A.Daunys. Globalizacija kaip procesas ir Lietuvos vaidmuo jame (2)

Arvydas Daunys, www.knypava.lt

GlobalizacijaDaugelio paklausus, kas yra globalizacija, net nesupranta, ko klausiami, jiems atrodo, kad tai atviros sienos, laisva darbo rinka ir pan. Vien pliusai ir nieko daugiau. Šiame straipsnyje pabandysiu paaiškinti šiuos dalykus ir pateikti praktinių globalizacijos pavyzdžių Lietuvoje.

Trumpas globalizacijos apibrėžimas maždaug toks:
Globalizacija – tai veikų visuma, siekiant suvienodinti visų šalių teisines normas, sumažinti kalbinius barjerus, suvienodinti tikslus, valiutą, muitus, naikinti skirtingumą (taip pat ir tautiškumą), lengvinti kapitalo, prekių, paslaugų ir t.t. judėjimą visais lygiais. Ir dar galima pridurti – koncentruojantį kapitalą, resursus ir valdymą siaurame valdančiųjų rate. Tokio proceso pavyzdys yra ES susikūrimas ir jos valiuta €uras.

Kas yra globalizacija ir su kuo ji valgoma? – Įsivaizduokime, kad Lietuva 1990 metais turėjo savo pramonę, savo žemės ūkį, aprūpinantį gyventojus maistu, savo, nors ir silpną, finansų sistemą, kurią pati valdė, savo pigios energetikos sistemą, o konkrečiai – IAE ir jokių užsienio skolų.

1990 m. buvo paskelbta privatizacija, bet kadangi tuo metu žmonės neturėjo legaliai uždirbtų tokių pinigų, reikalingų, pramonės įmonėms išpirkti, tai buvo sukurta investicinių čekių sistema: apytiksliai suskaičiuotas Lietuvos turtas ir išdalytas šalies gyventojams kaip investiciniai čekiai (šalies turto dalys-pajai).

Daugelis panaudojo šiuos čekius butams išsipirkti, bet dar daugiau žmonių juos tiesiog pardavė įvairioms tuo metu susiformavusioms bendrovėms arba „investavo“ į tuo metu susikūrusias „investicines“ bendroves. Tos bendrovės greitai žlugo ir jų valdomi „investiciniai čekiai“ nukeliavo nežinoma kryptimi. Teisėsauga tuo niekada „kažkodėl“ nesidomėjo.

Tokia pati sistema buvo vykdoma ir Rusijoje, tik ten buvo vadinama – „vaučeriu“. Sistema buvo sukurta, kad visas likęs valstybės turtas būtų paimtas į jau realiai jį valdžiusių įmonių vadovų rankas. Sakau „įmonių vadovų“ sąlyginai, nes nežinoma, kas stovėjo už jų pečių ir iš kokių šaltinių buvo gaunamos lėšos investicinių čekių pirkimui.

Stambius pramonės objektus valdžiusi administracija organizavo darbuotojų kooperaciją: išpirko tuos objektus iš valstybės, vėliau tuos pačius darbuotojus metė už borto. Bet kuriuo atveju savininkais likdavo tikrai ne darbuotojai, nors tai buvo jų visų lėšomis įgytas turtas.

Vėliau, atvėrus sienas ir įteisinus laisvą kapitalo ir prekių judėjimą, visa gamyba žlugo, nes nesugebėjo konkuruoti su žymiai pigesnių prekių srautais iš užsienio.

Paaiškinsiu gamybos savikainos sandarą. Pagrindinė gamybos savikainos sudedamoji yra klimato zona. Sakykime, pietų Kinijoje gamykla pastatoma per mėnesį, o kartais dar trumpiau. Ten tereikia išasfaltuoti aikšteles, surinkti karkasą, nes atvežama įranga, paruošta darbui.

Dabar paimkime tokią šalį kaip Lietuva. Čia pastatai turi būti statomi jau su pamatais, apšildymo sistema, storomis sienomis. Ir viso to  neįmanoma padaryti per 1–2 mėnesius, gali prireikti net  1–2 metų. Papildomos išlaidos – apšildymas žiemos metu. Atitinkamai didėja gaminių savikaina ir ilgam laikui užšaldomos investuotojo lėšos.

Išvada visiškai aiški – šiltesnio klimato šalyse bet kokios produkcijos savikaina yra pigesnė nei šiauriau esančių šalių.

Esant laisvam kapitalo ir prekių judėjimui, prekių grupių kainos suvienodinamos. Pavyzdžiui, jūsų įmonė gamindama tam tikrų parametrų televizorių negali jo parduoti brangiau nei panašus parduodamas kitose šalyse, nes jo tiesiog nepirks. Tai vienas iš globalizacijos proceso pasekmių.

Dabar grįžkime prie privatizacijos, kurią užbaigus Lietuvos pramonė tiesiog žlugo kaip ir žemės ūkis. Lietuvos produkcija buvo nekonkurencinga dėl aukščiau paminėtų priežasčių, t.y. būtent dėl klimato. Egzistuoja tokia lentelė, kurioje parodoma, kiek ir kokioje šalyje kainuoja gamyba. Ji skirta investuotojams.

Šioje lentelėje parodytas šalių konkurencingumo lygis. Norint gauti 100 dolerių pajamų, reikia investuoti tam tikrą sumą.  Amerikoje norint gauti 100 dolerių pajamų, reikia investuoti 93 dolerius, kad būtų uždirbti 7 doleriai pelno.

Kaip matome iš lentelės, labai mažai šalių gali šiuo metu pelningai dirbti esamomis globalizacijos sąlygomis. Būtent todėl visa gamyba perkeliama į Rytus. Jokie investuotojai neinvestuos į šalį, kurios investicijų rodikliai mažesni už optimalius.

Lietuvos rodikliai yra apie –55%, t.y. žemesni nei Lenkijos. Lenkijoje investicija į gamybą yra –40%. Nuostolinga, bet kadangi aplink yra šalių, kurių nuostolingumas dar didesnis, tai Lenkija kol kas laikosi.

Dabar suprantame, kad privatizacija buvo įvykdyta ne todėl, kad keltų ūkį, kurį vadina ekonomika (ekonomika – tai mokslas, kuris nei kilti, nei kristi negali), o todėl, kad išpardavus tai, kas dar buvo vertinga, pilnai sugriautų pramonę-gamybą.

Visa gamybos įranga buvo parduota kaip metalo laužas.Vadinasi, iš privatizacijos uždirbo tik tie, kas griovė mūsų pramonę. Tai vienas iš globalizacijos dėsnių, koncentruojantis gamybos priemones ir energijos resursus: griauti bet kokias gamybas šalyse, plečiant jau egzistuojančių gamybų rinkas.

Kitaip tariant, jei mes nebeturime televizorių gamyklos, mes nebeturime ir keleto šimtų su ja susijusių darbo vietų, mes nebeturime gaunamų iš jos mokesčių – sumažėja mūsų išgyvenimo tikimybė, su kuo susiję gimstamumo mažėjimas ir emigracija. Bet užtai kažkam atitenka mūsų rinkos dalis ir  iš to gaunamas pelnas.

Kadangi tiems atleistiems žmonėms iš kažko gyventi reikia, reikia ir jiems pašalpas mokėti, todėl valstybė (tai yra mes visi) turi lįsti į skolas, kad apmokėtų šių žmonių išlaidas.

Viskas, kas paminėta aukščiau, tinka ir žemės ūkio produkcijai. Pasaulyje egzistuoja vidutinė jautienos rinkos kaina. Sakykim, Baltarusijoje jautienos savikaina – apie 1,25 dolerio (Lietuvoje panaši) už kilogramą. Į ją įeina gyvulio maitinimas žiemą, transportavimas į skerdyklą ir t.t. Argentinoje ir Naujojoje Zelandijoje jautienos kilogramo savikaina 0,05 dolerio už kilogramą.

Ten žolė auga kiaurus metus, gyvuliai ganosi aptverti viela, kuria paleista elektros srovė, vienas piemuo gano 10 000 galvijų bandą. Kai gyvuliai nuėda aptvertą plota, šalia aptveriamas kitas plotas ir jie nugenami ten. Kai tik gyvuliai pasiekia reikiamą svorį, čia pat paskambinama ir į pakrantę atvyksta refrižeratorius (laivas), gyvuliai savo eiga nueina į jį, ten juos sutvarko ir išveža į pardavimo vietas. Duomenys iš prof. Ždanovo paskaitos.

Dabar įsivaizduokime, kad į mūsų šalį atvežama jautiena iš Argentinos ir pardavinėjama po 0,20 dolerio (apie 0,5 LT/kg). Kaip manote, kas atsitiktų su mūsų mėsos augintojais po gero mėnesio ir kas pirktų jų produkciją? Manau, kad žlugus mūsų gyvulininkystei, monopolistai galėtų kainas kelti kiek norėtų, rinktis nelabai būtų iš ko.

Taip mes atvėrėme sienas laisvam prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui. Ir suprantama iškart už tai sumokėjome, nes į Lietuvą plūstelėjo pigūs maisto produktai. Pigūs ir pilni visokių nepageidautinų priedų, kurių neigiamą poveikį visi pajuto jau po kelerių metų.

Blogiausia, kad šie pigūs produktai griauna mūsų žemės ūkį. Sakysite, na ir kas? Kam mums tokie brangūs, tegu ir savi produktai? Atsakydamas pateiksiu pavyzdį:
Štai Rusijoje, kai B.Jelcinas atvėrė sienas pigiems kumpiams iš JAV, jais buvo užverstos visos parduotuvės. Jie kainavo du kartus pigiau nei rusiškos vištos. Per mėnesį žlugo visa paukštininkystės pramonė. Tiesiog bankrutavo, nes negalėjo konkuruoti su dukart pigesne mėsa. Po pusmečio, kai nebeliko konkurentų tiems patiems kumpiams, jie pakėlė kainas iki tokių, kuriomis pradžioje buvo įkainota paukštiena. Bet paukštienos pramonė jau buvo sužlugdyta ir rinkoje jau karaliavo amerikiečių kumpiai. (Duomenys iš prof. Ždanovo paskaitos)

Ir įsivaizduokime, kad visose srityse vyksta tas pats? Nebeturime savo pramonės,  žemės ūkio, energetikos, finansų sistemos. Nebeturime nieko, kas suteiktų saugumo, apsisprendimo laisvę. Viskas priklauso nuo kitų subjektų sprendimų. Savo nebeturime nieko absoliučiai.

Turime tik žmones – piliečius, kuriems viso to reikia ir valdančiuosius, kurie 20 metų darė viską, kad iki to būtų prieita – naikino visa tai. Vykdė savo šeimininkų užduotį. Nors mums buvo sakoma, kad einame į laisvą rinką ir buvo šlovinama laisva Lietuva.

Ir dabar mūsų žemės ūkio griovimas eina jau antrą ratą – ūkininkams iš ES fondų siūlomi pinigai už tai, kad jie nedirbtų. Kaip manote, kodėl mokami pinigai? Nagi todėl, kad pašalintų konkurentus iš rinkos. Praeis keleri metai ir šalyje nebeliks savų žemdirbių, tada mums galės pardavinėti, ką tik norės, mes neturėsime alternatyvos rinktis. Ir mūsų Žiurkių karaliai palaiko šią politiką, juk tai jų šeimininkų politika. Arba jie tiek susitepę, kad bijo atsisakyti tą daryti, net suprasdami kur link eina šalis, nes supranta ir tai, kad šeimininkams paviešinus jų darbus atsakomybė gali būti baisi. Arba/arba.

Visos šalys kaip nors stengiasi saugoti savus maisto gamintojus, nes supranta, kad maistas yra tai, be ko išgyventi neįmanoma. Mūsų Žiurkių karaliai daro atvirkščiai, nes globali pasaulinė politika reikalauja ūkio resursų koncentracijos, kurios esmė iš tiesų yra tik trečiųjų šalių ūkių griovimas, kad išsaugotų mūsų Žiurkių karalių šeimininkų interesus. Ir jei todėl, kad įvykdytų savo šeimininkų užduotį, reikės sugriauti savo pačių šalies ūkį, tai Žiurkių karaliai tą ir padarys, jie jau tą daro, jie jau peržengė tą ribą, kai dar kreipiamas dėmesys sąžinei.

Ką turime šiandien?
Planus statyti naują AE, kurią apmokės mūsų vaikai ir anūkai. Bet kažkodėl visai nekreipiama dėmesio į pasiūlymus dėl alternatyvios energetikos, nes alternatyvi energetika išslysta iš globalios kontrolės, jos neįmanoma kontroliuoti, nes kiekvienas kaimas gali turėti savo energijos šaltinį, o tai visiškai prieštarauja resursų koncentracijos strategijai.

O štai AE, kuriai pastatyti reikalingos milžiniškos lėšos, labai atitinka resursų koncentraciją, nes už kiekvieną pagamintą šalies BVP vienetą, AE savininkai irgi gaus savo dalį, nes ta AE nebus Lietuvos. Ji tik stovės Lietuvos teritorijoje ir terš mūsų aplinką.

Kokia išvada?
Tokioms šalims kaip Lietuva išgyventi galima tik vienu atveju – kai aukščiausiuose valdžios sluoksniuose sėdės sąžiningi žmonės, galvojantys ne apie siaurus savo šeimos ar partijos interesus, o apie valstybę. Kai vadovaus ne partijos „lyderis“, o idėja įrašyta konstitucijoje. Kai rinkimuose iš apačios iškels kandidatus, o ne partinius sąrašus. Kandidatai turi atstovauti juos išrinkusių rinkėjų interesus, o ne gauti laisvą mandatą ir 4 metus veikti Seime nežinia ką, ir nežinia kieno naudai.

Ir žinoma būtina atsisakyti globalizmo idėjų. Imant  JAV kaip pavyzdį, tai galiu pasakyti, kad bepigu mokyti kitus, kai savo pinigus ne užsidirbi, o gali tiesiog atsispausdinti ir nusipirkti kitose šalyse, ko užsimanei. JAV jau nebeužsidirba  pragyvenimui, ji apvagia kitas šalis spausdindama popierėlius, bet būtent joms globalizacija labai būtina, nes pasaulyje jau nebeliko tiek turto, kiek JAV išleido pinigų.

O mes? Ką galvojame mes? Ar dar yra globalizmo šalininkų?:)

Knypava
Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė