be ąžuolo namo pargrįžti? Parskubėję namo iš karto pasikinkėme arkliuką Bėrį. Šalia vis sukiojosi ir šunelis Meškis. Prisikrovėme į vežimą medelių ir nurisnojome į mišką. Malonumas sodinti buvo begalinis. Net miškas dainas dainavo. O iš nukritusių, suskaldytų šakų  išėjo daugybė skruzdėlių namų! Kuo linksmiau miškas dainą traukė, tuo linksmiau buvo jį tvarkyti. Pabaigus darbą buvo taip gera…

Bėris, senelis ir aš su Meškiu greitai sugrįžome namo, bet mano darbas nebuvo baigtas. Tuoj pat pačiupau Rudę ir su savo nuo šiol šauniuoju dviračiu nulėkiau į mišką. Paleidau ten Rudę, o ji bėgo  vis atsigręždama. Sunku buvo su ja atsisveikinti, juk mes kartu tiek daug nuotykių patyrėme, bet juk nėra ko nusiminti, nuo dabar miške lakstys dalelė manęs.

Atsisėdau kalno papėdėje ir žiūrėjau į besileidžiančią saulę, skraidančius paukščius, žiogus, boružes, drugelius, valso ritmu kartu su vėju šokančias gėles. Kaip gera padėti kitam. Prisidėk ir Tu!

Goda Juršėnaitė, 5 a klasė, Ignalinos Česlovo Kudabos pagrindinė mokykla

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Moksleivių mintys, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė