Pokalbis su „Kilkim Žaibu“ idėjiniu vedliu – Daividu Kurliu (video) (1)

www.alkas.lt           

„Kilkim žaibu“Per savo vienuoliką gyvavimo metų Baltiškas senųjų tradicijų ir sunkiosios muzikos „Kilkim žaibu“ festivalis tapo ne tik patraukliu tarptautiniu senosios ikikrikščioniškos kultūros, bet ir jos atmainų šiuolaikinėje populiariojoje muzikoje sklaidos centru. Kelios jaunimo kartos, jų tarpe ir manoji, savo nerūpestingas linksmas dienas praleido šio festivalio pievose.        

Dabar aš Alkas.lt talkininkas Vytautas Lukšas kalbinu „Kilkim žaibu” rengėją joniškietį Daividą Kurlį, pasak jo vieno bičiulio, gyvenantį festivalio idėjomis daugiau nei dešimtmetį ir daugiau atiduodantį, nei už tai gaunantį, bei galintį daug papasakoti.           

Daividas Kurlis

Daividas Kurlis

Rodos, tai buvo jau taip seniai, kad dabar ir pačiam jau sunku viską atkurti. Bet kartu įdomu ir atsiminti. Visų pirma – mes niekada nebuvom tikri roko gerbėjai, o vien tik sunkiosios muzikos melomanai. Žodį „rokas“ pasirinkome tik vardan aiškumo. Su „metalu“ mums, kaip koncertinei organizacijai, tais laikais būtų buvę dar daugiau uždarytų durų, nei jų radome. Tada dar nebuvome tikri, kuria linkme pasuksime. Mus vienijo tiktai sunkioji muzika, bet pavadinimo norėjome tokio, kuris primintų mūsų pačių kultūrą, praeitį. Jau tada mes domėjomės savo krašto mitologija. Taigi ir tokie pavadinimai atsirado, be abejo, neatsitiktinai…           

Kaip susibūrė jūsų bendraminčių kolektyvas?           

Vienu metu, daugeliui bendraminčių baigus mokslus bei užsimezgus tarpusavio bičiulystei, atsirado poreikis kažką nuveikti daugiau, nei tuščiai leisti laiką. Įsteigus klubą „Pikuolis“ jame buvo per 20 žmonių. Turint omenyje mažą provincijos miestelį, tuo metu tai buvo tikrai daug. Jautėsi stiprus judėjimas, vienybė. Su laiku, kaip ir daugelyje idėjinių grupuočių – atsirado nuomonių skirtumai, neišvengiama trintis. Vieni nariai išeina, kiti ateina. Su vienais likome draugais, su kitais ir visai nebesusitinkam. Šiuo metu klube esu likęs vienas iš pirmojo įkūrėjų sąrašo. Vienas net iš savo krašto. Bet yra daug jaunų, imlių, besidominčių ir neabejingų klubo veiklai žmonių. Žmonės kas keleri metai keičiasi, kiekvienas kažką įneša, prisideda, perduoda kitiems. Krivūlė eina iš rankų į rankas, o klubas kartu su festivaliu „Kilkim žaibu“ vis eina į priekį, auga.           

    

Kaip augo ir kerojosi festivalis, kaip sekėsi ieškoti dalyvių bei rėmėjų?           

Festivalio kelias ilgas ir sunkus. Visko tikrai nesuminėsiu… Tai, kad jis virto iš mažo provincijos miestelio koncertėlio į didžiausią šio stiliaus festivalį Baltijos šalyse– viską pasako. Mums, organizatoriams, kiekvienas šventės etapas buvo ir yra labai reikšmingas, nesvarbu kokio jis mąsto atrodė visuomenei. Mums brangūs visi prisiminimai, įspūdžiai. Dalyviai patys noriai dalyvauja mūsų šventėje. Labai įkalbinėti jų netenka. Žinoma, renginio kokybės, kiek tik leidžia mūsų jėgos, siekiame kuo aukščiausios.           

Tikrų, stiprių rėmėjų neturėjome niekada. Galėdavome pasikliauti tiktai patys savimi ir tuo, ką renginiui paaukojo žiūrovai. Ne kartą pasitaikė, kad žiūrovams duodavome daugiau, nei jiems tada reikėjo. Bet nesigailime. Niekas to daryti mūsų neverčia. Tiesiog mes tuo gyvename. Norime palaikyti Baltišką “sunkiąją sceną”, nors kažkiek prisidėti prie jos sustiprinimo.           

Kokių klausytojų susilaukiate kasmet, kokio jie amžiaus, kokioms subkultūroms priklauso? Ar atvyksta užsieniečių?           

Publikos sulaukiame pačios įvairiausios. Nuo kūdikių iki itin garbaus amžiaus senolių. Be abejo, dauguma tai yra sunkiosios muzikos gerbėjai. Publika kas 2 – 3 metai pastebimai keičiasi. Ateina vis kitos kartos. Vyresni įklimpsta į darbus, šeimas, išvažiuoja į užsienį. Jauną kartą kaskart tenka sudominti iš naujo. Senesni autoritetai jiems jau nieko nesako, kiekvienas užauga su savo „dievukais“. Stengiamės, nenutoldami nuo pagrindinių festivalio idėjų, būti prieinami kiek įmanoma platesnei auditorijai. Ir labai džiugu, kad net trečdalį festivalio klausytojų sudaro užsieniečiai. Vadinasi mūsų kultūros savastis yra kur kas įdomesnė kitoms tautoms, nei mes ją vertiname patys.           

Ar esama atgarsių apie festivalį svetur?           

Festivalio garsas nuklydo jau toliau nei mes galime nujausti. Sulaukiame žiūrovų iš tolimiausių šalių. Jau yra buvę pavienių svečių iš Maskvos, Los Angelo, Norvegijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos… neminint kaimyninių šalių.           

Užsienio grupės, kurios dalyvavo festivalyje, taip pat skleidžia gerą festivalio vardą, mini jo svetingumą, nuoširdžius žmones. Beveik kasdien sulaukiame vis daugiau dalyvių pasiūlymų iš įvairiausių šalių.           

Šiemet sunkiosios muzikos gerbėjų šventė sutampa su vasaros saulėgrįža – Rasomis ir vyks Varniuose, prie Lūksto ežero. Kaip sekasi ruoštis, ką šiemet išgirs klausytojai?           

Siekiame kaskart atsinaujinti, kad ir mums patiems būtų įdomu dirbti. Mintis sujungti „Žaibus“ su vasaros saulėgrįža atsirado kaip Perkūnas iš giedro dangaus. Iš pradžių ši mintis buvo svarstoma labai prieštaringai… Buvo aibė ginčų ir svarstymų. Ieškojome visų šių švenčių panašumų ir skirtumų. Be abejo, tai skirtingos šventės. Bet galima rasti ir panašumų. Galų gale mintis padaryti Rasas savaip– užvaldė mus visus.           

Mes patys užsidegėme nuo įvairių atsivėrusių galimybių šioje šventėje. Autentiškas šventimas prie laužų, senovinės dainos, žaidimai, šokiai, dainų dvikovos iki paryčių, putojantis alus… Tai tik dalis visų galimų linksmybių.            

Šalia to bus ir sunkiosios muzikos porcija, bet ji jokiu būdu netrukdys Rasos šventės esmei. Mes parodysime, kad ir metalas gali būti artimas gamtai, jame gali pajusti ryšį su praeitim… Juk pasikeitė tik muzikos instrumentai, o žmonės liko tos pačios žemės vaikai. Tai bus labai savotiškos Rasos ir labai netradiciniai „Žaibai“. Bet tikime, kad bus labai įdomu ir jauku.           

     

Kokios naujovės laukia artėjančiame festivalyje?            

Nustebino tai, kad sulaukėme stipraus dalyvių palaikymo, visų pirma dėl pačios festivalio „Rasų su Žaibais“ idėjos. Atsirado labai netikėtų pasiūlymų praplėsti festivalio muzikinį spektrą, tie pasiūlymai mus suintrigavo. Jie suteiks festivaliui papildomo žavesio. O tai neleis prarasti budrumo festivalio žiūrovams.           

Savaime suprantama, atsižvelgiant į festivalio temą, šį kartą turėsime kur kas daugiau archainio folkloro atstovų nei įprastai. Šalia vyraujančių festivalyje pagoniško metalo stilių atsiranda ir kitų metalo žanrų. Pvz. Vokietijos progressive trash metal veteranai Mekong Delta, kurie įkvėpė nemažai Lietuvos muzikantų devintame dešimtmetyje, kuriuos klausydami mes patys užaugome, bet niekada nemanėme, kad jie gali apsilankyti mūsų šventėje.           

Ir tai tikrai ne vieninteliai netikėti svečiai. Turime dar didelių norų, tiksliau kaprizų ir minčių, bet apie tai šiek tiek vėliau…           

Kadangi jau prasidėjo visuotinis gyventojų surašymas, būtų įdomu sužinoti, kaip atsakysit į klausimą: kokios jūsų religinės pažiūros?           

Dabar tampa madingas žodis „pagonis“, juo mėgstama spekuliuoti nesusimąstant apie jo esmę. Nesu tikras, kad šiuolaikinis žmogus gali nuoširdžiai tikėti senąjį tikėjimą. Vien domėjimasis savo tautos praeitimi ir kultūra dar neduoda pagrindo manyti, kad peržengei laiko ribą ir tiki tuo, kuo kažkada buvo tikima. Nors tai ir jaučiame savyje, ir tai mus šildo, vis dėlto šiandien jau sunku patikėti , kad žaibą paleido Perkūnas, o tai nėra paprasčiausia elektros iškrova. Dabar atvirkščiai nei tuomet, tik labai išsilavinęs ir besidomintis žmogus atranda savo ryšį su gamta.           

O anksčiau žmogus tiesiog buvo gamtos dalimi ir alsavo su ja išvien. Jam nereikėjo baigti universiteto tam, kad sužinotų kas jis yra.           

Tikiu, kad yra labai stiprios savitaigos žmonių, kurie apsišlifavę tikėjimą pagal savo sampratą tiki tuo ir šiandien.           

Aš pats tikiu tik žmogumi, tikiu pačiu savimi. Bet pabrėždamas nepritarimą brukamoms svetimoms religijoms, įsirašysiu „Baltų tikėjimas“, o kiek tai bus tikra – tebūnie tai mano asmeninis reikalas.           

httpv://www.youtube.com/watch?v=hK1FQce3eco&feature=player_embedded           

„Marga Muzika“ Neofolkloras (Lietuva). Prieš metus debiutavusi grupė „Marga Muzika“ – ko gero įdomiausias pastarojo meto įvykis lietuviško post-folk scenoje.    

Lietuviška, autentiška keturinė „Žvilgso raselė ant baro“:    

httpv://www.youtube.com/watch?v=R3zjFq9sWBM&feature=player_embedded           

„Vilki“ Archainis folkloras (Latvija). Švęsti Rasų į „Kilkim Žaibu“ festivalį atvyksta ir boliai iš Latvijos. Tai tikriausiai jums pažįstami, visada laukiami ir savo pasirodymuose gausų žiūrovų būrį pritraukiantys „Vilki“.    

„Lietuvos broliai į vainą jojo“, „Kilkim Žaibu 9“ 2008. Joniškis:          

httpv://www.youtube.com/watch?v=WfM5Muu3wdQ&feature=player_embedded           

Skyforger Folk/pagan metalas (Latvija). Savo muziką Skyforger grūdina Perkūno kalvėje nuo 1995 metų. Paskutiniuosius dešimt metų grupė groja po Latvijos pagoniško metalo vėliava. Jų kūryba – tradicinė Baltų folkloro muzika ir įvairių stilių sunkusis metalas, nuo norvegiško blacko iki devintojo dešimtmečio heavy metalo.    

Daina „Kurši“ iš 1998 albumo „Kauja pie Saules“:    

httpv://www.youtube.com/watch?v=NhrQRiU9eAQ&feature=player_embedded           

            

Kategorijos: Menas, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė