Neįprastos dvasinės patirtys atsiminimuose (1)

Rokas Sinkevičius, www.patriotai.lt

Kovo 11 dienos „Tremtinio“ numeryje S. Abromavičius cituoja iš Antano Lukšos užrašytą pasakojimą apie tai, kaip kalėdamas Kauno MGB rūmuose jis susapnavo bloga lemiantį sapną: „Sapnavau tą naktį brolį Jurgį, pakabintą klojime už kojų, ir kažkas lupa jam odą… Ir tai sakiau Mamai. Ji kurį laiką žiūrėjo į grandines, paskui pasakė, kad Jurgio nebėra… nušautas“. Naktį prieš Jurgio žūtį ryškų pranašingą sapną yra regėjęs ir kitas brolis, Juozas Lukša-Skirmantas. Atitiko netgi kai kurios tikro įvykio detalės – brolis sapne buvo mirtinai pakirstas kulkosvaidžio (Partizanai, 1990, p. 309).

Partizanų atsiminimuose galime rasti ir daugiau nuspėtos artėjančios žūties ženklų. Toje pačioje Juozo Lukšos knygoje aprašoma, kaip prieš kautynes ties pasienį žyminčiu Romintos upeliu partizanas Feliksas susapnavęs, jog grimzta kažin kur raiste, o kiek tolėliau – Butautas ir Kariūnas. Pakrantėje augo keisti medžiai, iš kurių į raistą varvėjo kraujas. Tą dieną visi trys žuvę (Ten pat, p. 368-372). Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos brolis Jonas Pečiulaitis-Žvangutis prieš žūtį Povilui pasisakė sapnavęs, kad jiedviem jau reiksią skirtis. Viktoras Šniuolis pamena, kaip 1949 metų Deklaracijos signataras Bronius Liesis-Naktis porą valandų prieš netikėtą žūtį prasitaręs: „Viktorai, tu žinai, kaip šiandien mane traukia žemė…“ Partizano Jono Slapšinsko mirtį pranašaujantį sapną jo brolis Bronius regėjo kalėdamas Utenos kalėjime (Vorkutos politinių kalinių atsiminimai, p. 194).

Šie pavyzdžiai rodo, jog karo tikrovė, išplėšianti sąmonę iš kasdienio buitinio lygmens, stipriau kėlė gyvybės ir mirties klausimą, aštrino kovotojų jauseną. Sapnai nebūtinai pranašavo vien neišvengiamą baigtį – būta atvejų, kai jais kovotojas buvo perspėjamas apie artėjantį apsupimą ir ne vieną kartą taip gelbėjosi nuo pražūties.

Be nuosavos ar artimo žmogaus mirties sapnai galėjo pranašauti kitus esminius gyvenimo įvykius: suėmimą, tardymo pabaigą, pasimatymą su vyru po daugybės metų tremtyje, pasveikimą po ilgos ligos, Stalino mirtį ir kt. „Ne sykį ir aš esu sapnavęs pranašingų dalykų: 1943 metais, būdamas Gorkio kalėjime, susapnavau tėvo mirtį. Tame kalėjime mačiau išsiskyrimą su pirmąja žmona. Viskas pasitvirtino“, atsiminimų knygoje rašo A. Verksnys. Mirę artimieji sapnuose gali duoti patarimą, paguosti, arba pats sapno įvykis gali būti iššifruojamas kaip simbolinis patarimas.

Šimtai tūkstančių žmonių Stalino valdymo metais perėjo per Lietuvoje įkurtų kalėjimų ir areštinių mėsmalę. Atplėštas nuo artimųjų ir uždarytas kalėjime žmogus įveikti langų grotas galėjo tik svajose ar sapnuose, grąžinančiuose į tėviškę, vaikystę, pas tėvus, mylimąjį ar mylimąją. Apie tai byloja ir politinių kalinių dainos. Kiti sapnai, atvirkščiai, bauginantys, netikėti, persekiojantys, atspindėjo supančią niūraus laukimo ir tardymų atmosferą. Iš šaltinių panašu, kad dažniau patirtais sapnais kalėjimuose rytais dalindavosi moterys.

Alinantis badas ir išsekimas versdavo dalį kalėjimų ir lagerių kalinių daug mąstyti ir pasakoti vienas kitam apie maistą, bent taip psichologiškai kompensuojant nuolatinį kentėjimą. „Tikėjomės nors susapnuoti ką nors gražesnio, ką nors skanesnio…“ (M. Rimkienė). „Mūsų sapnuose skanėstai būdavo sukrauti, išdėlioti, bet mes jų negalėdavome pasiekti. Vis kažkas sukliudydavo jų atsikąsti. Ir iš to, kokius valgius matydavome sapnuose, dažniausiai atspėdavome, kokia bus ateinanti diena. Riebi (priedo gausim) ar liesa (negausim)“ (A. Verksnys). Lageriuose netgi į kai kurias nuodėmes, padarytas dėl bado, žiūrėta atlaidžiau: „lagerio gyvenime buvo nuo bado save gelbėjimosi teisiškumas“ (M. Liutkevičius, Vorkutos…, p. 6).

A. Solženicynas rašo apie kalinių tarpe tvyrojusią neviltį, fatalizmą ir gyvenimą šia akimirka, o taip pat apie didesnį nei įprasta prietaringumą. Be jokios abejonės, tokius juos darė atitrūkimas nuo normalaus gyvenimo, beteisiškumas, monotoniška laiko slinktis, ir aplinkui stebimas nelaimėlių kritimas nuo nepakeliamų sąlygų. Likimo neišvengiamybę iliustruoja I. Skliutaitės-Navarackienės pasakojimas apie Karabaso lageryje kalėjusią Pavolgio vokietę Sonę, išgąsdintą košmariško sapno ir kitą rytą bandžiusią išvengti ėjimo į darbą ir pavojingų vietų skaldykloje, tačiau netikėtai vis tiek pakirstą sargybinio šūvio.

Prietaringumas labiausiai, matyt, buvo būdingas kriminaliniams kaliniams. Kaip rašo savo knygoje B. Antanaitis, „jei laisvėje yra žmonių, tikinčių burtais, prietarais, sapnais, tai kriminalistai turbūt visi tuo tiki. Mažiausiam įvykiui ar sapnui jie teikia didžiausią reikšmę“. Tačiau gyvenimo sąlygos vertė tokius darytis ir kitus.

Kalinio būklė buvo daug bejėgiškesnė, nei kario. Jis turėjo ne tik stengtis nebūti pribaigtas mirties, kuri bado, išsekimo ir ligų pavidalu mynė jam ant kulnų, bet ir pakelti nužmoginančią, banditizmo kupiną aplinką. Kiekvieną jo būklę pagerinantį įvykį (siuntinio, lengvesnio darbo gavimą ir pan.) jis galėjo laikyti Dievo apvaizdos ar likimo dovana. Neretas vėliau atsiminimuose pabrėždavo, kad išgyventi jam padėjo tik dvasinis išsigryninimas, vidinis optimizmas ir susitelkimas, pasikliovimas Aukščiausiojo valia, nuolatinės maldos ar motinos peržegnojimas išvežant.

Gręsiančios didelės nelaimės akivaizdoje kai kurie taip pat išvysdavo tėvų viziją. I. Skliutaitę-Navarackienę apie tuoj sprogsiantį vandens katilą sapne perspėja jos tėvas. Kitąsyk nuo minčių apie savižudybę ją atbaidė saulėlydžio nurausvintame dangaus skliaute pamatytas liūdnas mamos veidas. Iš kitų pasąmoningų dvasinių patirčių savo turiniu išsiskiria didingos religinės vizijos (šv. Marijos, angelų), patiriamos arba sapne, arba neaiškioje ribinėje būsenoje tarp miego ir budrumo, o kartais ir dar neįprastesnėse situacijose, pavyzdžiui, kirtus žaibui. Vėliau jos ilgą laiką prisimenamos, įkvepiančios sukurti jas įamžinančius meno dirbinius.

Prie tikėjimo neįtikėtinais likimo vingiais, sutapimais priskirtinas tam tikrų skaičių, gyvenimo datų sureikšminimas. Pavyzdžiui, kai kurie net ir skeptiškiau religijos ir mistinių sutapimų atžvilgiu nusiteikę pateikėjai įsidėmėjo, kad svarbiausi jų gyvenimo įvykiai pasikartoja tam tikru periodiškumu.

Likimo ženklų temai artimi tikėjimai pranašingais gamtos ženklais. Petras Plumpa pasakojo, kad Vladimiro kalėjimo kaliniai iš pelėdos ūkavimo spręsdavo, jog tą naktį bus vedami sušaudyti mirtininkai.

Nepaisant aprašytos neįprastų dvasinių potyrių įvairovės jie lieka greičiau išimtimi, nemažai priklausančia nuo asmeninių savybių. Vienas žmogus gali išvis nekreipti dėmesio į sapnus, kitas paminėti atsiminimuose bent tris reikšmingesnius. Ne kiekvienas gal ir išdrįsta kalbėti apie šiuos dalykus arba mano, kad jiems ne vieta gyvenimo istorijoje. Juk tokie dalykai greitai gali būti sukritikuoti kaip menkavertiški, racionaliai nepagrįsti arba nepritampantys prie krikščioniškojo mokymo. Mokslininkui yra paprasčiau, jis tiesiog fiksuoja šiuos pasakojimus kaip žmonių gyvenimo dalį, išlaikydamas nuo jų atstumą ir nesiimdamas nei aistringai jais įtikėti, nei kategoriškai neigti.

Vienuose tikėjimuose, vaizdiniuose pastebima ryškesnė tradicinio folkloro įtaka, atsinešta iš kalinių gimtųjų vietų. Kiti pasižymi didesniu specifiškumu. Taip greta gana įprastų mūsų ausiai pasakojimų apie vaidenimąsi (pvz., šachtose), slogučius galime aptikti savitų lagerių legendų (apie sušaudymo išvengusią eserę Kaplan, netoli Karagandos neva buvusį mirtininkų lagpunktą, kuriame kaliniams į nosis ar ausis suverti plieniniai žiedai, ir kt.).

Kalinių ir tremtinių tikėjimai, prietarai neįprastai įdomūs, nes gyvavo aplinkoje, kur susidūrė įvairių tautybių ir konfesijų žmonės su labai skirtingomis patirtimis. Todėl vertingi ne tik atsiminimai apie tautinių švenčių minėjimus bei religines apeigas, bet ir apie mums kultūriškai tolimesnius dalykus. Pavyzdžiui, labai nedaug tėra užrašyta žinių apie liaudišką gydimąsi Sibire, tenykščių gyventojų religingumo formas, su kuriomis teko susidurti mūsų tremtiniams.

Be kai kurių „antgamtiškų“ patyrimų paminėjimo nemažai gyvenimo istorijų liktų nepilnos. Juk vienas ar kitas panašus įvykis galėjo smarkiai paveikti žmogaus poelgius, lemiančius tolimesnį jo kelią. Todėl nereikėtų atsainiai atmesti ar išbraukti šios žmogiškosios patirties, galinčios atskleisti gilesnius mūsų išgyvenimus ir santykį su mus pranokstančiomis pasaulio jėgomis.

Kategorijos: Istorija, Naujienos, Religija, Visi įrašai.
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė