Senųjų dievų dvasia kelionėje į Žvėrinčių (16)

Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt

Vilkai žiemąNe taip ir seniai Romuvos krivis Jonas Trinkūnas aprašė kelionę į Indiją, tačiau visai nereikia kišenėje turėti keletą tūkstančių litų, norint pajusti senųjų dievų dvasia dvelkiančias šventyklas, tyrą šventumo kvėpavimą, senoviškų apeigų ramybę. Sausio baigoje atlikau kitokią piligriminę kelionę, kurios niekada nepamiršiu ir kurią tik dabar drįstu plačiau aprašyti. Ši kelionė – į Žemaitiją, Telšių miškų urėdijos teritorijoje įsikūrusį Žvėrinčių.

1996 m. Žvėrinčiaus karalius Petras Dabrišius kartu su Telšių miškininkais sukūrė Žvėrinčių, kuriame apgyvendino vilkus, lūšis, šernus, stirnas, danielius, mešką, lapes, asilą, žemaituką ir kitus gyvūnus. Tiesa, pats Petras įsitikinęs, kad Žvėrinčių įkūrė visai ne jis, bet vilkai…

Pirmas žvilgsnis į Žvėrinčių

Nusiperku bilietą iki Telšių ir įlipu į traukinį Vilnius–Klaipėda. Šiuo maršrutu dardėti teko ne kartą, tačiau pirmąkart – nežinant, kur pateksiu. Įsėdau į traukinį net nenumanydama, kur važiuoju. Turėjau tik labai menką informaciją – kad važiuoju pas žmogų, vardu Petras, kuris gyvena miške su vilkais. Štai ir viskas. Važiuoju savaitei į nežinomybę, todėl šiek tiek jaudinausi. Juk visą tą laiką teks gyventi pas svetimą žmogų, nežinia ar iš viso rasime bendrą kalbą. Vis dėlto nerimauta buvo be reikalo.

Išlipus Telšių stotyje mane pasitiko nuolat besišypsantis, žilstelėjęs, malonaus veido vyriškis miškininko uniforma. Vos spėjau įsėsti į jo džipą, jis iš karto pareiškė – „dabar tu atvažiavai į kitą pasaulį“ ir dar nepamiršo paklausti, ar aš esu kada susidūrusi su dvasių ir Dievų pasauliu? Sudvejojau, ką ir atsakyti – vis dėlto klausimas apie labai asmeniškus religinius išgyvenimus, kuriuos ne kiekvienam ketinu pasakoti. Tačiau vyriškis atsakymo per daug ir nelaukė, jis tik pasakojo pats, o man mintys netilpo galvoje: „ Tu atvažiavai į tokį pasaulį, kokio net sapnuose nesi regėjusi. Dabar pamatysi. Ten žinok gyvena dvasios ir tu atsidursi dvasių pasaulyje. Pamatysi, kokie sapnai tau pradės sapnuotis…“ Šitaip sustojome prie parduotuvės, kur manęs paprašęs palūkėti vyriškis nubėgo pirkti meškai maisto. Grįžo su didele dėže pilna batono…

Lūšis

Važiavome keliu, kol galiausiai pamatėme didelį medinį užrašą „Žvėrinčius“. Tada įsukome į miško keliuką ir dar kurį laiką važiavome mišku. Buvo gražu. Sniegas papuošė egles balta skraiste, o didelės snaigės iš lėto krito ant žemės. Po kurio laiko pamačiau aptvarus, milžiniškus užtvertus miško plotus, o kelią nužymėjo griozdiški apsauginiai akmenys. Štai čia prasidėjo Žvėrinčius.

Petro sodyba nemaža – čia atvažiavusi išvydau jo namus, kuriuos saugojo tarsi šuva aplink besibastanti vilkė, tolėliau stovėjo dvi jurtos, žinyčia, troba, skirta gyventi man ir didelių ratų šventykla. Buvo ir pirtis. O visur aplinkui gyveno žvėrys ir naminiai gyvuliai. Mano namelis stovėjo atokiau nuo viso pastatų ansamblio, specialiai tam skirtas – savotiškam atsiskyrimui, susikaupimui. Prie pat jo buvo vilkų aptvaras.

Pirmoji naktis Žvėrinčiuje neprailgo. Čia devintą valandą vakaro pradeda kaukti vilkai. Išėjusi į verandą galėjau regėti tai vieną, tai kitą netoliese prabėgantį vilką. Jų buvimas ramino. Petras pasakojo, kad aptvaro gaujos privilioti čia pasirodo ir laukiniai vilkai. Tas tikriausiai tiesa – rytais matyti sniege įminti pėdsakai.

Žvėrinčiaus gyventojai

Apie Žvėrinčių rašyti labai sunku – čia iš tiesų tarsi atskiras pasaulis. Nutolęs nuo žmonių, arčiau prie gamtos ir žvėrių. Žvėrys, anot Petro, teigiamai veikia žmogų – ramina, gydo depresiją, suteikia dvasinių jėgų. Čia viską sukūrė vilkai, ne žmonės, galbūt todėl ši vieta ypatinga. Todėl tai ir yra kitoks pasaulis. Jame daugiau senojo matriarchato ir kur kas daugiau indoeuropietiškos šviesos. Gyvenimas Žvėrinčiuje verda naktį, rytas čia prasideda kai sutemus užkaukia vilkai… Matriarchato santvarkoje gyvena medžiotojai, panašūs į vilkus. Petras yra maždaug toks. Jam nereikia žiūrėti į dangų. Patriarchate atsirado žemdirbystė ir tik tada žmonės pakėlė akis į dangų – pasėliams reikėjo saulės ir lietaus – dangaus dievo. O iki tol viskas buvo moteriška, viskas priklausė Žemynai. Vilkas yra moters protėvis. Vilkas pabunda vakare ir gyvena naktį, o naktis – Deivės Motinos laikas. Žvėrys šlovina ją giesmėmis.

Ir iš tiesų naktį pabudę vilkai Žvėrinčiuje gieda Žemynėlei Žiedkelėlei. Petras irgi tą patį sako, bet čia nereikia, kad kas pasakytų, čia viskas justi savaime. Eini ir jauti, kaip siela valosi nuo tų giesmių, prisiglaudžia prie žemės. Kažkur čia pilna dvasių. Petras daugiausia pasakoja apie vilkus. Žvėrys, pasirodo, puikiausi dvasininkai. Kartą, pasakoja Petras, pas jį atvykusi šeima su maža mergaite. Jos tėvai skiriasi, o mergaitei sunku tą pakelti. Ji visą laiką liūdna, puolusi į depresiją. Petras užkūręs jai laužą miške, žiemą, palikęs kiek malkų ir išėjęs. Mergaitė likusi per naktį viena su vilkais. Po kurio laiko mergaitės tėvai bandė jai prisiskambinti, bet telefonas buvo išjungtas. Tuomet tėvas išsigandęs, kad vilkai nebūtų sudraskę jo dukros, nubėgo į tą vietą pažiūrėti. O mergaitė išjungė telefoną tam, kad jos niekas netrukdytų, sėdėjo tarp vilkų žiūrėdama į laužą, veidą išsitepusi suodžiais ir meditavo. Kitą rytą šeima grįžo namo. Mergaitė nurimo. Tėvų skyrybos jos nebeliūdino. Pats Petras tvirtina, kad dvasios ir dievai nurodę jai, kaip toliau gyventi.

Prisiminiau, kad ir pati atvažiavau čia sunkiu metu – pastaruoju metu viskas nesiseka. Panorau susitikti su vilkais. Petras nusivedė mane pas vilkę. Jis liepė pritūpti, žiūrėti jai į akis ir ištiesti ranką. Jei ji palaižys, tuomet galėsiu ją glostyti. Jaučiau, kaip vis smarkiau plaka širdis. Sulaikau kvėpavimą. Vilkė prisiartina ir švelniai lyžteli man ranką. Paglostau jos švelnų kailį. Nepakartojamas jausmas.

Petras sako, kad vilkai gydo labai paprastai. Jie atima iš žmogaus visą blogą energiją ir perduoda savo ramybę. Vilkai sužadina žmogaus norą gyventi, nes žmogus su jais susidūręs pajuntą iš protėvių paveldėtą norą išlikti.

Pusiaužiemį meška verčiasi ant kito šono

Žvėrinčiaus meška ramiausiai miega žiemos miegu jai sukaltame mažučiame namelyje. Tame namelyje yra langas. Pro šį langą aš pažvelgiau į didžiulę, rudą, miegančią mešką. Ji sunkiai lėtai alsavo. Petras pasakojo šią mešką gavęs dovanų gimtadienio proga. Iš tiesų neįprasta dovana. Tačiau Žvėrinčiuje nerasi gyvūno, kuriam nebūtų ten skirtos vietos – čia atsikuria senovinis Lietuvos miškas su tais žvėrimis, kurie natūraliai čia gyveno.

Kitą kartą mešką aplankiau pusiaužiemio dieną. Vėl pažvelgusi pro langą pamačiau, kad meškutė apsivertė ant kito šono ir stebėtojams atkišo snukutį. Iš tiesų reikia iš naujo perkainoti mūsų protėvių „prietarus“. Galima manyti, kad šis meškos gestas – tik atsitiktinumas. Arba galima patikėti, kad Žvėrinčius iš tiesų kitoks pasaulis, kur kiekvienas medis turi savo dvasią, kur kiekvienas žvėris klausosi savo Dievo balso.

Norit tikėkite, norite ne, bet Lietuvos meška šiais metais davė mums ženklą…

Žvėrinčiaus religija

Pats Petras tvirtina, kad Žvėrinčiuje svarbiausia ne žvėrys, bet religija. O žvėrys – tik senojo kulto dalis, visai kaip žalčiai mūsų prosenių pirkiose. Čia didelė akmenų šventykla stūkso garbingoje vietoje. Kultas čia kitoks  – kažkas tarp senojo baltų tikėjimo ir šiaurietiškų šamanistinių kultų. Pats Petras žavisi šamanais ir jo religiją galime laikyti šamanizmo apraiška Lietuvoje. Ne vienas Sibiro šamanas jau buvo Petro svečias – šį tą jam palikdavo, papasakodavo, pakraudavo šventyklai naujos energijos. Per didžiąsias šventes šioje šventykloje dega ugnys, aukojamos aukos – kartais ir kruvinos. Petras atsidėjęs pasakoja apie ožio aukojimo ritualą. Ožį reikia papuošti kaspinais, su maldomis ir mantromis papjauti paguldžius ant dešinio šono. Ir visą laiką į pagalbą reikia kviestis dievus ir dvasias.

Kiekvienas šventyklos akmuo – ypatingas. Jis atspindi kiekvieno iš mūsų gimimo mėnesį ir savyje saugo informaciją apie kiekvieną tą mėnesį gimusį žmogų. Šventykla ypatinga, joje susikaupusi galinga energija, priverčianti žmogų verkti. Tas, kas verkia, sako Petras, palaiminamas dievų. Šalimais auga medis, ant kurio marguoja kaspinų gausybė. Čia kiekvienas palieka savo norą, kad dvasios ir dievai jį išpildytų.

Petras užkuria ugnį ir muša šamanišką būgną, tilindžiuoja varpeliai ir liepsnos pradeda šokti. Pasaulis pasitraukia kažkur toli į tamsą ir viską apgaubia naktis. Prie didelio ąžuolinio stalo puotauja susėdusios Vėlės ir geria mūsų kadais jiems nulietą girą, midų ir alų. Čia visa tai aiškiai matyt. Šventykla nuostabi, joje dedasi stebuklingi dalykai.

Kitas pasaulis

Žvėrinčius iš tiesų nutolęs nuo šio pasaulio ir prisidengęs ne tik miškų juosta, bet ir kažkokia magiška skraiste. Važiuodama traukiniu namo kiekvienoje stotelėje mąsčiau, kad reikėtų išlipti ir grįžti. Kiekvienas, kuris ten pabuvo bent savaitę, bus amžiams pažymėtas ypatingu ženklu ir kaskart norės grįžti vėl ir vėl į Žvėrinčių, dar kartą puotauti prie vieno stalo su protėviais, dar kartą atsiduoti į dievų ir deivių valią. Pabuvus Žvėrinčiaus šventovėje, mūsų pasaulis nusidažo kitomis spalvomis ir atsiranda daugiau dvasinių jėgų pakilti ir veikti. Indija ne ten kažkur toli, šventoji žemė ne Azijoje. Šventoji Žemė yra mūsų Lietuva.

Kategorijos: Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama

Init


 

Dusodininkai

 

ethnic art.lt
Baltų šalelė