A.Juozaitis. Pilietinė visuomenė – niekieno visuomenė? (26)

Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt   

Arvydas Juozaitis

Arvydas Juozaitis

„Minios” diktatas

Kaip pagelbėti valstybei, kai matai, kad padėti jai beveik nebeįmanoma?   

Kai vyko akiplėšiška „privatizacija“, viskas vyko pagal įstatymus, leidžiančius užsiimti tokia „privatizacija“. Kai „Mažeikių nafta“ „teisėtai“ buvo dovanota svetimos valstybės verslui, „teisėtumą“ garantavo net Seimas.   

Toliau – gražiau. Pastaraisiais metais pilietinė visuomenė sparčiai vejama į pogrindį. Gausėja įstatymų, kurie demokratiją skelbia valdininkų nuosavybe. Tarkime, susitelkė bendruomenė, taikūs žmonės ir pareiškė, kad nesitaikstys su skurdu. Ko jie sulaukia? Politinis-teisinis elitas skubos tvarka paskelbia naują pragyvenimo minimumą, o žmones pavadina “minia”. Pavadinę meta prieš “minią” policiją, saugumo organus ir net gaisrininkus.   

Arba, tarkime, žmonės surengia akciją D.Kedžio dukros ateičiai apginti. Ko sulaukia? To paties politinio-teisinio elito (vėlgi – Seimo) atstovų smerkimo: esą tautai nebus leista diktuoti savų teisų. Kokių? Visuomenės rinkimų teisės, pavyzdžiui. Teisės vadovautis sveiku protu ir gyvu padorumu.   

Laimė, teisės susirinkti į D.Kedžio laidotuves elitas dar nepaskelbė „neteisėta“ akcija. O susirinko tūkstančiai.   

Kur protestuotojai?   

Šiais laikais protestų skaičius Europoje linkęs augti. Net racionalios ir ramios tautos sunerimo dėl ekonominės krizės diktuojamų taisyklių. Dauguma supranta, kad valstybė priversta mažinti socialinį biudžetą, tačiau supranta ir kitką: valstybė pataikauja bankams. Tada išeina į gatves ir pasako: įvesti visuotinį mokamą mokslą didelio proto nereikia. Nereikia net širdies, kad pabrangintum darželius mažyliams. Tačiau jeigu neatsitokėsite, mes jūsų bankus ir jūsų privilegijas nušluosime nuo savo žemės paviršiaus.   

O kaip Lietuvoje? Prastai. Kas mėnesį Tėvynę palieka tūkstančiai tų, kas galėtų išeiti į gatves. Ir todėl protesto akcijos menkos, protestuoja, švelniai tariant, vyresnioji karta. Lietuva tampa protestuojančių pensininkų šalimi. O tai ne itin guvus ir ne itin judrus kontingentas. Mitingai ir akcijos priklauso nuo gamtos dėsnių. Todėl kartais, sužinoję apie paskelbtą akciją, žurnalistai vargiai randa pačius ją skelbusius dalyvius.   

Visa tai liudija, kad pilietinis balsas miršta.

Nepatinka? Dinkite
   

Represiniai politiniai režimai žino, kad valdyti reikia su riestainiu ir lazda. Populistiniai režimai šią tvarką pakeičia duonos ir žaidimų taisyklėmis. Gausėja masinių akcijų, kurių metu šaudo saliutai ir skraido oro balionai. Ir atrodo, kad šalis gyvena taikingai ir smagiai. Tai ypač patrauklu turistams. O kad po tais saliutais ir balionais sparčiai mažėja vietos gyventojų – niekai.   

Šįmet Verbų sekmadienis didžiuosiuose miestuose atrodė kuklesnis* nei ankstesniais metais. Atgriūnančios demografinės katastrofos pirmosios bangos. Be to, žmonių nemokumas. Kas bepins verbas, kai nusipirkti gražią pynę įstengia vos vienas iš šimto?   

Be to, pinigai taupomi bilietui į Vakarų Europą. Kartais – toliau. Taupomi bilietui nors į vieną pusę. Kai iš po žmogaus išplėšiamas kilimas, žmogus parkrinta. Kai išplėšiama žemė – emigruoja.   

Merą turi rinkti žmonės   

Partijų kombinacijos po rinkimų – tai provincijos anekdotas ir siaubo romanas vienoje knygoje. Kas jau kas, bet tos kombinacijos – tai pilietinės visuomenės laidotuvės.   

Ką tik išdygę nauji merai šitai liudija kaip tikroje blogų darbų enciklopedijoje. Tai ne demokratija, o reketu garsėję pirmųjų laisvės metų Gariūnai.   

Ką matėme savivaldybėse? Bent pusėje iš didžiųjų miestų – nuogalių karnavalus. Daugiau nei pusėje visų šalies tarybų – uždari žmonių aukcionai ir šokis apie ištryptą rūtų darželį.   

Šiandien politinė sistema tokia, kad žmogus, galįs tapti meru, turi parduoti save nuogą, patartina, ir be sielos. Vieša pažiūrų kontrabanda vyksta atvirai, mokesčių inspekcijai (Vyriausiajai rinkimų komisijai) išdidžiai vaikščiojant savivaldybių koridoriais. Rinkiminiai pažadai peršami mažiausia kaina. Tai amoralumo kursai kiekvienam TV žiūrovui ir laikraščio skaitytojui. Rinkėjui. Ilgoki kursai, trunkantys kelis mėnesius. Kol pagaliau žmogus tampa tuo, kuo būti negalėjo.   

Žmogus tampa meru

Kodėl tą reketą turi stebėti rinkėjas? Juk jis svarstė, tarėsi ir kankinosi, ką čia geresnio išrinkus, o čia jam – spjūvis. Net jeigu ir tą pavardę turintį žmogų pamatė mero kėdėje, tai jis jau visai kito turinio pažiūromis. Ir nesupranta žmogus: nejaugi nė vieno švaraus neliko? Į tai politinis-teisinis elitas atsako: ir neturėjo likti. Nes visi turime būti sutepti, nes tarp mūsų negali būti geriausio. Meras – tai mūsų, o ne tavo, rinkėjau, atvaizdas.   

Kodėl – ne mūsų?  Mes juk rinkome!

„O ne, – taria iš dausų draugas Stalinas, – svarbu, ne kas renka, o kas po rinkimų skaičiuoja. Mano aplodismentai Lietuvai!“   

Reikia pagaliau baigti šitą juodą turgų. Baigti tuoj pat, kad į kitus savivaldybių rinkimus žmonės eitų žinodami: po jų pasirinkimo mero nerinks joks polonezas su lezginka. Meras, šiaip ar taip, turi atstovauti ne koalicijoms, o daugumai rinkėjų. Mano miestui ir mano rajonui – jam vėliavą į rankas. O ne vieno balso persvaros daugumos „geručiui“.   

Juk akivaizdu: į vieną balsadėžę įmetę du biuletenius, žaibo greitumu išrautume iš savivaldybių kūno pūliuojantį geluonį. Bemat sukurtume pusiausvyrą tarp dviejų valdžios polių – tarybos ir mero. Ir tegul jie sau aiškinasi reikalus.   

Nejaugi net tokios greitosios medicininės pagalbos nesuteiks Seimas? Tegu išgirsta dievai.   

O jeigu ne? Tada verta sušaukti paskutinę pilietinę akciją, apstoti Seimą, apimti jį rankomis kaip Baltijos kelyje ir pilietiškai užmesti ant dausų lentynos, kur sėdi draugas Stalinas. Gal jie ten susitars.   

2011 m. balandžio 20 d   

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė